Paieška

Valid XHTML 1.1

Teodoras Žukas. Valstybės ribos, ,,Valstiečiai-žalieji” ir A. Maceina

Po spalio 23 d. rinkimų, kai LVŽS triuškinamai laimėjo antrąjį rinkimų turą ir gavo nekvestionuojamas derybines pozicijas formuoti Vyriausybę, dažna socialinių tinkluose vyravusi reakcija buvo humoras. Pokštai, jog į Seimą ateina būrys šiaudinėmis skrybėlėmis pasipuošusių, vyžomis ir klumpėmis apsiavusių profesionalų. Gandrai blaivininkai – taip apie atėjūnus kalbėjo komentatoriai, nuomonių formuotojai.

Visgi dar nepraėjus šimtui dienų nuo naujosios Vyriausybės ir naujojo Seimo darbo pradžios darosi kiek baugu. „Valstiečiai-žalieji“ pradėjo įgyvendinti visai nejuokingą ir netgi nerimą keliančią darbotvarkę, kurioje pigus populizmas persismelkia su aktyvia valstybės intervencija į asmeninį žmonių gyvenimą. Karbauskio vedami sveikuoliai labai rimtai ketina normuoti, kiek SnickersųSprite’o buteliukų ar hot-dogųgali ir turi suvalgyti Lietuvos pilietis, kad neviršytų jų – žinančiųjų – nustatytos cukraus ar riebalų suvartojimo ribos. Vietoj pintos belgiško alaus penktadienio vakare miesto centre geras pilietis, pagal Karbauskį, nuo šiol valgys tradicinę lietuvišką šaltieną ir žiūrės „Duokim garo“.

Ką jau kalbėti apie neseniai valdančiųjų siūlytas nesuvokiamas Civilinio kodekso pataisas, padėsiančias žurnalistams „netrukdyti“ Seimo darbui, kurias vetavo Prezidentūra; ar paskutinę Konstitucijos 55 straipsnio keitimo iniciatyvą, siekiančią Seimo narių skaičių sumažinti iki 101. Teisės ir politologijos ekspertų išvadoms, kad, sumažinus Seimo narių skaičių, keistųsi tradicinis leidžiamosios ir vykdomosios valdžios balansas, Seimas būtų lengviau paveikiamas tiek vidinių, tiek išorinių interesų grupių, Karbauskis buvo bei tebėra kurčias.

Viena vertus, šią iniciatyvą galime vertinti kaip chrestomatinį populizmo atvejį, kai konkrečios finansinės naudos valstybei neatnešanti (nesutaupanti) iniciatyva plačiajai visuomenei yra pristatoma kaip kova prieš turtingus valdininkus, sėdinčius ant paprastų žmonių kupros. Kita vertus, tai labai aiškus, strategiškas pasiruošimas 2019 m., kai Ramūnas Karbauskis sieks iš Daukanto aikštės už virvučių tampyti mažą, neįtakingą, žmonių nekenčiamą Seimą.

Tai aiškūs simboliai ir signalai ateinančios didelės, viską matančios, tam tikra prasme netgi orveliškos valstybės. Apie tokius pavojus Lietuvoje taip pat svarstyta jau prieš daugiau nei aštuonis dešimtmečius. Antanas Maceina Naujojoje Romuvoje 1936 m. paskelbtame tekste „Individas, asmuo ir valstybė“ aiškinasi balansą tarp individualistinės bei kolektyvistinės valstybės. Kaip jame rašo Maceina: „Katras katram yra palenktas: atskiras žmogus valstybei ar valstybė atskiram žmogui?“

Karbauskiui šiuo atveju viskas yra aiškiau netgi nei tai, kad Perkūnas yra svarbiau nei Jėzus Kristus: niekas šalia valstybės, niekas prieš ją, viskas tik per ją – valstybę.

Toks požiūris, anot Maceinos, kyla iš klaidingos antropologijos. Pagal „su valstybe keliamės, su valstybe gulamės“ modelį, žmogus nebetenka savarankiško charakterio, kuris, pagal Maceiną, yra ir bus gražiausia žmogaus gyvenimo žymė. Savarankiškas charakteris ir žmogaus dualizmas yra panaikinamas, nes valstybė (galime sakyti paprasčiau – vadas) žino geriau, ko, kada, kiek reikia žmogui. Maxas Scheleris sakė, jog žmogus savyje yra sykiu ir velnias, ir Švč. Mergelė. Karbauskio propaguojamos valstybės samprata pripažįsta tik liuciferišką žmogaus charakterį – vagies, melagio, girtuoklio. Todėl čia į pagalbą ateina plati, viską matanti ir viską žinanti valstybė ir jos vadas.

Maceina sutinka su Schelerio metafora teigdamas, jog, nors ir žmogus yra suskilęs ir pakrikęs, jis savo būties gelmėse nešioja dvasios laisvę, nepriklausomumą ir savarankiškumą. Šalia pakrikimo, šalia barbariškumo ir noro ardyti, anot Maceinos, žmoguje glūdi aukščiausi harmonijos ir kilnumo troškimai – Geothe’s „Fauste“ Dievo išsakyta tezė: „Tauri žmogaus dvasia pati savaime / Vis vien tiesos ir gėrio sieks.“

Piliečio santykius su valstybe lemia toks dualistinis žmogaus pobūdis, pagal kurį žmogus negali būti pajungiamas tik valstybei, nes valstybė, Maceinos teigimu, nėra dvasios kategorija. Taip, kaip dviem kalavijais atskirta valstybinė ir bažnytinė valdžia, taip pat valstybė negali pajungti, įsakinėti, rodyti pirštu nors ir abejojančiam, klystkeliuose dažnai esančiam, tačiau laisvam žmogui.

Reikėtų teisingai suprasti Maceinos polemiką, kuria jis ne tik aršiai kritikuoja didelės ir aktyvios valstybės sampratą, tačiau taip pat puola aklą liberalizmą bei individualizmą. Individualizmą suprimityvinantis ir suvulgarinantis liberalizmas (jis pats anaiptol ne tik neigiamai vertino anglosaksišką Johno Locke’o tradicijos liberalizmą) klaidingas tuo, pagal Maceiną, jog nekreipia dėmesio į žemesniąją žmogaus būtybės pusę; atmetama Edeno sode žmogaus padaryta nuodėmė bei tos klaidos rando amžinybė. Kitaip tariant, jeigu autoritetizmas žmoguje nemato gerojo prado, liberalizmas nemato žmoguje velnio.

Organinė valstybė

Antanas Maceina pasiūlė alternatyvą, kaip suderinti šias dvi kraštutinio individualizmo bei autoritetizmo sampratas. Organinės valstybės koncepcija, kuri grindžiama jau minėtu antropologiniu dualizmu, žmogaus nepripažinimu nei visiškai tobulu, nei prakeiktuoju, daro skirtumą tarp žmogaus, kaip individo, ir žmogaus, kaip asmens. Maceinos požiūriu, žmogus yra animal spirituale – dvasingas gyvūnas; todėl žmogus priklauso kartu ir dvasios, ir gamtos sritims, kurie nėra žmoguje atskirti, tačiau yra skirtingi, o iš jų ir gimsta vidinis žmogaus dualizmas.

Toks antropologinis požiūris suponuoja, jog žmogui neįmanoma santykiauti su valstybe tik vienu – visiško nusilenkimo valstybei, arba valstybės sau palenkimo – būdu. Organinėje valstybėje pilietis nėra aukojamas valstybei, nei valstybė yra aukojama piliečiui; ir valstybė, ir pilietis, Maceinos tvirtinimu, tokioje valstybėje turėtų dirbti žmogaus asmenybei, kuri organinės valstybės sampratoje – aukščiausiasis pradas.

Nereikia tikėtis, jog Karbauskis ims analizuoti Maceinos valstybės ir individo santykį bei per tai kurti savuosius tikruosius Naisius. Šiandien vykdoma „valstiečių-žaliųjų“ visažiniška politika puikiai iliustruoja Maceinos perspėjimus, kaip valstybė įsakymais, nurodymais, reguliavimais gali perlenkti lazdą ir išsigimti.

Taip pat rekomenduojame:

Komentarų nėra

Komentuoti