Paieška

Valid XHTML 1.1

A.Kazlauskas. Putinas dar nepakeitė Obamos

Pacifism is objectively pro-Fascist. This is elementary common sense. If you hamper the war effort of one side you automatically help that of the other.

George Orwell, ‘Pacifism and the War’

Perskaičiau Lino Kojalos komentarą „Putinas pakeitė Obamą“ ir susimąsčiau – nejaugi? Kol kas iš Baracko Obamos lūpų negirdime nei atvirų pripažinimų klydus, nei rimtų pokyčių jo retorikoje ar mąstysenoje. Galbūt JAV tyliai po truputį keičia savo politiką, tačiau viešumoje Obama dar neišsižadėjo savo buvusios politikos.

Vadovauti JAV jis atėjo su labai naivia, tačiau daugelio pažangiečių-utopistų itin pamilta mintimi: pakeisti pasaulio politiką, padaryti ją skaidrią, žmogišką, demokratišką. Jis ir jo bendražygiai šventai tikėjo ir turbūt tebetiki, jog jei kažko labai nori ir sieki – anksčiau ar vėliau tai taps realybe.

Skelbdamas restarto politiką Kremliui, atitraukdams karius iš islamo kraštų bei peržiūrėdamas JAV politiką su tradiciniais sąjungininkais (Izraeliu, Egiptu, Lenkija etc.), Obama tikėjosi padėsiantis tvirtus pamatus pasaulinei taikai. Už ką avansu netgi gavo Nobelio taikos premiją. Ilgainiui jis pajuto, jog tarptautinėje politikoje skaidrumo, žmogiškumo ar demokratijos principai stipriai nusileidžia karinės-politinės galios dėsniams. Vis dėlto, ar tikrai pasikeitė Obamos tikėjimas pacifizmu?

skaityti toliau…

Vladimiras Laučius: „ES politika prieštarauja pačios Europos interesams“

Apie tariamą Europos Sąjungos humanizmą, Angelos Merkel politinį hara-kiri bei „verkiu, vadinasi esu“ tipo liberalizmą su politikos apžvalgininku Vladimiru Laučiumi kalbėjosi Algirdas Kazlauskas.

– Sirijos pilietinis karas vyksta jau penktus metus. Ilgą laiką Europos Sąjunga (ES) gan abejingai žiūrėjo į ten vykdomus nusikaltimus žmogiškumui. Šią vasarą, kai žmonės nuo nepaliaujamo Basharo al-Assado teroro ėmė masiškai bėgti Europon, ES vadovai iš abejingų stebėtojų virto humanistais, kviečiančiais visus nuskriaustuosius pas save. Kaip galima būtų paaiškinti šį virsmą?

– Manau, ES niekada nebuvo visiškai abejinga stebėtoja. Kita vertus, ji visada išpažino tam tikrą humanizmo atmainą. Šiuo atžvilgiu niekas nepakito: ji išlieka savitai humanistinė ir pacifistinė, nesistengdama daryti realios įtakos konfliktiniams regionams Magribe ir Artimuosiuose Rytuose.

Problemų sprendimas šiuose regionuose reikalautų geopolitinio mąstymo ir jėgos naudojimo, verstų vadovautis ne tik gražiais idealais, bet ir realistiniais galios politikos orientyrais. Tačiau kairuoliško pacifizmo ir abstraktaus humanizmo persmelkta ES apsimeta gyvenanti pasaulyje, kuriame galima apsieiti be geopolitikos, praktinės išminties ir kariuomenių, kitaip tariant – be stuburo, raumenų ir galvos, tik su labai jautria širdimi, plakančia teletabių šokio ritmu.

ES gali toliau miegoti ramia sąžine ir sapnuoti savo humanistinius sapnus, nes ne ji sukėlė visa tai, kas vyksta Libijoje, Sirijoje, Afganistane, Irake. Negalima kaltinti ES dėl to, kad tose šalyse liejasi kraujas, o daugelis žmonių gyvena sunkiai pakeliamomis sąlygomis. Atsakomybė pirmiausiai tenka minėtų islamo kraštų visuomenėms, pasirinkusioms prievartos, žiaurumo, nepagarbos asmens gyvybei ir orumui kelią, nesugebančioms užtikrinti tvarios taikos ir gerovės, kurti, o ne griauti civilizaciją.

ES politikos problema yra toli gražu ne ta, kad ji abejingai anksčiau kažin ko nenuveikė dėl Azijos ir Afrikos, o dabar humanistiškai kažin ką jau veikia dėl nuskriaustųjų. ES politikos problema yra ta, kad ji senokai tapo abejinga arba net priešiška pačios Europos interesams. Trumpai ir paprastai tariant, ji kryptingai slopina europiečių savisaugos instinktą ir Vakarų civilizacijos pranašumo ideologiją, be kurios mūsų civilizacijos pagrindai virsta beveik nebelankomo muziejaus apdulkėjusiais eksponatais.

skaityti toliau…

A.Kazlauskas. Pavojingiausias teroristas Sirijoje – Basharas al-Assadas

Praeitą savaitę Kremlius pradėjo karinę operaciją Sirijoje, prieš tai Jungtinėse Tautose (JTO) pranešęs, jog buria „tarptautinę koaliciją prieš terorizmą“. Ją kol kas sudaro tik pati Maskva ir buvęs Sirijos (nes tokios valstybės faktiškai nebėra) diktatorius Basharas al-Assadas. Pernai kažkuo panašią koaliciją prieš terorizmą subūrė ir JAV. Vakaruose ėmus plisti Pasaulinio kalifato narių vykdomų egzekucijų vaizdams, JAV ir partneriai netruko juos įvardinti teroristais ir pradėjo baudžiamąją kampaniją iš oro. Vis dėlto, vienas klausimas lieka atviras – nejau Kalifatas yra vienintelė teroristinė organizacija veikianti Sirijoje?

Kas yra teroristas?

Po 2001 m. Rugsėjo 11-osios dienos teroristinių aktų JAV Vakarų pasaulis apie terorizmą kalba beveik nuolatos. Nepaisant daugybės praktinių terorizmo pavyzdžių bei įvairialypių jo teorinių apibrėžimų, daugelis politikų bei politikos analitikų pritaria Jungtinių Tautų (JTO) dokumentuose užfiksuotiems pagrindiniams principams, ką derėtų vadinti terorizmu.

2004 m. tuomečio JTO generalinio sekretoriaus Kofi Annano pateiktoje ataskaitoje yra rašoma, jog terorizmas tai „bet koks veiksmas, kuriuo buvo siekiama civilių mirties ar sunkių kūno sužalojimų su tikslu įbauginti visuomenę arba priversti valdžią ar tarptautinę organizaciją padaryti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo bet kokio veikimo“. Kitaip tariant, teroristais galima vadinti asmenis, kurie savo politinių tikslų siekia fiziškai žalodami arba žudydami civilius žmones.

Turint omenyje JTO statusą politikoje, šis apibrėžimas yra universalus, o jo taikymas yra vienodas visoms pasaulio šalims. Deja, tikrovėje nėra taip, kaip turėtų būti.

Sisteminga Kremliaus propaganda, vykdyta nuo pat revoliucijos Sirijoje 2011 m. pradžios, įtikino Vakarų žiniasklaidą bei didelę dalį visuomenės al-Assado pajėgas vadinti Sirijos vyriausybe (nors jis jau seniai nekontroliuoja nei pusės buvusios šalies teritorijos), o jo priešininkus – teroristais arba geriausiu atveju opozicija (nors pats al-Assadas pagal visus parametrus yra kuo tikriausias teroristas).

Sunku patikėti, tačiau respektabiliausios Vakarų žiniasklaidos kompanijos iki pat šiol pasąmoningai antrina Kremliaus propagandistų suformuluotai pasakai apie „al-Assado vyriausybę bei prieš ją kovojančius teroristus“. Tuo tarpu įrodymų, kad al-Assadas ir jam pavaldžios grupuotės yra nekas kita, o teroristai, kasdien sparčiai daugėja.

skaityti toliau…

A.Kazlauskas. Migrantų kvotos – cinizmo pasekmė

Europos Sąjungos lyderiai rinkosi ir dar rinksis aukščiausiu lygmeniu spręsti neva netikėtai kilusio migrantų antplūdžio padarinių. Paradoksalu, kad beveik tie patys asmenys, kurie ne tik paklojo pamatus probleminei situacijai, tačiau ir sąmoningai paskatino ją išaugti iki visą ES apimančios krizės, šiandien dedasi didžiausiais humanistais.

Jeigu būčiau dalyvavęs, Europos vadovų tikrai būčiau uždavęs keletą klausimų – kodėl jie nieko nedarė tol, kol humanitarinė katastrofa Viduržemio jūros baseine tebuvo užuomazgose. Belieka viltis, jog klausimus veikiausiai perskaitys bent dalis emocinio jautrumo apsėstų apžvalgininkų, kaskart uoliai ginančių bet kokį ES didžiūnų retorikos vingį.


  • Šiandien dažnai girdime argumentą, apeliuojantį į žmogišką užuojautą – žmonės bėga nuo karo, jiems padėti nelaimėje yra visų mūsų bendražmogiška pareiga.

Taip, padėti žmogui nelaimėje yra bendražmogiška, su tuo mažai kas ginčytųsi. Klausimas kitas – kada padėti? Ar pulti kartu gesinti gaisrą dar jam labai neįsiplieskus ar priglausti nelaimėlį, kai šis jau neteko viso savo turto?

Ir kvailiui akivaizdu, jog padėti reikia kuo anksčiau. Deja, Europos Sąjungos didžiūnams, šiandien besidedantiems širdingais humanistais, kažkodėl atrodo priešingai: „tikrasis žmogiškumas“ yra laukti, kol nelaimėlis neteks visko, ką turėjo ir iš nevilties pasibels į tavo duris.

skaityti toliau…

A.Kazlauskas. Kaip nejučia patys skleidžiame Kremliaus propagandą

Jau ilgiau nei metus Kremliaus samdiniai lieja ukrainiečių kraują. Žiniasklaidai kone kasdien pranešant apie naujas mirtis Rytų Ukrainoje, nemaža dalis Vakarų visuomenės vis dar tiki įžūliu Vladimiro Putino melu, kad jo kareivių Ukrainoje nėra. Kodėl šis, atrodytų, ir didžiausiam naivuoliui akivaizdus melas veikia?

Dabartinis Vakarų abejingumas Ukrainai turi keletą pamatinių priežasčių. Pirmiausia, visuomenės jau ilgą laiką buvo pratinamos prie dalinių tiesų ir nutylėjimų. Vakarų politikai po Šaltojo karo vengė įvertinti komunizmo nusikaltimus ir bijojo įvardinti konkrečius kaltuosius. Užuot tai darę, ramybės vardan savo žmonėms verčiau kišo „gerų santykių su Kremliumi“ ir „taikios bei sukalbamos Rusijos“ iliuziją.

Kita vertus, dalis kaltės dėl abejingumo atmosferos krenta ir ant politologų bei politikos komentatorių pečių. Būtent jie aktualizuoja vyraujančias problemas bei formuoja vyraujantį politinį žodyną. O daugelyje šiandien pasirodančių tekstų apie Kremliaus politiką vartojami terminai nėra pakankamai aiškūs. O kai kurie ne tik neaiškūs, tačiau ir iš esmės klaidinantys.

Tiek žiniasklaidoje, tiek privačiuose pokalbiuose pakankamai dažnai girdime tokius leitmotyvus: „Kremlius siekia atkurti savo įtaką posovietinėje erdvėje“, „Rusijos užsienio politika vykdoma pasinaudojant rusakalbių mažuma“, ir panašiai. Nors iš pažiūros šios frazės atrodo visai nekaltos, vis dėlto, jose slypi bent keli klaidinantys teiginiai.

Beje, būtina pastebėti, jog klaidinantis teiginys nėra tapatus klaidingam teiginiui. Kitaip tariant, klaidinančiame teiginyje yra tiesos, bet tik dalis. Juos kartojantys žmonės nejučia susidaro klaidingą įspūdį apie realią situaciją. O turint mintyje dar ir didžiulį srautą Kremliaus propagandos, šiandien veik netrukdomai srūvantį viešojoje erdvėje, klaidinanti teiginių įtaka tik dar labiau sustiprėja.

skaityti toliau…