Paieška

Valid XHTML 1.1

Ką konservatoriui reiškia istorija?

Justas Šireika
2007 10 12, Penktadienis

Edmundas Burke’as

Konservatizmą nuo kitų didžiųjų politinių ideologijų visada skyrė ypatingas dėmesys istorijai ir iš jos kylančios visuotinės tvarkos bei harmonijos pajauta. Tradiciniai konservatoriai nepaliaujamai akcentavo būtinybę istorijos patikrintas vertybes priešpriešinti šaltai racionaliu, bet ne viską aprėpti sugebančiu žmogaus protu išmąstytoms reformoms, tokioms, kokias nepaliaujamai kūrė ir tebekuria visuomenės keitimo idėja užsidegę liberalai ar socialistai.

Nors kritikai kaltina konservatorius esant pernelyg susikoncentravusius į laiko tekmėje jau seniai paskendusius dalykus, konservatizme istorija yra ir visada buvo vientisos bei visaapimančios struktūros „praeitis-dabartis-ateitis“ dalis. Tik teisingas istoriškumo jausmas, kuris neatmeta ir neiškraipo jokių – nei nemalonių, nei išties didingų, bet jau įvykusių faktų leidžia suprasti koks yra šios dienos pasaulis ir koks jis tikriausiai bus rytoj. Nuolat atsigręždamas į praeitį konservatorius suvokia dabartį ir prognozuoja ateitį. Būtent todėl, labai gerai suprasdami žmogiškosios būties, per amžius nusistovėjusių visuomeninių institucijų, vertybių ir moralės normų būtinybę bei neliečiamumą konservatoriai su pasidygėjimu žvelgia į nevaldomos modernybės darkomą bendruomenę. Naujojo pasaulio paradoksas konservatoriui yra ultimatyvus reikalavimas keistis vardan keitimosi, o ne žingsnis po žingsnio žengti nuoseklaus ir būtino modernizavimosi keliu.

Istorija konservatoriai supranta dar ir kaip saviindentifikacijos bei ryšio su kitais visuomenės nariais šaltinį. Žmogus negali pasakyti kas jis yra, nežinodamas, kas jis buvo praeityje, ir juo labiau negali priklausyti individų bendrijai, nežinodamas kaip joje atsidūrė ir kokie senatimi grįsti ryšiai jį sieja su likusia bendruomene. Praeitis ne tik leidžia suprasti savo būtį, bet ir nenutrūkstamomis gijomis sujungia visais laikais gyvenusius, gyvenančius ir tebegyvensiančius bendrijos narius. Ir kekvienas šios amžinos bendruomenės narys yra priklausomas nuo praėjusių kartų, nes tik jų dėka gali perimti žmonijos patirties lobyną. Būtent socialinėje sferoje ir sąveikoje su kitais individais įgyjama patirtis (ką būtų galima vadinti kultūra) ir perduodamas moralės bei tikrosios dorybės suvokimas žmogų daro tikru žmogumi. Didžiausiomis vertybėmis lieka dvasiniai turtai, tai kas nekinta, o amžiams bėgant tik tobulėja – šia prasme konservatoriai atsigręžia ir žvelgia į akis pačiai amžinybei.

Galų gale ir pati visuomenė konservatorių yra traktuojama, kaip sutartis perėjusi laiko išbandymus, todėl visapusiškai pripažinta. Ši visuomenės legitimacija neabejotinai kyla iš to pačio praeities suvokimo ir kaip tik šis suvokimas leidžia suprasti, kad bet kokie pertvarkymai visiškai nesiremiantys istorijos precedentu ir joje slypinčiomis nuorodomis, ateities kartoms gali turėti išties skausmingų padarinių.

Pasaulio galiūnus prie sienos remia neatsargūs įsipareigojimai

Justas Šireika
2007 08 17, Penktadienis

Gana dažnai viešojoje erdvėje tenka išgirsti įvarių spekuliacijų ir pasvarstymų apie galimus NATO partnerių veiksmus ginant Baltijos šalis ginkluotos agresijos atveju . Ir nors teoriškai Vašingtono sutarties 5 straipsnis įgalioja likusias aljanso šalis ginti karinę intervenciją patiriančias nares, patys Vakarų tarptautinių santykių analitikai labai atsargiai vertina tokią galimybę…

Šįkart apie tai aktuali ir kiek sukrečianti santrauka iš Honkongo laikraštyje „South China Morning Post“ publikuoto amerikiečių akademiko Ted Galen Carpenter (dirbančio CATO politikos tyrimų institute) straipsnio „Amerikos baltiškoji laikrodinė bomba“.
skaityti toliau…

Iranas davė pradžią naujoms ginklavimosi varžyboms?

Justas Šireika
2007 04 15, Sekmadienis
Raktažodžiai: , ,

Šiandienos The New York Times nauju žvilgsniu tyrinėjamos Irano branduolinės krizės pasekmės.

W.Broadas and D.Sangeris straipsnyje, analizuojančiame Irano branduolinių ambicijų sukeltą tarptautinę krizę, pabrėžia, kad Artimųjų Rytų regione gresia išaugti iki šiol nematyta įtampa. Šiitų Iranui skelbiant savo „neatimama teisę“ apsirūpinti atominę energija aplinkinės šalys, tokios kaip Sirija, Egiptas ir Jordanas, kurių gyventojų daugumą sudaro sunitai (todėl priešiškų Iranui), imasi svarstyti planus dėl branduolinių programų plėtojimo ir didesnio masto mokslinių tyrimų šioje srityje. Rimtą pagalbą Irano kaimynėms gali pasiūlyti ir branduolinį ginklą jau seniai turintis Pakistanas. Tiesa sakant ūmų susidomėjimą atomine energetika „staiga“ pareiškė beveik visos Artimųjų Rytų valstybės, išskyrus Iraką, o Saudo Arabija net sulaukė pažadų šiuo klausimu gauti pagalbos iš pačios Rusijos.

Irano pasiryžimas ir sėkmė vystant atominę programą taip siutina sunitų bloką, kad šis pasiryžęs viskam: tiek pradėti naują ir pavojingą ginklavimosi varžybų žaidimą, tiek paremti galimą JAV karinį smūgį, užkirsiantį kelią Teheranui žengti tolimesnius žingsnius link branduolinio ginklo sukūrimo.

Beje, panaši krizė buvo kilusi ir 1981 m., kai kita Persų įlankos valstybė Irakas į jau pastatytą branduolinį reaktorių ruošėsi montuoti šerdį, tačiau tada irakiečių planus sužlugdė Izraelis, kurio naikintuvai dar nepradėjusį veikti reaktorių sunaikino.

Slapti Teherano planai tapti braduoline valstybe buvo pradėti kurti 1987 m., kol galiausiai tarptautinė bendruomenė apie juos sužinojo tik 2003 m. Dabar Vakarų šalių mokslininkai ir žvalgybos tarnybos teigia, jog visai galimas dalykas, kad Iranui tetrūksta dvejų metų pasigaminti bombą sodrinto urano pagrindu…