Paieška

Valid XHTML 1.1

Algirdas Kazlauskas. Kodėl konservatoriai netaps antro pasirinkimo partija

Savaitgalį vyks pirmas TS-LKD pirmininko rinkimų turas. Viešumoj verda daug diskusijų tarp kandidatų. Dabartinio pirmininko Gabrieliaus Landsbergio oponentams yra tikrai sunku – jo vadovaujama partija gavo tiek daug balsų, kiek seniai bebuvo gavusi – 276 tūkst. Objektyviai žvelgiant, rimtų priežasčių, kodėl reiktų keisti pirmininką, nedaug. Bet norint galima sukurti.

TS-LKD pirmininko rinkimų debatai. Mindaugo Mikulėno nuotr.

TS-LKD pirmininko rinkimų debatai. Mindaugo Mikulėno nuotr.

Keisčiausiai skamba trys oponentų naudojami argumentai: arogancija, menkas socialinis jautrumas ir negebėjimas tapti antro pasirinkimo (catch-all) partija. Mano galva, visų šių kritikos argumentų objektas yra ne specifinė G. Landsbergio politika, o ilgametis TS-LKD partijos tapatybės pamatas.

TS-LKD tapatybė – nebijoti matyti tiesos

„Suburta profesoriaus Landsbergio, sutelkusi būrį kuo skirtingiausių žmonių ir vėliau ilgus metus telkta Andriaus Kubiliaus, ši politinė jėga visuomet jautė pareigą budėti Lietuvos valstybingumo sargyboje. Šis bruožas konservatorius visad skyrė nuo kitų Lietuvos partijų ir vienu metu buvo ir TS-LKD stiprybė, ir prakeiksmas.

Taip po 2016 m. rinkimų rašė G. Landsbergis. Manau, jog jam dėl šios minties pritartų visi rinkimuose dalyvaujantys kandidatai. TS-LKD, kaip budėtojo valstybingumo sargyboje įvaizdis užgimė gan natūraliai.

Sąjūdžio pradžioje aktyvistai veikė itin nepalankios aplinkos sąlygomis. Visur knibždėte knibždėjo KGB agentų ir skundikų, kurie su užsidegimu ieškojo bet ko nors truputį įtartino. Aplink Sąjūdžio branduolį būrėsi žmonės, kurie jautė, jog vienintelė galimybė išlikti ir pasiekti savo tikslų yra labai apdairus artimiausių bendražygių pasirinkimas, bendruomeniškumas ir ištikimybė judėjimo tikslui bei vadovybei. Toks požiūris visapusiškai atitiko to meto realijas ir tąkart visiškai pasiteisino – Lietuvai, nepasaint didelio pasipriešinimo, buvo iškovota laisvė.

Tiesa, pirminis vieningumas pradėjo irti Sąjūdžiui nepasiekus visų savo išsikeltų tikslų.  Kai kurie žmonės, pamatę, jog atsirado palyginti nemažai naujų galimybių veikti, atsimetė nuo judėjimo. Kita dalis, nebematydami realios egzistencinės grėsmės, ėmė veikti savarankiškai nuo vadovybės atskirose grupelėse.

Likę žmonės, matydami, jog iki realios Nepriklausomybės ir vakarietiškos valstybės standartų Lietuvai dar labai toli, ėmė dar glaudžiau burtis po pirmojo valstybės vadovo, Vytauto Landsbergio, vėliava.

Šie žmonės, matydami juos supančius avantiūristus, buvusius ir esamus numenklatūristus, suprato, jog be jų niekas kitas atsakomybės už dar vos atkurtos tėvynės ateitį neprisiims. Su tokia ne itin linksma nuotaika, tačiau ryžtingu tikėjimu širdyse susikūrė Tėvynės Sąjunga.

Jau tada pikti liežuvai, mėgstantys stipriai kritikuoti, garsiai skelbė, jog V. Landsbergį ir jo šalininkus kamuoja apgultos tvirtovės sindromas. Neva, jie per daug rimtai traktuoja politinius vyksmus, o kai kuriuose pernelyg greitai pastebi Kremliaus įtaką. Be to, nenori ar nemoka improvizuoti politikoje, nemėgsta populizmo ir yra linkę sakyti žmonėms tai, kaip yra iš tikrųjų.

Tokia ar panaši kritika lydėjo konservatorius per visą gyvavimo istoriją. Partija susigyveno su šiuo įvaizdžiu. Jis net tapo bendruomenės tapatybės kertine ašimi. Vadovai keitėsi, tačiau kas keli metai išleidžiamuose atnaujintuose programiniuose dokumentuose figūravo tie patys leitmotyvai: kova prieš Rusijos įtakos agentus Lietuvoje, vakarietiškų standartų siekimas ir antipopulizmas.

Kaip jau minėjo G. Landsbergis, tai buvo (ir yra) ir TS-LKD stiprybė, ir silpnybė viename. Natūralu, jog partijos vadovybė savo pasirinktą liniją laikė stiprumo simboliu: „mes nebijome nei Kremliaus bauginimų, nei kibių žurnalistų, nei to, ką apie tai pagalvos rinkėjai – svarbiausias mūsų tikslas sakyti tą, ką matai, nemeluoti nei sau, nei žmonėms“.

Iš kitos pusės, nuolatinis tiesos liudijimas anaiptol nevisada derėjo su populiarumu. Kartais buvo net priešingai. Stiprius to padarinius – pvz. kolchozų griovimą, Mažeikių Naftos pardavimą Williams, pensijų ir atlyginimų karpymą 2009 m. – partija jaučia dar ir šiandien.

Priartėjame prie vieno iš argumentų, kurį linksniuoja TS-LKD primininko rinkimuose dalyvaujantys kandidatai – kaip tapti antro pasirinkimo partija?

Dabartinė partijos tapatybė, kurią geriausiai iliustruoja jau cituota G. Landsbergio frazė „[Tėvynės sąjunga] visuomet jautė pareigą budėti Lietuvos valstybingumo sargyboje“, mano manymu praktiškai eliminuoja galimybę tapti antro pasirinkimo partija. Teoriškai, aišku, galimybė lieka, tačiau ji yra… teorinė, o ne reali.

Tiesos sakymas ir populiarumas yra nuolat susikertančios, tačiau anaiptol ne tapačios kreivės. Susikirtimo taškai tėra menki epizodai, lyginant su intervalais, kada populiarumas ir tiesos sakymas slenka skyrium. Politinė partija, pasirinkusi tiesos sakymo kelią, kaip savo tapatybės kertinę ašį, praktiškai yra pasirašiusi deklaraciją netapti antro pasirinkimo partija. Vieni rinkimai po kitų mums vis iš naujo byloja tą pačią išmintį – kuo plačiau ir intensyviau yra transliuojamas tas tiesos sakymas, tuo mažesnė tikimybė tapti/virsti visuotinai populiariais.

Šioje vietoje įdomiausia ir tuo pat metu keisčiausia yra tai, jog visi kandidatai pritaria ilgamečiam partijos antipopulistiniam identitetui ir neketina jo keisti. Kitaip tariant, jie, nors ir netiesiogiai kaltina G. Lansbergį už tai, jog TS nėra populistinė, centristinė, catch-all, t. y. antro pasirinkimo partija, neketina išsižadėti nuo Sąjūdžio laikų susiformavusios ir trečią dešimtį įpusėjusios partinės tapatybės linijos.

Todėl, mano galva, naudoti „tapimo antro pasirinkimo partija“ argumentą yra nesąžininga ir partiečius klaidinanti praktika.

Kas trukdo TS-LKD tapti catch-all partija

Mano galva, politikai ir politologai, kritikuojantys G. Landsbergį dėl negebėjimo konservatorių paversti antro pasirinkimo partija, pirmiausia sau turėtų atsakyti į du klausimus:

  •        Kokia yra svarbiausia yda, neleidžianti konservatoriams tapti catch-all politine jėga?
  •        Kas yra svarbiausias elementas, kuriuo pasižymi catch-all partijos?

Konservatorių arogancija kyla dėl negebėjimo atskirti „valstybės ir žmonių interesų“

Žmonės, ypač tie, kurie nebalsuoja už TS-LKD, kaip vieną pagrindinių dalykų, kodėl jie nepalaiko konservatorių, įvardina šiųjų aroganciją. Šitą mintį kartoja ne tik visuomenė, tačiau ir analitikai. Problema ta, jog dar niekas iš jų nesiėmė išsamiai išaiškinti, ką iš tiesų žmonių kalboje reiškia šis žodis ir kodėl jis priskiriamas būtent konservatoriams.

Tiesa, pastaruoju metu arogancijos problemą po truputį pripažįsta ir patys TS-LKD atstovai. Bėda ta, jog į šią problemą vis dar yra žiūrima iš savo, i.e. Lietuvos visuomenės elito perspektyvos, o ne per eilinio, už konservatorius nebalsuojančio žmogaus prizmę. Atrodo, skirtumas menkas, žodis gi tas pats – arogancija. Vis dėlto čia ir slypi visa problemų esmė.

Visai nemenka visuomenės dalis nesuvokia konservatorių politinėse programose, šūkiuose ir retorikoje deklaruojamo pasišventimo valstybės interesams. Iš Kremliaus okupacijos laikotarpio daugelio jų galvose yra užsilikusi aiški perskyra tarp valstybės ir žmonių. Anuomet ta perskyra buvo labiau nei akivaizdi. Deja, daug kam ji išliko aktuali ir šiandien.

Šiems žmonėms geru politiku tampa tas, kuris savo viešuose pasisakymuose išryškina skirtumą tarp valstybės ir žmonių. Kai savo ateities darbus jis pabrėžtinai teigia darysiantis žmonių, o ne valstybės labui. Jiems yra itin keista ar net nesuvokiama, kaip politikai gali vardan kažkokios valstybės interesų stabdyti gerus darbus žmonėms.

Tuo tarpu absoliuti dauguma TS-LKD buvusių ir esamų kandidatų savo politiniuose šūkiuose ir programose nuolat (kartais net teisuoliškai) pabrėžia savo atsidavimą valstybės interesams – kovą prieš korupciją ir už energetinę nepriklausomybę, pasišventimą saugumo didinimui ir šalies ekonomikos augimui ateityje.

Galbūt tiems, kas skaitot, akivaizdu, kad kova už valstybės interesus = kovai už žmonių interesus. Bet reikia įsisąmoninti – tokių, kaip jūs, Lietuvoje buvo ir yra mažuma.

Paradoksalu, bet daugumai Lietuvos piliečių TS-LKD atstovų ilgametė retorika, siūlomos politinės programos ir atlikti darbai vardan valstybės atrodo, kaip žmonių interesų išdavystė.

Lietuvos rinkimų istorija byloja, kad daugiausia populiarumo paprastai sulaukia tos politinės jėgos, kurios supriešina valstybės ir žmonių interesus. Ir tada neva metasi ginti pastarųjų. Konservatoriai tuo tarpu niekad nepriešino valstybės ir žmonių interesų, todėl ir buvo laikomi arogantiškais, nuo liaudies atitolusiais, sostinės ar miestų atstovais, besirūpinančiais kažkokiais dideliais, neaiškiais tikslais, kurie neša abejotiną naudą, o gal net ir žalą eiliniams Lietuvos gyventojams. Žibalo į arogantiškumo liepsną pilsteli nuolat skambantys teisuoliški pasiteisinimai, jog „nors ir mūsų daug kas nesupranta, vis tiek darysime tai, kas yra teisinga, o ne populiaru“.

Catch-all partijos siūlo rezultatus, bet vengia diskutuoti apie jų pasiekimo mechanizmus

Antro pasirinkimo partija TS-LKD vargiai gali tapti ir dėl kitos priežasties – ekspertinės politikų retorikos. Konservatoriai yra unikalūs tuo, jog kone visose svarbiausiose politikos srityse yra linkę proaktyviai pabrėžti savo aiškias pozicijas ir aršiai jas gina. Maža to, jie nemirkteldami veliasi į viešas detalias diskusijas su ekspertais ir demonstruoja savo žinias bei intelektą.

Daugeliui skaitančių šį straipsnį atrodys, jog tai nėra didelis trūkumas – turėti aiškias pozicijas ir demonstruoti intelektualinį potencialą yra sveikintinas dalykas politikui. Tačiau tokių kaip jūs vėlgi yra mažuma. Kodėl?

Viešojoje opinijoje ekspertas yra tas žmogus, kuris savo srityje turi tiek žinių, jog gali iš to uždirbti pragyvenimui. Jo priedermė yra išmanyti gan siaurą sritį ir pagal pageidavimą demonstruoti savo išmanymą visuomenei.

Politiko priedermė yra kiek kitokia. Norėdamas iš politikos užsidirbti gyvenimui jis turi nemažai daliai žmonių atrodyti vertas pasitikėjimo jiems atstovauti. Šiuo atveju atstovauti nereiškia išmanyti dalykus ekspertiškai. Gal net priešingai – žmonių pasitikėjimą politikas gauna tam, jog nevaidintų visažinio ir nuolat demonstruotų savo pasitikėjimą ekspertų išmanymu. Jo priedermė yra pajungti ekspertų žinias ir valdyti procesą, jog visa tai virstų konkrečia ir daugeliui suvokiama nauda žmonėms.

Kad ir koks protingas ir išmintingas politikas bebūtų, ginče su ekspertais jis niekad neatrodys protingesnis. Priešingai, kuo politikas labiau viešai demonstruoja savo apsiskaitymą ir detalių išmanymą, tuo mažiau pasitikėjimo juo ima jausti žmonės. Donaldo Trumpo naudota minimalistinė retorika tik darsyk, šįkart prikišamai, parodė, jog daugelis žmonių nenori būti įvelti į technines diskusijas aptarinėjant problemų sprendimo mechanizmus. Jie iš politikų tiesiog nori matyti tik konkretų rezultatą, t. y. problemos išnykimą.

Šioje vietoje tenka pripažinti, jog TS-LKD visada garsėjo kaip ekspertų partija. Pradedant nuo to, jog partijos atstovai visada pabrėžia savo išmanymą kad/kaip reikia sukrikščioninti visuomenę ir garsiai aptarinėja mechanizmus, kaip apsaugos šeimą nuo pavojų. Baigiant plačiomis ir detaliomis diskusijomis apie mechanizmus, kaip reikia išauginti ekonomiką, reformuoti švietimo sektorių ir užtikrinti šalies saugumą.

Bėda yra ta, jog į šias viešas diskusijas su konservatoriais praktiškai niekas iš kitų partijų nesivelia. Jie turbūt pasąmoningai jaučia, o gal ir sąmoningai žino, jog norint įtikti daugumai nereikia aptarinėti problemų sprendimo mechanizmų – tereikia pažadėti, jog problemos bus išspręstos.

Taigi TS-LKD antro pasirinkimo partija negali tapti, nes:

  1. Kandidatai neketina išsižadėti nuo Sąjūdžio laikų besitęsiančios partijos tapatybės – sakyti tiesą.
  2. TS-LKD nedaro populistų pamėgtos skirties tarp valstybės ir žmonių interesų, nes jiems valstybė, tai ir yra žmonės.
  3. TS-LKD atstovai yra veikiau ekspertai, nei politikai. Jie iki galo įrodinės savo tiesas (pradedant krikščioniškų dorybių būtinybe, tęsiant ekonomikos ir švietimo pertvarkomis, baigiant valstybės saugumo reikalais), o ne stengsis laimėti rinkimus.

***

Pabaigoje reikia pakartoti ir pabrėžti keletą dalykų. Konservatorių arogancija yra užfiksuota partijos tapatybėje, nes TS-LKD visada skirs prioritetą valstybiniams reikalams prieš kasdieninius, buitinius siauresnių visuomenės grupių reikalus.

TS-LKD nėra interesų grupė, todėl vakarietiškąja prasme nėra politinė partija. TS-LKD susiformavo todėl, jog Lietuvoje dėl perversiškos ir destruktyvios Kremliaus įtakos politinės partijos negali nekliudomai žaisti galios žaidimų, kaip buvo įprasta Vakarų liberaliose demokratijose.

TS-LKD susikūrė ne kaip opozicija socdemams, valstiečiams ar liberalams – TS-LKD susikūrė kaip opozicija Maskvai. Savanoriškai užsimetusi pareigą budėti Lietuvos valstybingumo sargyboje, TS-LKD visada elgėsi ne kaip politinė partija, o veikiau kaip valstybės institucija ar net pasaulietinė valstybės išsaugojimo bažnyčia.

Tad tie, kurie it biblinis žaltys saldžialiežuvauja apie galimybę vienu metu likti opozicija Maskvai ir tapti antro pasirinkimo partija, apgaudinėja ir save, ir kitus. Vienintelė reali galimybė TS-LKD patekti į valdžią yra koalicija su provakarietiškų populistų partijomis, tokiomis kaip liberalai, ar galbūt naujai susikursiančiomis politinėmis jėgomis.

Taip pat rekomenduojame:

Komentarų nėra

Komentuoti