Paieška

Valid XHTML 1.1

Varžovai dėl Prancūzijos prezidento posto

Kitų metų balandį Prancūzija rinks naują prezidentą. Po Brexit bei Trumpo pergalės JAV rinkimuose, didelė dalis politikos analitikų į šiuos Prancūzijos prezidento bei 2017 m. vyksiančius Vokietijos Bundestago rinkimus žiūri, kaip į galutinę diagnozę: ar populistinės, prieš elitą nukreipta retorika savo reitingus auginančios politinės jėgos, ateis į įtakingiausių Europos valstybių valdančiuosius postus?

Šiandien jau yra aiškūs du iš trijų pagrindinių kandidatų varžytis dėl prezidento posto: Respublikonų partijos kandidatu tapo 2007-2012 m. ministro pirmininko pareigas ėjęs François Fillonas; Nacionalinio Fronto kandidate be konkurencijos tapo Marine Le Pen; socialistų kandidatas dar nėra žinomas.

François Fillonas pirminiuose respublikonų rinkimuose įveikė buvusį prezidentą Nicolas Sarkozy bei nuosaikios dešinės atstovą Alainą Juppé. Fillonas – teisininkas, ryškus Margaret Thatcher fanas, kaip ir geležinė ledi, reiškiantis akivaizdžią kritiką socialistinei ekonomikai: valstybės kišimuisi, profesinių sąjungų veiklai, dideliam viešųjų paslaugų teikimui bei turto apmokestinimui. Fillono darbotvarkės esminės ašys: keisti prancūzišką 35 val. darbo savaitę į ilgesnę; mažinti imigracijos skaičius Prancūzijoje; investuoti €12 mlrd. į saugumo, gynybos ir teisingumo sektorius.

Fillonas savo pažiūras apibūdina kaip socialiai konservatyvias. 2012 m. Fillonas balsavo prieš tos pačios lyties asmenų santuokas, pasisako prieš homoseksualių porų įsivaikinimą, o šeimą vadina savo politinio projekto šerdimi. Jau dabar absoliuti dauguma Prancūzijos katalikiškų bendruomenių išreiškė paramą Fillono kandidatūrai.

Respublikonų kandidatas ketina gerinti (švelninti) santykius su Rusija. 2014 m. pavasarį, kai Rusija aneksavo Krymą bei inspiravo karinį konfliktą Pietryčių Ukrainoje, Fillonas teigė, jog šios teritorijos „daugiausiai rusakalbės ir daugiau mažiau priklauso Maskvai’“. Vakarų sankcijas Rusijai Fillonas vadino „negatyviomis“, o Rusijai pradėjus intervenciją Sirijoje, Fillonas kvietė NATO prisidėti prie Rusijos, Irano ir Basharo al Assado aljanso kovai su Kalifatu. NATO plėtrą bei aktyvią veiklą Rytų Europos saugumo užtikrinime, Fillonas vadino „provokuojančia“.

Nacionalinio fronto kandidatė Marine Le Pen susilaukia didelio žiniasklaidos dėmesio po 2014 m. rinkimų į Europos Parlamentą, kai jos vedamas Nacionalinis frontas surinko 25 proc. Prancūzijos rinkėjų balsų. Trumpai skaitytojui išskiriame esminius Le Pen politinės darbtovarkės štrichus: Le Pen ketina organizuoti Prancūzijos išstojimo iš ES referendumą; svarsyti išstojimo iš eurozonos perspektyvą; nacionalizuoti bankus; ketina visiškai sustabdyti imigraciją (visų pirma, musulmonų).

Marine Le Pen užsienio politikos retoriką galime vadinti iš esmės nukreiptą prieš status quo. Nacionalinio fronto lyderė JAV vadina „diskredituota galia Viduriniųjų Rytų regione“, kuri negali būti Prancūzijos sąjungininkė kovoje su ISIS. Dėl Ukrainos krizės, Le Pen kaltina ES ir Nato išprovokavus Rusijos veiksmus Ukrainoje.

Verta pažymėti, Marine Le Pen partija yra gavusi €9 mln. paskolą iš Rusijos banko, artimai susijusio su Kremliaus aplinka.

Nacionalinio fronto ir Marine Le Pen reitingų augimą François Hollande’as vadina Prancūzijos „kolektyvine nesėkme“.

Socialistų partija pirminius rinkimus nukėlė mėnesiu vėliau, idant rinkėjai žinotų, kas bus oficialus respublikonų kandidatas prezidento rinkimuose. Hollande’as paskelbė nekandidatuosiąs į prezidento postą antrajai kadencijai. Dabartinio prezidento reitingai yra absoliučiame dugne – palankiai vertinančių prezidentą yra vos 4 proc.

Pagrindiniu socialistų partijos kandidatu daugiausiai šansų tapti turi Prancūzijos ministras pirmininkas Manuelis Vallsas, gruodžio pradžioje atsistatydinęs ir paskelbęs žinią apie savo kandidatūrą.

Atsižvelgiant į apgailėtiną Hollande’o nepopuliarumą bei bendrą socialistų partijos nuosmūkį, jų partijos kandidato šansai patekti į antrąjį turą yra minimalūs.

– Tikėtina, jog artėjant rinkimams respublikonų kandidatas Fillonas švelnins retoriką, siekdamas susirinkti visus nuosaikių dešiniųjų balsus.

– Patekęs į antrąjį turą, Fillonas turi žymiai didesnį šansą tapti Prancūzijos prezidentu dėl jau ilgą laiką Prancūzijoje vyraujančios tradicijos: vienos iš tradicinių partijų kandidatui (respublikonui ar socialistui) išėjus į antrą turą su nacionalistų kandidatu, abi tradicinės partijos viena kitą paremia. Šiuo atveju, greičiausiai, antrajame ture respublikonus teks remti socialistams.

– Suprantant tiek Le Pen, tiek Fillono rusofilišką poziciją, šiuo atveju Vakarams mažesnė blogybė yra Fillonas – nors ir kritiškas NATO atžvilgiu, bet sisteminis politikas yra palankiau, nei destruktyvi bei tiesiogiai su Kremliumi susijusi Marine Le Pen.

Taip pat rekomenduojame:

Komentarų nėra

Komentuoti