Paieška

Valid XHTML 1.1

Paleckio karo kelias

Justas Šireika
2008 01 16, Trečiadienis

apaleckis.jpg

„Algirdas Paleckis metamas iš Socialdemokratų partijos“, „A.Paleckį socialdemokratai siūlo šveisti iš partijos“, „Paleckis gali prarasti Vilniaus vicemero kėdę“, „Partijos veteranai neapgynė A.Paleckio“ – tokios ir panašios antraštės kelias paskutines dienas puošia šalies laikraščius ir internetinius naujienų portalus. Sakytum „jaunam ir perspektyviam“ Vilniaus vicemerui naujieji metai neatnešė nei sėkmės, nei vilties tik beįsivažiuojančiame politiniame gyvenime… Bet ar tikrai?

Labai panašu, kad visas šurmulys, sukeltas socialdemokratų partijos viduje ir nenurimstančios aistros dėl LSDP Vilniaus skyriaus pirmininko šalinimo iš partijos – ne kas kita, kaip proga užsidirbti papildomų politinių dividendų prieš šių metų rudenį vyksiančius Seimo rinkimus. Norint suprasti kaip veikia ir kur taikosi socdemų vyresnybės „nuskriaustas“ A. Paleckis, būtina atkreipti dėmesį į pastarojo meto įvykius, kurie vienaip ar kitaip šį asmenį pastūmėjo link dabartinės situacijos.

„Paleckinis populizmas“

Jau pats 2007 m. balandžio mėnesį įvykęs A. Paleckio išrinkimas į socdemų Vilniaus skyriaus pirmininko postą buvo kone dvigubas spjūvis į senųjų LSDP vadų veidus: nebuvo atsižvelgta į partijos prezidiumo nutarimą rinkimus atidėti, o pats Paleckis išrinktas pirmojo svarstymo dėl jo tolesnio likimo socialdemokratų partijoje išvakarėse. Algirdas Paleckis buvo išrinktas už jį balsavus 128 (iš 145 dalyvavusių posėdyje) Vilniaus skyriaus nariams. Toks didelis palaikymas nebuvo atsitiktinis, mat nemažai daliai vyresniųjų socialdemokratų Paleckių pavardė iki šiol kelia tam tikrus sentimentus, jauniesiems A. Paleckis – žmogus iš savo tarpo, o visiems bendrai, tai naujos kartos kovotojas prieš partijos „galvas“, ant kurių dauguma socdemų turi už ką išlieti tulžį – kas už pernelyg nuosaikius pastarojo metu politinius sprendimus, kas už per ilgą užsibuvimą aukščiausiuose postuose ar panašias priežastis. Be abejo, nepakenkė ir Paleckio bei jo aplinkos priviliotų naujų narių balsai.

Kovotojo su sisteminiu blogiu vaidmenį jaunasis Paleckis iki šiol sėkmingai taikė ne tik LSDP viduje, bet ir viešumoje – būdamas Vilniaus vicemeru. Pirmosios „paleckinio populizmo“ kregždės pradėtos leisti iškart po 2007 m. Vilniaus miesto savivaldybių tarybų rinkimų, kai A. Paleckis pakilo į viešą žodžių mūšį su konservatoriumi K. Masiuliu ir liberalcentristų lyderiu A. Zuoku (šis ypatingos Paleckio nemalonės nusipelnė po paviešinto SMS susirašinėjimo, kuriuo buvo bandoma į pareigas sugrąžinti buvusį „Vilniaus vandenų“ direktorių B. Miežutavičių), pirmąjį apkaltinęs neveiklumu ir susidėjimu su pačiu velniu (A. Zuoku), o antrąjį – dėl visų sostinės bėdų ir korumpuotos sistemos įdiegimo.

Prieš rinkimus į Vilniaus miesto tarybą visaip pliekęs R. Paksą ir guldęs galvą, kad šis daugiau nekiš rankų prie Vilniaus, Algirdas Paleckis, nepaisydamas partijos lyderių nuomonės, bet turėdamas skyriaus paramą, sudarė koaliciją su liberaldemokratais ir taip tapo vicemeru (už tai jį itin aštriais žodžiais sukritikavo europarlamentaras A. Sakalas). Būdamas vicemeru Paleckis toliau tęsė savo, kaip „liaudies atstovo“ ir „kovotojo su elitu“ (o tai jau iki skausmo primena kitą tautos gelbėtoją) viešųjų ryšių spektaklį. Čia kartu su kitu jaunuoju socialdemokratu Juru Požėla užsipuldamas LSDP vyresnybę (labiausiai kliuvo A. Brazauskui), čia atiduodamas pagarbą savo senelio „liaudiškai“ politikai, čia primindamas klasių kovą ar išpeikdamas „elito meną“ ar trigalvio slibino projektą bei nurodydamas, kad „abonentų, vainauskų ir kitų landsberginių“ vieta tik kalėjime A. Paleckis sąmoningai apie save buria naują elektoratą, kuris pasiilgęs dar „anų laikų“ retorikos ar šviežio Rolando Pakso sublimato rudenį vyksiančiuose Seimo rinkimuose atiduotų savo balsus.

Galimi scenarijai

Kaip šiame žaidime bus žaidžiama toliau, parodys netolima ateitis, tačiau iš dabartinių tendencijų jau galima daryti tam tikras prielaidas, kad socialdemokratų partijai gresia nukraujavimas. O turint galvoje, kad A. Paleckis aplink save sutelkė nemažą bendraminčių būrį – Paleckio išėjimas gali reikšti ne tik bjaurų skyrybų reikalą, bet ir naujos, ne tokios nuosaikios, kaip dabartinė LSDP kairiosios politinės jėgos formavimosi pradžią.

Kitas tikėtinas variantas – A. Paleckio perbėgimas į liberaldemokratų gretas. Galbūt ne įstojimas į partiją (kad ir apsimestinė, tačiau deklaruojama dešinioji politinė orientacija turėtų būti atgrasi „idėjiniam kariajam“), tačiau iškėlimas į sąrašo aukštumas galėtų būti puiki karjeros pradžia naujajam liaudies „gelbėtojui“.

Pasitvirtins ar ne šios prognozės – mūsų, regis, dar kartą laukia įdomus reginys – nepriklausomoje Lietuvoje subrendo nauja ir savita populistinių lyderių pamaina.

Nord Stream: tiesti dujotiekį Baltijos dugnu – saugu

Štai kokį elektroninį laišką (verstas iš anglų k.) Šiaurės Europos dujotiekio tiesėjai man netikėtai parašė vakar ryte:

Nord Stream – su Baltijos jūroje gulinčia ginkluote elgiamės saugiai

Gerb. pone Šireika,

Ginkluotė, gulinti Baltijos jūros dugne – tai problema į kurią žvelgiame labai rimtai. Tam, kad būtų galima sumažinti riziką dėl ginklų laidojimo vietose gulinčios ginkluotės ir minų, Nord Stream ruošiasi didžiausiai ir išsamiausiai kada nors vykdytai vieno Baltijos jūros ruožo žvalgybai bei tyrimams.

Iki šio momento mūsų įvairiais lygiais vykdomo Baltijos dugno žvalgymo metu buvo aptiktos dvi minos, iš kurių vis dar pavojinga tebuvo tik viena, todėl esame įsitikinę, kad jūros dugne palaidota ginkluotė nekelia didesnio pavojaus dujotiekio statybai ir saugiam tolesniam jo eksploatavimui. Detalus Baltijos dugno ruožo, kuriame numatytas dujotiekio tiesimas, žvalgymas bus baigtas šių metų gale. Šio žvalgymo metu nebuvo aptikta nei vieno reikšmingo radinio.

Atlikdama šiuos detalius žvalgymo darbus Nord Stream prisideda prie naujų žinių apie Baltijos jūroje palaidotą ginkluotę kaupimo. Jūros dugno tyrimo rezultatai bus pateikti susijusioms institucijoms ir bus pasiekiami susidomėjusioms organizacijoms.

Laiško priede rasite šiek tiek informacijos apie mūsų vykdytus jūros dugno žvalgymus dėl galimai dujotiekio tiesimo trasoje palaidotos ginkluotės. Jei turite klausimų – nesivaržykite ir susisiekite su mumis <…> ir t.t.

Pagarbiai,

Dirk von Ameln
Nord Stream AG
Direktoriaus pavaduotojas

Neabejoju, kad laišką gavau todėl, kad buvau vienas iš NVO vadovų, pasirašiusių peticiją dėl Nord Stream dujotiekio tiesimo. Toks atsakas iš Šiaurės Europos dujotiekio vadovybės, tiesa sakant, labai malonus, vadinasi – ši peticija pasiekė savo tikslą ir šiek tiek sujudino dujotiekio tiesėjus.

Bet kuriuo atveju  tokius tyrimus ir dugno žvalgymo darbus, apie kokius man rašo Dirk von Ameln turėtų atlikti ne dujų vamzdžio tiesimu ir jo eksploatavimu užsiimantys Nord Stream, o nepriklausomi ekspertai, kurie ir įvertintų realų dujotiekio poveikį aplinkai.

Kai dėl ginkluotės radimo ar neradimo:

Cheminio ginklo kapinynai Baltijos jūroje

Dujotiekio trasa…

Jei smalsu pažiūrėti kokią „išsamią“ medžiagą apie Baltijos dugno tyrimus atsiuntė Nord Stream – galite parsisiųsti .pdf:

Nord Stream Background memo_Munitions_eng.pdf

Peticija prieš Šiaurės Europos dujotiekio tiesimą: www.balticsea.lt

…ir kodėl Nord Stream dujotiekis pavojingas: http://www.lrytas.lt/?id=11935824451192167032&view=4

Apie mėlynai raudonus asilus ir žvaigždėtus dramblius

Ar kada pagalvojote kodėl JAV respublikonų partijos logotipas yra dramblys, o demokratų – asilas?

Viskas prasidėjo, nuo 1828 m. JAV prezidento rinkimų, kai demokratų partijos kandidatą Andrew Jacksoną (Andrew Jackson) oponentai išvadino asilu. Tokį „komplimentą“ gavęs Jacksonas nusprendė, kad asilas anaiptol ne prastas padaras, o taurus ir stiprią valią turintis gyvūnas ir panaudojo pastarąjį ant savo rinkiminių plakatų.

Thomas Nastas (Thomas Nast), politinių karikatūrų pradininkas Amerikoje, nusitvėręs šią idėją, karikatūrose demokratų partiją pradėjo vaizduoti kaip besispardantį asilą ir taip JAV visuomenėje paplito asilo-demokrato įvaizdis.

Pirmoji karikatūra, kurioje T. Nastas pavaizdavo demokratų partiją kaip asilą

Respublikoniško drambliuko istorija taip pat susijusi su tuo pačiu Thomasu Nastu ir demokratų asilu…

Nastas kartą nupiešė karikatūrą JAV savaitraščiui „Harper‘s Weekly“, kurioje demokratų asilas, persirengęs liūto kailiu išgąsdina visus zoologijos sodo žvėris, o jų tarpe ir didžiausią – dramblį, ant kurio šono parašyta „respublikonų balsai“.

Taip bailus dramblys neoficialiai tapo visuomenėje respublikonus reprezentuojančiu simboliu, kurį pradėjo naudoti ir kiti karikatūristai. Respublikonams teko priprasti prie šios minties ir simbolis tapo tradiciniu partijos logotipu, reiškiančiu galią ir kilnumą.

Kai susiduria civilizacijos

Pasaulyje egzistuoja galybė tarptautinių santykių paradigmų ir skirtingų požiūrių į tarptautiniu lygmeniu veikiančių aktorių sąveikas. Mano galva, bene mažiausiai prasilenkianti su tikrove, yra realizmo teorija1, kuri traktuoja valstybes, kaip racionaliai veikiančius vienetus, kurie anarchinėje aplinkoje kovoja už savo būvį. Visai neseniai perskaičiau šia teorija grįstą politologo Samuelo Huntingtono straipsnį „The Clash of Civilizations“ (Huntingtono teigimu – jo clash of civilizations yra realizmą papildanti teorija), o vėliau iš pastarojo straipsnio įšplėtotą knygą „The Clash of Civilizations and the Remaking of World Order“.

Huntingtono teigimu, pasaulis jau išgyveno keletą tarptautinių konfliktų fazių: po Vestfalijos taikos įsisiautėjusius tarpusavio didikų karus pakeitė nuo Didžiosios Prancūzų revoliucijos prasidėję karai tarp nacionalinių valstybių, šiuos – konfliktai tarp ideologijų, kurių pradžią žymėjo Spalio Revoliucija Rusijoje. Paskutinis laiptelis konfliktų evoliucijoje – civilizacijų konfliktas, kurio pradžia sutampa su Šaltojo karo (taigi ir skirtingų ideologijų tarpusavio kovos) pabaiga.

Civilizacijas S. Huntingtonas apibūdina kaip aukščiausio lygio kultūrinę būseną, sutelkiančia skirtingas, bet turinčias tam tikrų bendrų bruožų tautas ir valstybes. Vienas iš labiausiai siejančių ir identitetą nusakančių bruožų yra religija (taip pat ir požiūris į ją). Svarbiausiais principas brėžiantis ribą tarp civilizacijų – ne bendrumo, bet priešiškumo jausmas, pasireiškiantis kai saviidentifikaciją vykstą per supratimą „kas aš toks?“, o dar svarbiau – „kas aš neesu?“.

Pasak Huntingtono, egzistuoja 8 pagrindinės civilizacijos, tarp kurių vykstantys konfliktai: Vakarų, Subsacharos (Afrikos), Indų, Kinų, Islamo, Lotynų Amerikos, Ortodoksų ir Japonų.

Kai kurios valstybės apskritai nepriskirtinos prie jokių civilizacijų (pvz. Turkija, Etiopija, Haitis, iš dalies ir Izraelis, nors Huntingtonas pabrėžia jo ypatingą panašumą ir ryšį su Vakarais).

Pagrindinės civilizacijų konfliktų priežastys slypi civilizacijų poliariškume, susidariusiame dėl esminių skirtumų požiūryje į individą, Dievą, šeimą, žmogaus laisves ir teises, lygybę, hierarchiją, autoritetą, pilietiškumą, tautiškumą ir t.t.

Vykstant aktyviam modernizacijos procesui ir dėl naujausių technologijų poveikio nykstant geografinio atstumo svarbai „tarpkultūrinis dialogas“ ne tik nestiprėja, bet pasireiškia priešingas efektas: skirtumai tarp civilizacijų tampa tik dar aiškesni.

Konfliktai tarp civilizacijų nebūtinai vyksta kaip karo veiksmai. Civilizacijų susidūrimai yra įgavę įvairius pavidalus: ekonominio, mokslinio ir karinio varžymosi, kovos dėl įtakos tarptautinėms organizacijoms ir institucijoms, idėjų ir ideologijų sklaidos ir pan.

Agresija ir prievarta pasireiškia lokalinių konfliktų forma ir dažniausiai ten, kur kertasi civilizacijų ribos (pvz. tarp ortodoksų serbų ir musulmonų bosnių).

Civilizacijų konfliktiškumas stipriai skiriasi – pavyzdžiui Vakarai dėl savo kultūrinio panašumo ir religijos bendrumo yra linkę „sugyventi“ su nedaug nuo jų besiskiriančia Lotynų Amerikos civilizacija, tačiau yra nesutaikomi su Islamo ar Kinų pasauliu.

Storesnės linijos rodo didesnį tarpcivilizacinį konfliktiškumą

Ateityje Vakarams S. Huntingtonas siūlo tikėtis tik dar didesnių iššūkių iš konkuruojančių civilizacijų. Visų pirma iš Islamo ir Kinų, kurios, nepaisant priešiškumo, gali sudaryti sąjungą, norėdamos pergalėti Vakarų pasaulinę hegemoniją. Tokį konflikto scenarijų Huntingtonas vadina „Vakarai prieš visus“ (the West versus the rest). Tai visiškai realu, nes Vakarų civilizacija jau dabar yra benykstanti galybė, kurios viešpatavimo viršūnė buvo pasiekta XX a. pradžioje ir nuo to laiko vyksta tik nuolatinis tos galios silpnėjimas. Priešingai Vakarams Islamo civilizacija tolydžio įgauna galios dėl didelio gimstamumo ir stiprėjančių religijos pozicijų, o Kinų – dėl sparčios modernizacijos ir greitesnio ekonomikos vystimosi.

Vakarietiškas liberalizmas, įsigalėjęs dėl dominuojančios (pirmiausia – JAV) pozicijos svarbiausiose tarptautinėse institucijose tik vakariečiams atrodo visuotinai priimtinas ir universalus. Tiesa ta, kad ne ideologija ir pranašesnės idėjos, bet karinis potencialas įtvirtino tarptautiniuose santykiuose Vakarų vertybes, kaip neturinčias alternatyvos.

Tai suprasdamos kitų civilizacijų valstybės siekia tapti (arba jau tapo) „ginklų valstybėmis“ ir didindamos karinį arsenalą prilygti Vakarų galybei. Tuo tarpu Vakarai kaip atsvarą tokiems siekiams vykdo visuotinį nusiginklavimą ir per įvairias sankcijas bei sutartis bando priversti tą patį daryti kitas šalis.

S. Huntingtono nuomone, Vakarai nenorėdami būti nukonkuruoti privalo didinti savo karinį ir ekonominį potencialą, stiprinti vidinių civilizacijos valstybių susitelkimą, bendradarbiauti su kitomis, mažiausiai priešiškomis civilizacijomis, dar labiau stiprinti tarptautines institucijas, atspindinčias vakarietiškas vertybes ir interesus, ir visais būdais silpninti augančią Islamo-Kinų civilizacijų galią. Ilgainiui Vakarams tam, kad šie galėtų perprasti kitų kultūrų savastį ir mąstymo būdą, prireiks atrasti bendrumų ir su kitomis civilizacijomis siejančių elementų.

1Ją traktuoju ne sensu stricto, bet apimdamas tiek klasikinį realizmą, tiek biheviorizmą ir neorealizmą.

„1984“ realybėje arba kaip keičiama istorija

Justas Šireika
2007 10 19, Penktadienis

Britų novelistas George’as Orwellas (tikras vardas – Eric Arthur Blair) rašydamas savo garsųjį antiutopinį romaną „1984“, nepaprastai tiksliai užčiuopė totalitarinių režimų veikimo logiką. Pats būdamas kairiųjų pažiūrių, G. Orwellas savo kūriniu demaskavo ir negailestingai talžė (ir už tai susilaukė nemažo dalies kolegų pasmerkimo) stalinistinės sistemos kone fantasmagorišką ir tamsiai surrealistinę tikrovę.

Skaitydamas „1984“ negalėjau atsistebėti tuo, kad žmogus, niekada nebuvęs Sovietų Sąjungoje ir nepatyręs totalinio raudonosios tironijos teroro, galėjo taip preciziškai atkurti jo esmę popieriaus lapuose. Kitas itin įsiminęs momentas – Orwello aprašytas Partijos žaidimas su pavergtos visuomenės sąmone ir istorine atmintimi, kuri, kaip išaiškėja, yra visiškai manipuliatyvus objektas, nesunkiai kapituliuojantis prieš represinio aparato poveikį.

Nors George’as Orwellas kūrė literatūrinę fikciją, realybė dažnai pasirodydavo ne taip daug nutolusi nuo fantazijos… Sovietų valdžia, panašiai kaip Orwello aprašytoji Partija, taip pat mėgo „šlovingos“ komunistinės imperijos istorijos falsifikavimą. Geriausiai tai įamžino nuotraukos:

Tai bene garsiausia Antrojo pasaulio nuotrauka, kur Raudonosios armijos karys kelia Sovietų Sąjungos vėliavą virš Reichstago, Berlyne. Apačioje stovintis karys ant riešų užsisegęs du laikrodžius. Tai reiškia, kad mažiausiai vieną jis gavo per Berlyno plėšimą, t.y. marodieriaudamas.

Antra, jau retušuota nuotrauka, kurioje ant kario rankų laikrodžių nebesimato.

skaityti toliau…