Paieška

Valid XHTML 1.1

Algirdas Kazlauskas. ES trūksta ne tautinės, o europinės tapatybės

Pastaruoju metu viešumoje auga diskusija – ar Lietuva turi būti už Europos Sąjungą ar už Tautų Europą. Ypač prieš Europos parlamento rinkimus. Galima mobilizuoti kuo daugiau rinkėjų, kurie pasipiktinę ES vadovų nenuoseklumu ir laiks-nuo-laiko daromomis nesąmonėmis:

„Pilieti, suprask – ES = nevaržomai imigracijai, kairuoliškos utopijos reikalavimams, nepagarbai istorijai ir tautiškumui etc. Todėl mes tau siūlom alternatyvą – Tautų Europą! Nebūk europietis, būk lietuvis!”

Man aišku iškart kyla klausimas – kaip galima nebūti europiečiu būnant lietuviu? Juk lietuviai ir yra europiečiai. Kaip ir portugalai. Šiandien europietis, skirtingai negu lietuvis, vis dar nei politinė, nei etninė tapatybė.

Tiesa, žiūrint į minėtąjį teiginį iš kitos pusės, kaip ir bet kokia propaganda, taip ir jis, turi dalį tiesos. Bet jeigu kritikuočiau ES, tai tikrai ne dėl to, jog ji kuria europiečio tapatybę ir naikina lietuviškąją. Priešingai, kritikuočiau todėl, jog ES atsisako kurti politinę europiečio tapatybę.

Šiandien Europos šalių vadovybės nors ir sako, kad nori Europos Sąjungos politinės integracijos, elgiasi visiškai priešingai. Tą byloja du dalykai.

1. ES vadovai, jau daugiau nei pusę amžiaus vis dar yra biurokratai, o ne politikai. Koks tarp jų skirtumas? Biurokratus paskiria aukštesnė valdžia, paprastai politinė. O politikus žmonės renka demokratiniuose rinkimuose.

Kurį iš pagrindinių ES vadovų (Jean-Claude‘o Junckero, Donaldo Tusko ir Federicos Mogherini) rinko Europos žmonės? Nė vieno. Juos paskyrė ES valstybių vadovai. Tiksliau, didžiųjų ES valstybių vadovai.

Kaip manot, kodėl ES vadovai kalba ir daro nesąmones? Todėl, kad yra atskaitingi ne 500 mln. europiečių, o tik 28 valstybių vadovams. Dvidešimt aštuoniems!

Trumpai tariant, ES vadovai yra tipiniai biurokratai be politinės atsakomybės. O ES kaip ir prieš penkiasdešimt metų, taip ir šiandien, tebėra biurokratinis projektas. Štai kodėl žmonių nepasitikėjimas Europos Sąjunga augo ir augs.

2. Kaip ES padaryti politiniu dariniu? Kol kas to nežino niekas. Tiesa, istorija sako, jog visi rimti politiniai dariniai gimdavo tada, kai juos suvienydavo bendras priešas. Priešo sukelta egzistencinė grėsmė užmezga stiprų emocinį ryšį tarp priešingose politinio darinio teritorijose gyvenančių žmonių. Tik per skausmą, kančią ir netektis susiformuoja tvari politinė tapatybė.

Pažiūrėkim, kas dabar (ir pastaruosius keliasdešimt metų) vyksta ES? Politinių priešų, kaip tokių, neigimas. Dar daugiau – ES oficialioji linija nuolat kartoja, kad negalima grįžti prie Šaltojo karo retorikos, kad Europos sąjunga neturi ir neturės priešų ir, apskritai, kad pasaulis įmanomas be priešų: atseit „tie, kurie prekiauja – nekariauja.“ Ir visa tai užsispyrę kartoja daugiau nei pusę amžiaus.

O kaip yra iš tikrųjų? Jau veik 20 metų, kaip Putino Kremlius Vakarus (tame tarpe ir Europą) laiko priešais, o SSRS okupuotas ES šalis – Maskvos nuosavybe. Kasdien prieš jas vykdo informacinę, kultūrinę agresiją, papirkinėja verslininkus, politikus, žurnalistus, ardo demokratijos pamatus.

Ką agresiją patiriančioms savo narėms atsako paskirtieji ES vadovai? Palūkėkit, pakentėkit, yra biurokratinės procedūros, viskam savas laikas. Nekentėsit, nes jums skauda? Kaip tai? Sankcionuosim, paduosim į Žmogaus teisių teismą ir gausit milijoninių baudų. O koridoriuje kiek tyliau primena – galim ir Brexito keliu palydėti.

Biurokratams neskauda, kai kenčia eiliniai piliečiai, nes jie yra paskirti, o ne išrinkti.

Bet ne tik ES biurokratams nesvarbios kitų problemos. Štai Vokietijai neskaudėjo statant NordStreamus. Prancūzijai neskaudėjo pardavinėjant Mistralius. Veik visai ES neskaudėjo, kai Kremlius užpuolė Ukrainą. Neskaudėjo ir tada, kai daugel metų į Graikiją ir Italiją plūdo nelegalai. Vėliau Graikijai ir Italijai neskaudėjo, kai nelegalai suplūdo gilyn Europon.

Va taip ir gyvenam. Sakoma, svetimo skausmo nebūna. Būtent – ES vadovai biurokratai yra svetimi ES piliečiams, o atskiros ES narės yra svetimos viena kitai.

Todėl pagrindinė ES bėda yra ne tautinės tapatybės naikinimas, o europietiškos politinės tapatybės stoka. ES bėda yra jos biurokratinė prigimtis.

Grįžtant prie temos, tiems, kurie Tautų Europą siūlo kaip alternatyvą Europos Sąjungai, sumečiau tokią alegoriją:

ES yra kaip laivas leidžiantis į triumą vandenį. Tik vanduo sunkiasi ne dėl to, jog kažkas iš išorės pramušė skylę. Vanduo sunkiasi, nes dar statant laivą buvo kreivai sukaltos bortų lentos.

Vieni matydami vandenį triume klausia – kodėl jis čia? Aiškinasi kur tos skylės ir kaip jas užtaisyt. Kiti ignoruoja problemą, vaidina, kad viskas gerai ir piktinasi pirmaisiais, kad kelia paniką. Bet štai išlenda tretieji su įspūdingu pasiūlymu: „kažkur čia prieš 70 metų buvo nuskandintas labai geras laivas – šokam į vandenį ir iškeliam jį – vis geriau bus nei mūsiškis.“

Kažkur kažkada nuskandintą, skylėtą ir sutrešusį laivą ištraukt į paviršių plikom rankom – va, ką maždaug siūlo Tautų Europos šaukliai. Dėkui, bet tai neadekvatu. Seniai nuskendusio laivo liekanos nėra alternatyva nors ir nesandariam, bet dar plaukiančiam laivui.

Mano manymu, ne Europos Sąjunga yra problema, o tai, kad politiškai neatsakingi biurokratai ją stato ant kreivų pamatų.

Taip pat rekomenduojame:

Komentarų nėra

Komentuoti