Paieška

Valid XHTML 1.1

Apie mėlynai raudonus asilus ir žvaigždėtus dramblius

Ar kada pagalvojote kodėl JAV respublikonų partijos logotipas yra dramblys, o demokratų – asilas?

Viskas prasidėjo, nuo 1828 m. JAV prezidento rinkimų, kai demokratų partijos kandidatą Andrew Jacksoną (Andrew Jackson) oponentai išvadino asilu. Tokį „komplimentą“ gavęs Jacksonas nusprendė, kad asilas anaiptol ne prastas padaras, o taurus ir stiprią valią turintis gyvūnas ir panaudojo pastarąjį ant savo rinkiminių plakatų.

Thomas Nastas (Thomas Nast), politinių karikatūrų pradininkas Amerikoje, nusitvėręs šią idėją, karikatūrose demokratų partiją pradėjo vaizduoti kaip besispardantį asilą ir taip JAV visuomenėje paplito asilo-demokrato įvaizdis.

Pirmoji karikatūra, kurioje T. Nastas pavaizdavo demokratų partiją kaip asilą

Respublikoniško drambliuko istorija taip pat susijusi su tuo pačiu Thomasu Nastu ir demokratų asilu…

Nastas kartą nupiešė karikatūrą JAV savaitraščiui „Harper‘s Weekly“, kurioje demokratų asilas, persirengęs liūto kailiu išgąsdina visus zoologijos sodo žvėris, o jų tarpe ir didžiausią – dramblį, ant kurio šono parašyta „respublikonų balsai“.

Taip bailus dramblys neoficialiai tapo visuomenėje respublikonus reprezentuojančiu simboliu, kurį pradėjo naudoti ir kiti karikatūristai. Respublikonams teko priprasti prie šios minties ir simbolis tapo tradiciniu partijos logotipu, reiškiančiu galią ir kilnumą.

Kai susiduria civilizacijos

Pasaulyje egzistuoja galybė tarptautinių santykių paradigmų ir skirtingų požiūrių į tarptautiniu lygmeniu veikiančių aktorių sąveikas. Mano galva, bene mažiausiai prasilenkianti su tikrove, yra realizmo teorija1, kuri traktuoja valstybes, kaip racionaliai veikiančius vienetus, kurie anarchinėje aplinkoje kovoja už savo būvį. Visai neseniai perskaičiau šia teorija grįstą politologo Samuelo Huntingtono straipsnį „The Clash of Civilizations“ (Huntingtono teigimu – jo clash of civilizations yra realizmą papildanti teorija), o vėliau iš pastarojo straipsnio įšplėtotą knygą „The Clash of Civilizations and the Remaking of World Order“.

Huntingtono teigimu, pasaulis jau išgyveno keletą tarptautinių konfliktų fazių: po Vestfalijos taikos įsisiautėjusius tarpusavio didikų karus pakeitė nuo Didžiosios Prancūzų revoliucijos prasidėję karai tarp nacionalinių valstybių, šiuos – konfliktai tarp ideologijų, kurių pradžią žymėjo Spalio Revoliucija Rusijoje. Paskutinis laiptelis konfliktų evoliucijoje – civilizacijų konfliktas, kurio pradžia sutampa su Šaltojo karo (taigi ir skirtingų ideologijų tarpusavio kovos) pabaiga.

Civilizacijas S. Huntingtonas apibūdina kaip aukščiausio lygio kultūrinę būseną, sutelkiančia skirtingas, bet turinčias tam tikrų bendrų bruožų tautas ir valstybes. Vienas iš labiausiai siejančių ir identitetą nusakančių bruožų yra religija (taip pat ir požiūris į ją). Svarbiausiais principas brėžiantis ribą tarp civilizacijų – ne bendrumo, bet priešiškumo jausmas, pasireiškiantis kai saviidentifikaciją vykstą per supratimą „kas aš toks?“, o dar svarbiau – „kas aš neesu?“.

Pasak Huntingtono, egzistuoja 8 pagrindinės civilizacijos, tarp kurių vykstantys konfliktai: Vakarų, Subsacharos (Afrikos), Indų, Kinų, Islamo, Lotynų Amerikos, Ortodoksų ir Japonų.

Kai kurios valstybės apskritai nepriskirtinos prie jokių civilizacijų (pvz. Turkija, Etiopija, Haitis, iš dalies ir Izraelis, nors Huntingtonas pabrėžia jo ypatingą panašumą ir ryšį su Vakarais).

Pagrindinės civilizacijų konfliktų priežastys slypi civilizacijų poliariškume, susidariusiame dėl esminių skirtumų požiūryje į individą, Dievą, šeimą, žmogaus laisves ir teises, lygybę, hierarchiją, autoritetą, pilietiškumą, tautiškumą ir t.t.

Vykstant aktyviam modernizacijos procesui ir dėl naujausių technologijų poveikio nykstant geografinio atstumo svarbai „tarpkultūrinis dialogas“ ne tik nestiprėja, bet pasireiškia priešingas efektas: skirtumai tarp civilizacijų tampa tik dar aiškesni.

Konfliktai tarp civilizacijų nebūtinai vyksta kaip karo veiksmai. Civilizacijų susidūrimai yra įgavę įvairius pavidalus: ekonominio, mokslinio ir karinio varžymosi, kovos dėl įtakos tarptautinėms organizacijoms ir institucijoms, idėjų ir ideologijų sklaidos ir pan.

Agresija ir prievarta pasireiškia lokalinių konfliktų forma ir dažniausiai ten, kur kertasi civilizacijų ribos (pvz. tarp ortodoksų serbų ir musulmonų bosnių).

Civilizacijų konfliktiškumas stipriai skiriasi – pavyzdžiui Vakarai dėl savo kultūrinio panašumo ir religijos bendrumo yra linkę „sugyventi“ su nedaug nuo jų besiskiriančia Lotynų Amerikos civilizacija, tačiau yra nesutaikomi su Islamo ar Kinų pasauliu.

Storesnės linijos rodo didesnį tarpcivilizacinį konfliktiškumą

Ateityje Vakarams S. Huntingtonas siūlo tikėtis tik dar didesnių iššūkių iš konkuruojančių civilizacijų. Visų pirma iš Islamo ir Kinų, kurios, nepaisant priešiškumo, gali sudaryti sąjungą, norėdamos pergalėti Vakarų pasaulinę hegemoniją. Tokį konflikto scenarijų Huntingtonas vadina „Vakarai prieš visus“ (the West versus the rest). Tai visiškai realu, nes Vakarų civilizacija jau dabar yra benykstanti galybė, kurios viešpatavimo viršūnė buvo pasiekta XX a. pradžioje ir nuo to laiko vyksta tik nuolatinis tos galios silpnėjimas. Priešingai Vakarams Islamo civilizacija tolydžio įgauna galios dėl didelio gimstamumo ir stiprėjančių religijos pozicijų, o Kinų – dėl sparčios modernizacijos ir greitesnio ekonomikos vystimosi.

Vakarietiškas liberalizmas, įsigalėjęs dėl dominuojančios (pirmiausia – JAV) pozicijos svarbiausiose tarptautinėse institucijose tik vakariečiams atrodo visuotinai priimtinas ir universalus. Tiesa ta, kad ne ideologija ir pranašesnės idėjos, bet karinis potencialas įtvirtino tarptautiniuose santykiuose Vakarų vertybes, kaip neturinčias alternatyvos.

Tai suprasdamos kitų civilizacijų valstybės siekia tapti (arba jau tapo) „ginklų valstybėmis“ ir didindamos karinį arsenalą prilygti Vakarų galybei. Tuo tarpu Vakarai kaip atsvarą tokiems siekiams vykdo visuotinį nusiginklavimą ir per įvairias sankcijas bei sutartis bando priversti tą patį daryti kitas šalis.

S. Huntingtono nuomone, Vakarai nenorėdami būti nukonkuruoti privalo didinti savo karinį ir ekonominį potencialą, stiprinti vidinių civilizacijos valstybių susitelkimą, bendradarbiauti su kitomis, mažiausiai priešiškomis civilizacijomis, dar labiau stiprinti tarptautines institucijas, atspindinčias vakarietiškas vertybes ir interesus, ir visais būdais silpninti augančią Islamo-Kinų civilizacijų galią. Ilgainiui Vakarams tam, kad šie galėtų perprasti kitų kultūrų savastį ir mąstymo būdą, prireiks atrasti bendrumų ir su kitomis civilizacijomis siejančių elementų.

1Ją traktuoju ne sensu stricto, bet apimdamas tiek klasikinį realizmą, tiek biheviorizmą ir neorealizmą.

„1984“ realybėje arba kaip keičiama istorija

Justas Šireika
2007 10 19, Penktadienis

Britų novelistas George’as Orwellas (tikras vardas – Eric Arthur Blair) rašydamas savo garsųjį antiutopinį romaną „1984“, nepaprastai tiksliai užčiuopė totalitarinių režimų veikimo logiką. Pats būdamas kairiųjų pažiūrių, G. Orwellas savo kūriniu demaskavo ir negailestingai talžė (ir už tai susilaukė nemažo dalies kolegų pasmerkimo) stalinistinės sistemos kone fantasmagorišką ir tamsiai surrealistinę tikrovę.

Skaitydamas „1984“ negalėjau atsistebėti tuo, kad žmogus, niekada nebuvęs Sovietų Sąjungoje ir nepatyręs totalinio raudonosios tironijos teroro, galėjo taip preciziškai atkurti jo esmę popieriaus lapuose. Kitas itin įsiminęs momentas – Orwello aprašytas Partijos žaidimas su pavergtos visuomenės sąmone ir istorine atmintimi, kuri, kaip išaiškėja, yra visiškai manipuliatyvus objektas, nesunkiai kapituliuojantis prieš represinio aparato poveikį.

Nors George’as Orwellas kūrė literatūrinę fikciją, realybė dažnai pasirodydavo ne taip daug nutolusi nuo fantazijos… Sovietų valdžia, panašiai kaip Orwello aprašytoji Partija, taip pat mėgo „šlovingos“ komunistinės imperijos istorijos falsifikavimą. Geriausiai tai įamžino nuotraukos:

Tai bene garsiausia Antrojo pasaulio nuotrauka, kur Raudonosios armijos karys kelia Sovietų Sąjungos vėliavą virš Reichstago, Berlyne. Apačioje stovintis karys ant riešų užsisegęs du laikrodžius. Tai reiškia, kad mažiausiai vieną jis gavo per Berlyno plėšimą, t.y. marodieriaudamas.

Antra, jau retušuota nuotrauka, kurioje ant kario rankų laikrodžių nebesimato.

skaityti toliau…

Ką konservatoriui reiškia istorija?

Justas Šireika
2007 10 12, Penktadienis

Edmundas Burke’as

Konservatizmą nuo kitų didžiųjų politinių ideologijų visada skyrė ypatingas dėmesys istorijai ir iš jos kylančios visuotinės tvarkos bei harmonijos pajauta. Tradiciniai konservatoriai nepaliaujamai akcentavo būtinybę istorijos patikrintas vertybes priešpriešinti šaltai racionaliu, bet ne viską aprėpti sugebančiu žmogaus protu išmąstytoms reformoms, tokioms, kokias nepaliaujamai kūrė ir tebekuria visuomenės keitimo idėja užsidegę liberalai ar socialistai.

Nors kritikai kaltina konservatorius esant pernelyg susikoncentravusius į laiko tekmėje jau seniai paskendusius dalykus, konservatizme istorija yra ir visada buvo vientisos bei visaapimančios struktūros „praeitis-dabartis-ateitis“ dalis. Tik teisingas istoriškumo jausmas, kuris neatmeta ir neiškraipo jokių – nei nemalonių, nei išties didingų, bet jau įvykusių faktų leidžia suprasti koks yra šios dienos pasaulis ir koks jis tikriausiai bus rytoj. Nuolat atsigręždamas į praeitį konservatorius suvokia dabartį ir prognozuoja ateitį. Būtent todėl, labai gerai suprasdami žmogiškosios būties, per amžius nusistovėjusių visuomeninių institucijų, vertybių ir moralės normų būtinybę bei neliečiamumą konservatoriai su pasidygėjimu žvelgia į nevaldomos modernybės darkomą bendruomenę. Naujojo pasaulio paradoksas konservatoriui yra ultimatyvus reikalavimas keistis vardan keitimosi, o ne žingsnis po žingsnio žengti nuoseklaus ir būtino modernizavimosi keliu.

Istorija konservatoriai supranta dar ir kaip saviindentifikacijos bei ryšio su kitais visuomenės nariais šaltinį. Žmogus negali pasakyti kas jis yra, nežinodamas, kas jis buvo praeityje, ir juo labiau negali priklausyti individų bendrijai, nežinodamas kaip joje atsidūrė ir kokie senatimi grįsti ryšiai jį sieja su likusia bendruomene. Praeitis ne tik leidžia suprasti savo būtį, bet ir nenutrūkstamomis gijomis sujungia visais laikais gyvenusius, gyvenančius ir tebegyvensiančius bendrijos narius. Ir kekvienas šios amžinos bendruomenės narys yra priklausomas nuo praėjusių kartų, nes tik jų dėka gali perimti žmonijos patirties lobyną. Būtent socialinėje sferoje ir sąveikoje su kitais individais įgyjama patirtis (ką būtų galima vadinti kultūra) ir perduodamas moralės bei tikrosios dorybės suvokimas žmogų daro tikru žmogumi. Didžiausiomis vertybėmis lieka dvasiniai turtai, tai kas nekinta, o amžiams bėgant tik tobulėja – šia prasme konservatoriai atsigręžia ir žvelgia į akis pačiai amžinybei.

Galų gale ir pati visuomenė konservatorių yra traktuojama, kaip sutartis perėjusi laiko išbandymus, todėl visapusiškai pripažinta. Ši visuomenės legitimacija neabejotinai kyla iš to pačio praeities suvokimo ir kaip tik šis suvokimas leidžia suprasti, kad bet kokie pertvarkymai visiškai nesiremiantys istorijos precedentu ir joje slypinčiomis nuorodomis, ateities kartoms gali turėti išties skausmingų padarinių.

Pasaulio galiūnus prie sienos remia neatsargūs įsipareigojimai

Justas Šireika
2007 08 17, Penktadienis

Gana dažnai viešojoje erdvėje tenka išgirsti įvarių spekuliacijų ir pasvarstymų apie galimus NATO partnerių veiksmus ginant Baltijos šalis ginkluotos agresijos atveju . Ir nors teoriškai Vašingtono sutarties 5 straipsnis įgalioja likusias aljanso šalis ginti karinę intervenciją patiriančias nares, patys Vakarų tarptautinių santykių analitikai labai atsargiai vertina tokią galimybę…

Šįkart apie tai aktuali ir kiek sukrečianti santrauka iš Honkongo laikraštyje „South China Morning Post“ publikuoto amerikiečių akademiko Ted Galen Carpenter (dirbančio CATO politikos tyrimų institute) straipsnio „Amerikos baltiškoji laikrodinė bomba“.
skaityti toliau…