Paieška

Valid XHTML 1.1

Algirdas Kazlauskas. Sausio 13-oji – vis dar Gedulo, o ne Pergalės diena

2017 m. sausio 13 d., Vilnius. Trispalvė su juodu kaspinu?!

Atvėsus jausmams, kuriuos sukėlė 1991 m. sausio 13-osios prisiminimai, galima pažvelgti į šią mūsų valstybei ypatingai svarbią datą ramesniu žvilgsniu. Tik maža dalis viešai besireiškiančių žmonių, nevisai drąsiais balsais Sausio 13-ąją ima vadinti Laisvės diena. Dar mažiau iš jų išdrįsta apie ją kalbėti, kaip apie mūsų valstybės Pergalę.

Nors jau kelinti metai tiek pirmasis valstybės vadovas Vytautas Landsbergis, tiek dabartinė vadovė Dalia Grybauskaitė, tiek jaunesniosios kartos visuomenės veikėjai stengiasi akcentuoti, jog ši data yra mūsų Laisvės ir Pergalės diena, itin giliai įsišaknijęs gedulo kultas neketina trauktis.

Visuomeninis transliuotojas kasmet Sausio 13-ąją anonsuoja kaip „vieną tragiškiausių dienų Lietuvos istorijoje“, o įvairūs žiniasklaidos kanalai bei mokymo įstaigos labiausiai akcentuoja kainą, kurią sumokėjo aukos ir jų artimieji. Deja, daugelio kalbose ir veikiausiai mintyse tebetvyro gedulinga aura, nors liūdėti šiandien visiškai nebėra ko.

Kaip Sausio 13-oji tapo gedulinga diena

Pats 1990-1991-aisiais dar buvau ikimokyklinio amžiaus (tiesa, save jau pamenu tuo laikotarpiu entuziastingai žiūrint tiesiogines TV transliacijas iš Atkuriamojo Seimo rūmų), tad daug ką prisimenu visai neaiškiai. Bendrą vaizdą  apie to meto atmosferą susidariau tik gerokai vėliau, klausydamas artimųjų, pažįstamų pasakojimų bei tyrinėdamas istorinius liudijimus.

Dėl vieno dalyko visi mano kalbinti ir klausyti Sąjūdžio amžininkai sutaria kone vieningai – 1991 m. sausio mėnesį jokios pergalingos nuotaikos nejuto niekas. Tiesos dėlei verta pasakyti, jog buvo priešingai – tiek Lietuvos valdžia, tiek ir visuomenė nerimavo ir mintyse svarstė baisiausius scenarijus, kuriuos gali įgyvendinti okupantai iš besupūvančios Kremliaus imperijos. Žmonės neabejotinai prisiminė Stalino vykdytus valymus, Chruščiovo įsakytą susidorojimą su vengrais Budapešte ar tuomet dar šviežias, Gorbačiovo įsakymu, vykdytas gruzinų skerdynes Tbilisyje bei kinų komunistų partijos žiaurų  susidorojimą su protestuotojais Tianmeno aišktėje.

O ir džiaugtis tada dar nelabai buvo ko. Vakarai vietoje to, kad bent žodžiu tvirtai užstotų laisvės išsiilgusias tautas ir pagrasintų begriūvančio komunistinio lagerio žandarams, iš esmės tik nedrąsiai skėsčiojo rankomis.

Įtariu, jog nemažai daliai lietuvių tautos po ilgo ir išoriškai taikaus Šaltojo karo laikotarpio, atvirai demonstruojama Maskvos imperialistų agresija tapo šoku. Tarsi nemalonus šaltas dušas, privertęs iš džiaugsmingų tautinio atgimimo svajų sugrįžti į niūriai grėsmingą realybę. Su užgimusiu Sąjūdžiu staiga iškilusi gyvenimo galimybė pabėgti iš Kremliaus tamsos nazgûlų suręsto tautų kalėjimo, ėmė sklaidytis it migla brėkštant. Todėl 1991-ųjų sausis daugeliui liudininkų atmintin įsirėžė kaip emociškai slogus, nerimą bei liudesį menantis laikas.

Dėl šių priežasčių, vėliau daugel metų vykdavę Sausio 13-osios minėjimai iš esmės apsiribojo oficialiomis valdžios pareigūnų kalbomis bei aukų atminimo pagerbimu. Kalbos retai kada būdavo įdomios. Mat didumą laiko kalbėdavo po Nepriklausomybės paskelbimo aukščiausius užėmę buvę komunistinės nomenklatūros atstovai, kuriems Sausio 13-oji geriausiu atveju nekelia jokių jausmų. Todėl daugelis renginių, rengiamų šiai dienai paminėti, buvo ir tebėra persmelkti prėsko oficialumo ir pilko biurokratizmo.

Kitas svarbus dalykas formavęs visuomenės savivoką buvo Sausio 13-osios, kaip išskirtinai aukų pagerbimo dienos, įvaizdis. Iš patirties sakau, jog vien niaurus gedėjimas, be jokių šventiškų Lietuvos pergalę menančių atributų, nėra patriotiškai labiausiai motyvuojantis užsiėmimas.

skaityti toliau…

Dovydas Skarolskis. Apie Neužmirštuolės vardą

Umberto Eco savo knygoje „Rožės vardas“ postmoderniai teigė, kad senoji rožė lieka tik vardu; mes nešiojamės tik plikus vardus. Bet koks hermetiškai izoliuotas simbolis neturi jokių reikšmių. Visi simboliai mums pasakoja tik tiek, kiek jie pasakoja apie istoriją ir referuoja į kitus simbolius.

Jie yra asmens arba bendruomenės kūrinys, kuriam mes patys priskiriame reikšmes ir pasakojimą. Visi aktyvūs ir naudojami simboliai kažkada įgijo reikšmes per vienokius ar kitokius įvykius – jiems reikia pagrindo. Pavyzdžiui, hipotetinėje kultūroje ar net civilizacijoje, kuri nieko nebūtų girdėjusi apie Jėzų, kryžius, kurį jų protėviai naudojo nusikaltėliams bausti, būtų sietinas su labai žemiškais ir nėmaž į transcendenciją nereferuojančiais dalykais.

Šekspyras viename savo žymiausių kūrinių klausė: „Jei vadinsim rožę kitu žodžiu, ar ji kvepės mažiau?“ Į šį klausimą iš dalies atsakė neuromokslininkai, kai jų tyrimų rezultatai konstatuoja, kad mūsų kvapo suvokimą labai keičia tai, kaip, prieš užuodžiant, jis buvo įvardintas. Jei jau minėtos hipotetinės civilizacijos atstovas ir krikščionis matytų kryžių, vienam jis būtų teisingumo įvykdymo, o kitam – Kristaus kančios simbolis.

Lyg stebėdamas kitą civilizaciją jaučiuosi, kai pamatau radikalų aiškinimus, kad Neužmirštuolė yra netikras, sukurtas simbolis. Jūs man pasakykite, ar Trispalvė, Vytis, Gediminaičių stulpai ir bet kas kitas nebuvo sukurta (suprask, tiesiai nuo Dievo duota) ir kokia pasaulio teisuolių komisija nulemia simbolių tikrumą (matyt, čia irgi reikia dieviško įsikišimo). Mano galva, klausimas – ne tas, kokiu simboliu mes komunikuosime apie laisvę, o kokias reikšmes ir paskirtis suteiksime tam simboliui, galų gale per jį kalbėdami ir komunikuodami.

skaityti toliau…

Varžovai dėl Prancūzijos prezidento posto

Kitų metų balandį Prancūzija rinks naują prezidentą. Po Brexit bei Trumpo pergalės JAV rinkimuose, didelė dalis politikos analitikų į šiuos Prancūzijos prezidento bei 2017 m. vyksiančius Vokietijos Bundestago rinkimus žiūri, kaip į galutinę diagnozę: ar populistinės, prieš elitą nukreipta retorika savo reitingus auginančios politinės jėgos, ateis į įtakingiausių Europos valstybių valdančiuosius postus?

Šiandien jau yra aiškūs du iš trijų pagrindinių kandidatų varžytis dėl prezidento posto: Respublikonų partijos kandidatu tapo 2007-2012 m. ministro pirmininko pareigas ėjęs François Fillonas; Nacionalinio Fronto kandidate be konkurencijos tapo Marine Le Pen; socialistų kandidatas dar nėra žinomas.

François Fillonas pirminiuose respublikonų rinkimuose įveikė buvusį prezidentą Nicolas Sarkozy bei nuosaikios dešinės atstovą Alainą Juppé. Fillonas – teisininkas, ryškus Margaret Thatcher fanas, kaip ir geležinė ledi, reiškiantis akivaizdžią kritiką socialistinei ekonomikai: valstybės kišimuisi, profesinių sąjungų veiklai, dideliam viešųjų paslaugų teikimui bei turto apmokestinimui. Fillono darbotvarkės esminės ašys: keisti prancūzišką 35 val. darbo savaitę į ilgesnę; mažinti imigracijos skaičius Prancūzijoje; investuoti €12 mlrd. į saugumo, gynybos ir teisingumo sektorius.

skaityti toliau…

Teodoras Žukas. Obamos užsienio politikos klaida – resetas su Rusija

2009 m. kovą Prahoje ką tik prisaikdintas 44-asis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas kalbėjo apie naująjį taikos pasaulį, nusiginklavimą, ekonomikos plėtrą ir darnų bendradarbiavimą su visais. Kiekvieną naujojo prezidento šūkį apie ekonomikos plėtrą, taiką, sienų atsisakymą daugiatūkstantinės minios įvairiuose pasaulio pakraščiuose pasitikdavo ovacijomis, šūksniais bei plojimais.

Barackas Obama pradėjo eiti pareigas po aštuonerius metus trukusios George’o W. Busho vanagiškos užsienio politikos, demokratijos eksporto, NATO plėtros, Artimųjų Rytų pertvarkymo epochos. Obama kalbėjo apie „Change“, jo užsienio politikos samprata iš dalies atspindėjo XX amžiaus 10 dešimtmečio pradžios dalies tarptautinių santykių teoretikų grįstą „istorijos pabaigos“ koncepciją. Sampratą, jog su SSRS žlugimu istorija baigėsi, liberali demokratija triumfavo, o klasikinė geopolitika, kurioje dominuoja galia, skaičiuojant nuo Belovežo girioje pasirašytos SSRS išformavimo sutarties gali būti išmetama į šiukšlių dėžę kaip senamadiška, atgyvenusi, neveikianti ir nepopuliari.

Obamos užsienio politika išgyveno tikrą evoliuciją: kadencijos pradžioje buvo kalbėta apie visa ko atsinaujinimą, galios svertų ir jėgos politikos atsisakymą, susitelkimą į  branduolinį nusiginklavimą. Prasidėjus Arabų pavasariui, vėl iš dalies grįžta prie proaktyvaus dalyvavimo ir įsikišimo į karštuosius taškus: po Rusijos agresijos Ukrainoje ir Sirijoje, Obama pritarė sprendimams kardinaliai didinti NATO buvimą Rytų Europoje; prasidėjus „Islamo valstybės“ terorui, JAV telkė tarptautinę koaliciją kalifatui sutriuškinti; Tolimuosiuose Rytuose Vašingtonas didino pajėgas dėl kylančių ir praktiškai įgyvendinamų Kinijos teritorinių ambicijų Pietų Kinijos jūroje.

skaityti toliau…

Algirdas Kazlauskas. Kaip staiga pasikeitė valstiečių elgesys po rinkimų

Jau kelinta diena viešojoje erdvėje stebime išskirtinį žmonių dėmesį rinkimų nelaimėjusiems konservatoriams ir jų lyderiui Gabrieliui Landsbergiui. Šiems prikišama, kad nemoka pralaimėti, o Gabrielius nesilaiko priešrinkiminių pažadų, kad susitars su valstiečiais ir kartu dirbs koalicijoje.

Man visa ši situacija atrodo mažumėlę keista dėl keleto priežasčių. Pirmiausia, bent jau kiek teko girdėti „nemokėjimo pralaimėti“ reiškinys, kuris paprastai yra būdingas labai jaunoms demokratijoms, rodo tam tikros politinės jėgos siekį išlikti valdžioje arba įlįsti į valdžią bet kokia kaina. Tačiau kol kas neteko girdėti, jog pasilikta galimybė dirbti opozicijoje (jei derybos nepavyktų) yra „nemokėjimas pralaimėti“.

Antra, vos prieš savaitę, spalio 20-ąją, vyko trys konservatorių ir valstiečių partijų lyderių debatai. Dieną Delfi.lt ir 15min.lt su G. Landsbergiu debatavo Saulius Skvernelis, o vakare LRT Forume pastarąjį pakeitė valstiečių vadovas Ramūnas Karbauskis.

Pirmuose dvejuose internetiniuose debatuose abu oponentai rado bendrą kalbą daugeliu klausimų ir debatų metu vyravo kone koalicinė atmosfera. Tuo tarpu per TV rodytuose debatuose R. Karbauskio tonas bei argumentai aiškiai pademonstravo, jog G. Landsbergis bei konservatoriai koalicijoje nėra labai pageidaujami.

Po rinkimų valstiečių sąrašo lyderis S. Skvernelis tarsi pranyko, o realaus valstiečių lyderio R. Karbauskio tonas nepasikeitė. Manau kiekvienam akivaizdu, jog „pažadų sudaryti koaliciją“ įgyvendinimas priklauso nuo abiejų pusių. Ir ypač nuo geros valios, kurią demonstruoja stipresnioji pusė. O kaip viskas rutuliosis vėliau, šiandien dar yra labai neaišku – gali būti visko.

skaityti toliau…