Paieška

Valid XHTML 1.1

A.Kazlauskas. Pavojingiausias teroristas Sirijoje – Basharas al-Assadas

Praeitą savaitę Kremlius pradėjo karinę operaciją Sirijoje, prieš tai Jungtinėse Tautose (JTO) pranešęs, jog buria „tarptautinę koaliciją prieš terorizmą“. Ją kol kas sudaro tik pati Maskva ir buvęs Sirijos (nes tokios valstybės faktiškai nebėra) diktatorius Basharas al-Assadas. Pernai kažkuo panašią koaliciją prieš terorizmą subūrė ir JAV. Vakaruose ėmus plisti Pasaulinio kalifato narių vykdomų egzekucijų vaizdams, JAV ir partneriai netruko juos įvardinti teroristais ir pradėjo baudžiamąją kampaniją iš oro. Vis dėlto, vienas klausimas lieka atviras – nejau Kalifatas yra vienintelė teroristinė organizacija veikianti Sirijoje?

Kas yra teroristas?

Po 2001 m. Rugsėjo 11-osios dienos teroristinių aktų JAV Vakarų pasaulis apie terorizmą kalba beveik nuolatos. Nepaisant daugybės praktinių terorizmo pavyzdžių bei įvairialypių jo teorinių apibrėžimų, daugelis politikų bei politikos analitikų pritaria Jungtinių Tautų (JTO) dokumentuose užfiksuotiems pagrindiniams principams, ką derėtų vadinti terorizmu.

2004 m. tuomečio JTO generalinio sekretoriaus Kofi Annano pateiktoje ataskaitoje yra rašoma, jog terorizmas tai „bet koks veiksmas, kuriuo buvo siekiama civilių mirties ar sunkių kūno sužalojimų su tikslu įbauginti visuomenę arba priversti valdžią ar tarptautinę organizaciją padaryti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo bet kokio veikimo“. Kitaip tariant, teroristais galima vadinti asmenis, kurie savo politinių tikslų siekia fiziškai žalodami arba žudydami civilius žmones.

Turint omenyje JTO statusą politikoje, šis apibrėžimas yra universalus, o jo taikymas yra vienodas visoms pasaulio šalims. Deja, tikrovėje nėra taip, kaip turėtų būti.

Sisteminga Kremliaus propaganda, vykdyta nuo pat revoliucijos Sirijoje 2011 m. pradžios, įtikino Vakarų žiniasklaidą bei didelę dalį visuomenės al-Assado pajėgas vadinti Sirijos vyriausybe (nors jis jau seniai nekontroliuoja nei pusės buvusios šalies teritorijos), o jo priešininkus – teroristais arba geriausiu atveju opozicija (nors pats al-Assadas pagal visus parametrus yra kuo tikriausias teroristas).

Sunku patikėti, tačiau respektabiliausios Vakarų žiniasklaidos kompanijos iki pat šiol pasąmoningai antrina Kremliaus propagandistų suformuluotai pasakai apie „al-Assado vyriausybę bei prieš ją kovojančius teroristus“. Tuo tarpu įrodymų, kad al-Assadas ir jam pavaldžios grupuotės yra nekas kita, o teroristai, kasdien sparčiai daugėja.

skaityti toliau…

A.Kazlauskas. Migrantų kvotos – cinizmo pasekmė

Europos Sąjungos lyderiai rinkosi ir dar rinksis aukščiausiu lygmeniu spręsti neva netikėtai kilusio migrantų antplūdžio padarinių. Paradoksalu, kad beveik tie patys asmenys, kurie ne tik paklojo pamatus probleminei situacijai, tačiau ir sąmoningai paskatino ją išaugti iki visą ES apimančios krizės, šiandien dedasi didžiausiais humanistais.

Jeigu būčiau dalyvavęs, Europos vadovų tikrai būčiau uždavęs keletą klausimų – kodėl jie nieko nedarė tol, kol humanitarinė katastrofa Viduržemio jūros baseine tebuvo užuomazgose. Belieka viltis, jog klausimus veikiausiai perskaitys bent dalis emocinio jautrumo apsėstų apžvalgininkų, kaskart uoliai ginančių bet kokį ES didžiūnų retorikos vingį.


  • Šiandien dažnai girdime argumentą, apeliuojantį į žmogišką užuojautą – žmonės bėga nuo karo, jiems padėti nelaimėje yra visų mūsų bendražmogiška pareiga.

Taip, padėti žmogui nelaimėje yra bendražmogiška, su tuo mažai kas ginčytųsi. Klausimas kitas – kada padėti? Ar pulti kartu gesinti gaisrą dar jam labai neįsiplieskus ar priglausti nelaimėlį, kai šis jau neteko viso savo turto?

Ir kvailiui akivaizdu, jog padėti reikia kuo anksčiau. Deja, Europos Sąjungos didžiūnams, šiandien besidedantiems širdingais humanistais, kažkodėl atrodo priešingai: „tikrasis žmogiškumas“ yra laukti, kol nelaimėlis neteks visko, ką turėjo ir iš nevilties pasibels į tavo duris.

skaityti toliau…

A.Kazlauskas. Kaip nejučia patys skleidžiame Kremliaus propagandą

Jau ilgiau nei metus Kremliaus samdiniai lieja ukrainiečių kraują. Žiniasklaidai kone kasdien pranešant apie naujas mirtis Rytų Ukrainoje, nemaža dalis Vakarų visuomenės vis dar tiki įžūliu Vladimiro Putino melu, kad jo kareivių Ukrainoje nėra. Kodėl šis, atrodytų, ir didžiausiam naivuoliui akivaizdus melas veikia?

Dabartinis Vakarų abejingumas Ukrainai turi keletą pamatinių priežasčių. Pirmiausia, visuomenės jau ilgą laiką buvo pratinamos prie dalinių tiesų ir nutylėjimų. Vakarų politikai po Šaltojo karo vengė įvertinti komunizmo nusikaltimus ir bijojo įvardinti konkrečius kaltuosius. Užuot tai darę, ramybės vardan savo žmonėms verčiau kišo „gerų santykių su Kremliumi“ ir „taikios bei sukalbamos Rusijos“ iliuziją.

Kita vertus, dalis kaltės dėl abejingumo atmosferos krenta ir ant politologų bei politikos komentatorių pečių. Būtent jie aktualizuoja vyraujančias problemas bei formuoja vyraujantį politinį žodyną. O daugelyje šiandien pasirodančių tekstų apie Kremliaus politiką vartojami terminai nėra pakankamai aiškūs. O kai kurie ne tik neaiškūs, tačiau ir iš esmės klaidinantys.

Tiek žiniasklaidoje, tiek privačiuose pokalbiuose pakankamai dažnai girdime tokius leitmotyvus: „Kremlius siekia atkurti savo įtaką posovietinėje erdvėje“, „Rusijos užsienio politika vykdoma pasinaudojant rusakalbių mažuma“, ir panašiai. Nors iš pažiūros šios frazės atrodo visai nekaltos, vis dėlto, jose slypi bent keli klaidinantys teiginiai.

Beje, būtina pastebėti, jog klaidinantis teiginys nėra tapatus klaidingam teiginiui. Kitaip tariant, klaidinančiame teiginyje yra tiesos, bet tik dalis. Juos kartojantys žmonės nejučia susidaro klaidingą įspūdį apie realią situaciją. O turint mintyje dar ir didžiulį srautą Kremliaus propagandos, šiandien veik netrukdomai srūvantį viešojoje erdvėje, klaidinanti teiginių įtaka tik dar labiau sustiprėja.

skaityti toliau…

A.Kazlauskas. TS-LKD pirmininką keisti vicepirmininku – ne atsinaujinimas

Savivaldybių tarybų rinkimai, kaip Lietuvoje įprasta, tapo paskutiniu politinių partijų jėgų išbandymu prieš pagrindinį politinį įvykį šalyje – 2016 metų Seimo rinkimus. Šiemetiniai rezultatai aiškiai byloja apie dvi tendencijas – a) dabartinės valdančiosios koalicijos Seime populiarumas sparčiai žengia žemyn; b) daugiausiai naujų rinkėjų pritraukė ne aštriai kritikuojančios, o nuosaikia retorika konkrečius pasiūlymus teikiančios politinės jėgos (ypač liberalai).

Akivaizdu, jog dabartinių opozicijos partijų palaikymas visuomenėje auga, ypač Lietuvos Respublikos Liberalų Sąjūdžio (LRLS). Nors kita opozicinė jėga Tėvynės Sąjunga-Lietuvos Krikščionys Demokratai (TS-LKD) rinkimų nelaimėjo, žvelgiant bendrai – rezultatas vis tiek džiugina.

Vis dėlto, užmigti ant laurų ir džiaugtis menkstančiu dabartinės valdžios populiarumu negalima, ypač konservatoriams. Nors ilgametė ir vaisinga Andriaus Kubiliaus komandos lyderystė sutelkė praktiškai nekintantį TS-LKD rinkėjų branduolį – bent apie 180-200 tūkstančių rinkėjų per kiekvienus rinkimus, tokio rinkėjų skaičiaus pergalei Seimo rinkimuose nepakanka. Tą puikiai supranta tiek pats konservatorių pirmininkas, tiek ir visi kiti blaiviai mąstantys partijos veteranai.

Konservatoriai gali ir turi orientuotis į nuosaikius bei socialiai jautrius rinkėjus

Pastarųjų rinkimų tendencijos rodo, jog net buvimas opozicijoje konservatoriams nepadeda užsiauginti savo partijos reitingų. Tuo tarpu LRLS palaikymas visuomenėje stipriai ūgtelėjo. Viena to priežasčių – dviejų kitų centro dešinės politinių jėgų, Liberalų ir Centro sąjungos bei Artūro Zuoko partijų, rinkėjų pritraukimas. Kita – nuosekliai nuosaiki, nepoliarizuojanti ir į visuomenės esminius poreikius atliepianti retorika, kurią įvaldę liberalai patraukia vis daugiau neapsisprendusiųjų balsų.

skaityti toliau…

A.Kazlauskas. Kaip konstruojamas mitas apie TS-LKD liberalėjimą

Nors kaskart į rinkimus Tėvynės Sąjugos-Lietuvos Krikščionys Demokratai (TS-LKD) eina su vieninga, konservatyvia programa, vis dėlto tam tikros politinės jėgos jau keletą pastarųjų metų konstruoja legendą, jog partija liberalėja ir neva praranda ryšį su „amžinosiomis vertybėmis“. Deja, šį nei teoriškai, nei praktiškai nepagrindžiamą teiginį viešumoje noriai kartoja ir asmenys, ilgus metus buvę TS-LKD vadovybėje ir patys formavę partijos politinį veidą.

Asmeninė takoskyra nėra vertybinė takoskyra

Kaip ir visose gyvenimo srityse, taip ir kiekvienoje partijoje esti įvairiausio pobūdžio nesutarimų, kuriuos paprastai lema asmeninės žmonių savybės. Vienam patinka aštrus humoras, kitas linkęs įsižeisti, vienas jaunatviškai energingas, kitas ramesnis, labiau inertiškas, vienas individualistas, kitas komandinis žaidėjas ir pan. Žvelgiant plačiau, tai nėra nei gerai, nei blogai. Taip tiesiog yra.

Sustiprėjęs nepasitenkinimas konservatorių vyriausybe po ekonominės krizės, Garliavos žudynės bei jas sekusios viešosios komunikacijos klaidos tapo derlinga dirva įvairioms pseudoteorijoms, bandančioms įteigti abejonę, jog TS-LKD praranda savo vertybes ir liberalėja. Ši diskusija netruko tapti viešų debatų dalimi. Kaip ir visada, taip ir šioje situacijoje buvo ir nuoširdžiai nusivylusių, ir tų, kurie buvo linkę pasinaudoti nusivylimu savo asmeniniams tikslams.

Iš kitos pusės, nėra blogai ir tai, jog pagal bendrus pomėgius ar bendravimo manierą susiformuoja paskiri draugų rateliai. Tai vėlgi yra natūrali didelių, tokių kaip TS-LKD partija, bendruomenių gyvenimo kasdienybė. Didesnės problemos kyla tada, kai asmeninės antipatijos pereina, arba tiksliau – yra pervedamos į konceptualesnį lygmenį. Kitaip tariant, viena iš nesutariančių pusių ima ieškoti priežasčių, kodėl kilo konfliktas ir nusprendžia, jog tai ne charakterių neatitikimo padarinys, o neva gili vertybinė takoskyra.

Būtent tokie ar panašūs procesai jau keletą metų vyksta aplink TS-LKD partiją. Sustiprėjęs nepasitenkinimas konservatorių vyriausybe po ekonominės krizės, Garliavos žudynės bei jas sekusios viešosios komunikacijos klaidos tapo derlinga dirva įvairioms pseudoteorijoms, bandančioms įteigti abejonę, jog TS-LKD praranda savo vertybes ir liberalėja. Ši diskusija netruko tapti viešų debatų dalimi. Kaip ir visada, taip ir šioje situacijoje buvo ir nuoširdžiai nusivylusių, ir tų, kurie buvo linkę pasinaudoti nusivylimu savo asmeniniams tikslams.

skaityti toliau…