2004 metai Lietuvai buvo patys svarbiausi galutinai įtvirtinant save kaip pilnavertę tarptautinės politikos žaidėją. Įstojimas į ES buvo aiškus indikatorius, jog Lietuva pagaliau tvirtai atsistojo ant kojų ekonomikoje ir jau nebus vien svarstis po kaklu kitoms ekonomiškai labiau pažangioms Vakarų Europos valstybėms. Tačiau kada mėnesiu anksčiau buvo įstota į NATO, to paties nebuvo galima sakyti kalbant apie karinį Lietuvos pajėgumą. Iki dabar Lietuvai belieka tik aklai tikėti partnerių Aljanse pažadais, jog galimos grėsmės atveju būsime apginti remiantis Šiaurės Atlanto sutarties 5-uoju straipsniu. O kartais net tenka ir pasijusti savotišku trukdžiu kai kurių Vakarų Europos valstybių vykdomai užsienio politikai.

Neabejotina, jog narystė NATO Lietuvai buvo esminis strateginis imperatyvas, o dabar jau esant Aljanse, yra didžiausias Lietuvos kietojo saugumo garantas. Kaip jau buvo išsiaiškinta, pagrindinė priežastis, kodėl Lietuva taip energingai siekė šio tikslo, buvo Rusijos grėsmė. Beveik nuo pat Lietuvos gyvavimo aušros, Rusija turėjo didelę įtaką jos vystymuisi. Vakarai buvo ir yra intensyviausia Rusijos plėtros kryptis, nes šalia galios ir saugumo motyvų dar veikia ir trauka dalyvauti Europos didžiojoje politikoje.[1] Pirma šiam kelyje yra Lietuva, kurią kartu su likusiomis Baltijos valstybėmis, Rusija dažnai vadina artimuoju užsieniu.

Taigi, 5-ąjame Šiaurės Atlanto sutarties straipsnyje nurodomas kolektyvinės gynybos principas, kuriuo būtų reaguojama į bet kurios valstybės narės užpuolimą. Laimei, kol kas panaudoti jį Baltijos valstybių gynybai nebuvo pagrindo, tačiau vis dėlto buvimas NATO nare negarantuoja visiško saugumo. Vienas pirmųjų to perspėjimų buvo 2005 metais, kai Lietuvos teritorijoje nukrito Rusijos naikintuvas SU-27.

Anot Lietuvos armijos ir NATO pareigūnų, rusų lėktuvas Lietuvos oro erdvėje išbuvo apytiksliai 30 minučių. Pagrindinis pasiteisinimas, kodėl NATO oro policijos misijos naikintuvai pakilo tik keletą minučių prieš rusų naikintuvo sudužimą, buvo tas, jog SU-27 į Lietuvos oro erdvę įskrido neva labai mažame aukštyje. Tuo tarpu Rusijos armijos generolas Vladimiras Michailovas, kalbėdamas per televiziją Rusijos pirmajame kanale teigė, jog šis įvykis parodo NATO oro policijos misijos silpnumą, cituoju: „Toks didelis lėktuvas skrido virš tokios mažos šalies ir niekas to nepastebėjo – tas mane stebina. Nors tądien patruliavo dažnai giriami vokiečių pilotai, oro erdvės apsauga buvo blogai organizuota. Turbūt jie gėrė alų, ar darė ką kita. Bet kuriuo atveju, tuo metu, kai naikintuvams buvo liepta pakilti, SU-27 jau buvo ant žemės.“[2]

Be to, NATO netraktavo to kaip svarstytino incidento organizacijos viduje. Priešingai – užėmė poziciją, jog tai yra dvišalis klausimas tarp Lietuvos ir Rusijos. Kaip teigė Jamestown Foundation savo skiltyje Eurasia Daily Monitor, „NATO oficiali pozicija, jog trijų Baltijos valstybių oro erdvė yra NATO oro erdvė turėtų logiškai implikuoti pagalbą iš NATO narių sąjungininkių tiriant ši incidentą, ypač dėl to, jog Lietuva stokojo priemonių su tuo susitvarkyti viena pati. Tačiau NATO pabrėžtinai mėgino atsiriboti nuo šio klausimo. Galiausiai, dekoduoti SU-27 skrydžio įrašus iš Briuselio buvo pasiųstas ne NATO narės Ukrainos specialistas.[3] Labai tikėtina, jog tai daryta tam, kad būtų galima kiek įmanoma labiau vengti tiesioginio sąlyčio su Rusijos naikintuvo nuolaužomis. Seniesiems NATO nariams pasirodė svarbiau neįžeisti Rusijos besiknaisiojant po vieno iš Rusijos karinių oro pajėgų pasididžiavimo liekanomis, nei padėti NATO narei išsiaiškinti jos oro erdvės pažeidimo aplinkybes. Tai rodo akivaizdžią NATO valstybių bendros identifikacijos stoką.

Šis incidentas aiškiai atskleidė tai, jog oro policijos misija neveikia taip, kaip privalo. Tuo tarpu kai kurie šios misijos aspektai dar labiau sunkina padėtį ir tam tikra prasme rodo nepagarbą Baltijos regionui. Štai, pavyzdžiui, rotacijos būdu atėjus Vokietijos eilei vykdyti oro policijos misiją, šios atstovai nusiuntė F-4 Phantom naikintuvus, kurie dar praeito amžiaus 8 dešimtmetyje buvo laikomi morališkai pasenę. O įsivaizduojamame susidūrime būtų beveik bejėgiai oro dvikovoje prieš minėtą SU-27. Beje, atsitiktinai sutapus šie naikintuvai ir buvo tarnyboje aprašytojo incidento metu.

Antras didelis neaiškumas kalbant apie Lietuvos statusą NATO buvo iškeltas į viešumą po Rusijos invazijos į Gruziją 2008 rugpjūtį. Kai gausybė rusų tankų beveik nekliudomai važinėjo po Gruzijos teritoriją, greitai buvo pradėta svarstyti apie realų gynybos planą Baltijos šalims.

Žiniasklaidoje šiuo klausimu mirgėjo daug dviprasmiškų pranešimų. Rusijos naujienų agentūra Interfax pranešė, jog NATO jungtinių pajėgų generolas Egonas Rammsas, viešėdamas Estijoje pareiškė, kad yra specialus gynybos veiksmų planas skirtas Baltijos valstybėms. Vis dėl to, po keleto dienų, vizito Lietuvoje metu per spaudos konferenciją jis paneigė šiuos savo žodžius.[4]

Po kiek laiko, Laisvosios Europos Radijo korespondentas Ahto Lobjakas pranešė, jog cituoju: „NATO aukščiausias karo pareigūnas generolas Jamesas Craddockas paprašė sąjungininkų leidimo kurti gynybos planą Estijai, Latvijai ir Lietuvai“.[5] Kai visos trys Baltijos valstybės įstojo į NATO 2004, joms nebuvo parengti jokie gynybos planai, nes neva NATO tada buvo užsiėmusi Afganistano reikalais, o Rusija buvo traktuojama kaip strateginis partneris. Beje, reikia turėti omenyje, jog nei viena Rytų Europos valstybė neturėjo pilnų gynybos planų, tačiau šioks toks gynybos planavimas buvo sudarytas kiekvienoje iš jų – išskyrus tris Baltijos valstybes.[6] Štai Ronaldas D. Asmusas, buvęs svarbus JAV diplomatas, susijęs su NATO plėtra po Šaltojo karo tų pačių metų rugpjūčio 18-ąją Wall Street Journal teigė, jog „aljansas vienašališkai susilaikė nuo tokių žingsnių (gynybos plano kūrimo) tikėdamasi didinti tarpusavio pasitikėjimą santykiuose su Rusija“. Nors JAV ir Didžioji Britanija pritarė Cradocko idėjai, jog gynybos veiksmų planas yra reikalingas Baltijos valstybėms, Prancūzija ir Vokietija neformaliai tam priešinosi, daugiausiai dėl to, jog jų manymu tokio plano sukūrimas neva sukels nereikalingų įtampų NATO-Rusijos santykiuose.[7]

Vėliau, tų pačių metų spalio 22-ąją, New York Times paskelbė, kad „JAV ir NATO atnaujina gynybos planus valstybėms, besiribojančioms su Rusija ir ateityje svarstys apie karinių manevrų Baltijos valstybėse skaičiaus didinimą.“[8] NATO jungtinių ginkluotojų pajėgų karinių lyderių grupės vadovas Mike‘as Mullenas, kuris ir buvo šių eilučių autorius, sakė, jog susirūpinimą Baltijos valstybių saugumu sukėlė Rusijos invazija į Gruziją. Vis dėl to tik šių metų kovo 16-ąją The Economist viename iš savo straipsnių rašė, kad Baltijos valstybių gynybos veiksmų planai jau yra kuriami,[9] nors dar prieš keletą mėnesių Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė oficialiai tvirtino, jog tokių planų dar nėra.[10]

Taigi, darant išvadas, galima pastebėti požymius, jog Lietuvos, kaip ir kitų Baltijos valstybių narystės statusas NATO yra su tam tikromis išlygomis dėl tokių narių kaip Vokietijos ir Prancūzijos (istorija su karinio laivo Mistral pardavimu Rusijai – chrestomatinė) susitaikėliško (appeasement) požiūrio į santykius su Rusija. Labiausiai keista, jog šiuo konkrečiu atveju minėtos valstybės pamiršta savo moralizavimus JAV apie „užstrigimą“ seniai atgyvenusio realizmo pasaulyje ir sėkmingai vadovaujasi Šaltojo karo reliktu, tvarkant tarptautinę politiką – galios balanso principu. Dviprasmiški aukštų NATO pareigūnų pareiškimai rodo, kad aljanse yra daug vidinių nesutarimų dėl Baltijos šalių statuso ir jų saugumo klausimų. Galiausiai neišvengiamai kyla nuogąstavimų, kad Baltijos regionas yra traktuojamas tik kaip NATO periferija, kas ir buvo oficialiai įvardinta pagrindiniame 2009 metų Strasbūro-Kėlio susitikimo pagrindinio dokumento 48-ame paragrafe.[11] Šiaip ar taip, belieka tikėtis, jog proveržis gynybos plano kūrime turės teigiamos įtakos Lietuvos integracijos į NATO dinamikoje, ir mūsų lūkesčiai taps realybe greičiau, nei patirsime atvirą išorės agresiją.

[2] http://www.globalsecurity.org/wmd/library/news/russia/2005/russia-050926-rferl01.htm

[3] http://www.jamestown.org/single/?no_cache=1&tx_ttnews[tt_news]=30980

[4] http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=18419628

[5]http://www.rferl.org/content/NATO_Commander_Seeks_Defense_Plans_For_Baltic_States/1294790.html

[6] Ibid.

[7] http://www.gmfus.org/publications/article.cfm?id=471

[8]http://www.nytimes.com/2008/10/23/world/europe/23mullen.html?_r=1&scp=2&sq=Michael%20G.%20Mullen%20makarov&st=cse

[9] http://www.economist.com/research/articlesBySubject/displaystory.cfm?subjectid=7933598&story_id=15712913

[10] http://www.balsas.lt/naujiena/302457/nato-gynybos-planas-baltijos-regionui-anksciausiai-po-dveju-metu

[11] http://www.nato.int/cps/en/natolive/news_52837.htm?mode=pressrelease

Dar prieš NATO viršūnių susitikimą Madride 1997 metais, nepaisant aktyvių Lietuvos ir likusių Baltijos valstybių veiksmų siekiant narystės šiame gynybiniame aljanse, sėkminga to baigtis buvo neįsivaizduojama.  Tuo metu vis dar buvo dvejojama, ar šios šalys apskirtai yra pageidaujamos aljanse.[1] Per šį susitikimą priimtos valstybės – Lenkija, Vengrija ir Čekija – turėjo stiprų užtarėją – Vokietiją, kuriai pastarųjų šalių priėmimas į NATO atitiko strateginius jos interesus konsoliduoti ir stabilizuoti Centrinę Europą.[2] Vis dėlto artėjant 2002 metų Prahos viršūnių susitikimui, kai Vilniaus dešimtuko valstybės jau su apčiuopiamai didesnėmis viltimis siekė tapti NATO narėmis, Vokietija ir kitos senosios NATO narės neberodė tokio didelio entuziazmo šiai alternatyvai. Kitaip tariant, vienas iš didžiausių trukdžių Lietuvos įstojimui į NATO buvo Europos vidinis susiskaldymas požiūryje į antrąją po Šaltojo karo NATO plėtros bangą. Jei ne JAV prezidento George‘o W. Busho ryžtas, itin akivaizdžiai pademonstruotas 2001 metų birželį vykusio vizito metu Varšuvoje viešai pasakytoje kalboje, kur buvo išdėstyta NATO vizija nuo Baltijos iki Juodosios jūros, Baltijos šalys rizikavo likti šiapus rusų neva nubrėžtos „raudonos linijos“, žyminčios Rusijos interesų erdvės ribas.[3]

Tuometinės NATO plėtros priešininkų esminis argumentas buvo tas, jog naujoji NATO plėtra turės rimtų pasekmių ir taip įtemptiems NATO santykiams su Rusija (turint omenyje tada besitęsusią Kosovo krizę), ir ši dėl to gali tapti labiau agresyvi ar net ultranacionalistinė[4]. Įvairūs analitikai, palaikydami Vokietijos, Prancūzijos bei kitų NATO senbuvių nepasitikėjimą tęsiama NATO plėtra, vardino, kokius sunkius karinius įsipareigojimus turės prisiimti NATO, jei į savo tarpą priims Baltijos valstybes. Suvokiant, jog esminė priežastis, kodėl šios nedidukės šalys siekia narystės NATO yra grėsmė iš vis labiau revanšistinėms nuotaikoms pasiduodančios Rusijos, galima pritarti Suarto J. Kaufmano teiginiui, jog jos norėjo perduoti savo gynybos naštą NATO, nes pačios nėra pajėgios tuo pasirūpinti[5]. Tuo tarpu NATO, nepaisant savo po Šaltojo karo vis labiau regimos transformacijos iš gynybinio į labiau politinį aljansą, visgi realiai neatsisako penktojo NATO sutarties straipsnio, garantuojančio kiekvienos valstybės narės kolektyvinę gynybą užpuolimo atveju.

Taigi, anot Kaufmano, projektuojant realią Baltijos valstybių gynybą esminiai uždaviniai yra tokie:

• Netoliese reikėtų turėti mobilų sausumos pastiprinimą, kuris vietos pajėgoms padėtų atlaikyti pirminį priešininkų (logiškiausia – Rusijos) antpuolį.
• Siekiant užtikrinti sklandų karinių bei kitų resursų tiekimą yra būtina kontroliuoti ne tik pačių Baltijos šalių oro erdvę, tačiau ir didelę Rusijos oro erdvės dalį kaip buferinę zoną gynybai. Iškilus realiai Rusijos ir NATO oro pajėgų susidūrimo grėsmei, taipogi būtų būtina gauti leidimą Švedijos bei Suomijos oro erdvės tuneliams.
• Kilusio konflikto atveju neišvengiamas būtų ir Rusijos Baltijos jūros flotilės neutralizavimas.[6]

Kitaip tariant, Baltijos šalių priėmimas į NATO ir jų traktavimas lygiaverčiais partneriais šiame gynybiniame aljanse būtų reikalavęs esminio NATO karinio planavimo korekcijų, kurios iš tiesų galėtų pradėti kelti nerimą Rusijai, kadangi būtų nukreiptos prieš ją.

Reziumuojant Baltijos valstybių narystės NATO skeptikų argumentaciją, galima pasiremti Dano Reiterio siūlymu vienyti bei stiprinti liberaliąsias demokratijas (kas yra vienas iš NATO plėtros tikslų) labiau Europos Sąjungos pagrindu, nes tokiu būdu šie tikslai yra ir sėkmingiau pasiekiami, ir tuo pačiu mažiau politiškai atstumiama Rusija.[7]

Vis dėl to ne visi skeptikų nuogąstavimai pasitvirtino. Istorija parodė, jog Baltijos valstybių priėmimas į NATO nesukėlė žymaus santykių su Rusija pablogėjimo.[8] Štai NATO plėtrą palaikęs Markas Krameris, atremdamas Baltijos valstybių neapginamumo argumentą, kalba apie NATO pajėgų žymų atotrūkį nuo pasenusios Rusijos kariuomenės. Tačiau jis teigia, jog šiuo atveju daug svarbiau yra tai, jog Baltijos šalių narystė turėtų būti lydima laipsniško aljanso perorientavimo iš gynybinio, į politinį. Jis kaltina minėtuosius skeptikus nesugebėjimu atskirti Rusijos nuo SSRS, kitaip tariant, realybę vertinant Šaltojo karo kategorijomis. Anot Kramerio, nereikėtų turėti didelių iliuzijų dėl Rusijos tapimo liberalia demokratija, tačiau taipogi tai nereiškia, kad dėl to reikia NATO paversti prieš ją nukreipta organizacija.[9]

Kaip bebūtų keista, turint omenyje Lietuvos strateginius saugumo imperatyvus, ir Baltijos šalių narystės skeptikų, ir jos šalininkų argumentacija parodė, jog visavertės Lietuvos saugumo politikos integracijos į NATO gali tekti ir nesulaukti. Pirmieji, aiškiai identifikuodami, kokias problemas gali iššaukti buvusių sovietinių respublikų įjungimas į NATO santykiuose su Rusija, atkakliai siūlė to nedaryti. Tuo tarpu šalininkai, nors ir iš esmės pritarė kolektyvinės gynybos principui, tačiau būdami įsitikinę, kad to neprireiks, teigė, jog Baltijos šalių priėmimas yra svarbus tiek, kiek stiprina demokratizacijos procesus posovietinėje erdvėje, o galiausiai ir pačioje Rusijoje. Kitaip tariant, karinė apsauga, kuri labiausiai ir domino Lietuvą stojant į NATO, buvo laikoma tik antraeilė.

Bus tęsinys.

[2] Ibid.

[3] Ibid.

[4] Reiter D. Why NATO enlargement does not spread democracy? http://www.jstor.org/stable/3092133

[5] Kaufman S. J. NATO, Russia and the baltic States http://csis.org/files/media/csis/pubs/pm_0216.pdf

[6] Ibid.

[7] Reiter, D. Op. cit.

[8] Kramer M. NATO, the Baltic States and Russia: A Framework for Sustainable Enlargement http://www.jstor.org/pss/3095754

[9] Kramer. Op. cit.

Interviu pabaigoje žurnalistas paklausė pašnekovo apie strateginės mūsų kaimynų (Lenkijos – Lietuvos) partnerystės perspektyvas, iki šiol temdomas dirbtinai eskaluojamo konflikto dėl lenkiškos kilmės asmenvardžių ir vietovardžių rašybos.

Lucas pateikė tragikomišką pavyzdį iš savo asmeninės patirties – pažįstamų paklaustas, kodėl tarp Lenkijos ir Lietuvos tebevyrauja politinė įtampa bei nepasitikėjimas, jis atsakė, jog dabar tai lemia w raidė lietuviškuose pasuose, šiems sukeldamas didelę nuostabą. Nuostabą mūsiškių iniciatyvos uždrausti „lenkiškas“ raides bei vietovardžius kelia, ko gero, ir nevienam politiškai mąstančiam mūsų tautiečiui.

Gana keistai atrodo susijaudinusių lietuvybės sergėtojų noras neleisti lenkams jų daugumos gyvenamuose regionuose gatvių bei vietovardžių pavadinimų šalia valstybinės lietuvių kalbos rašyti kartu ir lenkiško atitikmens. Tuo tarpu, kai Punsko rajone (labiausiai lietuvių apgyvendintoje Lenkijos dalyje) analogiškas prašymas dėl lietuviškų pavadinimų lenkų valdžios jau yra vykdomas.

Ne mažiau trikdantis grasinimas uždrausti ar neįteisinti neva „lenkiškų“ raidžių yra akivaizdi nenuoseklios pozicijos išraiška. Tiek lietuviai, tiek lenkai yra perėmę moderniąją lotynų abėcėlę, o ne sugalvoję savas. W ar x nėra „lenkiškos“ ar „angliškos“ raidės. Taip pat, neretai „lietuviškomis“ neva vadinamos č, š ar ž, iš tiesų, yra sukurtos ne lietuvių, bet perimtos iš čekų alfabeto – Rytų Europos slavų kalbos, beje, labai artimos lenkams. Ironiška, tačiau raides ą ir ę kaip tik ir esame perėmę iš lenkų, nuo kurių įtakos dabar neva bandome saugoti lietuvių kalbos savitumą. Taigi retorika, jog lenkai kėsinasi į nacionalinį identitetą, akivaizdu, nėra teisinga.

Panašu, jog kampanija prieš w raidę lietuviškuose pasuose, deja, nesibaigs lietuvybės išsaugojimu. Tai – veikiau naujas įtampos židinys, kartinantis šiaip jau šiltus Lietuvos ir Lenkijos santykius. Sunku pasakyti, ar tai daroma sąmoningai, tačiau aišku, kad nei viena iš konfliktuojančių šalių šioje situacijoje netaps nugalėtoja. Negana to, nesantaika tarp strateginių partnerių veikiausiai eilinį kartą pasitarnaus Kremliaus interesams.

Patyrinėjus istoriją nėra sunku įsitikinti, kad rusai „skaldyk ir valdyk“ politiką Lenkijos-Lietuvos atžvilgiu naudoja jau daugelį amžių. Dar prieš Abiejų Tautų Respublikos padalijimą rusai nuolat stengėsi tarpusavyje sukiršinti mūsų šalies didikus. Tokiu būdu buvo silpninamas abipusis piliečių tarpusavio pasitikėjimas bei, apskirtai, tikėjimas valstybe ir jos valdžia. Didelė, vieninga ir stipri ATR imperialistinių siekių neslepiančiam Maskvos elitui buvo tarsi skaudi rakštis.

Agresyviems kaimynams pagaliau suskaldžius ir pavergus mūsų valstybingumą, su tuo nuolankiai nesitaikstė nei lenkai, nei lietuviai. Didikai rengė nepaklusnumo akcijas, kurios keletą kartų išsivystė į stambius karinius sukilimus. Svarbiausias okupacinės rusų valdžios uždavinys buvo bet kokiomis sąlygomis bandyti suskaidyti ir lokalizuoti konflikto iniciatorių keliamą įtaką visai buvusiai ATR.

Naudodamiesi Vakarų Europoje suvešėjusio etninio nacionalizmo kultu, rusų valdžia ilgainiui sunaikino solidarumo jausmą tarp lenkų ir lietuvių tautų. Etninių lietuvių nacionalinis sąjūdis atmetė sulenkėjusių lietuvių didikų pretenzijas į tariamos ateities valstybės elito pozicijas. Tam džiaugsmingai pritarė balsai iš Maskvos, visais būdais skatindami pasibaisėjimą lietuvių kalbos polonizacijos procesais. Panašiai elgėsi ir naujieji lenkų nacionalistai, nuvertindami lietuvių įnašą į bendrą šalies istoriją.

Po Pirmojo pasaulinio karo, rusų imperijai itin susilpnėjus, jos pavergtoms tautoms atsivėrė galimybė atkurti prarastą valstybingumą. Deja, nacionalistinis susipriešinimas tarp buvusių bendražygių jau buvo peržengęs racionalaus proto ribas. Rusų džiaugsmui, abi naujai susikūrusios „etniškai švarios“ valstybės kibo viena kitai gerklėn. Tarpukario konfliktas davė stiprų impulsą iki šiol gajam tautinio nepakantumo stereotipų vajui. Didžiulės pasaulinės katastrofos horizonte lenkų ir lietuvių tautų solidarumo bei savisaugos jausmas tarsi išgaravo. Prisimenant Antrojo pasaulinio karo ir rusų komunistinės okupacijos dešimtmečių siaubą, nacionalistinė takoskyra ir susvetimėjimas abiems mūsų tautoms vos nekainavo gyvybės.

Po rusų imperijos kracho atkūrus nepriklausomybę bandyta iš naujo pozityviai peržvelgti Lenkijos ir Lietuvos santykius. Deja, kartas nuo karto iškildavo ir tebeiškyla tarpukario nacionalistų sukurti neigiami vaizdiniai, kartinantys ilgos abiejų tautų istorijos rehabilitaciją. Vis dėlto, gyvenimas praeities nuoskaudomis neprisideda prie šiltų, draugyste, bendrų vertybių bei  abipusiu pasitikėjimo jausmu grįstų santykių atkūrimo. Net nereikšmingos pretenzijos į klausimus susijusius su etniškumu, kenkia abiejų šalių bandymams sutvirtinti strateginės partnerystės saitus.  Vienintelė nugalėtoja lenkų-lietuvių konfliktų fone, kaip ir prieš šimtmetį, lieka ta pati Rusija.

Galiausiai, galima žvilgtelėti į dar keletą įdomų faktų apie lietuvių asmenvardžių ištakas. Nesuklysiu pasakęs, kad kone trečdalis save lietuviais laikančių tautiečių turi lenkiškos kilmės pavardes.  Tad nereto lietuvio šeimos vardas turi arba sulietuvintą lenkišką kamieną arba priesagą. Beje, pernai Seimo įteisinta galimybe susilietuvinti pavardes atsisakant slaviškos priesagos pasinaudojo įtartinai mažai „lietuvybės“ sergėtojų.

Taigi darosi akivaizdu, jog apeliacija į tautos ar kalbos grynumo nuo lenkiškos įtakos išsaugojimą tėra miražas. O tokiu būdu auginima tarptautinė įtampa  neatitinka nei mūsų, nei lenkų šalies interesų. Tad kviečiu visus nesileisti gundomiems Kremliaus vanagų propagandai, neaštrinti konfliktų su viena svarbiausių strateginių partnerių. Jei kas ir grasina tautiniam, o galbūt net valstybiniam Lietuvos identitetui – tai tikrai ne lenkai.

Nuo tada, kai žodis apie vieningą Europą pradėjo virsti kūnu, jau praėjo daugiau nei pusė amžiaus. Paskutinė eurointegracijos banga Europos Sąjungą pavertė didžiuliu 27 valstybių bloku ir įtvirtino ES, kaip reikšmingą žaidėją pasaulio arenoje. Tačiau ar tikrai? Simptomiškas valstybių narių nesusikalbėjimas ir vidinis pakrikimas ES, rodo priešingas tendencijas…

Sėkminga pradžia ar neišpildytos vizijos priežastis?

1957 metų kovo 25 dieną šešių Vakarų Europos valstybių iniciatyva buvo padėti pamatai tam, kas ilgainiui tapo „europietiškąja svajone“ – galingiausiam ir didžiausiam Senojo žemyno ekonominiam susivienijimui, 1993 metais Mastrichto sutartyje įtvirtintam oficialiu Europos Sąjungos vardu.

Kontinentas pirmąją XX a. pusę kentęs katastrofiškus karus, tik kito amžiaus pradžioje padovanojo laisvės oru kvėpuojantiems rytų ir vakarų europiečiams tai, apie ką veikiausiai panašiai galvojo ir didysis britų politikos genijus Winstonas Churchillas, 1946 m. Ciuricho universitete, akademinio jaunimo akivaizdoje, dėstęs savo įžvalgas apie suvienytos Europos viziją.

Kita vertus, drąsios ateities projekcijos, nubrėžusios tik pagrindinius ir apytikslius suvienytos Europos kontūrus, visgi iš anksto negalėjo nusakyti nei ateityje pasitaikysiančių kliuvinių, nei vėliau akivaizdžiais tapusių demokratijos ir vienybės paradoksų. Būtų beveik nepadoriai naivu tvirtinti, kad demokratiją, skaidrumą ir aukštus gyvenimo standartus pasauliui simbolizuojanti ES, šiandien blaivaus proto kriterijais gali būti rimtai įvertinta, kaip vieningas ar juo labiau demokratiškai veikiantis politinis monolitas, pajėgus konsensuso pagrindu tinkamai reaguoti į jam iškylančius uždavinius (beje, Briuselio naujakalbėje tai koduojama „demokratijos deficito“ ir „dviejų greičių Europos“ burtažodžiais).

Dabartinę Europos Sąjungos bendrąją (?) užsienio politiką būtų galima palyginti su audringoje jūroje likimo valiai paliktu dreifuojančiu laivu, o kryptį, link kurios judama, apibrėžti kaip permanentinę nežinomybę. Priežasčių ilgai ieškoti netenka, mat jos užprogramuotos jau pačiose ES ištakose – Europos anglių ir plieno bendriją įkuriant, kaip ekonominio bendradarbiavimo struktūrą, ir griežtai atsiribojus nuo bet kokios galimybės pastarajai deleguoti net menką dalį politinio valstybių narių suverenumo.

Vamzdynų geopolitika – pleištas yrančiame ES mūre

Plečiantis bendrijos narių skaičiui, jos geografijai ir demografiniams rodikliams, jau seniai tapo akivaizdu, kad ekonominio intereso, kaip vienintelės rišamosios medžiagos tokio dydžio tarptautinei struktūrai nebeužtenka. Ir čia bene geriausias – jau klasikiniu tapęs pavyzdys – ES neveiklumas Rusijos energetikos diktato atžvilgiu.

Problemos dėl, švelniai tariant, nesklandaus Rusijos ir Europos Sąjungos bendradarbiavimo energetinių resursų prekybos klausimais reikėtų ieškoti ne tik nevienodame supratime apie sąžiningos prekybos, verslo interesų ir agresyvių geopolitinių žaidimų tarpusavio santykį, tradiciškai lemiamą gilių occident-orient civilizacinių skirtumų, bet ir pačios Europos Sąjungos „principiniame neprincipingume“, siekiant bendro sutarimo bei realaus postūmio, o ne vien deklaratyvių teiginių apie būtinybę diversifikuoti ES energetinių išteklių šaltinius.

Paradoksalu, tačiau apie nuolat viešojoje erdvėje linksniuojamą „Nabucco“ dujotiekio projektą, kuriame numatyta dujas Europai tiekti per Turkijos teritoriją iš Kaspijos jūros regiono, tegalima pasakyti tik tiek, kad iki šiol stipriausia „Nabucco“ protegavusi jėga buvo kitame pasaulio krašte esančios Jungtinės Amerikos Valstijos, o ne energetinės nepriklausomybės siekius garsiai ir plačiai skelbusi, tačiau kone jokių rimtesnių žingsnių šia linkme nežengusi ES, kuriai „ateiti į protą“ nepadėjo net anaiptol ne pirma (o turint galvoje visai nesenus rusų grasinimus šią vasarą vėl „užsukti ukrainiečių kranelį“ – greičiausiai ir ne paskutinė) Rusijos-Ukrainos dujų krizė. Šiuo atveju nevalia užmiršti, kad laiko įgyvendinti energijos šaltinių diversifikacijos planams lieka vis mažiau – kol ES apatiškai svarsto alternatyvių dujotiekių galimybes, Rusija pradeda įgyvendinti nepaprastai didelę geopolitinę reikšmę turintį planą, Europą iš šiaurės (Nord Stream) ir pietų (South Stream) prijungti prie savo kontroliuojamų energetinių resursų.

Turint galvoje, kad egzistuoja ne tariama viena, tačiau net 27 skirtingos ES energetikos rinkos, nenuostabu, kad neigiamus vidinius dėsningumus ir spragas Europos projekte atradusi Rusija naudojasi klasikiniu „skaldyk ir valdyk“ modeliu: Europos Sąjungai viduje nerandant konsensuso dėl kryptingos energetikos politikos ir galimybės apie energetikos klausimus kalbėti vienu balsu, ilgalaikėje perspektyvoje nukenčia ne tik mažosios Europos Sąjungos valstybės, tačiau ir galingesni žaidėjai, tradiciniai stiprios ES šalininkai, tokie, kaip Vokietija ar Italija, vardan tariamos pragmatinės laikysenos ir ekonominės naudos (apie kurią iš tiesų būtų galima kalbėti tik esant normalioms, o ne Kremliaus geopolitikos strategų iškraipytoms rinkos sąlygoms) aukojantys savo ir kitų šalių nacionalinį saugumą bei tvirtas Europos Sąjungos, kaip rimto tarptautinio veikėjo, pozicijas.

Didžioji galybė, regioninė galybė, jokia galybė

Kitas paradoksas, atskleidžiantis visišką ES politinį neįgalumą – tarptautinių konfliktų reguliavimas ir šalinimasis nuo bet kokių karinių reikalų sprendimo. Nuolat konfliktais alsuojančiame Artimųjų Rytų regione ES galėtų ir turėtų būti pagrindinis JAV remiamas tarpininkas, padedantis spręsti esminius probleminius klausimus, tačiau pastarosios situacijos tragikomišką padėtį iliustruoja faktas, kad Europos Sąjunga iki šiol neturi nuolatinių atstovų, galinčių tinkamai atlikti panašų darbą – visa atsakomybė krenta ant tuo metu ES Tarybai pusmetį pirmininkaujančios valstybės atstovų pečių (nuoširdžiai pripažinsiu, kad man labai sunku įsivaizduoti pvz. Petrą Auštrevičių, bandantį suvaldyti didelio masto tarptautinę krizę Irano-Izraelio arba, analogiško jau vykusiam 2008 m. rugpjūtį, Rusijos-Gruzijos karinio konflikto atveju).

JAV tarptautinių santykių tyrinėtojas Robertas Kaganas savo knygoje „Apie rojų ir galią“ Jungtines Valstijas apibūdino kaip „kietosios“, i.e. karinės galios (hard power) atstovę, o Europą, kaip „minkštosios“ galios (soft power), kitaip tariant – diplomatijos, šalininkę. Apmaudu, tačiau šiandien Europa nėra pajėgi efektyviai veikti net ir diplomatiniu lygmeniu, jau nekalbant apie dalies ES narių nenorą vykdyti karinius NATO įsipareigojimus Afganistane. Šis nenoras dar labiau išryškėjo po to, kai JAV prezidentu tapo B. Obama ir nebeliko pagrindinio deklaruoto preteksto nesilaikyti įsipareigojimų Aljansui – nesutikimo su G. W. Busho administracijos vykdyta politika. Akivaizdu, kad antrajam iš trijų ES struktūros ramsčių priskiriamai Europos Sąjungos bendrai užsienio ir saugumo politikai trūksta lankstumo, gebėjimo greitai priimti svarbius sprendimus ir tai, ką būtų galima pavadinti „susitarimo dvasia“ – tai buvo galima aiškiai matyti Jugoslavijos ir Irako karų ar Rusijos-Gruzijos konflikto metu.

XX. a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje, Henry Kissingeris, dirbdamas JAV prezidento administracijoje nacionalinio saugumo patarėju juokais skundėsi, kad norėdamas paskambinti į Europą niekaip negalįs rasti telefono numerio – net ir pripažinus, kad nuo 8-ojo dešimtmečio daug kas pasikeitė, tenka konstatuoti, kad problema liko panaši – nors Europos Sąjunga įgijo menkų politinio suvereniteto bruožų, tačiau net ir labiausiai gyvybiškai svarbiais užsienio politikos klausimais ji nesugeba veikti kaip vientisa ir darni struktūra. Nereikia nė sakyti, kad toks neveiksnumas užsienio politikos atžvilgiu, kuris gali būti palygintas įsirašymui į parijų pasaulio reikaluose pozicijas, Europos Sąjungai kainuoja didžiausią kainą: ES diena iš dienos pačią save stumia iš tarptautinės politikos arenos, savanoriškai likdama antraeiliu žaidėju. Taip gaunamas dvigubas neigiamas poveikis – rimtai nevertinama tarptautinėje bendruomenėje, Europos Sąjunga negali konsoliduoti interesų bei paramos ir savo pačios viduje, kadangi nelieka jokio atspirties taško ir tikslo, vardan kurio tai apskritai turėtų būti daroma.

Šiuo metu siaučianti ekonominė krizė unikali jau vien tuo, jog ji palietė pačias globalinės finansinės sistemos šaknis. Iki pat 2007 metų rudens neramumų JAV nekilnojamojo turto rinkoje, pasaulis buvo įtikėjęs, kad pridėtinę vertę, kuri ir yra esminis ekonomikos variklis, gali sukurti ne tik realios prekės ir paslaugos, tačiau ir butaforinės spekuliacijos pinigų, akcijų, žaliavų ir kitose įdomiose rinkose. Siurprizas! Paaiškėjo, kad ateitis yra pervertinta, ir tai, ką šiandien pardavinėjame, kaip rytoj sukuriamą produktą nėra jau taip materialu ir tikra. Tai kuo tikėti, ir kokius sprendimus priimti vyriausybėms? Kol kas panacėja neatrasta, tačiau bet koks bent kiek tikslesnis bandymas neabejotinai bus vertas Nobelio premijos.

O kol nėra tikslių atsakymų, kiekvienos šalies valdžia naudojasi lokalia specifika, politinėmis pažiūromis ar tiesiog emocijomis paremtomis priemonėmis. JAV, turėdama savo teritorijoje „dolerių spaustuvę“ stengiasi kuo labiau nuvertinti dolerį ir taip dirbtinai sumažinti tiek valstybinę, tiek namų ūkių skolą, kartu siekiama išlaikyti morališkai svarbius finansinius ir ekonominius galiūnus (pvz. automobilių gamintojus). Rusija pumpuoja rezervo pinigus ir bando stiprinti žaliavų eksportuotojų kartelius, taip siekdama stabilizuoti dramatiškai sumenkusias iš dujų ir naftos gaunamas pajamas. Kinija, tuo tarpu, stengiasi kuo labiau suaktyvinti vidaus rinką, išnaudoti vieną stabiliausių finansinių sistemų pasaulyje. Tai tik keli pavyzdžiai, tam tikrais aspektais jie labai specifiniai, tačiau turi ir vieną labai svarbų bendrą vardiklį – pinigai pumpuojami į rinką. Rusijos ir Kinijos atvejais, tai „gerų dienų“ pajamos, o JAV imasi skolintis pinigų iš dabartinės kartos proanūkių (vaikai ir anūkai prasiskolino per pastaruosius 20 metų). Ir visgi, 80 procentų amerikiečių teigia, kad blogiau dar niekada nėra buvę, Kinijos namų ūkių perkamoji galia niekinamai atsako į visus „liaudies“ valdžios veiksmus, o Rusijoje (neregėta!) – visuomenė (o kartais ir dabartinis prezidentas) vis atviriau kritikuoja Putino vyriausybės veiksmus. Tačiau šis, į gaisro gesinimą geriamaisiais puodeliais panašus procesas nesibaigia, ir net didžiausias visų laikų vienkartinis vienos šalies viduje patvirtintas paramos paketas, paskelbtas iškart po Baracko Obamos atėjimo ir vertas daugiau nei trilijono dolerių (beje, svarstymams pakako vos kelių valandų) jau yra paliktas istorikams, o šiandien toliau diskutuojama apie galimybes naujai injekcijai. Tačiau ką tai keičia? Ką keičia General Motors išlaikymas dar porai mėnesių, kai ignoruojami kur kas didesnę pridėtinę vertę sukuriantys, JAV teritorijoje gamyklas turintys Europos gamintojai? Ką keičia šie pinigai, kai vanduo pilamas ant jau ir taip supuvusių finansinių instrumentų ir institucijų šaknų?

Galime pažvelgti į tas pačias problemas ir kur kas lokaliau. Kodėl Latvijoje sunkiau nei Lietuvoje, ir kodėl Lietuvoje sunkiau nei Lenkijoje? Atsakymas pakankamai elementarus – kuo šalis labiau orientuota į paslaugų sektorių, tuo padėtis joje blogesnė. Latvijoje, kuri iš esmės turi tik vieną pakankamai didelį miestą, beveik visas biudžetas yra sukuriamas paslaugų sektoriaus. Lietuvos padėtis kiek palankesnė, nes turėdami stipresnius regionus, sukūrėme bent kiek labiau į gamybą ir eksportą orientuotą ekonomiką, ir visgi šioje srityje patys dar beviltiškai atsiliekame nuo lenkų. Šioje vietoje krizė veikia kaip puikus lakmuso popierėlis, galintis lengvai parodyti šalyje vyraujančios ekonomikos formavimo krypties teisingumą. Galime tik retoriškai klausti, kaip atrodytų šiandieninis Lietuvos ūkis, jei socialdemokratai nebūtų panaikinę pelno mokesčių lengvatų inovatyvioms įmonėms, vos gavę rinkėjų pasitikėjimą, dar pakankamai ankstyvoje Lietuvos persiformavimo stadijoje, beveik iškart po nepriklausomybės atgavimo. Tai tik detalė… Tačiau būtent iš jų sukuriamas turinys, o forma, kaip rodo ši ekonominė krizė gali labai lengvai ir greitai pasikeisti.

Kubiliaus vyriausybė neslėpdama atskleidžia ketinanti mažinti valstybės išlaidas dar 3+2 (trys pavasarį, du vasarą) milijardais litų. Tokia strategija turės du esminius padarinius: smarkiai nukraujuos valstybės lėšomis įpratę gyventi verslo sektoriai (pvz. kelių tiesimo įmonės), o tai, žinoma, dar labiau sutrauks ekonomiką, tačiau iš kitos pusės išlaidų mažinimas, išlaikant pakankamai nedidelį valstybės deficitą yra investavimas į ateitį. Latvija, kurios skola dar daugelį metų kartu su milžiniškomis palūkanomis bus nurėžiama nuo biudžeto turės kur kas siauresnes galimybes pasibaigus krizei nei Lietuva, kuri tikrai „neišsivaikščios“ per kelerius artėjančius metus (nors kai kurie „analitikai“ taip teigia…).