Paieška

Valid XHTML 1.1

A.Kazlauskas. Kaip nejučia patys skleidžiame Kremliaus propagandą

Jau ilgiau nei metus Kremliaus samdiniai lieja ukrainiečių kraują. Žiniasklaidai kone kasdien pranešant apie naujas mirtis Rytų Ukrainoje, nemaža dalis Vakarų visuomenės vis dar tiki įžūliu Vladimiro Putino melu, kad jo kareivių Ukrainoje nėra. Kodėl šis, atrodytų, ir didžiausiam naivuoliui akivaizdus melas veikia?

Dabartinis Vakarų abejingumas Ukrainai turi keletą pamatinių priežasčių. Pirmiausia, visuomenės jau ilgą laiką buvo pratinamos prie dalinių tiesų ir nutylėjimų. Vakarų politikai po Šaltojo karo vengė įvertinti komunizmo nusikaltimus ir bijojo įvardinti konkrečius kaltuosius. Užuot tai darę, ramybės vardan savo žmonėms verčiau kišo „gerų santykių su Kremliumi“ ir „taikios bei sukalbamos Rusijos“ iliuziją.

Kita vertus, dalis kaltės dėl abejingumo atmosferos krenta ir ant politologų bei politikos komentatorių pečių. Būtent jie aktualizuoja vyraujančias problemas bei formuoja vyraujantį politinį žodyną. O daugelyje šiandien pasirodančių tekstų apie Kremliaus politiką vartojami terminai nėra pakankamai aiškūs. O kai kurie ne tik neaiškūs, tačiau ir iš esmės klaidinantys.

Tiek žiniasklaidoje, tiek privačiuose pokalbiuose pakankamai dažnai girdime tokius leitmotyvus: „Kremlius siekia atkurti savo įtaką posovietinėje erdvėje“, „Rusijos užsienio politika vykdoma pasinaudojant rusakalbių mažuma“, ir panašiai. Nors iš pažiūros šios frazės atrodo visai nekaltos, vis dėlto, jose slypi bent keli klaidinantys teiginiai.

Beje, būtina pastebėti, jog klaidinantis teiginys nėra tapatus klaidingam teiginiui. Kitaip tariant, klaidinančiame teiginyje yra tiesos, bet tik dalis. Juos kartojantys žmonės nejučia susidaro klaidingą įspūdį apie realią situaciją. O turint mintyje dar ir didžiulį srautą Kremliaus propagandos, šiandien veik netrukdomai srūvantį viešojoje erdvėje, klaidinanti teiginių įtaka tik dar labiau sustiprėja.

Kremliaus tikslai siekia kur kas toliau nei posovietinė erdvė

Pirmoji frazė Kremlius siekia atkurti savo įtaką posovietinėje erdvėje turi bent porą dvilypių, tiesą nutylinčių aspektų.

Politologai, ginčydamiesi tarpusavyje, koks yra Kremliaus agresijos tikslas, nesutaria iki šiol. Vieni dar pernai aiškino, jog Kremlius nekariaus ir tikrai nepuls Krymo. Kiti svarsto įvairiai – Putinui reikia Novorosijos; Putinui pakaktų ir Donbaso; Putinui reikia Ukrainos federalizacijos, kad užkirstų jai kelią į Vakarų organizacijas; Putinui reikia visų buvusių Maskvos sateličių ir net Berlyno. Drąsiausieji teigia, jog Putinas nori atkurti Antrojo pasaulinio karo laikų pasaulio „tvarką“, kada politinius sprendimus priimdavo trys – keturi žmonės. Beje, labai panašiai mano ir Michailas Chodorkovskis.

Reikia pripažinti, kad visi šie spėjimai yra iš dalies teisingi. Putinas nori ir Krymo (jau ir turi), ir Donbaso (akivaizdu), ir Novorosijos teritorijų (praktiškai akivaizdu, nes gviešiasi Mariupolio). Jis norėtų ir Ukrainos federalizacijos. Tiesą pasakius, neabejoju, jog jis norėtų ir visos Ukrainos, ir visų buvusių Maskvos sateličių Šaltojo karo metu, įskaitant Berlyną. Ir neabejotinai yra teisūs tie, kurie mano, jog Putinas ilgisi ir nori atkurti Stalino laikų elgseną tarptautinėje politikoje.

Mūsų politikai ir politologai, kalbėdami apie tariamą Kremliaus planą atstatyti savo įtaką išskirtinai posovietinėje erdvėje, nejučia nutyli pamatinę Maskvos politinę motyvaciją ir sudaro pasąmoningą įspūdį, jog Vakarų Europos šalims Putino agresijos nėra ko baimintis.

Taip, visa tai yra tiesa, tačiau trūksta baigiamosios, visa tai apibendrinančios įžvalgos: Kremliaus (kaip ir visų imperijų) tikslas ilgus amžius buvo ir tebėra toks pat – ilgainiui pertvarkyti visą pasaulį pagal savo valią. Aišku, turint mintyje dabartinius šalies pajėgumus, šis tikslas yra labai tolimas ir miglotas. Bet kalbant amerikietiškais terminais – užvaldyti pasaulį yra Putino svajonė.

Beje, ši svajonė Kremlių kamavo nuo pat Viduramžių. Maždaug nuo Ivano III valdymo laikų (XV a.), kada Maskva pasiskelbė Trečiąja Roma ir pabandė iš Konstantinopolio perimti pasaulinės stačiatikių sostinės titulą, jos valdovai suformulavo pagrindinį savo politikos tikslą – užkariauti Vakarus, sunaikinant, jų žodžiais tariant, Vakarų krikščioniškąją civilizaciją, o po to ir visa, kas liko.

Kaip žinia, to padaryti nepavyko iki šiol, bet bandymų buvo nemažai. Nors šiandien pasitaiko vertinimų, jog rusišką mesianizmą bei polinkį kariauti skatina siaubingos vidaus gyvenimo sąlygos, esmės tai nelabai keičia – prabėgusi istorija žymėjo pakankamai nuoseklų Maskvos siekį plėstis visomis įmanomomis krytimis.

Tą iliustruoja Sibiro ir Kaukazo užkariavimai, ekspansija į Lenkijos-Lietuvos Respublikos teritoriją, vėliau – pusiau sėkmingi bandymai pavergti Vokietiją bei nesėkmingi bandymai Antrojo pasaulinio karo metu pasilikti Irane arba vėliau užkariauti Afganistaną.

Tad vadinamoji posovietinė erdvė, kaip Maskvos politinės įtakos objektas, yra labai santykinė sąvoka. Mūsų politikai ir politologai, kalbėdami apie tariamą Kremliaus planą atstatyti savo įtaką išskirtinai posovietinėje erdvėje, nejučia nutyli pamatinę Maskvos politinę motyvaciją ir sudaro pasąmoningą įspūdį, jog Vakarų Europos šalims Putino agresijos nėra ko baimintis.

Vis dėlto, yra priešingai – įtaką per propagandą, šnipinėjimą, korupciją ir kitas sritis, Putino pakalikai bando daryti tiek Vidurio, tiek Vakarų Europai. Kremliškosios propagandos įtaka dėl skirtingų istorinių, mentaliteto ir kitų aplinkybių koncentriniais ratais menksta tolstant nuo šiandienių Maskvos valdų. Kuo ilgiau liaudis buvo po Kremliaus jungu, tuo ji šiandien paveikesnė Maskvos skleidžiamam melui ir propagandai.

Korupciniai ryšiai su Kremliumi labiausiai veikia elitą. Pavyzdžiui, Vakarų ir net kai kurių Vidurio Europos šalių politiniai sluoksniai kalba ir elgiasi itin prokremliškai. O Baltijos šalyse ir Lenkijoje – atvirkščiai, Maskvos korumpuota elito dalis turi labai rimtą, skaitlingą ir politiškai susivokusią atsvarą.

Prie antirusiškų politikų šiose šalyse per pastaruosius Putino agresijos metus prisijungė ir didelė dalis iki tol palyginti nuosaikios ir neutralios žiniasklaidos. Tuo metu šnipų Kremlius turi visame pasaulyje. Ypač daug jų veikia arčiausiai Maskvos imperijos esančiose valstybėse bei didžiuosiuose Vakarų galios poliuose.

Kitaip tariant, vienokio ar kitokio masto agresija yra vykdoma prieš daugelį Vakarų valstybių. Skirtumas tik tas, jog vadinamosios posovietinės erdvės valstybių pažeidumas Kremliaus daromai įtakai kol kas yra kur kas didesnis nei toliau nuo Maskvos esančioms Vakarų šalims.

Atrodo, jog sovietas – tai kažkas atgrasaus, bet labai tolimo, anonimiško ir seniai išgyvento. Tačiau tai tik miražas. Iš tiesų sovietas niekur nedingo. Jis stovi šalia ir tebežiūri amžinai alkanomis grobuonio akimis. Ir jis ne vienas, šiandien jų milijonai.

Korumpuotai Vakarų visuomenės elito daliai palanku kurstyti ir skleisti gandus apie tai, jog Putinas savo politinę įtaką plečia išskirtinai tik buvusiose komunistinės imperijos ribose. Tiesioginę Kremliaus grėsmę ignoruoja ne tik Vakarų visuomenė. Deja, kol kas nevisai kritiškai savo vartojamą žodyną vertina ir mūsų politikos apžvalgininkai.

Terminai sovietas, sovietinis, posovietinis – politiškai klaidinantys

Tiek mokslininkai, tiek politikai terminus sovietas, sovietinis, posovietinis į kasdienę lietuvių kalbos vartoseną priėmė seniai, tačiau šiandien reikia permąstyti jų prasmes ir galimas tų prasmių vartojimo pasekmes. Nors istoriškai sovietas, sovietinis, posovietinis galbūt ir vartotini terminai, tačiau politiškai, ypač šiandien – kartais labai klaidinantys.

Reikia atkreipti dėmesį į du dalykus. Viena vertus, Putinui yra labai palanku vidaus politikoje įtikinėti savo piliečius-SSRS nostalgikus, jog jo valdoma šalis bei SSRS yra vienas ir tas pats. Tokiu būdu jis stiprina savo pozicijas valdžioje, primena didžiuosius nukariavimus praeityje, sukelia nostalgiją deržavininkams, taip pat kelia kaimynų baimę ir primena laikus, kai JAV skaitėsi su Maskva kaip lygus su lygiu.

Kita vertus, Vakaruose Putinui labai naudinga, jog vyrautų skirtis tarp SSRS ir šiandienės Maskvos. Tokiu atveju Vakarų akyse visos blogybės ir istorinės skolos yra nurašomos senų laikų sąskaiton bei mistiniam komunizmui, leidžiant dabartinei Maskvos imperijai išlaikyti veidą. Tuo metu Vakarams ši saviapgaulė suteikia tikėjimo, jog iš vartosenos pranykus sovieto terminui, Maskva pasikeitė. Maža to, daug kas iš vakariečių tiki, jog įsiteikus Kremliui, Rusija galbūt pagaliau pasuks Vakarų keliu. Toks įsivaizdavimas palaiko menkai pagrįstą ir politiškai klaidinantį įsitikinimą, jog šiandienos Kremlius nėra blogas arba nėra toks blogas kaip SSRS, kuri daugelyje Vakarų šalių (ypač Amerikoje) iki šiol asocijuojasi su blogiu.

Aišku, XX a. totalitarizmas buvo išskirtinio blogio forma, tačiau tai labiau pasakytina apie SSRS vidaus politiką. Rusams ir kitoms jų pavergtoms tautoms gyventi prie proletariato diktatūros buvo tikrai blogiau nei dabar. Tačiau SSRS užsienio politika nelabai kuo skyrėsi nuo šiandienės Putino ar XV–XIX a. carų užsienio politikos. Galima teigti, jog komunistų diktatūra Kremliuje tebuvo tik viena to paties autoritarinio režimo formų, kuri, vienokiu ar kitokiu pavidalu, buvo būdinga Maskvai įvairiais jos imperijos gyvavimo amžiais.

Kitas svarbus aspektas – reikia aiškiai suvokti, jog SSRS, kaip ir pasaulinės komunistinės revoliucijos projektas, tebuvo Kremliaus bandymas maskuoti savo akivaizdžias ilgaamžes imperines ambicijas. Kitaip tariant, imperializmas Maskvoje buvo oficiali politinė strategija tiek prieš penkiasdešimt metų, tiek prieš šimtą penkiasdešimt metų, tiek ir dabar.

Įrodinėjimas, jog sovietai buvo ir Lietuva, ir Latvija, ir Kirgizija, ir Rusija, praktiškai reiškia pasidavimą oficialiai Kremliaus propagandai, jog neva ta komunistų imperija buvo atskirų, kone laisvai susijungusių tautų sąjunga. Juk visi ir tada, ir dabar aiškiai suprantame, jog SSRS nebuvo jokio savanoriškumo – visos tautos buvo pavergtos. Be Maskvos nebūtų buvę jokios SSRS.

Kai kas ir iki šiol banaliai ginčijasi, kad SSRS neva valdė įvairios etninės kilmės valdovai. Ignoruojamas vienas, itin svarbus aspektas – jie valdžion pateko ne kaip savo tautybės atstovai, o kaip patys žiauriausi ir klastingiausi veikėjai, iškilę į karjeros aukštumas būtent dėl šių savo gebėjimų.

Apskritai, faktas, kad SSRS gyventojų etninė sudėtis buvo įvairi, politiškai nėra svarbus – komunistų imperijoje nebuvo nei politikos, nei tautos – viskam vadovavo kriminalinė Kremliaus chunta. Beje, galima pastebėti tendenciją, jog tie, kurie visose diskusijose primygtinai kiša SSRS daugiatautiškumo faktą, yra arba apolitiški bei nesuvokiantys kas yra politika, arba aiškiai prokremliški veikėjai.

Tarp kitko, ir dabartinė „Rusijos Federacija“ nėra jokia rusų tautos valstybė nei tuo labiau federacija. Šiandienes Kremliaus valdas sudaro daugybė išnaudojamų etninių regionų ir tautybių, kurioms draudžiama bet kokia reali savivalda.

Maskvos imperija niekad nebuvo vakarietiško tipo nation-state valstybė. Nors šiandien tenykščiai nacionalistai Vakarų pavyzdžiu siekia apvalyti rusų tautą nuo svetimybių, Putinas, kaip ir kiti deržavos apologetai, savo politinėn tauton priima (dalina pasus į kairę ir į dešinę) visus, kurie bučiuoja padus Kremliaus carui. Dvilypį, šizofrenišką mąstymą, persismelkusį į daugelį visuomenės gyvenimo sričių, savo naujausiame straipsnyje taikliai apibūdina Monika Garbačiauskaitė-Budrienė: „Vienu metu norima ir atstatyti „didingą Rusijos imperiją“, susigrąžinti neva prarastas žemes, ir kartu palaikoma nuomonė, kad Rusija turi likti etniniams rusams, „o tie juočkiai iš Kaukazo ir Vidurio Azijos tegu vyksta namo.“

Šiandien Maskva visiškai nesibaido savo komunistinės praeities. Atvirkščiai, Putino pakalikai nuosekliai stengiasi atkurti prarastą Kremliaus, kaip SSRS imperijos centro, statusą. Pavyzdžiui, pernai Maskva pradėjo baudžiamąjį tyrimą dėl 1990–91m. tarnybos SSRS armijoje vengusių jaunuolių iš Baltijos šalių. O prieš gerą mėnesį Putino partijos nariai inicijavo kreipimąsi į teisėsaugą, ar Baltijos šalys teisėtai išstojo iš SSRS. Jau nekalbant apie daugeliui girdėtą paties Putino frazę, jog didžiausia XX a. katastrofa buvo SSRS žlugimas, yra akivaizdu, kad Kremlius pats jaučiasi esąs SSRS imperinės politikos tęsėjas.

Termino rusakalbis sukūrimas bei įtraukimas į vartoseną Kremliui leido į savo propagandos repertuarą įtraukti dar vieną pretekstą agresijai kaimynų atžvilgiu.

Taigi vartodami žodį sovietinis politiniame kontekste, mes nejučia kuriame kokybinę skirtį tarp SSRS ir dabartinės Maskvos. Atrodo, jog sovietas – tai kažkas atgrasaus, bet labai tolimo, anonimiško ir seniai išgyvento. Tačiau tai tik miražas. Iš tiesų sovietas niekur nedingo. Jis stovi šalia ir tebežiūri amžinai alkanomis grobuonio akimis. Ir jis ne vienas, šiandien jų milijonai.

Apibendrinant galima teigti, jog žodis sovietas maskuoja tikrąją blogio priežastį – Kremlių. Tiek SSRS, tiek dabartinė „Rusijos Federacija“ iš tiesų tėra tik kriminalinio Kremliaus režimo pavergtų tautų (taip pat ir rusų) kalėjimas.

Terminas rusakalbis įvestas išplėsti „Rusų pasaulio“ ribas

Lietuvių kalboje per pastarąjį dešimtmetį atsirado nemažai naujadarų, kurie iki tol neegzistavo. Dalis jų buvo sukurti ir įsprausti į vartoseną iš įvairių politinių paskatų – buvo išversti ir tiesiogiai perimti iš Vakarų, ypač kairuoliško, neva socialiai jautraus, žargono arba nekritiškai ir per daug nesusimąstant – iš Kremliaus propagandinių ruporų. Rusakalbis yra vienas geriausiai prigijusių naujakalbės terminų.

Prieš gerą dešimtmetį Kremlius pradėjo daugialypę programą, bandydamas susigrąžinti prarastą įtaką nuo Maskvos jungo išsilaisvinusiose valstybėse. Ilgainiui visa tai buvo įvardinta kaip „Rusų pasaulis“ (Russkij mir), kurio pagrindinis atramos taškas buvo po šias teritorijas išsibarstę rusiškai kalbantys žmonės. Būtent – ne rusai, o rusiškai kalbantieji. Ši koncepcija leido praplėsti politinio Kremliaus „rūpesčio“ ribas. Buvusiose komunistinėse respublikose buvo ir iki šiol tebėra apstu žmonių, kurie nėra rusai, tačiau puikiai kalba rusiškai,  kurių daliai rusų kalba yra gimtoji.

Konkretų politinį ypatumą, kas yra rusakalbis, pasaulis pamatė per vadinamąjį Rusijos-Gruzijos karą 2008 metais. Tų metų vasarą pietų osetinams Kremlius ėmė masiškai išdavinėti rusiškus pasus, rengti provokacijas prieš gruzinus, kol, galiausiai šiems neiškentus ir atsakius kariniais veiksmais, akimirksniu įsiveržė į Gruzijos teritoriją ir dalį jos okupavo. Vienas pagrindinių argumentų, kurį naudojo oficialūs Maskvos kanalai, kodėl buvo pradėtas karas prieš suverenią valstybę, buvo rusakalbių apsauga.

Pernai panašią situaciją matėme Ukrainoje, kur kone identišku pretekstu – rusakalbių teisių apsauga – Kremliaus samdiniai įsiveržė ir į šią valstybę. Panaši situacija bet kada gali būti pakartota kituose, daug rusakalbių turinčiuose kraštuose, pavyzdžiui, Baltarusijoje ar Centrinėje Azijoje.

Kitaip tariant, rusakalbio koncepcija leido išplėsti „Rusų pasaulio“ ir po Kremliaus „saugumo sparnu“ priimti ne vien tik etninius rusus, tačiau ir teritorijas, kuriose veši rusiška kultūra, o žmonės gerai kalba rusiškai. Termino rusakalbis sukūrimas bei įtraukimas į vartoseną Kremliui leido į savo propagandos repertuarą įtraukti dar vieną pretekstą agresijai kaimynų atžvilgiu.

Gaila, tačiau Lietuvoje šis terminas jau prigijo. Iš dalies, tam įvykti leido lietuvių tapatybės ir politinės savivokos stoka. Iki šiol dauguma gyventojų Lietuvoje nesuvokia, kas yra politika, nesitapatina su savo valstybe ir nesuvokia bendruomeninės tapatybės prasmės. Vienas geriausių to pavyzdžių yra negebėjimas net ir po 25-erių metų Nepriklausomybės suvokti Kremliaus okupantų bei jų kolaborantų paminklų ar vietovardžių žalos besiformuojančiai politinei lietuvio savimonei. Nei laisvos Lietuvos valstybinės institucijos, nei politinės partijos, nei patys piliečiai nesugeba pašalinti šių antivalstybinių liekanų iš mūsų šalies viešųjų erdvių.

Kita vertus, Lietuvoje kalbinė tapatybė vis dar dominuoja politinės tapatybės atžvilgiu. Kaip žinia, XIX a. modernioji Lietuvos politinė tauta buvo kuriama kone tuščioje vietoje, t.y., išskirtinai kalbiniu pagrindu. Tarpukariu vos užgimusi valstybė ir kone iškart patyrusi Lenkijos nacionalistų agresiją, veik nevalingai kalbinius skirtumus ėmė traktuoti kaip politinius. Šis matymas – gimtoji kalba, o ne kas kitas, žymi politinę priklausomybę – daugelio lietuvių pasąmonėje išliko iki pat šiol. Deja, daugelis dar ir dabar sunkiai suvokia, jog rusas ir rusakalbis nėra sinonimai, o kalba apskritai nėra geras kriterijus nustatyti politinei tapatybei.

Taigi, perimdami Kremliaus propagandininkų įpirštą terminą rusakalbis, nejučia ir tarsi nevalingai imame šokti pagal jų užsakomą muziką – kalbėjimas viena ar kita kalba neva nurodo politinę tapatybę, o vartojamos kalbos rūšis atstoja piliečio dorumo/nedorumo kriterijų. Terminai rusakalbis, kaip ir sovietas, juos vartojančius žmones klaidina ir įpainioja į sumaniai paspęstas propagandos meistrų pinkles. Pirmasis atitinkamai išplečia Kremliaus ginklu saugomų ir ginamų kraštų teritorijas, nes rusakalbių pasaulyje esti daugiau nei rusų. O antrasis maskuoja šiandienos imperializmą, visą su komunizmu susijusį blogį suversdamas jau neva seniai nustojusiai egzistuoti valstybei – SSRS.

Pabaigai

Aišku, daugelio sąvokų neįmanoma pašalinti iš kasdienės vartosenos, tačiau yra būtina neleisti užsimiršti ir stengtis nuolat priminti, kas yra kas. Nors politikai, ypač aktyviai dalyvaujantys užsienio politikoje, neturi prabangos kalbėti taip, kaip yra, netapdami atstumtais radikalais. Tačiau jeigu norime, kad mūsų netenkinanti situacija imtų keistis, reikia bent jau žurnalistų ir politikos apžvalgininkų lygmenyje priminti visuomenei terminus, kurie rėžtų ausį, verstų permąstyti iki tol nekritiškai priimtą, iš dalies naiviomis vakarietiškomis spalvomis tapytą Kremliaus paveikslą.

Kremlius siekia vėl tapti imperija. O imperija neturi nei sienų, nei ribų, tik stabilų centrą bei nuolat kintančius pakraščius. Rusijos (Federacijos) pavadinimas Kremliui yra reikalingas tik kaip maskavimosi priemonė (kaip ir krokodilui reikalinga apipuvusį rastą primenanti išvaizda), kad tarptautinę bendruomenę sudarančios valstybės neįtartų, jog gyvena šalia grobuoniško plėšrūno. Kremliaus imperija yra iš principo anti-dialoginė struktūra, pripažįstanti, kaip vienas jų caras sakė, tik du sąjungininkus: savo armiją ir laivyną. Tad jeigu įsisąmoninsime, jog tikrasis Kremliaus tikslas yra pasaulio pertvarkymas pagal savus principus, nebeslidinėsime į šalis bandydami suprasti išmoningai propaganda maskuojamų Kremliaus veiksmų priežastis.

Taip pat rekomenduojame:

Komentarų: 2 komentuoti →
  1. 2015 rugpjūčio 9
    karžygys autoriui permalink

    Taip, Rusija yra imperija. Taip, Rusija yra plėšrūnė. Bet pab
    andykime atsakyti į klausimą, ar imperijos egzistavimas pats savaime yra smerktinas reiškinys. Imperijas galima palyginti su tokiais plėšrūnais kaip liūtai ar krokodilai. Šie gyvūnai yra lyg blogio simboliai, nes jie minta žolėdžiais (pavyzdžiui, apie 70 proc. liūtų raciono sudaro buivolai). Bet jei įsigiliname, tai suprantame, kad liūtų ir krokodilų egzistavimas yra naudingas pats savaime,nes šie gyvūnai palaiko pusiausvyrą laukinėje gamtoje („apvalo“ žolėdžių gretas nuo ligotų individų, kontroliuoja žolėdžių populiaciją ir t.t). v

  2. 2015 rugpjūčio 9
    karžygys autoriui permalink

    Taip, Rusija yra imperija. Taip, Rusija yra plėšrūnė. Bet pabandykime atsakyti į klausimą, ar imperijos egzistavimas pats savaime yra smerktinas reiškinys. Imperijas galima palyginti su tokiais plėšrūnais kaip liūtai ar krokodilai. Iš pirmo žvilgsnio šie gyvūnai yra blogio simbolis, nes jie minta žolėdžiais (pavyzdžiui, apie 70 proc. liūtų raciono sudaro buivolai). Bet jei įsigilintume, tai suprastume, kad liūtų ir krokodilų egzistavimas yra naudingas pats savaime, nes šie gyvūnai palaiko pusiausvyrą laukinėje gamtoje („apvalo“ žolėdžių gretas nuo ligotų individų, reguliuoja žolėdžių populiaciją ir t.t.). Tamstos straipsnis primena išsigandusio zebro giesmelę. Zebras laksto po savaną ir garsiai šaukia, kad reikia žudyti liūtus ir krokodilus,nes jie nori jį suvalgyti. Taip, žvelgiant iš zebro perspektyvos, būtų gerai anihiliuoti liūtų ir krokodilų populiacijas. Bet jei pažvelgtume objektyviai, tai suprastume, kad tarpvalstybiniuose santykiuose verta išlaikyti kovos elementą pavadinimu „išgyvena tik stipriausias“. Pavyzdžiui, reikia pripažinti, kad dėl 1940
    m. tragedijos kaltas ne tik Kremlius,bet ir mes patys, nes mūsų valstybės elitas tinkamai neparuošė valstybės gynybai (ar valstybė verta nepriklausomybės, jei jos prezidentas bėga nuo priešo ir atsiraitojęs kelnes brenda per upelį?). Imperijos egzistavimas mūsų pašonėje mus tik stiprina, o ne silpnina.

Komentuoti