Paieška

Valid XHTML 1.1

Audrius Bačiulis: „Vakarų Europa neketina kovoti ir žūti už kitų laisvę, nes tai ne europietiškas veikimo būdas“

Kažkodėl manome, jog Lietuvos saugumu turi rūpintis kiti – NATO, geras dėdė iš Amerikos, tetulė Merkel ar Švedijos bankininkas, bet ne mes patys.

  Kai kam Lietuvoje, stebinčiam šiandienos tarptautinę politiką, gali susidaryti įspūdis, jog Kremliaus politikai ir diplomatai laimi mūšį po mūšio prieš Vakarų kolegas. Kaip yra iš tiesų?

Į klausimą: „Kas nutiko, kad Amerika leido Rusijai ateiti į Siriją ir įkurti ten savo karines bazes? – visada atsakau klausimu: – O ką Amerika pametė toje Sirijoje, kad dėl jos rizikuotų savo kariais ir leistų savo pinigus?“

Dažnas klausiantysis tebemąsto Šaltojo karo laikų geopolitinėmis kategorijomis. Iš tiesų, Šaltojo karo metais buvo manoma, kad į kiekvieną agresyvesnį sovietų veiksmą turi sekti amerikiečių atsakas. Ir atvirkščiai, SSRS, nors būdama žymiai silpnesnė, kiekviename žingsnyje bandė kopijuoti JAV veiksmus. Galiausiai būtent tai ir lėmė SSRS persitempimą bei žlugimą.

Prisiminkime, kada ir kodėl Artimieji Rytai tapo svarbūs Amerikai? Taip nutiko per Antrąjį Pasaulinį karą, paaiškėjus, jog Arabijoje naftos yra gerokai daugiau nei Persijoje ir Artimieji Rytai tampa pagrindiniu pasaulio naftos šaltiniu. Po karo išstūmę iš regiono Prancūziją ir smarkiai pastūmėję į šoną Britanijos imperiją, amerikiečiai perėmė tiek naftos gavybos, tiek – ir tai itin svarbu – naftos transporto kelių kontrolę. Jeigu kontroliuoji naftą ir jos kelius – kontroliuoji pasaulio ekonomiką. Ir kol Artimųjų Rytų nafta JAV buvo svarbi, tol amerikiečiai prižiūrėjo, kad regione, kiek įmanoma, vyrautų taika ar bent jėgų pusiausvyra, nes naftos kainos karo nemėgsta.

Bet kai amerikiečiai perėjo prie iš savų skalūnų išgaunamų naftos ir dujų, Artimųjų Rytų naftos svarba jiems ėmė sparčiai blėsti. Šiandien amerikiečiai trūkstamą naftą perka Kanadoje, Meksikoje, Venesueloje. Legendinė „Aramco“ – arabų ir amerikiečių naftos kompanija – jau senokai tapo vien Saudo Arabijos nuosavybe. Pernai naftos importas į JAV iš Persijos įlankos šalių sudarė mažiau 18 procentų viso importo. Jis iš esmės tapo amerikiečių įtakos instrumentu draugiškoms valstybėms.

Šiandien Arabijos naftos labiausiai reikia Europai, kuri, teoriškai, galėtų ją gauti iš Persijos įlankos monarchijų tiesiogiai Trans Arabijos vamzdynu, dar 1950-aisiais nutiestu amerikiečių, tegu ir apleistu. Tai būtų beveik perpus pigiau, nei gabenti naftą į Europą tanklaiviais per Ormuzo, Bab-el-Mandibo sąsiaurius ir Sueco kanalą, kuriuos kontroliuoja amerikiečiai. Viena bėda – vamzdynas eitų per Sirijos teritoriją, o galimi naftos terminalai Viduržiemio jūros pakrantėje yra alavitų – Assado šeimos vadovaujamos Sirijos religinės mažumos – kontroliuojamuose uostamiesčiuose. O Assadų šeima Europoje ir Amerikoje paskelbta absoliučiu blogiu, su kuriuo derybos neįmanomos.

Tačiau Assadų šeima puikiai sutaria su savo sena strategine partnere – Rusija, kuri (koks netikėtumas, ar ne?) taip pat labai suinteresuota uždėti savo ranką ant į Europą vedančių naftos ir dujų tranzito kelių, kad išliktų nepakeičiam Europos partnerė užtikrinant energetinį saugumą. Nepamirškime, kad visi pastarųjų dviejų dešimtmečių Rusijos karai Centrinėje Azijoje, Šiaurės Kaukaze, Užkaukazėje ir Ukrainoje tiesiogiai susiję su naftos ir dujų transporto kelių į Europą kontrole.

Negalima sakyti, kad Europa visai nieko nedarė, bandydama pati užsitikrinti Sirijos kontrolę ir pramušti sau kelią į Persijos įlankos naftą. Kai Sirijoje (kurią Prancūzija įkūrė 1924 metais jai po Pirmo pasaulinio karo atitekusioje Osmanų Imperijos dalyje) prasidėjo pilietinis karas, ten nuolat šmėžavo prancūzų specialiosios pajėgos. Vėliau, karui plintant ir intensyvėjant, prancūzai atsitraukė ir ėmė prašyti JAV karinio įsikišimo, žiniasklaidai piešiant visai nepramanytus Basharo al-Assado režimo žiaurumus. Tačiau pajėgas iš Irako išvedinėjęs prezidentas Barackas Obama visiškai nenorėjo veltis į dar vieną ganėtinai beviltišką konfliktą.

Galiausiai Vašingtonas oficialiai pareiškė, kad „raudona linija“, kurią Assadui peržengus į orą pakils Amerikos bombonešiai, bus cheminio ginklo panaudojimas prieš sukilėlius. Netrukus žiniasklaidoje pasipylė pranešimai, esą režimas naudoja cheminį ginklą. Nors jokių patikimų įrodymų nebuvo, visas pasaulis sužiuro į Obamą, kuris, vaizdžiai sakant, buvo pagautas už liežuvio ir nelabai turėjo kur dingti, nors visiškai nenorėjo savo rankomis traukyti iš Sirijos karo ugnies kaštonus Prancūzijai.

Obamai pagalbos rankas ištiesė Londonas ir Maskva. Britų Parlamente svarstant, ar prisijungti prie JAV ir Prancūzijos puolant al-Assadą, premjeras Davidas Cameronas į klausimą – „Ar al-Assadas tikrai naudojo cheminį ginklą?“ – virtuoziškai atsakė, jog patikimų žvalgybos duomenų nėra, tačiau jis pats asmeniškai visiškai įsitikinęs, kad cheminis ginklas naudotas. Parlamento sprendimas buvo lengvai nuspėjamas – britai atsitraukė, prancūzai irgi, amerikiečiai liko vieni, o be koalicijos, kaip žinome, jie į karą neina. Putinas, savo ruožtu, pasiūlė amerikiečiams pabūti tarpininku derybose su al-Assado režimu ir paskui kartu sunaikinti Sirijos cheminius ginklus. Susitarimas pasiektas 2013 metų rudenį ir JAV, Rusijos, Britanijos, Norvegijos, Danijos karo laivynai ėmėsi darbo, kuris nenutrūko netgi prasidėjus Rusijos agresijai Ukrainoje. 2015 metų pradžioje Sirijos cheminio ginklo naikinimas pabaigtas.

Tai rodo, kad nors tarp Amerikos ir Rusijos vėl vyksta Šaltasis karas, tuo pat metu yra daugybė klausimų, kuriuos Vašingtonas sprendė, sprendžia ir spręs bendradarbiaudamas su Maskva. Tai ir branduolinis nusiginklavimas, ir branduolinio ginklo neplatinimas, ir cheminio ginklo naikinimas, ir nešiojamų priešlėktuvinių raketų neplatinimas, ir netgi bendradarbiavimas kosmose – mažai kas žino, kad kuomet prieš pusantrų metų išėjo iš rikiuotės dalis Rusijos palydovų, turinčių perspėti apie branduolinių raketų paleidimą, kurį laiką Rusijos priešraketinė gynyba buvo užtikrinama amerikiečių palydovų duomenimis.

Taigi JAV šiuo metu turi beveik nulinį interesą Sirijoje, menkstantį tiesioginį interesą Artimuosiuose Rytuose, bet pakankamai daug bendrų temų, kuriomis turi bendradarbiauti su Rusija. Todėl ir apie santykių nutraukimą tarp JAV ir Rusijos nėra nei kalbos. Vien jau todėl, kad Rusija yra viena didesnių JAV Iždo obligacijų pirkėjų – jose laikoma didelė dalis Rusijos Rezervo fondo.

Kalbant apie Europoje tvyrančią paniką dėl Amerikos pasitraukimo iš Artimųjų Rytų ir susitarimo su Rusija dėl Sirijos, ne pro šalį užsiduoti klausimu: Ar JAV negalėjo sąmoningai palikti europiečius Artimuosiuose Rytuose vienus prieš musulmonų ekstremistus ir Rusiją? Kad šie pajustų, ką tai reiškia – patiems imtis atsakomybės už savo gyvybinių interesų užtikrinimą. Dar Libijos operacijos metu tuometinis JAV gynybos sekretorius Robertas Gatesas sakė, kad europiečiai bus priversti susikurti normalią kariuomenę, nes JAV nebeturi interesų už juos bombarduoti. JAV nebemato Europoje lygios partnerės tvarkant pasaulio reikalus, nes Europa šiandien beginklė ir bevalė, nors ir pinigų, ir gyventojų turi daugiau už Ameriką.

Neseniai miręs italų rašytojas Umberto Eco, laikomas pokario Europos intelektualo etalonu, yra rašęs, kad jam buvo gaila Stalino ir komunistų pavergtos Vidurio ir Rytų Europos, bet Vakarų Europa neketino kovoti ir žūti už kitų laisvę, nes tai – ne europietiškas veikimo būdas. „Senieji“ europiečiai Rusijos nelaikė ir nelaiko savo prieše, jiems ji – ilgametė svajonių partnerė, su kuria suskubta atkurti visus ryšius, įskaitant karinius, vos tik pasibaigė Šaltasis karas ir Amerika pradėjo išvedinėti savo pajėgas iš Europos.

Vieninteliai, kuriems šiandien Rusija yra tikros ir tiesioginės grėsmės šaltinis, – posovietinės Vidurio ir Rytų Europos valstybės, kurios, deja, pačios visiškai nesirūpina savo saugumu. Tad Lietuva dabar atsidūrė realaus pavojaus akivaizdoje ne dėl Vakarų diplomatų negebėjimo žaisti su Rusija, o dėl mūsų pačių negebėjimo suvokti savo geopolitinės padėties. Mūsų politinis infantilumas pasireiškia tuo, kad nustojome mąstyti, kur yra Lietuvos interesai ir kaip juos ginti, vaikiškai manydami, kad mumis už mus pasirūpins Briuselis ar Vašingtonas, kurie ir pasakys, ką daryti.

Po beveik dviejų Baracko Obamos kadencijų atrodo, jog JAV ir, apskritai, Vakarai prarado dalį savo turėtos įtakos pasaulinėje politikoje. Kodėl taip nutiko?

Obamos supratimas apie tai, koks yra jį išrinkusių amerikiečių interesas, smarkiai skiriasi nuo dar Šaltojo karo metais susiformavusio mums įprasto įsivaizdavimo apie JAV užsienio politikos interesus. Mes tebemanome, kad Europa yra Amerikos interesas Nr.1, o Europos gynyba nuo Rusijos grėsmės – esminė Amerikos misija. Deja, amerikiečiai jau seniai mano kitaip. Ne tik Donaldas Trumpas sako, kad Amerika negali savo karinėmis išlaidomis sudaryti sąlygas Europai kurti visuotinės gerovės valstybę.

Tik išrinktas JAV prezidentu, Obama surengė susitikimą Prahoje su Vidurio ir Rytų Europos lyderiais, kuriame pranešė apie būsimą JAV ir Rusijos santykių perkrovimą, kurį palengvinti turėjo atšaukti ankstesnio prezidento George‘o W. Busho sprendimai dislokuoti Lenkijoje ir Čekijoje priešraketinės gynybos pajėgumus. Obama manė, kad JAV įsipareigojimai Vidurio ir Rytų Europoje mažėja, nes Rusija yra silpna, nebekelia pavojaus, tad JAV karinėms pajėgoms nebėra Europoje ką veikti. O jeigu Rusijos niekas neerzintų, tai ji išvis draugiška taps.

Valdant Obamai Amerika išvedė iš Europos beveik visą savo kariuomenę ir išgabeno visą sunkiąją techniką. Liko tik parašiutininkų brigada Italijoje, Strykerių brigada Vokietijoje ir kelios aviacijos bazės. Jau kurį laiką esminis JAV interesas yra Ramiojo vandenyno regionas, ir tai, kad Obama buvo privestas vėl atsisukti į Europą – tik Putino nuopelnas. Jeigu Putinas nebūtų pradėjęs karo Ukrainoje, grasinti Vidurio ir Rytų Europai, JAV karinės galios Europoje butų nebelikę. Vienintelis Amerikos sunkiai šarvuotas batalionas į Europą gražintas tik po karo Ukrainoje pradžios.

Vis dėlto, nors JAV dabar vėl atsisuko į Europą, nereikia manyti, kad ji čia ir pasiliks taip pat ilgai, kaip po Antrojo pasaulinio karo. Net ir tada amerikiečiai 1948 metais ketino atsitraukti, palikdami Europos atstatymą Didžiajai Britanijai. Juos sulaikė patys britai, sakydami, kad nėra finansiškai pajėgūs nei atstatyti Europos, nei atgrasinti SSRS.

Dabartinis JAV grįžimas į Europą laikinas, truksiantis kokius 10-15 metų. Deja, iki šiol Europa nėra pajėgi nei pati gintis, nei rasti bendrą sutarimą, kokia turi būti jos saugumo užtikrinimo strategija. Kai Baltijos šalys ar Lenkija kalba apie energetinį saugumą – joms tai yra nepriklausomybė nuo Rusijos. Vokietijoje atvirkščiai – energetinis saugumas užtikrinamas tada, kai turima kuo daugiau vamzdžių, jungiančių su Rusija. Nes jei nutrūks naftos ir dujų tiekimas iš Artimųjų Rytų ar Šiaurės jūros, tai žaliavas bus galima gauti iš Sibiro ar Centrinės Azijos.

Kol Graikija ir Italija kelerius metus prašė iš Vokietijos solidarumo priimant migrantus iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos, Angela Merkel ignoravo Pietų Europos bėdas. O kai italai ir graikai atidarė sienas, tad visi nelegalai plūstelėjo į Vokietiją, jau Merkel ėmė reikalauti solidarumo ir pykti ant tų ES šalių, kurios pasekė ankstesniu savanaudiškų vokiečių pavyzdžiu ir atsuko Berlynui nugarą. Tai didžiulė ES projekto bėda – Vokietija, valstybė, laikoma Europos Sąjungos varikliu, iki šiol neišmoko mąstyti visos Europos mastais.

Kol kas Berlyno politikai veikia tik Vokietijos interesų rėmuose. Kol Merkel taip elgsis, tol ji neturės sąjungininkų. Vokietijos žiniasklaida verkia, jog kanclerės veiksmai, sukėlę migrantų krizę, izoliavo Vokietiją nuo visos Europos. Bet kol Vokietija nepradės galvoti, jog Baltijos šalių saugumas yra ir Vokietijos saugumas, o Italijos ir Graikijos sienų krizė yra ir Vokietijos krizė, tol ES netaps realia politine jėga, o Vokietija – tikra ES lydere.

Grįžtant prie Amerikos. Amerikiečiai labiau idealistai, nei pragmatiški europiečiai, tad galima tikėtis, jog JAV dar kurį laiką padės užtikrinti mūsų regiono saugumą. Bet amžinai tai nesitęs, juolab, kaip rodo JAV prezidento rinkimų kampanija, Amerika vis labiau telkiasi į savo vidaus problemas. Kas bebūtų išrinktas kitu Amerikos prezidentu – vyras ar moteris, ilgas ar trumpas – jis tikrai privers Europą, taigi – ir Lietuvą – skirti daug didesnį dėmesį savo pačios saugumui ir suvokti paprastą tiesą – jei patys nesirūpinsime savimi, tai ir kiti mūsų nesaugos. Svarbiausia, mes pajėgūs nemenka dalimi užsitikrinti saugumą. Deja, lig šiol kažkodėl manome, jog mūsų saugumu turi rūpintis kiti – NATO, geras dėdė iš Amerikos, tetulė Merkel ar Švedijos bankininkas.

Darant prielaidą, jog šiais metais turėsime naują valdžią Seime – kokius veiksmus užsienio bei gynybos politikoje turėtų daryti, kad Lietuvos situacija regione pagerėtų?

Pirmiausia reiktų susitaikyti su Lenkija. Nors diplomatiniu lygmeniu  bendradarbiaujame neblogai, tačiau Miuncheno saugumo konferencijos metu paaiškėjo, kad tarp Andrzejaus Dudos ir Dalios Grybauskaitės nėra normalaus kontakto. Jie sėdėjo vienas greta kito, kalbėjo apie to paties regiono problemas, tačiau vienas į kitą nežiūrėjo. Taip tęstis negali.

Tuo labiau kad šiuo metu atsivėrė unikali galimybė bendradarbiavimui, nes naujai išrinktoji Lenkijos valdžia vėl pasisuko veidu į Rytus. Prieš kelis mėnesius Balstogėje lankėsi naujasis Lenkijos ekonomikos ministras, kuris su vietos politikais aptarinėjo geležinkelio „RailBaltica“ atkarpos tarp Varšuvos ir Vilniaus tiesimo pagreitinimą. Ši valdžia supranta, jog nėra normalu, kad tarp Varšuvos ir Vilniaus nėra greitojo susisiekimo. Ankstesnė Tusko-Sikorskio Vyriausybė žiūrėjo tik į Vakarus ir greitkelius tiesė tik nuo Varšuvos link Berlyno. Tokio antilietuviško politiko, koks buvo užsienio reikalų ministras Radekas Sikorski, Lenkijos valdžioje dar nėra buvę. O šiuo metu valdžią perėmė, tegu ne prolietuviški politkai, tačiau prorytietiški, Jogailaičių Lenkijos politinės linijos tęsėjai. Todėl negalime praleisti galimybės atnaujinti draugystę su Lenkija.

Antras dalykas, kuris veikiausia pasiseks savaime, nes ES panaikino sankcijas – reikia nustoti žaisti demokratijos kūrėjus Baltarusijoje. Kad ir koks žmogus būtų tas Aliaksandras Lukašenka, jis tikrai nėra nusiteikęs tapti Minsko gubernijos gubernatoriumi. Jis nori likti prezidentu. Aišku, Rusiją jis laiko strateginiu partneriu. Aišku, jis palaiko nuoširdesnius santykius su Maskva nei Vakarais. Tačiau per visus du savo valdymo dešimtmečius jis nepadarė nieko, kas leistų teigti, jog jis yra Rusijos politinis, o ypač – karinis, priedėlis.

Pastaruoju metu labai klystama baiminantis, esą, Baltarusija savinasi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją. Pirmiausia LDK istorija yra ir Baltarusijos istorija, nes ji buvo sudėtinė LDK dalis. Todėl tikrai negalime jos prisiskirti tik sau. Antra, jeigu baltarusiai ima save suvokti kaip LDK paveldėtojus, tai jie automatiškai tampa antirusiški. LDK buvo svarbiausia Maskvos politinė konkurentė ir šimtametė priešė. Baltarusis, kuris gerbia ir laiko savais LDK vadovus, kuris švenčia Oršos mūšio metines, savaime suprantama, negali būti prorusiškas. Todėl užuot kovoję prieš baltarusių norą vadintis litvinais, mes turime skatinti tokią jų politiką.

Nors pas mus norima Lukašenką parodyti kaip visiškai ir absoliučiai prorusišką žmogų, jis tikrai toks nėra. Rusija jam artima, bet Baltarusija – sava. Todėl su Baltarusija reikia siekti bendradarbiauti, nors nepamiršti neatsiejamos rizikos.

Trečias dalykas – nustoti parazituoti karinėje gynyboje. Reikia ginkluotis patiems. JAV nėra suinteresuota padėti šalims, kurios pačios savo noru daugiau nei dešimt metų neskiria pakankamai išteklių savo gynybai. Lietuva savo kariuomenei skiria 1,5% nuo BVP, tačiau gyvenant tikro pavojaus zonoje reiktų skirti bent 3,5%. Pavyzdžiui, Izraeliui JAV padeda skirdama papildomai apie $1 mlrd., nes ten kariuomenei skiriama 6% BVP. Amerikietis, pamatęs du skęstančius žmones, iš kurių vienas visomis jėgomis stengiasi išsigelbėti, o kitas tik ramiai šaukiasi pagalbos, pirmiausia gelbės pirmąjį. Kitaip tariant, ne amerikiečiai turi rūpintis mūsų saugumu, o mes patys –  tuomet sulauksime ir pagalbos.

Nustokime galvoti, kad mūsų tikslas – skirti 2 proc. nuo BVP krašto gynybai ir karinio saugumo problema išsispręs savaime. Reikia pradėti mąstyti gynybos poreikiais. Didžiausia Lietuvos ir visų Baltijos šalių gynybos problema yra Karaliaučiaus srityje stovintis tolimojo nuotolio radaras bei išvystyta priešlėktuvinė ir priešraketinė  gynyba. Ji virš Lietuvos ir šiaurinės Lenkijos sukuria A2/AD lauką, t.y. erdvę, į kurią negali saugiai nei sąjungininkų laivai įplaukti, nei lėktuvai įskristi.

Jeigu susiduri su savo teritorijos gynybos problemomis dėl priešo turimos ginkluotės, turi įsigyti tokių ginklų, kurie ją sunaikintų. Tą radarą puikiausiai galėtų apšaudyti trumpo nuotolio (iki 300 km) amerikiečių gamybos balistinės raketos ATACMS. Pigesnė jų versija būtų Turkijos kartu su Kinija gaminamos vidutinio ir trumpo nuotolio balistinės raketos. Galime pagalvoti apie tolimojo nuotolio (amerikietiški skrenda iki 120 km) dronus-kamikadzes. Kelios dešimtys tokių dronų stacionarų radarą padarytų itin pažeidžiamą.

Nereikia nuogąstauti dėl kainos. Kaip sako žydai, jei problema yra pinigai, vadinasi, problemos nėra. Lietuvos BVP vienam gyventojui jau labai seniai yra didesnis už Rusijos. Bet mes kažkodėl įsikalę į galvą, kad esame skurdi valstybė ir visai nepagalvojame, kad esame ne tiek skurdūs, kiek švaistantys pinigus ten, kur nereikia. Jeigu šalies saugumas nėra užtikrintas, tai nepadės nei geresnis mokyklų, nei geresnis ligoninių finansavimas. Reikia suvokti, kad šiandien Lietuvos saugumo problema yra problema Nr. 1. Tik ją išsprendus galima spręsti visus kitus klausimus.

Taip pat rekomenduojame:

Komentarų: 2 komentuoti →
  1. 2016 rugpjūčio 8
    Andy permalink

    vasalai (gudai, rusėnai, etc) niekada nebuvo lygus su Lietuviais (tikrais, baltais). Todėl jims jokia LDK nepriklausė. Grodno 1432 įsakymas jis apie tai, kad joks slavas/provoslavas negali užinti jokios vadovaujančios pozicijos LDK. Žinoma Bačiulis to nežino, bet sveiko proto žmonės turi tai žinoti. Bet kokios Lietuvos sąjungos galimos ir būtinos tik su šiaurės šalimis, reginas kuriam Lietuva ir priklauso.

  2. 2016 rugsėjo 6
    MINDAUGAS permalink

    Galėtų šį straipsnį atspausdinti „Lietuvos rytas“ ir kita spauda, o interviu – vietoj Janutienės laidos. Gal atsikvošėtų žmogeliai su „geru rusu“ užanty.

Komentuoti