Naujoji ES sutartis – ES skilimas

Europos valstybių skolų krizė (angl. European sovereign debt crisis), nuo 2009 metų neraminanti politikus ir ekonomistus jau dabar keičia Europos veidą. 2010 ir 2011 metais karštligiškai ieškota ekonominių sprendimų, kurie padėtų užtikrinti finansinį stabilumą visoje ES bei tuo pačiu neleisti žlugti eurui. Galiausia pastangas vainikavo per gruodžio menesį įvykusį ES viršūnių susitikimą, kur buvo priimta prieštaringai vertinama naujoji ES sutartis. Ją pasirašė 26 valstybės narės, išskyrus Jungtinę Karalystę, kuri tuo patvirtino savo, kaip labiausiai savarankios Europos valstybės statusą.

Pirmiausia dera pažymėti, jog Jungtinė Karalystė, atmesdama naująja sutartimi sukuriamą fiskalinę sąjungą, sudarė prielaidas dviejų greičių ES vystymuisi. Nepaisant įvairių nuomonių, kurios šį žingsnį vertina arba kaip savanorišką įsistūmimą į izoliaciją, arba pragmatišką bei apgalvotą sprendimą, viena yra aišku – vienybės stoka ekonominiuose klausimuose Europos Sąjungoje yra akivaizdi.

Taipogi nereikėtų suklysti manant, jog likusių 26 valstybių sutarimas, arba, ironiškai tariant, atsidavimas Merkozy (taip vadinamas didžiųjų ES valstybių – Prancūzijos ir Vokietijos lyderių duetas) valiai, rodo bendrą šių valstybių ryžtą siekiant finansinio stabilumo visoje Europoje. Tai geriausiai iliustruoja Kipro prezidento Dimitrio Christofio žodžiai, jog „Mes [likusios valstybės] turėtume organizuoti revoliuciją prieš Angelą Merkel ir Nicolas Sarkozy, tačiau kiekvienam iš mūsų jie yra reikalingi, kad apskritai ką nors padarytume“.

Neįgalumo manifestacija ir iracionalus nepasitenkinimas

Visgi liūdina ne tik faktas, kad be Prancūzijos ir (ypač) Vokietijos Europos Sąjungoje negali būti priimami jokie rimtesni sprendimai. Kalbu apie naujosios ES sutarties skuriamus įsipareigojimus valstybėms narėms, kurių svabiausias – privalomas ne didesnis nei 3% biudžeto deficitas. Neįvykdžius šios sąlygos valstybės bus automatiškai baudžiamos, o tai turėtų atgrasyti nuo neatsakingo noro gyventi ne pagal išgales.

Reikia pažymėti, jog minėtas įsipareigojimas rodo tam tikrą kapituliaciją. Tai – gėdingas pripažinimas, jog dažna Europos demokratinė valstybė nesugeba protingai tvarkyti savo ekonomikos ir yra lyg mažas vaikas, kurį atpratinti nuo besaikio saldumyno poreikio įmanoma tik skaudžiai suduodant per nagus. Nejaugi gėrio pritvinkusios ES narės laisva ranka po visą pasaulį skleidžia labdarą, saugo gamtą, propaguoja darnų vystymąsi, didžiuojasi savo brandžiomis pilietinėmis visuomenėmis, tačiau ekonomikoje disciplinos laikytis geba tik prisibijodamos finansiškai skausmingų bausmių? Pagal naująją sutartį reikėtų suprasti būtent taip, ir nuo šiol Europos Sąjungoje ekonominio mąstymo neįgalumas bus oficialiai pripažintas, o kova prieš jį -  institucionalizuota.

Tačiau ne viskas yra taip blogai. Vokietijos ekonomikos modelis, paremtas konkurencinga gamyba, griežta fiskaline politika bei darbo etika, objektyviai įrodė savo sėkmingumą – tai kone vienintelė Europos valstybė, kuria investuotojai vis dar visiškai pasitiki ir kuriai negresia kredito reitingo sumažinimas. Tas pats N. Sarkozy vienoje iš savo kalbų pasmerkė seniai įprastą Prancūzijos politiką stimuliuoti ekonomikos augimą paprasčiausiai daugiau pasiskolinant bei teigė, jog pergalėti dabartinę finansinę krizę galima tik „darbu, didelėmis pastangomis ir kontroliuojamomi išlaidomis“.

Der Spiegel taikliai pastebėjo, kad šis teiginys skambėjo labai vokiškai, o, žinant perdėtą prancūzų orumą, galima suprasti, kiek pastangų kainavo toks prisipažinimas. Naujoji ES sutartis būtent ir siekia bent iš dalies priversti valstybes nares laikytis vokiškojo ekonomikos modelio. Taigi, reikėtų džiaugtis šiuo akivaizdžiu proveržiu Europos politinio elito ekonominėje mintyje, kuriuo siekiama užkirsti kelią tolimesniam Europos sėdėjimui ant kredito adatos.

Be abejo, ES pasirinktas kovos su krize kelias susilaukė ir daug kritikos. Vieni ekonomistai teigia, jog skirama per daug dėmesio griežtai fiskalinei politikai, kai didžiausias pastangas reikėtų dėti į ekonomikos augimo skatinimą. Kitaip tariant, vėl siūloma skolinantis bei spausdinant eurus inicijuoti ekonomikos augimą ir padėti bankams aktyvinti verslą naujomis finansinėmis injekcijomis.

Įkvėpti tokių svarstymų per Europą nuvilnijo protestai prieš ES germanizaciją. Tas pats Der Spiegel pasakoja apie italų televizijoje pasirodantį Merkel šaržą su kaizerinės Vokietijos kariuomenės šalmu. Taipogi cituojama kylanti Prancūzijos socialistų partijos žvaigždė Arnaud Montebourgas, kuris kviečia prancūzus „ginti savo vertybes“ ir taip kovoti prieš „vokiečių diktatą“. Graikų protestuotojai žengė dar toliau, lygindami Merkel su Hitleriu, nepaisant tos pačios Merkel indėlio Graikijai nurašant 50 procentų skolų.

Ši absurdiška kritika prasilenkia su sveiku protu. Kažkodėl nenorima suvokti, jog ne Vokietija kalta dėl užgriuvusių finansinių sunkumų. Vietoje to, kad pastebėtų akivaizdžią koreliaciją tarp savo šalies ekonominio modelio ir finansinės krizės sunkumo, nepatenkintieji Vokietijos siūloma sėkmės istorija ją iracionaliai apšaukia prievartine ekonomikos germanizacija ir kėsinimusi į nacionalines vertybes. Kodėl retas besipiktinantis nepagalvoja, kad būtent šios daugelio Europos valstybių nacionalinės vertybės ekonomikoje, kaip besaikis skolinimasis, didžiulės socialinės apsaugos išlaidos, neadekvačiai trumpa darbo savaitė ar ankstyvas išėjimas į pensiją, privedė prie krentančių skolinimosi reitingų ir lėtėjančios ekonomikos, neatlaikant konkurencijos rinkoje? Apgailėtina, kai slepiantis už nacionalistinių lozungų siekiama pateisinti savo ydingą ekonomikos modelį ir pulti neišvengiamas taupymo priemones, melagingai pasmerkiant jas kaip vokiškąjį ekonominį diktatą.

Ką tai reiškia ES tapatybei?

Visgi reikia pripažinti, jog nepaisant sąlyginio praregėjimo, finansinė krizė jau sudavė itin didelį smūgį ES, kaip politinei ir ekonominei sąjungai. Tai kad, ES kamuoja identiteto krizė, jau senokai nestebina, tačiau kad vienintelė dar nediskredituota tapatybės dalis – abipusiai naudingas ekonominis bendradarbiavimas – bus taip sudrebinta, daugelis tikrai nesitikėjo.

Gruodį įvykęs ES viršūnių susitikimas, skambiai vadintas paskutiniu šansu išgelbėti eurą, pasibaigė gėdingu dviejų greičių ES vystymosi principo pergale. Nepaisant fakto, kad kartu su šiuo principu įvesti griežti ekonominiai suvaržymai yra veikiau teisingi ir, ko gero, neišvengiami, ES idėja dar niekada anksčiau neatrodė taip pajungta Merkozy diktatui – kone tiesioginiam Vokietijos ir Prancūzijos vadovavimui. Iliuzijos, kad ES gali tapti tikra federacija ar demokratiškesne struktūra, pastaruoju metu atsitrenkia ne tik į klampią eurobiurokratiją, tačiau ir į beprecedentį dviejų didžiųjų ES valstybių norą ir gebėjimą privatizuoti ateities Europos idėją – jei tai apskritai dar galima pavadinti idėja.

Bendras vaizdas iš tiesų liūdnas: beveik viską nusprendžia Vokietija ir Prancūzija, Didžioji Britanija šalinasi, kitos valstybės nori paveikti sprendimus, bet nepajėgia, o galiausiai pačios europiečių visuomenės nemato toliau už savo kiemo ir reikalauja panaikinti vis didesnę prarają tarp troškimų ir niūrios realybės. Tokios Europos Sąjungos tapatybė yra chaoso tapatybė. Galbūt pats metas prisiminti gyvybingesnes identiteto formas?

Šiuo metu siaučianti ekonominė krizė unikali jau vien tuo, jog ji palietė pačias globalinės finansinės sistemos šaknis. Iki pat 2007 metų rudens neramumų JAV nekilnojamojo turto rinkoje, pasaulis buvo įtikėjęs, kad pridėtinę vertę, kuri ir yra esminis ekonomikos variklis, gali sukurti ne tik realios prekės ir paslaugos, tačiau ir butaforinės spekuliacijos pinigų, akcijų, žaliavų ir kitose įdomiose rinkose. Siurprizas! Paaiškėjo, kad ateitis yra pervertinta, ir tai, ką šiandien pardavinėjame, kaip rytoj sukuriamą produktą nėra jau taip materialu ir tikra. Tai kuo tikėti, ir kokius sprendimus priimti vyriausybėms? Kol kas panacėja neatrasta, tačiau bet koks bent kiek tikslesnis bandymas neabejotinai bus vertas Nobelio premijos.

O kol nėra tikslių atsakymų, kiekvienos šalies valdžia naudojasi lokalia specifika, politinėmis pažiūromis ar tiesiog emocijomis paremtomis priemonėmis. JAV, turėdama savo teritorijoje „dolerių spaustuvę“ stengiasi kuo labiau nuvertinti dolerį ir taip dirbtinai sumažinti tiek valstybinę, tiek namų ūkių skolą, kartu siekiama išlaikyti morališkai svarbius finansinius ir ekonominius galiūnus (pvz. automobilių gamintojus). Rusija pumpuoja rezervo pinigus ir bando stiprinti žaliavų eksportuotojų kartelius, taip siekdama stabilizuoti dramatiškai sumenkusias iš dujų ir naftos gaunamas pajamas. Kinija, tuo tarpu, stengiasi kuo labiau suaktyvinti vidaus rinką, išnaudoti vieną stabiliausių finansinių sistemų pasaulyje. Tai tik keli pavyzdžiai, tam tikrais aspektais jie labai specifiniai, tačiau turi ir vieną labai svarbų bendrą vardiklį – pinigai pumpuojami į rinką. Rusijos ir Kinijos atvejais, tai „gerų dienų“ pajamos, o JAV imasi skolintis pinigų iš dabartinės kartos proanūkių (vaikai ir anūkai prasiskolino per pastaruosius 20 metų). Ir visgi, 80 procentų amerikiečių teigia, kad blogiau dar niekada nėra buvę, Kinijos namų ūkių perkamoji galia niekinamai atsako į visus „liaudies“ valdžios veiksmus, o Rusijoje (neregėta!) – visuomenė (o kartais ir dabartinis prezidentas) vis atviriau kritikuoja Putino vyriausybės veiksmus. Tačiau šis, į gaisro gesinimą geriamaisiais puodeliais panašus procesas nesibaigia, ir net didžiausias visų laikų vienkartinis vienos šalies viduje patvirtintas paramos paketas, paskelbtas iškart po Baracko Obamos atėjimo ir vertas daugiau nei trilijono dolerių (beje, svarstymams pakako vos kelių valandų) jau yra paliktas istorikams, o šiandien toliau diskutuojama apie galimybes naujai injekcijai. Tačiau ką tai keičia? Ką keičia General Motors išlaikymas dar porai mėnesių, kai ignoruojami kur kas didesnę pridėtinę vertę sukuriantys, JAV teritorijoje gamyklas turintys Europos gamintojai? Ką keičia šie pinigai, kai vanduo pilamas ant jau ir taip supuvusių finansinių instrumentų ir institucijų šaknų?

Galime pažvelgti į tas pačias problemas ir kur kas lokaliau. Kodėl Latvijoje sunkiau nei Lietuvoje, ir kodėl Lietuvoje sunkiau nei Lenkijoje? Atsakymas pakankamai elementarus – kuo šalis labiau orientuota į paslaugų sektorių, tuo padėtis joje blogesnė. Latvijoje, kuri iš esmės turi tik vieną pakankamai didelį miestą, beveik visas biudžetas yra sukuriamas paslaugų sektoriaus. Lietuvos padėtis kiek palankesnė, nes turėdami stipresnius regionus, sukūrėme bent kiek labiau į gamybą ir eksportą orientuotą ekonomiką, ir visgi šioje srityje patys dar beviltiškai atsiliekame nuo lenkų. Šioje vietoje krizė veikia kaip puikus lakmuso popierėlis, galintis lengvai parodyti šalyje vyraujančios ekonomikos formavimo krypties teisingumą. Galime tik retoriškai klausti, kaip atrodytų šiandieninis Lietuvos ūkis, jei socialdemokratai nebūtų panaikinę pelno mokesčių lengvatų inovatyvioms įmonėms, vos gavę rinkėjų pasitikėjimą, dar pakankamai ankstyvoje Lietuvos persiformavimo stadijoje, beveik iškart po nepriklausomybės atgavimo. Tai tik detalė… Tačiau būtent iš jų sukuriamas turinys, o forma, kaip rodo ši ekonominė krizė gali labai lengvai ir greitai pasikeisti.

Kubiliaus vyriausybė neslėpdama atskleidžia ketinanti mažinti valstybės išlaidas dar 3+2 (trys pavasarį, du vasarą) milijardais litų. Tokia strategija turės du esminius padarinius: smarkiai nukraujuos valstybės lėšomis įpratę gyventi verslo sektoriai (pvz. kelių tiesimo įmonės), o tai, žinoma, dar labiau sutrauks ekonomiką, tačiau iš kitos pusės išlaidų mažinimas, išlaikant pakankamai nedidelį valstybės deficitą yra investavimas į ateitį. Latvija, kurios skola dar daugelį metų kartu su milžiniškomis palūkanomis bus nurėžiama nuo biudžeto turės kur kas siauresnes galimybes pasibaigus krizei nei Lietuva, kuri tikrai „neišsivaikščios“ per kelerius artėjančius metus (nors kai kurie „analitikai“ taip teigia…).

Nord Stream – su Baltijos jūroje gulinčia ginkluote elgiamės saugiai

Dirk von Ameln
Nord Stream AG
Direktoriaus pavaduotojas

Neabejoju, kad laišką gavau todėl, kad buvau vienas iš NVO vadovų, pasirašiusių peticiją dėl Nord Stream dujotiekio tiesimo. Toks atsakas iš Šiaurės Europos dujotiekio vadovybės, tiesa sakant, labai malonus, vadinasi – ši peticija pasiekė savo tikslą ir šiek tiek sujudino dujotiekio tiesėjus.

Bet kuriuo atveju  tokius tyrimus ir dugno žvalgymo darbus, apie kokius man rašo Dirk von Ameln turėtų atlikti ne dujų vamzdžio tiesimu ir jo eksploatavimu užsiimantys Nord Stream, o nepriklausomi ekspertai, kurie ir įvertintų realų dujotiekio poveikį aplinkai.

Kai dėl ginkluotės radimo ar neradimo:

Cheminio ginklo kapinynai Baltijos jūroje

Dujotiekio trasa…

Jei smalsu pažiūrėti kokią „išsamią“ medžiagą apie Baltijos dugno tyrimus atsiuntė Nord Stream – galite parsisiųsti .pdf:

Nord Stream Background memo_Munitions_eng.pdf

Peticija prieš Šiaurės Europos dujotiekio tiesimą: www.balticsea.lt

…ir kodėl Nord Stream dujotiekis pavojingas: http://www.lrytas.lt/?id=11935824451192167032&view=4