Paieška

Valid XHTML 1.1

Fotoreportažas ir trupinėlis info apie Gruziją

Justas Šireika
2008 01 22, Antradienis

saakashvilireklama.jpg

Pagrindinėje miesto aikštėje (kaip ir visur kitur Tbilisyje) kabojo milžiniškos M. Saakašvili rinkiminės reklamos, tokių neteko matyti jokiame kitame Gruzijos mieste

Šių metų sausio 1-9 dieną turėjau galimybę aplankyti Gruziją, kadangi buvau vienas iš tarptautinių stebėtojų gausiai mūsų ir pasaulio žiniasklaidoje nušviestuose prezidento rinkimuose.

Jeigu prieš paliekant Lietuvą maniau, kad neblogai išmanau Gruzijos politikos realijas, tai nuvykus viskas pasirodė truputį painiau. Politinės sumaišties, netikrumo, vilties ir pilietinio aktyvumo metas – taip galėčiau apibūdinti atmosferą, tvyrančią neįprastai šaltame Gruzijos ore. Kažką panašaus lietuviai patyrė pirmaisiais nepriklausomybės metais, bet be specifinio kaukazietiško akcento – karšto būdo gruzinai nors ir pripažindami po 2004-ųjų „Rožių revoliucijos“ akivaizdžiai gerėjančią šalies ekonominę situaciją, tuoj pat leidžia suprasti, kad staigių permainų, gero „kaip Europoje“ gyvenimo ir šalį kamuojančių problemų sprendimo jie tikisi ne tolimesnėje perspektyvoje, bet „čia ir dabar“. Neveikia ir patikinimas, kad tą patį kliūčių ruožą teko pereiti visoms Baltijos valstybėms. Kita vertus, argi ne mes patys beatgaudami nepriklausomybę naiviai tikėjome, jog praeis 10 metų ir gyvensime kaip Švedijoje?

Nors į gerą besikeičiančio gyvenimo ženklų apstu ir tai ypatingai matoma Tbilisio centre ar kurortinio Batumio turistams skirtoje zonoje, tačiau šalia prabangos tarpsta ne ką mažiau į akis krentantis skurdas. Gruzija – nuostabia gamta apdovanota, tačiau maža ir neturtinga valstybė, neturinti vertingų gamtinių išteklių. Matyt, šis trūkumas yra ir išsigelbėjimas – Gruzija šiuo metu stipriausia regiono demokratija, tuo tarpu kitos Kaukazo valstybės, išgaunančios nemažus kiekius naftos ir dujų metų metus valdomos tų pačių valdžios klanų ir autoritarinių vadovų.

Kalbant apie rinkimus Gruzijoje visų pirma reikia pabrėžti, kad ten galioja kiek kitokia logika ir savi principai, jei norite – „gruziniška demokratija“. Pavyzdžiui tai, kad opozicija dar gerokai iki prasidedant rinkimams pareiškė, kad ji jau žino ką žmonės pasirinks (suprask – opozicijos lyderį Gačečiladzę) ir jeigu bus išrinktas Saakašvili, visi eisią mitinguoti dėl suklastotų rinkimų rezultatų, niekam nepasirodė nei keista, nei verta dėmesio. Kad ir kaip ten bebūtų, prezidento rinkimai Gruzijoje įvyko kaip niekada sklandžiai – tą pripažino ir ne vienas opozicijos atstovas. Kitas vilties teikiantis ženklas – aiškus tiek pačių Gruzijos piliečių, tiek ir absoliučios daugumos politikų noras judėti integracijos į Vakarų struktūras link. Turint galvoje neišspręstas teritorines problemas dėl autonominių regionų, tai gali pasirodyti nelengva užduotis. Juo labiau, kad čia itin jaučiama Rusijos ranka: nors vilties gruzinams teikia taikus kitos autonominės teritorijos – Adžarijos prisijungimas 2004 metais, tačiau Kremliaus pareigūnai, suirzę dėl iš rankų sprūstančio Kosovo, yra pasirengę nepriklausomo Kosovo precedentu pasinaudoti galutinai atplėšiant Abchaziją ir Pietų Osetiją nuo Gruzijos.

Foto įspūdžiai:

rustavelioprospektas.jpg

Tbilisio centras naktį

gatvetbilisije.jpg

Per judrias gatves gruzinai žengia ignoruodami pėsčiųjų perėjas – per jas pėsčiųjų nepraleidžia net ir policija

parlamentas.jpg

Šalia Gruzijos parlamento plevėsuoja  ne tik Gruzijos, bet ir ES vėliava

tbilisipanorama.jpg

Tbilisio panorama, matoma iš miesto centro

tbilisigatve.jpg

Sostinės gatvės iš kitų išsiskiria prabangių automobilių gausa

pakeleskarves.jpg

Priemiesčiuose po gatves laisvai vaikštinėja karvės

senole.jpg

Tarp sostinės ir kitų miestų – didžiuliai kontrastai

taksi.jpg

Taksi ;)

daugiabutis.jpg

Kutaisio, antrojo pagal dydį Gruzijos miesto prieigos

kryzius.jpg

Miesto panorama

upe.jpg

Kutaisio centre tekanti kalnų upė

bagrativienuolynas.jpg

Bagrati vienuolynas kalnuose

serpentinai.jpg

Nuostabi Gruzijos gamta

Kas yra kas: 2008-ųjų JAV prezidento pirminiai rinkimai

Justas Šireika
2008 01 21, Pirmadienis

usflag.jpg

Kaip vyksta pirminiai JAV prezidento rinkimai

JAV pirminiai prezidento rinkimai vyksta kas ketverius metus ir yra rengiami prieš JAV prezidento rinkimus. Pirminių rinkimų nugalėtojas atskirose valstijose tampa tų valstijų partijų palaikomu kandidatu partijų nacionaliniuose suvažiavimuose (respublikonai iš valstijų siūlomų asmenų kandidatą į prezidento postą rinks šių metų rugsėjį, demokratai – rugpjūtį). Pirminiai rinkimai pagal savo pobūdį skirstomi į du tipus: kai valstijos favoritas iškeliamas tos valstijos partijos (respublikonų ar demokratų) narių susirinkimo metu (caucus) ir kai kandidatas tos valstijos gyventojų išrenkamas slaptu visuotiniu balsavimu metant biuletenius į urnas (primaries).

Daugiausiai žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio sulaukia pirminiai rinkimai mažutėje New Hampshire valstijoje (nes čia įvyksta pirmasis slaptas visuotinis balsavimas) ir „super antradienis“, kai pirminiai rinkimai vyksta 19-oje valstijų (šiais metais „super antradienis“ numatytas vasario 5 dieną).

2008-ųjų JAV prezidento pirminių rinkimų partijų pagrindiniai kandidatai

Pagrindiniai respublikonų kandidatai:

Johnas McCainas

mccain.jpg
http://www.johnmccain.com

Senatorius nuo Arizonos valstijos ir vyriausias kandidatas (72-jų metų) 2008 metų JAV prezidento pirminiuose rinkimuose Johnas McCainas, pelnęs balsuojančių piliečių simpatijas, bet neįtinkantis savo bendrapartiečiams, yra vienas realiausių pretendentų tapti respublikonų kandidatu į prezidento postą. McCainas 2000-aisiais metais vykusiame nacionaliniame partijos suvažiavime priešinosi G. Busho kandidatavimui į JAV prezidentus ir nuo to laiko yra dabartinio JAV prezidento administracijos opozicijoje. Pats dalyvavęs Vietnamo kare, ten sužeistas ir pakliuvęs į Vietkongo nelaisvę bei atsisakęs būti paleistas, McCainas yra karo Irake šalininkas, tačiau aktyviai pasisako prieš karo belaisvių kankinimą ir jų teisių pažeidimus. Pasaulio žiniasklaidoje nuskambėjo McCaino siūlymas Rusiją pašalinti iš G8 grupės. Būdamas fiskalinis konservatorius J. McCainas akcentuoja subalansuoto biudžeto būtinybę, bet ne tolesnį mokesčių mažinimą, kokį vykdė Bushas.

Mike‘as Huckabee

huckabee.jpg
http://www.mikehuckabee.com

Baptistas Arkanzaso gubernatorius Mike‘as Huckabee tvirtina, kad tikėjimas jam – neatskiriamas nuo politikos. Kaip ir dera tikram socialiniam konservatoriui Huckabee aršiai kritikuoja abortų legalizavimą, homoseksualų santuokas ir pritaria mirties bausmei bei liberaliems ginklų įstatymams, pasisako už imigraciją. Praeityje turėjęs rimtų sveikatos sutrikimų Huckabee propaguoja sveiką gyvenimo būdą ir nesutinka su galimybe JAV įvesti vieną universalią valstybės kontroliuojamą sveikatos apsaugos sistemą, teigdamas, kad piliečiai turi turėti daugiau pasirinkimų spręsdami kas geriausiai atitinka jų lūkesčius. Mike‘as Huckabee remia Busho administracijos mokesčių mažinimo politiką ir yra karo Irake bei intervencijos į Afganistaną šalininkas, taip pat pritaria galimybei prieš Iraną panaudoti karinę jėgą, tačiau sako, kad nepateisintų to, kaip vienintelės galimos alternatyvos.

Mittas Romney

romney.jpg
http://www.mittromney.com

Buvęs Masačusetso gubernatorius, verslininkas Willardas Mittas Romney yra partijos vadovybės favoritas ir sėkmingiausiai rinkiminį biudžetą pildantis respublikonų kandidatas. JAV itin išgarsėjo tuo, kad dar būdamas gubernatoriumi inicijavo įstatymo išleidimą, kuris Masačusetse sveiktos draudimą padarė privalomu (JAV neegzistuoja nacionalinė sveikatos apsaugos sistema). Priklausydamas krikščioniškai mormonų religinei bendruomenei Romney stoja prieš abortus, homoseksualų santuokas, nelegalią imigraciją ir pasisako už mirties bausmę bei kontroliuojamą ginklų įsigyjimą. M. Romney teigia, kad trys ramsčiai ant kurių turėtų remtis JAV yra: stipri šeima, kariuomenė ir ekonomika. Šio kandidato požiūris į karą Irake ir nacionalinį saugumą yra labai artimas dabartinio JAV prezidento G. Busho administracijai. Romney iš kitų respublikonų kandidatų išsiskiria akcentuodamas alternatyvių energijos šaltinių naudojimą, taip didinant JAV energetikos sistemos nepriklausomybę nuo užsienio šalių.

Rudolphas Giulianis

giuliani.jpg
http://www.joinrudy2008.com

Buvusio Niujorko mero, 2001 metų Time metų žmogaus Rudolpho Giulianio – amerikiečių mieliau vadinamo tiesiog „Rudy“ – nekonservatoriškas ir sunkiai į respublikono rėmus įspraudžiamas pažiūras tikriausiai lemia niekur nedingusi jo liberalioji pusė – iki 1980 m. Giulianis priklausė demokratų partijai. Dar būdamas Niujorko meru Rudy tapo žinomas, kaip nuoseklus kovotojas su nusikalstamumu, tačiau griežtas Giulianio tonas greitai sušvelnėja kai kalba pasisuka apie abortus ir homoseksualių asmenų santuokas. Toks nuosaikumas moraliniuose klausimuose labai neįtinka respublikonų krikščioniškajai dešinei, su kuria Gulianis ne kartą bandė derinti pozicijas ir vis nesėkmingai. Rudy tvirtai remia JAV karinius veiksmus Irake ir pritaria prevencinio smūgio Iranui (kurį vadina grėsme) galimybei.

Pagrindiniai demokratų kandidatai:

Hillary Clinton

clinton.jpg
http://www.hillaryclinton.com

Senatorė nuo Niujorko, buvusi pirmoji JAV ledi Hillary Rodham Clinton politikos analitikų ir žiniasklaidos vadinama bene realiausia pretendente tapti JAV prezidente. Clinton dažnai apeliuoja ne tik į demokratų elektoratą, bet ir bando prisivilioti arčiau centro nei dešinės esančius respublikonų rinkėjus. Pati būdama politikė-centristė H. Clinton tiki laisva rinka, tačiau palaiko socialinių programų stiprinimo ir bendros nacionalinės sveikatos apsaugos sistemos kūrimą, pabrėžia, kad JAV turėtų ratifikuoti Kijoto protokolą ir palaipsniui mažinti CO2 išmetimą į atmosferą, teigia nepritarianti abortams, bet nemananti, kad jie turėtų būti uždrausti. Kandidatė į JAV prezidentus 2002 metais kongrese balsavusi už karinės galios prieš Iraką panaudojimą, dabar teigia darysianti viską, kad paskutinis JAV karys kaip galima greičiau grįžtų namo, tačiau priduria, kad tą įmanoma padaryti tik palaipsniui mažinant JAV kariuomenės kontingentą ir per „tam tikrą, neapibrėžtą laiko tarpą“. Kalbėdama apie Irano branduolinę programą H. Clinton nusako tai kaip ilgą ir daug jėgų reikalaujantį iššūkį Jungtinėms Valstijoms ir nors akcentuoja būtinybę išnaudoti visas tarptautinės bendruomenės spaudimo priemones, tačiau aiškiau nedetalizuodama sutinka, kad galimi ir „kitokie“ situacijos sprendimo būdai.

Barrackas Obama

obama.jpg
http://www.barackobama.com

Juodasis senatorius nuo Ilinojaus ir jauniausias kandidatas į JAV prezidento postą, Barrackas Obama tikras naujokas politikoje – 2008-ieji žymi jo ketvirtuosius metus Jungtinių valstijų Senate. Nors dauguma politikos komentatorių prikiša Obamai jo politinės patirties stoką, šis 47 metų kandidatas savo amžių išnaudoja kaip privalumą, tvirtindamas, kad atstovauja naujai ir liberaliai amerikiečių kartai. Liberalumo Obamos politikoje tikrai netrūksta: senatorius dega žalia šviesą drastiškam mokesčių mažinimui, abortams, homoseksualių asmenų santuokoms, tačiau kartu ir pritaria nacionalinės sveikatos apsaugos sistemos kūrimui, lobizmo pažabojimui ir švelnesniam mirties bausmės taikymui, kartu nesutikdamas su visišku jos atsisakymu. B. Obama pasisako už staigų JAV pajėgų atitraukimą iš Irako, o Irano klausimu pritaria karinės jėgos naudojimui tik kaip itin kraštutinei priemonei. Obama pagarsėjo savo teiginiu, kad būdamas JAV prezidentu įsakytų atakuoti Pakistano genčių kontroliuojamą teritoriją (manoma, kad joje slapstosi Osama Bin Ladenas) net ir be Pakistano valdžios sutikimo.

Paleckio karo kelias

Justas Šireika
2008 01 16, Trečiadienis

apaleckis.jpg

„Algirdas Paleckis metamas iš Socialdemokratų partijos“, „A.Paleckį socialdemokratai siūlo šveisti iš partijos“, „Paleckis gali prarasti Vilniaus vicemero kėdę“, „Partijos veteranai neapgynė A.Paleckio“ – tokios ir panašios antraštės kelias paskutines dienas puošia šalies laikraščius ir internetinius naujienų portalus. Sakytum „jaunam ir perspektyviam“ Vilniaus vicemerui naujieji metai neatnešė nei sėkmės, nei vilties tik beįsivažiuojančiame politiniame gyvenime… Bet ar tikrai?

Labai panašu, kad visas šurmulys, sukeltas socialdemokratų partijos viduje ir nenurimstančios aistros dėl LSDP Vilniaus skyriaus pirmininko šalinimo iš partijos – ne kas kita, kaip proga užsidirbti papildomų politinių dividendų prieš šių metų rudenį vyksiančius Seimo rinkimus. Norint suprasti kaip veikia ir kur taikosi socdemų vyresnybės „nuskriaustas“ A. Paleckis, būtina atkreipti dėmesį į pastarojo meto įvykius, kurie vienaip ar kitaip šį asmenį pastūmėjo link dabartinės situacijos.

„Paleckinis populizmas“

Jau pats 2007 m. balandžio mėnesį įvykęs A. Paleckio išrinkimas į socdemų Vilniaus skyriaus pirmininko postą buvo kone dvigubas spjūvis į senųjų LSDP vadų veidus: nebuvo atsižvelgta į partijos prezidiumo nutarimą rinkimus atidėti, o pats Paleckis išrinktas pirmojo svarstymo dėl jo tolesnio likimo socialdemokratų partijoje išvakarėse. Algirdas Paleckis buvo išrinktas už jį balsavus 128 (iš 145 dalyvavusių posėdyje) Vilniaus skyriaus nariams. Toks didelis palaikymas nebuvo atsitiktinis, mat nemažai daliai vyresniųjų socialdemokratų Paleckių pavardė iki šiol kelia tam tikrus sentimentus, jauniesiems A. Paleckis – žmogus iš savo tarpo, o visiems bendrai, tai naujos kartos kovotojas prieš partijos „galvas“, ant kurių dauguma socdemų turi už ką išlieti tulžį – kas už pernelyg nuosaikius pastarojo metu politinius sprendimus, kas už per ilgą užsibuvimą aukščiausiuose postuose ar panašias priežastis. Be abejo, nepakenkė ir Paleckio bei jo aplinkos priviliotų naujų narių balsai.

Kovotojo su sisteminiu blogiu vaidmenį jaunasis Paleckis iki šiol sėkmingai taikė ne tik LSDP viduje, bet ir viešumoje – būdamas Vilniaus vicemeru. Pirmosios „paleckinio populizmo“ kregždės pradėtos leisti iškart po 2007 m. Vilniaus miesto savivaldybių tarybų rinkimų, kai A. Paleckis pakilo į viešą žodžių mūšį su konservatoriumi K. Masiuliu ir liberalcentristų lyderiu A. Zuoku (šis ypatingos Paleckio nemalonės nusipelnė po paviešinto SMS susirašinėjimo, kuriuo buvo bandoma į pareigas sugrąžinti buvusį „Vilniaus vandenų“ direktorių B. Miežutavičių), pirmąjį apkaltinęs neveiklumu ir susidėjimu su pačiu velniu (A. Zuoku), o antrąjį – dėl visų sostinės bėdų ir korumpuotos sistemos įdiegimo.

Prieš rinkimus į Vilniaus miesto tarybą visaip pliekęs R. Paksą ir guldęs galvą, kad šis daugiau nekiš rankų prie Vilniaus, Algirdas Paleckis, nepaisydamas partijos lyderių nuomonės, bet turėdamas skyriaus paramą, sudarė koaliciją su liberaldemokratais ir taip tapo vicemeru (už tai jį itin aštriais žodžiais sukritikavo europarlamentaras A. Sakalas). Būdamas vicemeru Paleckis toliau tęsė savo, kaip „liaudies atstovo“ ir „kovotojo su elitu“ (o tai jau iki skausmo primena kitą tautos gelbėtoją) viešųjų ryšių spektaklį. Čia kartu su kitu jaunuoju socialdemokratu Juru Požėla užsipuldamas LSDP vyresnybę (labiausiai kliuvo A. Brazauskui), čia atiduodamas pagarbą savo senelio „liaudiškai“ politikai, čia primindamas klasių kovą ar išpeikdamas „elito meną“ ar trigalvio slibino projektą bei nurodydamas, kad „abonentų, vainauskų ir kitų landsberginių“ vieta tik kalėjime A. Paleckis sąmoningai apie save buria naują elektoratą, kuris pasiilgęs dar „anų laikų“ retorikos ar šviežio Rolando Pakso sublimato rudenį vyksiančiuose Seimo rinkimuose atiduotų savo balsus.

Galimi scenarijai

Kaip šiame žaidime bus žaidžiama toliau, parodys netolima ateitis, tačiau iš dabartinių tendencijų jau galima daryti tam tikras prielaidas, kad socialdemokratų partijai gresia nukraujavimas. O turint galvoje, kad A. Paleckis aplink save sutelkė nemažą bendraminčių būrį – Paleckio išėjimas gali reikšti ne tik bjaurų skyrybų reikalą, bet ir naujos, ne tokios nuosaikios, kaip dabartinė LSDP kairiosios politinės jėgos formavimosi pradžią.

Kitas tikėtinas variantas – A. Paleckio perbėgimas į liberaldemokratų gretas. Galbūt ne įstojimas į partiją (kad ir apsimestinė, tačiau deklaruojama dešinioji politinė orientacija turėtų būti atgrasi „idėjiniam kariajam“), tačiau iškėlimas į sąrašo aukštumas galėtų būti puiki karjeros pradžia naujajam liaudies „gelbėtojui“.

Pasitvirtins ar ne šios prognozės – mūsų, regis, dar kartą laukia įdomus reginys – nepriklausomoje Lietuvoje subrendo nauja ir savita populistinių lyderių pamaina.

Nord Stream: tiesti dujotiekį Baltijos dugnu – saugu

Štai kokį elektroninį laišką (verstas iš anglų k.) Šiaurės Europos dujotiekio tiesėjai man netikėtai parašė vakar ryte:

Nord Stream – su Baltijos jūroje gulinčia ginkluote elgiamės saugiai

Gerb. pone Šireika,

Ginkluotė, gulinti Baltijos jūros dugne – tai problema į kurią žvelgiame labai rimtai. Tam, kad būtų galima sumažinti riziką dėl ginklų laidojimo vietose gulinčios ginkluotės ir minų, Nord Stream ruošiasi didžiausiai ir išsamiausiai kada nors vykdytai vieno Baltijos jūros ruožo žvalgybai bei tyrimams.

Iki šio momento mūsų įvairiais lygiais vykdomo Baltijos dugno žvalgymo metu buvo aptiktos dvi minos, iš kurių vis dar pavojinga tebuvo tik viena, todėl esame įsitikinę, kad jūros dugne palaidota ginkluotė nekelia didesnio pavojaus dujotiekio statybai ir saugiam tolesniam jo eksploatavimui. Detalus Baltijos dugno ruožo, kuriame numatytas dujotiekio tiesimas, žvalgymas bus baigtas šių metų gale. Šio žvalgymo metu nebuvo aptikta nei vieno reikšmingo radinio.

Atlikdama šiuos detalius žvalgymo darbus Nord Stream prisideda prie naujų žinių apie Baltijos jūroje palaidotą ginkluotę kaupimo. Jūros dugno tyrimo rezultatai bus pateikti susijusioms institucijoms ir bus pasiekiami susidomėjusioms organizacijoms.

Laiško priede rasite šiek tiek informacijos apie mūsų vykdytus jūros dugno žvalgymus dėl galimai dujotiekio tiesimo trasoje palaidotos ginkluotės. Jei turite klausimų – nesivaržykite ir susisiekite su mumis <…> ir t.t.

Pagarbiai,

Dirk von Ameln
Nord Stream AG
Direktoriaus pavaduotojas

Neabejoju, kad laišką gavau todėl, kad buvau vienas iš NVO vadovų, pasirašiusių peticiją dėl Nord Stream dujotiekio tiesimo. Toks atsakas iš Šiaurės Europos dujotiekio vadovybės, tiesa sakant, labai malonus, vadinasi – ši peticija pasiekė savo tikslą ir šiek tiek sujudino dujotiekio tiesėjus.

Bet kuriuo atveju  tokius tyrimus ir dugno žvalgymo darbus, apie kokius man rašo Dirk von Ameln turėtų atlikti ne dujų vamzdžio tiesimu ir jo eksploatavimu užsiimantys Nord Stream, o nepriklausomi ekspertai, kurie ir įvertintų realų dujotiekio poveikį aplinkai.

Kai dėl ginkluotės radimo ar neradimo:

Cheminio ginklo kapinynai Baltijos jūroje

Dujotiekio trasa…

Jei smalsu pažiūrėti kokią „išsamią“ medžiagą apie Baltijos dugno tyrimus atsiuntė Nord Stream – galite parsisiųsti .pdf:

Nord Stream Background memo_Munitions_eng.pdf

Peticija prieš Šiaurės Europos dujotiekio tiesimą: www.balticsea.lt

…ir kodėl Nord Stream dujotiekis pavojingas: http://www.lrytas.lt/?id=11935824451192167032&view=4

Apie mėlynai raudonus asilus ir žvaigždėtus dramblius

Ar kada pagalvojote kodėl JAV respublikonų partijos logotipas yra dramblys, o demokratų – asilas?

Viskas prasidėjo, nuo 1828 m. JAV prezidento rinkimų, kai demokratų partijos kandidatą Andrew Jacksoną (Andrew Jackson) oponentai išvadino asilu. Tokį „komplimentą“ gavęs Jacksonas nusprendė, kad asilas anaiptol ne prastas padaras, o taurus ir stiprią valią turintis gyvūnas ir panaudojo pastarąjį ant savo rinkiminių plakatų.

Thomas Nastas (Thomas Nast), politinių karikatūrų pradininkas Amerikoje, nusitvėręs šią idėją, karikatūrose demokratų partiją pradėjo vaizduoti kaip besispardantį asilą ir taip JAV visuomenėje paplito asilo-demokrato įvaizdis.

Pirmoji karikatūra, kurioje T. Nastas pavaizdavo demokratų partiją kaip asilą

Respublikoniško drambliuko istorija taip pat susijusi su tuo pačiu Thomasu Nastu ir demokratų asilu…

Nastas kartą nupiešė karikatūrą JAV savaitraščiui „Harper‘s Weekly“, kurioje demokratų asilas, persirengęs liūto kailiu išgąsdina visus zoologijos sodo žvėris, o jų tarpe ir didžiausią – dramblį, ant kurio šono parašyta „respublikonų balsai“.

Taip bailus dramblys neoficialiai tapo visuomenėje respublikonus reprezentuojančiu simboliu, kurį pradėjo naudoti ir kiti karikatūristai. Respublikonams teko priprasti prie šios minties ir simbolis tapo tradiciniu partijos logotipu, reiškiančiu galią ir kilnumą.