Paieška

Valid XHTML 1.1

A.Kazlauskas. TS-LKD pirmininką keisti vicepirmininku – ne atsinaujinimas

Savivaldybių tarybų rinkimai, kaip Lietuvoje įprasta, tapo paskutiniu politinių partijų jėgų išbandymu prieš pagrindinį politinį įvykį šalyje – 2016 metų Seimo rinkimus. Šiemetiniai rezultatai aiškiai byloja apie dvi tendencijas – a) dabartinės valdančiosios koalicijos Seime populiarumas sparčiai žengia žemyn; b) daugiausiai naujų rinkėjų pritraukė ne aštriai kritikuojančios, o nuosaikia retorika konkrečius pasiūlymus teikiančios politinės jėgos (ypač liberalai).

Akivaizdu, jog dabartinių opozicijos partijų palaikymas visuomenėje auga, ypač Lietuvos Respublikos Liberalų Sąjūdžio (LRLS). Nors kita opozicinė jėga Tėvynės Sąjunga-Lietuvos Krikščionys Demokratai (TS-LKD) rinkimų nelaimėjo, žvelgiant bendrai – rezultatas vis tiek džiugina.

Vis dėlto, užmigti ant laurų ir džiaugtis menkstančiu dabartinės valdžios populiarumu negalima, ypač konservatoriams. Nors ilgametė ir vaisinga Andriaus Kubiliaus komandos lyderystė sutelkė praktiškai nekintantį TS-LKD rinkėjų branduolį – bent apie 180-200 tūkstančių rinkėjų per kiekvienus rinkimus, tokio rinkėjų skaičiaus pergalei Seimo rinkimuose nepakanka. Tą puikiai supranta tiek pats konservatorių pirmininkas, tiek ir visi kiti blaiviai mąstantys partijos veteranai.

Konservatoriai gali ir turi orientuotis į nuosaikius bei socialiai jautrius rinkėjus

Pastarųjų rinkimų tendencijos rodo, jog net buvimas opozicijoje konservatoriams nepadeda užsiauginti savo partijos reitingų. Tuo tarpu LRLS palaikymas visuomenėje stipriai ūgtelėjo. Viena to priežasčių – dviejų kitų centro dešinės politinių jėgų, Liberalų ir Centro sąjungos bei Artūro Zuoko partijų, rinkėjų pritraukimas. Kita – nuosekliai nuosaiki, nepoliarizuojanti ir į visuomenės esminius poreikius atliepianti retorika, kurią įvaldę liberalai patraukia vis daugiau neapsisprendusiųjų balsų.

skaityti toliau…

A.Kazlauskas. Kaip konstruojamas mitas apie TS-LKD liberalėjimą

Nors kaskart į rinkimus Tėvynės Sąjugos-Lietuvos Krikščionys Demokratai (TS-LKD) eina su vieninga, konservatyvia programa, vis dėlto tam tikros politinės jėgos jau keletą pastarųjų metų konstruoja legendą, jog partija liberalėja ir neva praranda ryšį su „amžinosiomis vertybėmis“. Deja, šį nei teoriškai, nei praktiškai nepagrindžiamą teiginį viešumoje noriai kartoja ir asmenys, ilgus metus buvę TS-LKD vadovybėje ir patys formavę partijos politinį veidą.

Asmeninė takoskyra nėra vertybinė takoskyra

Kaip ir visose gyvenimo srityse, taip ir kiekvienoje partijoje esti įvairiausio pobūdžio nesutarimų, kuriuos paprastai lema asmeninės žmonių savybės. Vienam patinka aštrus humoras, kitas linkęs įsižeisti, vienas jaunatviškai energingas, kitas ramesnis, labiau inertiškas, vienas individualistas, kitas komandinis žaidėjas ir pan. Žvelgiant plačiau, tai nėra nei gerai, nei blogai. Taip tiesiog yra.

Sustiprėjęs nepasitenkinimas konservatorių vyriausybe po ekonominės krizės, Garliavos žudynės bei jas sekusios viešosios komunikacijos klaidos tapo derlinga dirva įvairioms pseudoteorijoms, bandančioms įteigti abejonę, jog TS-LKD praranda savo vertybes ir liberalėja. Ši diskusija netruko tapti viešų debatų dalimi. Kaip ir visada, taip ir šioje situacijoje buvo ir nuoširdžiai nusivylusių, ir tų, kurie buvo linkę pasinaudoti nusivylimu savo asmeniniams tikslams.

Iš kitos pusės, nėra blogai ir tai, jog pagal bendrus pomėgius ar bendravimo manierą susiformuoja paskiri draugų rateliai. Tai vėlgi yra natūrali didelių, tokių kaip TS-LKD partija, bendruomenių gyvenimo kasdienybė. Didesnės problemos kyla tada, kai asmeninės antipatijos pereina, arba tiksliau – yra pervedamos į konceptualesnį lygmenį. Kitaip tariant, viena iš nesutariančių pusių ima ieškoti priežasčių, kodėl kilo konfliktas ir nusprendžia, jog tai ne charakterių neatitikimo padarinys, o neva gili vertybinė takoskyra.

Būtent tokie ar panašūs procesai jau keletą metų vyksta aplink TS-LKD partiją. Sustiprėjęs nepasitenkinimas konservatorių vyriausybe po ekonominės krizės, Garliavos žudynės bei jas sekusios viešosios komunikacijos klaidos tapo derlinga dirva įvairioms pseudoteorijoms, bandančioms įteigti abejonę, jog TS-LKD praranda savo vertybes ir liberalėja. Ši diskusija netruko tapti viešų debatų dalimi. Kaip ir visada, taip ir šioje situacijoje buvo ir nuoširdžiai nusivylusių, ir tų, kurie buvo linkę pasinaudoti nusivylimu savo asmeniniams tikslams.

skaityti toliau…

M.Antanavičiūtė. Politinės amnezijos siaubas

Didžiausią grėsmę Europai kelia ne Rusijos tankai, bet patys Europiečiai ir jų apleista istorinė sąmonė. Pamiršę politines praeities klaidas jie rizikuoja įtikėti sąmoningai Rusijos iškraipomais istoriniais faktais. Neramu ne dėl to, kad Lietuvoje greitai gali pasikartoti Ukrainos scenarijus, ar kad JAV laiku neapginkluos Ukrainos kovoje su Rusijos remiamais sukilėliais. Nerimą kelia politinė amnezija, virusu plintanti ne tik tarp Europos politinio elito, bet neseniai pastebėta ir tarp jaunų, išsilavinusių ir aukštesnes nei vidutines pajamas gaunančių piliečių. Pamiršus politinį kontekstą, žemyne gali atsiverti vidinis konfliktas, kai tuo tarpu labiau nei visko šiandien reikia vieningo balso sprendžiant konfliktą prie rytinės Europos Sąjungos sienos.

Nors Vladimiras Putinas naudoja realpolitik žodyną ir taktikas, pavojus Europos politiniam saugumui kyla ne dėl Rusijos karinių pajėgumų, bet dėl tos pačios Europos silpnumo. Lietuvos žiniasklaidoje nemažai kritikos sulaukia Vakarų politikų bevališkumas, kuris, beje, gali lygiai taip pat būti raison d’état išraiška bei skrupulingai apsvarstytos užsienio politikos dalis. Taip pat nemažai dėmesio sulaukia Rusijos žiniasklaidos objektyvumą diskredituojantys faktai: melas ir propaganda, kurie jau ne vieną amžių yra vieni mėgstamiausių Rusijos užsienio politikos taktikų. Kad ir kaip bebūtų, šiame straipsnyje noriu aptarti ne tiek Rusijos taktikas kiek Europos ir JAV visuomenes bei jų silpną atmintį. Politinė amnezija tampa pavojingu minkštosios galios strateginiu metodu.

Geriausias pavyzdys – užsienio reikalų ministro Sergėjaus Lavrovo kalba šių metų Miuncheno Saugumo Konferencijoje. Jis atrodė rimtai abejojąs Rytų Vokietijos prijungimo prie Vakarų Vokietijos 1989 metais legitimumu. Toks pareiškimas buvo palydėtas juoku, tačiau, galbūt vieną dieną politikai ir žurnalistai jau nebesijuoks ir tai bus ženklas, kad Putinas laimėjo. Toks faktų iškraipymas kvestionuoja post-1989 metų tvarką ir postsovietinių valstybių nepriklausomybės legitimumą.

skaityti toliau…

M.Antanavičiūtė. Kaip Džihadistas Jonas buvo radikalizuotas

Marija Antanavičiūtė
Marija Antanavičiūtė
2015 03 15, Sekmadienis

Vasario 26-ą dieną pagaliau paaiškėjo bene žinomiausio Islamo valstybės (ISIL) žudiko, iki šiol žinomo džihadisto Jono (Jihadist John) pravarde, tapatybė – tai Mohammedas Emwazi. Pasaulis pirmą kartą sužinojo apie šį dvidešimt šešerių metų teroristą 2014 metų rugpjūtį, kai buvo nufilmuotas žudant amerikietį žurnalistą Jamesą Foley. Sprendžiant iš teroristinės grupuotės išplatintos filmuotos medžiagos, manoma, jog Emwazis taip pat dalyvavo žiauriai žudant humanitarinę pagalbą teikusius britą Deividą Hainesą ir amerikietį Abdul-Rahmaną Kassigą, JAV žurnalistą Styveną Sotlofą ir britų taksi vairuotoją Alandą Heningą.

Žiniasklaida, CŽV patvirtinus žudiko tapatybę, pašėlo. Karščiausios diskusijos kilo Jungtinėje Karalystėje, mat paaiškėjo, jog teroristas, gimęs Kuveite, būdamas šešerių metų su šeima persikraustė gyventi į Londoną ir ten pragyveno septyniolika metų.  Studijuodamas Westminsterio universitete Emwazi bendravo su vietine teroristų grupe. Keli šios grupės nariai jau mirė kovodami teroristų gretose, kiti kali už teroristinę veiklą ar kovoja įvairiose teroristinėse organizacijose. Emwazi taip pat bendravo su Husseinu Osmanu, kuris yra nuteistas kalėti iki gyvos galvos už planus susprogdinti bombą Londono metro stotelėje 2005 metais. MI5 – slaptajai saugumo tarnybai Jungtinėje Karalystėje – Mohammedas Emwazi buvo žinomas jau nuo 2009 metų.

Paviešinus šią informaciją, iš karto buvo susizgribta, kaip gi jis buvo radikalizuotas. Būtent į tokią formuluotę „buvo radikalizuotas“, pabrėžiančią teroristo pasyvumą, noriu atkreipti dėmesį. Ši problemos formuluotė suponuoja, jog Emwazi buvo bevalė auka ir efektyviausias kelias užkirsti teroristų verbavimą Vakarų valstybėse yra susidoroti su verbuotojais prieš jiems paveikiant aukas.

skaityti toliau…

A.Veršinskas. Pamąstymai dviejų Nepriklausomybių sandūroje

Andrius Veršinskas
Andrius Veršinskas
2015 03 12, Ketvirtadienis

Vasario 16-ąją kiekvienais metais nejučiomis pradedu lyginti dabartinę Lietuvos Respubliką su ano meto Lietuva. Neretai visas mintijimas ar paskiros idėjų atplaišos simboliškai nusitęsia iki Kovo 11-osios, taip susijungdamos į vieną bendrą mąstymą apie Respublikos[1] būklę ir raidą. Natūralu, jog būdami Pirmosios Respublikos įpėdiniais visuomet žvalgomės atgal, ieškodami mato, bandydami susivokti. Faktas, jog jau prieš keletą metų pergyvenom ją amžiumi. O tolstant nuo tarpukario Lietuvos laiko tėkmėje, tik dar labiau ryškėja jos mitiškumas, vis labiau versdamas ją nepasiekiamu idealu-orientyru.

Mūsų, dabartinės Lietuvos ilgaamžiškumas man niekada neatrodė įrodymas, jog esame sėkmingesni. Tokius dalykus šiame regione labiau lemia tarptautinė politika ir geopolitinė aplinka, o ne vienos valstybės užsienio politika (bent jau nuo tada, kai nebesame dideli). Prisipažinsiu, manęs neapleidžia jausmas, jog Kauno Lietuva – visa galva aukštesnė, europietiškesnė ir įdomesnė, negu Vilniaus Lietuva.

Nepanaikina to jausmo ir tai, jog daliai šiandienos galvų šis idealas-orientyras istorijos rūke vis dar iškyla vaiduokliškais pavidalais. Sovietmečio propaganda ir stagnacinė aplinka stipriai prisidėjo, jog istorinė atmintis kartais kalba ne tai, kas iš tiesų buvo, o kuria alternatyvius vaizdinius. Tokiu būdu Smetonos režimas neretai tampa kone lietuviškuoju fašizmo atitikmeniu, o to meto valstybinė politika – provincialu tautiškumu. Paradoksalu, jog savo santykiu su tautinėmis mažumomis, o ir idėjų spektro bei dvasios laisvumo, platumo prasmėmis šiandieninė Respublika yra tautiškesnė[2] negu tarpukarinė.

skaityti toliau…