Paieška

Valid XHTML 1.1

Migrantų baimė – Europa silpna kaip niekad

Pastaruoju metu sklinda žinios apie vieną po kito sekančius Angelos Merkel pralaimėjimus Vokietijos vietos rinkimuose populistams. Praeitą savaitę vienas iš Liuxemburgo ministrų leido sau viešai pareikšti, jog už „nemeilę“ migrantams iš Europos Sąjungos reiktų išmesti Vengriją.

Liūdna matyti, kad Europos sveikam protui turinčios atstovauti (ir iki šiol atstovavusios) politinės jėgos paslydo lygioje vietoje. Kas svarbiausia, iki šiol nelabai suvokia kodėl ir ant ko paslydo. Tą aiškiai bylo Merkel užsispyrimas nepripažinti savo klaidos kviestis migrantus urmu ir dėl to menkstantis jos populiarumas. Tą dar aiškiau bylo Liuxemburgo ministras „drąsa“ svaidytis nesolidariais ir politinį Europos stabilumą menkinančiais grasinimais.

Dažnas tokių politikų šalininkas pasakytų: „priimti kenčiantį nuo nepritekliaus, gi kiekvieno krikščionio pareiga – tą net pats popiežius sakė.“ Ir iš dalies būtų teisus. Taip, kiekvieno krikščionio pareiga pagelbėti nuskriaustajam. Pagelbėti ne tik materialiai, suteikiant pastogę, maisto ir pan., tačiau ir dar svarbiau – dvasiškai.

Paaiškinti, kodėl būtent jis, krikščionis padeda nuskriaustiesiems, kai kiti juos skriaudžia. Suteikti suvokimą koks yra gėrio, o koks – blogio kelias. Iš kur kyla vienas, o iš kur kitas.

Kitaip tariant, dvasiškai nuskriaustajam padėti galima tik betarpiškai bendraujant. O tai gali padaryti tik konkretus žmogus. Būtent jis per savo gerus darbus nuskriaustajam paliudija gėrį, vėliau visa tai įvardindamas ir paaiškindamas žodžiais.

Valstybė iš principo negali to padaryti. Kaip rodo praktika, mūsų valstybės geriausiu atveju suteikia tik materialią pagalbą. Dvasiniais dalykais ji neužsiima. Postmoderniai, sekuliarizuotai valstybei tai net uždrausta daryti, mat dvasinis žmogaus pasaulis ir jam kylančios problemos – tai asmeninis jo paties reikalas. Todėl nėra nieko keisto, kad net ir gavę materialinę pagalbą nuskriaustieji (tiek migrantai iš svečių šalių, tiek ir vietiniai) vis tiek nesijaučia saugūs. Daugelis jų lieka pasimetę gyvenime, jautrūs ir kartais agresyvūs.

Pastarojo meto migrantų krizė Europoje tai tik patvirtina – Trečiojo pasaulio nuskriaustieji, nors ir pamaitinti ir sušelpti, nepajunta kažkokio ypatingo sentimento tą padariusioms šalims. Priešingai, atsiranda visai nemažai tokių, kurie viešai demonstruoja nepasitenkinimą ir panieką savo geradarių kraštams. Kyla klausimas – kodėl?

Paprasčiausiai tariant, gavę valgyti ir gerti, užjūrio šalių migrantai tik apmalšina stingdančią baimę, kurią atsivežė iš savo, nežmoniškos barbarybės apimtų kraštų. Ta baimė niekur nedingsta. Ji lieka glūdėti šių žmonių sužalotose sielose, su potencija bet kada išsiveržti agresijos aplinkai pavidalu.

Deja, migrantams niekas nesiima paaiškinti, jog taika ir ramybė pas mus, Europoje, atsirado ne šiaip sau. Ji – tai tūkstantmečius besivysčiusios mūsų kultūros vaisius. Krikščioniškos kultūros. Tad norėdami egzistenciškai nusiraminti ir apsigyventi taikoje su savimi bei aplinkiniais, jie turi konvertuotis. Tapti vakariečiais ne tik išoriškai, bet ir dvasiškai. Ypač dvasiškai.

Grįžtam prie temos. Angela Merkel ir Liuxemburgo ministras veikiausiai yra krikščionys. Jeigu ir nepraktikuojantys, tai bent kultūriniai krikščionys tikrai. Veikiausiai dėl savo krikščioniško požiūrio į gyvenimą Merkel pasikvietė migrantus į Vokietiją. Veikiausiai dėl panašios priežasties vengrais piktinasi ir liuxemburgietis.

Pas save priėmę vieną ar kelis kitataučius abu šie politikai turbūt jiems suteiktų ne tik maisto ir pastogę, bet pasistengtų nuraminti juos dvasiškai. Papasakoti, kas yra Vakarai, kuo mes ypatingi, kodėl mums sekasi daryti tai, ko, rodos, likusiam pasauliui vis nepavyksta. Visa bėda ta, jog šie politikai pasikvietė migrantus ne į savo namus, kuriuose būtų asmeniškai įsipareigoję juos saugoti ir paguosti, o į abstrakčios valstybės kiemą, kur niekas už nieką asmeniškai nėra atsakingas.

Maža to, tose Vakarų Europos valstybės jau seniai nebėra krikščioniškos, o krikščionių jose telikusi tik mažuma. Priešingai – jose apstu pasimetusių, bailių, dėl savo ateities ir, apskritai, dėl gyvenimo prasmės abejojančių žmonių, kuriems patiems dabar pat reikia dvasinės, o kartais net materialinės pagalbos.

Su Rytų Europa yra dar blogiau. Čia žmonės pusę amžiaus, o kai kurie ir ilgiau, gyveno totalinės baimės atmosferoje. Kremliaus imperialistai su jais netrukdomai vykdė baisiausius socialinius nužmoginimo eksperimentus. Kokios atjautos ir pagalbos migrantams galima tikėtis iš visuomenių, kurių nariai patys bėga nuo savęs ir į save panašių tėvynainių į Vakarus?

Man, ir manau ne tik man, kyla klausimas – ko tikėjosi Merkel ir jos šalininkai? Nejau jie galvojo, jog karo barbarybės ir kultūrinio skurdo nualintoms pabėgėlių sieloms pakaks pastogės ir duonos žiauberės tam, kad taptų vakariečiais? Negi jie manė, kad dvasiškai sužalotos Rytų Europos visuomenės priims migrantus išskėstomis rankomis ir sutieks dvasinę šilumą, kurios jie patys ieško užsieny, nes pas save neranda?

Man yra keista, jog nei Merkel, nei tas liuxemburgietis, nei daugelis panašiai mąstančių nemato (ar apsimeta nematantys), kad žmonės (ar tai būtų vokiečiai ar lietuviai ar vengrai) priešinasi nevaldomai migracijai, nes pasąmoningai jaučiasi silpni. Jie stato sienas ir užveria duris instinktyviai jusdami savo vidinį bejėgiškumą. Jie žino, kad migrantams jie nebegali pasiūlyti tikros pagalbos. Maistas ir pastogė tėra tik paviršius, ko reikia nuo karo žiaurybių surambėjusioms pabėgėlių širdims. Labiausiai jiems reikia Tikėjimo. Tikėjimo, kad yra Prasmė, kad gyvenimas turi Tikslą, kad egzistuoja Gėris.

Deja, labai daug kas Europoje patys to stokoja. Ilgą laiką mokyklose, universitetuose ir per žiniasklaidą mes buvome mokomi, jog objektyvios prasmės nėra – ją susikurti galime kiekvienas asmeniškai. Tikslo taip pat nėra ir nereikia, o Gėris – „kas čia per viduramžiška sąvoka? Va, yra įstatymai, jų laikykis, ir bus gerai.“

Bet gerai nėra. Europiečiai tą jaučia. Nors viešumoje jie vis dar kartoja anas, progresyvistų įkaltas frazes, tai pasąmonėje – jaučia tuštumą, silpnumą ir egzistencinę baimę, jog šiandieninė Europos taika ir ramybė yra be galo trapi. Ir migrantai gali ją visai nejučia sutrypti.

Jei Merkel nori atgauti saviškių pasitikėjimą, ji turi susiprasti, jog dvasiškai tvirtų, krikščioniškos atjautos kupinų ir nuskriaustiesiems pasirengusių padėti piliečių Vokietijoje jau seniai yra mažuma.

O vietoje to, kad svaidytumėmės grasinimais vengrams, laikas būtų sau pripažinti, jog Europa nuolat silpsta ir yra tuščiavidurė kaip niekad. Vengrai, kaip ir dalis mūsų, bijo migrantų ne dėl to, jog islamo kultūra yra stipri. Mes bijome migrantų, nes patys stokojame savo kultūros, tapatybės ir tikėjimo. Mes bijome jų, nes pasąmoningai jaučiame, kad esame silpnesni.

P.S.: Šia tema siūlau pasiklausyti Andriaus Užkalnio ir kunigo Ričardo Doveikos pokalbio http://www.ziniuradijas.lt/laidos/aciu-kad-atejote/sveciuose-kunigas-r-doveika.

Taip pat rekomenduojame:

Komentarų nėra

Komentuoti