Kritika vs. isterija

Revoliucijos, kad ir kokios teigiamos kartais būtų, dažnai stokoja vienos klasikinės dorybės – saiko. Taip ir įvyko dabartinėje Vengrijoje. Fidesz, turėdama 2/3 arba konstitucinę daugumą parlamente, nesugebėjo įgyvendinti sklandaus, šalies ministro pirmininko ir partijos vadovo Viktoro Orbano žodžiais tariant, pagaliau įvykusio galutinio perėjimo į demokratiją. Visgi prie to stipriai prisidėjo ir liberaliai angažuota Vakarų žiniasklaida, kuri pasitelkdama ideologizuotą požiūrį arogantiškai ir neadekvačiai švaistėsi skambiais bei neigiamais epitetais.

Taigi, šiuo atveju norint atskirti informacinius pelus nuo grūdų, reikia padaryti griežtą skirtį tarp realios Fidesz politinių manevrų kritikos ir nepamatuotos isterijos, kurios, kaip minėjau, yra pernelyg gausu.

Vertybės

Išskirtinai vertybinis aspektas analizuojant dabartinę padėtį Vengrijoje nebuvo toks populiarus, kaip įstatyminės bazės liberalaus angažuotumo nyksmas ekonominėje, politinėje ir žiniasklaidos plotmėje. Nepaisant to, ir čia pasigirdo šalies opozicijos, žmogaus teisių gynėjų ir politikos komentatorių balsai, protestuojantys prieš naująją Vengrijos konstituciją. Kritika dažniausiai buvo nukreipiama į krikščionybės išskirtinumą, abortų uždraudimą, vengrų tautos išskirtinį statusą bei, jų nuomone, diskriminacinę paramą šeimai, atmetant dviejų vienos lyties asmenų pretenziją į šį statusą.

Nepaisant to, kad šis nepasitenkinimas yra natūralus kultūriniams ir socialiniams liberalams, kritika Vengrijai yra selektyvi. Štai pavyzdžiui, Vokietijos ar Airijos konstitucijose įvairiomis formomis randamos akivaizdžios nuorodos į išskirtinį krikščionybės ar Dievo statusą jų politinėse bendruomenėse. Prie to galima pridurti tai jog Europoje esama valstybių, kuriose konstituciškai uždrausti abortai. Galiausiai Lietuvos konstitucijoje nurodyta, jog „suverenitetą kuria Tauta“ o ne tautos, tačiau nei prieš Lietuvą, nei prieš kitas liberaliųjų kanonų neatitinkančias valstybes neskelbiami savotiški informaciniai kryžiaus karai.

Tačiau pagrindinis priekaištas yra tas, jog konstitucijos tekstas buvo parašytas beveik išimtinai Fidesz jėgomis. Nežiūrint į tai, kad kitos politinės jėgos buvo kviestos prisidėti prie jo rengimo, nesunku atspėti užprogramuotą tokio žingsnio nesėkmę. Jausdama didelį palaikymą iš rinkėjų, Fidesz greičiausiai užėmė per griežtą poziciją diskusijose apie tai, kaip turėtų atrodyti naujoji konstitucija, ir taip atbaidė opozicinių jėgų mėginimus bent kuo nors svariau prisidėti. Be abejo, objektyviai žvelgiant, jų indėlis ir neturėjo teisės būti pats svariausiais vien žinant katastrofiškus rinkimų rezultatus, parodžiusius itin didelį nusivylimą dabartine opozicija. Visgi reikia pabrėžti, kad Fidesz nepasinaudojo teisingiausiu būdu – referendumu – priimti naująją konstituciją, taip pritraukdama vieną svariausių akmenų į savo konstitucinių reformų daržą.

Ekonomika, politika ir žiniasklaida

Kaip jau buvo minėta anksčiau, Fidesz ekspermentai ekonomikos ir politikos srityse sukelė daugiausiai bruzdesio. Nors ir čia būta neadekvataus žiniasklaidos vertinimo, visgi daugeliu atveju kritika buvo pagrįsta.

V. Orbanas, nepaisant savo partijos milžiniško populiarumo netgi po dvejų biudžeto išlaidų karpymo seansų, nesusilaikė nuo troškimo konsoliduoti savo partijos politinę įtaką ne itin demokratinėmis priemonėmis. The American Prospect apžvalgininkas Yannis Palaiologos trumpai reziumavo susidariusią situacija: dar 2010 metais priimtas žiniasklaidos įstatymas, kuriuo žiniasklaidos reguliavimas atsiduria išskirtinai centrinės valdžios rankose (kartu su keistai motyvuotais baudų mechanizmais kaip pvz. už „nesubalansuotą“ informacijos nušvietimą); negana to, V. Orbanas pastatė saviškius buvusiose nepriklausomose nuo politinių partijų institucijose, kurie turės teisę kontroliuoti jų vadovus – tai ir audito įstaigos, prokuratūros, teismų ir centrinio banko vadovybės. Pats keisčiausias dalykas yra tas, jog  šiuos ir kitus neįprastus pakeitimus įgalinusi įstatyminė bazė yra apsaugota negailestinga įstatymų pakeitimo sąlyga – 2/3 parlamento daugumos pritarimu, o naujai sukurtos institucijos ar pareigos – itin ilgomis kadencijomis (siekiančiomis iki 12 metų).

Tokie veiksmai yra mažų mažiausiai sunkiai suprantami, ir, ko gero, nepateisinami. Galbūt tai galima paaiškinti Fidesz baime, jog pralaimėjus rinkimus automatiškai negrįžtų socialistinis košmaras, kamavęs XXIa. pirmo dešimtmečio Vengriją. Kita vertus, artimiausiu metu tokia perspektyva yra labai menka, turint omenyje ne tik mažai krentantį partijos populiarumą, tačiau ir visišką bei vis gilėjantį Vengrijos socialistų partijos krachą, kurio pabaigos nematyti.

Kita vertus, kai kurie pokyčiai turi daugiau pliusų, nei minusų. Štai juristų, vyresnių nei 62 metai (anksčiau buvo 70 metų) priverstinis išleidimas į pensiją, yra kritikuojamas užmerkiant akis į faktą, jog tai leis atsikratyti sovietinio raugo likučių teisininkų bendruomenėje.

Kaip taikliai pastebėjo JK konservatorių europarlamentaras Danielas Hannanas, eurokratų kritikuojama neleistina valdžios kontrolė Vengrijos centrinio banko valdyme iš kitos pusės gali būti apibūdinama kaip niekeno nerinktų technokratų pakeitimas rinkėjų suteiktą mandatą turinčiais tautos atstovais. Be to, jie kone fiziškai negali pasirodyti blogiau už biurokratinius funkcionierius, kurie nepaisant savo buvusio nepriklausomumo nesugebėjo užtikrinti sėkmingos banko veiklos.

Nepagrįstai buvo kritikuojamas ir pakeistas rinkimų įstatymas, kuriuo naudojantis rinkimų apygardos buvo perbraižytos taip, jog kituose rinkimuose neišvengiamai suteiktų pranašumą Fidesz atstovams. Tai – klasikinis vadinamojo gerrymanderingo pavyzdys, kuris plačiai naudojamas Vakarų demokratijose. Taip, galbūt tai ir ne pats garbingiausias rinkimų kovos būdas, tačiau tikrai ne pakankamas pagrindas apkaltini Fidesz autoritariška veikla.

Visgi V. Orbanas, patirdamas spaudimą iš ES ir TVF, su kuriuo derasi dėl Vengrijos rimtai šlubuojančiai ekonomikai būtinos finansinės pagalbos, po truputį atsitraukia. Prieš daugiau nei savaitę Vengrijos premjeras pranešė, jog plačiai kritikuotas centrinio banko ir finansinių rinkų reguliavimo tarnybos sujungimas atšaukiamas, o dėl kitų nesutarimų susijusių su centrinio banko veikla taipogi „bus galima susitarti“. Kitaip tariant, V. Orbanas pagaliau pradeda suprasti, jog finansinė pagalba reiškia tam tikrą suvereniteto mažėjimą, o populistinis siekis bet kokia kaina išlaikyti ekonominį suverenitetą gresia valstybės nesugebėjimu užsimokėti savo skolas, t.y. bankrotu.

Politinės priežastys ir pasekmės

Taigi, kas labiausiai daugiausiai kaltas dėl šios mėsmalės? Be abejo, didelė kaltės dalis griūna ant Fidesz ir V. Orbano pečių, kurie sugebėjo keistais ir su demokratine praktika besikertančiais manevrais diskredituoti pagirtinus siekius konstituciškai įtvirtinti europietiškus kultrūrinius ir moralinius idealus. Tokie veiksmai, kaip savavališkai nacionalizuoti privatūs pensijų fondai, skirti užmokėti valstybės skolas ar nepakantus kitai nuomonei žiniasklaidos įstatymas skaudžiai smogia valstybės patikimumui šalies viduje ir įvaizdžiui užsienyje.

Tačiau iš kitos pusės bejėgiška Vengrijos opozicija kartu su daugeliu Vakarų žiniasklaidos priemonių prisidėjo prie informacinio karo, kuris kartais peržengdavo elementaraus padorumo ribas. Įvairaus plauko opozicionieriai ir netgi tokie pripažinti leidiniai, kaip The New York Times, The Washington Post ar The Financial Times, švaistėsi visiškai neadekvačiais ir dažnai nieko bendra su realybe neturinčiais teiginiais, kaip „Vengrijos „putinizacija“, „autoritarizmo ir vienpartinės valdžios įsigalėjimas“, „Fidesz flirtas su kraštutinių dešiniųjų partija Jobbik“ ar tiesiog „ Vengrija tampa Orbanistanas“. Simptomiška, kai protesto akcijose Budapešte netgi buvo pastebėtas transparantas su užrašu „Linksmų 1984-ųjų metų“, kurį galima suprasti tik taip – jį laikęs protestuotojas tikrai nėra skaitęs garsaus rašytojo George‘o Orwello antiutopijos „1984-ieji“.

Žinant iš dalies populistinį Fidesz atspalvį tokia purvasklaidos kampanija buvo blogiausia įmanoma opozicionierių ir didžiumos vakarietiškos žiniasklaidos taktika. Be abejo, opozicija, būdama itin nepopuliari, ko gero, neturi kitos išeities, o tik stengtis išpūsti esamas problemas iki tokio dydžio, kuris užmaskuotų jų vis augantį menkavertiškumo kompleksą.

Tačiau liberaliai angažuota žiniasklaida pasielgė pernelyg arogantiškai ir neatsakingai – gi kai mažoje valstybėje vyksta kas nors įdomaus, visada lengviau rašyti apie „kylančią radikaliosios dešinės grėsmę“, nei realiai įsigilinti į problemos esmę atsižvelgiant į valstybės ir jos visuomenės savitumus. Toks beatodairiškas valstybės puolimas, susijungęs su ES ir TVF keliamomis sąlygomis, išginė šimtatūkstantinę vengrų minią į Budapešto gatves, taip dar labiau apsunkindamas galimą abiejų konfliktuojančių pusių galimybes susitarti išlaikant orumą.

Visgi Vengrijos stuburas, kad ir koks stiprus bebūtų, ko gero neatsilaikys prieš Vakarų valstybių ir institucijų-galiūnių spaudimą, kuriam talkina ir finansiniai Vengrijos sunkumai. Belieka tikėtis, kad Vengrija bus priversta nusileisti tik tose vietose, kur tikrai pridarė grubių klaidų, o susitaikymas bus pagrįstas abipuse pagarba, kurios kol kas tikrai trūksta.

Naujoji ES sutartis – ES skilimas

Europos valstybių skolų krizė (angl. European sovereign debt crisis), nuo 2009 metų neraminanti politikus ir ekonomistus jau dabar keičia Europos veidą. 2010 ir 2011 metais karštligiškai ieškota ekonominių sprendimų, kurie padėtų užtikrinti finansinį stabilumą visoje ES bei tuo pačiu neleisti žlugti eurui. Galiausia pastangas vainikavo per gruodžio menesį įvykusį ES viršūnių susitikimą, kur buvo priimta prieštaringai vertinama naujoji ES sutartis. Ją pasirašė 26 valstybės narės, išskyrus Jungtinę Karalystę, kuri tuo patvirtino savo, kaip labiausiai savarankios Europos valstybės statusą.

Pirmiausia dera pažymėti, jog Jungtinė Karalystė, atmesdama naująja sutartimi sukuriamą fiskalinę sąjungą, sudarė prielaidas dviejų greičių ES vystymuisi. Nepaisant įvairių nuomonių, kurios šį žingsnį vertina arba kaip savanorišką įsistūmimą į izoliaciją, arba pragmatišką bei apgalvotą sprendimą, viena yra aišku – vienybės stoka ekonominiuose klausimuose Europos Sąjungoje yra akivaizdi.

Taipogi nereikėtų suklysti manant, jog likusių 26 valstybių sutarimas, arba, ironiškai tariant, atsidavimas Merkozy (taip vadinamas didžiųjų ES valstybių – Prancūzijos ir Vokietijos lyderių duetas) valiai, rodo bendrą šių valstybių ryžtą siekiant finansinio stabilumo visoje Europoje. Tai geriausiai iliustruoja Kipro prezidento Dimitrio Christofio žodžiai, jog „Mes [likusios valstybės] turėtume organizuoti revoliuciją prieš Angelą Merkel ir Nicolas Sarkozy, tačiau kiekvienam iš mūsų jie yra reikalingi, kad apskritai ką nors padarytume“.

Neįgalumo manifestacija ir iracionalus nepasitenkinimas

Visgi liūdina ne tik faktas, kad be Prancūzijos ir (ypač) Vokietijos Europos Sąjungoje negali būti priimami jokie rimtesni sprendimai. Kalbu apie naujosios ES sutarties skuriamus įsipareigojimus valstybėms narėms, kurių svabiausias – privalomas ne didesnis nei 3% biudžeto deficitas. Neįvykdžius šios sąlygos valstybės bus automatiškai baudžiamos, o tai turėtų atgrasyti nuo neatsakingo noro gyventi ne pagal išgales.

Reikia pažymėti, jog minėtas įsipareigojimas rodo tam tikrą kapituliaciją. Tai – gėdingas pripažinimas, jog dažna Europos demokratinė valstybė nesugeba protingai tvarkyti savo ekonomikos ir yra lyg mažas vaikas, kurį atpratinti nuo besaikio saldumyno poreikio įmanoma tik skaudžiai suduodant per nagus. Nejaugi gėrio pritvinkusios ES narės laisva ranka po visą pasaulį skleidžia labdarą, saugo gamtą, propaguoja darnų vystymąsi, didžiuojasi savo brandžiomis pilietinėmis visuomenėmis, tačiau ekonomikoje disciplinos laikytis geba tik prisibijodamos finansiškai skausmingų bausmių? Pagal naująją sutartį reikėtų suprasti būtent taip, ir nuo šiol Europos Sąjungoje ekonominio mąstymo neįgalumas bus oficialiai pripažintas, o kova prieš jį -  institucionalizuota.

Tačiau ne viskas yra taip blogai. Vokietijos ekonomikos modelis, paremtas konkurencinga gamyba, griežta fiskaline politika bei darbo etika, objektyviai įrodė savo sėkmingumą – tai kone vienintelė Europos valstybė, kuria investuotojai vis dar visiškai pasitiki ir kuriai negresia kredito reitingo sumažinimas. Tas pats N. Sarkozy vienoje iš savo kalbų pasmerkė seniai įprastą Prancūzijos politiką stimuliuoti ekonomikos augimą paprasčiausiai daugiau pasiskolinant bei teigė, jog pergalėti dabartinę finansinę krizę galima tik „darbu, didelėmis pastangomis ir kontroliuojamomi išlaidomis“.

Der Spiegel taikliai pastebėjo, kad šis teiginys skambėjo labai vokiškai, o, žinant perdėtą prancūzų orumą, galima suprasti, kiek pastangų kainavo toks prisipažinimas. Naujoji ES sutartis būtent ir siekia bent iš dalies priversti valstybes nares laikytis vokiškojo ekonomikos modelio. Taigi, reikėtų džiaugtis šiuo akivaizdžiu proveržiu Europos politinio elito ekonominėje mintyje, kuriuo siekiama užkirsti kelią tolimesniam Europos sėdėjimui ant kredito adatos.

Be abejo, ES pasirinktas kovos su krize kelias susilaukė ir daug kritikos. Vieni ekonomistai teigia, jog skirama per daug dėmesio griežtai fiskalinei politikai, kai didžiausias pastangas reikėtų dėti į ekonomikos augimo skatinimą. Kitaip tariant, vėl siūloma skolinantis bei spausdinant eurus inicijuoti ekonomikos augimą ir padėti bankams aktyvinti verslą naujomis finansinėmis injekcijomis.

Įkvėpti tokių svarstymų per Europą nuvilnijo protestai prieš ES germanizaciją. Tas pats Der Spiegel pasakoja apie italų televizijoje pasirodantį Merkel šaržą su kaizerinės Vokietijos kariuomenės šalmu. Taipogi cituojama kylanti Prancūzijos socialistų partijos žvaigždė Arnaud Montebourgas, kuris kviečia prancūzus „ginti savo vertybes“ ir taip kovoti prieš „vokiečių diktatą“. Graikų protestuotojai žengė dar toliau, lygindami Merkel su Hitleriu, nepaisant tos pačios Merkel indėlio Graikijai nurašant 50 procentų skolų.

Ši absurdiška kritika prasilenkia su sveiku protu. Kažkodėl nenorima suvokti, jog ne Vokietija kalta dėl užgriuvusių finansinių sunkumų. Vietoje to, kad pastebėtų akivaizdžią koreliaciją tarp savo šalies ekonominio modelio ir finansinės krizės sunkumo, nepatenkintieji Vokietijos siūloma sėkmės istorija ją iracionaliai apšaukia prievartine ekonomikos germanizacija ir kėsinimusi į nacionalines vertybes. Kodėl retas besipiktinantis nepagalvoja, kad būtent šios daugelio Europos valstybių nacionalinės vertybės ekonomikoje, kaip besaikis skolinimasis, didžiulės socialinės apsaugos išlaidos, neadekvačiai trumpa darbo savaitė ar ankstyvas išėjimas į pensiją, privedė prie krentančių skolinimosi reitingų ir lėtėjančios ekonomikos, neatlaikant konkurencijos rinkoje? Apgailėtina, kai slepiantis už nacionalistinių lozungų siekiama pateisinti savo ydingą ekonomikos modelį ir pulti neišvengiamas taupymo priemones, melagingai pasmerkiant jas kaip vokiškąjį ekonominį diktatą.

Ką tai reiškia ES tapatybei?

Visgi reikia pripažinti, jog nepaisant sąlyginio praregėjimo, finansinė krizė jau sudavė itin didelį smūgį ES, kaip politinei ir ekonominei sąjungai. Tai kad, ES kamuoja identiteto krizė, jau senokai nestebina, tačiau kad vienintelė dar nediskredituota tapatybės dalis – abipusiai naudingas ekonominis bendradarbiavimas – bus taip sudrebinta, daugelis tikrai nesitikėjo.

Gruodį įvykęs ES viršūnių susitikimas, skambiai vadintas paskutiniu šansu išgelbėti eurą, pasibaigė gėdingu dviejų greičių ES vystymosi principo pergale. Nepaisant fakto, kad kartu su šiuo principu įvesti griežti ekonominiai suvaržymai yra veikiau teisingi ir, ko gero, neišvengiami, ES idėja dar niekada anksčiau neatrodė taip pajungta Merkozy diktatui – kone tiesioginiam Vokietijos ir Prancūzijos vadovavimui. Iliuzijos, kad ES gali tapti tikra federacija ar demokratiškesne struktūra, pastaruoju metu atsitrenkia ne tik į klampią eurobiurokratiją, tačiau ir į beprecedentį dviejų didžiųjų ES valstybių norą ir gebėjimą privatizuoti ateities Europos idėją – jei tai apskritai dar galima pavadinti idėja.

Bendras vaizdas iš tiesų liūdnas: beveik viską nusprendžia Vokietija ir Prancūzija, Didžioji Britanija šalinasi, kitos valstybės nori paveikti sprendimus, bet nepajėgia, o galiausiai pačios europiečių visuomenės nemato toliau už savo kiemo ir reikalauja panaikinti vis didesnę prarają tarp troškimų ir niūrios realybės. Tokios Europos Sąjungos tapatybė yra chaoso tapatybė. Galbūt pats metas prisiminti gyvybingesnes identiteto formas?

Arabų pavasario tragedija

Svarbiausias 2011 metų politinis įvykis yra vis dar besitęsiantis Arabų pavasaris. Nors formaliai jis prasidėjo 2010 metų pabaigoje, tikroji jo svarba išryškėjo tik 2011-aisiais. Iš pradžių daugybė tarptautinių santykių specialistų Vakaruose pasidavė džiaugsmo bangai, kuri skelbė, jog pagaliau arabų pasaulyje demokratinės jėgos pradeda kelti galvas. Galiausiai taip ir įvyko – pavyzdžiui neseniai Tunise demokratiniu būdu buvo išrinkta valdžia, prieš tai nuvertus ilgus metus gyvavusį korumpuotą autoritarinį režimą. Demokratiniai rinkimai įvyko ir Egipte, o Libijoje žmonės atsikratė Muammaro Gaddafio jungo.

Visgi kai kur protestai buvo nesėkmingi – štai Bahreine arba Sirijoje diktatoriai kol kas brutalia jėga išlaiko savo pozicijas, tačiau vakarietiškos demokratijos pranašus po truputį pribloškia ir arabiškosios demokratijos rezultatai. Islamistiniai Musulmonų brolijos ir dar radikalesni Salafistų judėjimai, atsiradus valdžios vakuumui po Vakarų valstybių finansuojamų ir palaikomų, o vietinių arabų nekenčiamų diktatorių pralaimėjimų, pasinaudojo savo organizuotumu bei nuosaikiųjų jėgų faktiniu bejėgiškumu. Šiuo metu Vakarai pakraupę stebi, kaip musulmonų radikalai demokratiniu keliu konsoliduoja savo galias minėtose atsinaujinusiose arabų valstybėse, atverdami kelią islamiškąjam radikalizmui. Pavyzdžiui Egipte jau kurį laiką liepsnoja religinė nesantaika – musulmonų radikalai kryptingai persekioja ir žudo krikščionių koptų bendruomenės atstovus.

Arabų pavasaris, nuversdamas vakariečių išlaikomus ir todėl jiems palankius diktatorius, turėjo padėti nuplauti Vakarų politinių elitų nešvarią sąžinę. Vis dėlto tai ne tik atėmė paskutinius įtakos svertus Arabų pasaulyje, tačiau ir naivioms bei liberalios demokratijos slėpinio užkerėtoms visuomenėms parodė vis baisėjančias arabiškosios demokratijos grimasas.

ES mito žlugimas

Kitas svarbus 2011-ųjų įvykis – taip vadinamoji Europos valstybių skolų krizė (angl. European sovereign debt crisis). Be abejo, ES, kaip ekonominės gerovės simbolio dienos buvo suskaičiuotos jau anksčiau, tačiau dabar atsiskleidė tikroji vidinė Bendrijos būklė. Tai kad, ES kamuoja identiteto krizė – jau seniai žinomas faktas, tačiau kad vienintelė dar nediskredituota identiteto dalis – abipusiai naudingas ekonominis bendradarbiavimas – bus taip sudrebinta, daugelis tikrai nesitikėjo.

Neseniai įvykęs ES viršūnių susitikimas, skambiai vadintas paskutiniu šansu išgelbėti eurą, pasibaigė gėdingu dviejų greičių ES vystymosi principo pergale. Nepaisant fakto, kad kartu su šiuo principu įvesti griežti ekonominiai suvaržymai yra daugiau teisingi ir, ko gero, neišvengiami, ES idėja dar niekada anksčiau neatrodė taip pajungta vadinamąjam Merkozy diktatui – kone tiesioginiam Vokietijos ir Prancūzijos vadovavimui. Iliuzijos, kad ES gali tapti tikra federacija ar demokratiškesne struktūra, 2011 metais atsitrenkė ne tik į klampią eurobiurokratiją, tačiau ir į beprecedentį dviejų didžiųjų ES valstybių norą privatizuoti ateities Europos idėją – jei tai iš vis dar galima pavadinti idėja.

Socialinių iliuzijų sklaidymasis

2011 metai buvo turtingi visuomeniniais neramumais. Štai vasaros pabaigoje nuvilnijusios riaušės Jungtinėje Karalystėje, išprovokuotos po to, kai policija ne visai aiškiomis aplinkybėmis nužudė nusikaltėlį iš vietinių juodųjų bendruomenės, atvėrė įsisenėjusias šios šalies problemas. Visas pasaulis baisėjosi, kai afroeuropiečių minios, prie kurių prisijungė ir daugybė baltųjų chuliganų, daužė viską, kas pakliuvo po ranka, o riaušių policija, kamuojama paralyžuojančios rasizmo baimės, tik bejėgiškai žiūrėjo į niokojamą niekuo dėtų žmonių turtą.

Visuomenę itin sutrikdė tai, kad tarp griaunančių bei vagiančių buvo jaunuolių ir iš pasiturinčių šeimų, o pačios „nuskriaustųjų“ riaušės buvo organizuojamos prabangiais Blackberry telefonais. Ši situacija uždavė klausimus ne tik Jungtinės Karalystės politiniam elitui, tačiau ir visoms likusioms Europos šalims, kuriose yra kuriama socialiai jautri gerovės valstybė. Taigi, ar politinė sistema nėra užprogramuota gilėjančioms socialinėms takoskyroms ir prievartai ateityje, kai joje tam tikra visuomenės dalis smurtauja melagingai slėpdamasi po skurdo vėliava, o iš tiesų dėl neturėjimo ką veikti (kam dirbti, kai yra dosnios socialinės išmokos) ir dėl pavydo dirbantiems bei uždirbantiems?

Taikesnis, tačiau tiek pat absurdiškas buvo ir Okupuokime Wall street judėjimas Niujorke, susilaukęs atgarsių ir kituose Vakarų pasaulio miestuose. Viena vertus, šie „okupavimo“ judėjimai su reikalavimais tuojau pat didinti žmonių gerbūvį globalios finansinės krizės akivaizdoje, atrodė labai neatsakingai. Kita vertus, tai tik dar labiau patvirtino, jog komunistuojanti, socialinės atskirties „išvarginta“ bei kitaip prieš valdžią burnojanti visuomenės dalis tėra pajėgi tik rėkauti prieš televizijos kameras, tačiau jokiu būdu ne kažką realiai okupuoti.

Istorija grįžta

Be abejo, daug įsimintinų įvykių lieka neaptarti, kaip pavyzdžiui valdančiojo tandemo Rusijoje rokiruotė bei klastoti Dūmos rinkimai, kas sukėlė beprecedenčius, tačiau tuo pačiu ir (bent kol kas) bedančius protestus šalyje. Taipogi įvyko buvusio Tarptautinio valiutų fondo vadovo Dominique‘o Strausso-Kahno sekso skandalas, atskleidęs moraliai supuvusį pasaulio finansinio elito seksualinį elgesį. Buvo nukautas Osama bin Ladenas, o neseniai mirė Šiaurės Korėjos diktatorius Kim-Jong-Ilas, tačiau turbūt pats simboliškiausias metų įvykis buvo JAV kariuomenės pasitraukimas iš susiskaldžiusio bei religinio nepakantumo draskomo Irako. Tai tarsi parodė, jog vakarietiškos demokratijos eksportas į Arabų pasaulį yra beviltiškas užsiėmimas, o JAV politologo Francio Fukuyamos po Šaltojo Karo baigties skelbta „istorijos pabaigos“ idėja dar sykį įrodė savo absurdiškumą.

Belieka tikėtis, kad 2012-ieji dar sėkmingiau sklaidys miglas ir vaduos Vakarus nuo savanoriškai užsidėtų ideologinių akidangčių, nes tik gebėjimas matyti daiktus bei reiškinius tokius, kokie jie iš tiesų yra, leidžia identifikuoti tikrąsias problemas.

Ši žinia iš tiesų sukrėtė Vakarų visuomenes dėl vienos svarbios detalės. Ankstesnėse TATENA ataskaitose dažniausiai būdavo skundžiamasi, jog Iranas nepakankamai bendradarbiauja su jos ekspertais siekiant išsklaidyti abejones dėl tikrosios Irano branduolinės programos paskirties. Šįsyk agentūros verdiktas buvo kur kas konkretesnis – trumpai tariant, yra labai tikėtina, kad Iranas kuria branduolinį ginklą. Numanoma ir preliminari data, kuomet jis turėtų būti sukurtas – vienerių metų laikotarpyje.

Vieningos nuomonės nėra

Suinteresuotų valstybių reakcija buvo įvairi. Izraelis, vienu metu ir drąsindamasis, ir baugindamas, pareiškė, jog oro antpuolio galimybė, siekiant sunaikinti su Irano branduolinio ginklo programa susijusią infrastruktūrą bei įrenginius, yra tarp svarstytinų variantų sprendžiant problemą. Vakarų valstybės, ypač JAV ir Prancūzija, tvirtino sieksiančios skirti naujas ekonomines sankcijas Iranui, tame tarpe ir per Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą.

Kita vertus, Rusija ir Kinija, turinčios veto teisę Saugumo Taryboje, pasisako prieš naujų sankcijų įvedimą. Rusija viešai baiminasi, jog sankcijos bus neveiksmingos. Be to, jos greičiau siūlomos siekiant nuversti Irano valdžią, o ne sumažinti kilusią įtampą. Visiems akivaizdu, kad tai dūminė uždanga maskuoti tikriesiems ketinimams – Rusijai visada naudinga ribų neperžengianti įtampa Viduriniųjų Rytų regione, nes tai kelia naftos kainas (automatiškai didėja eksporto įplaukos), o reakcijos griežtumas dar kartą įrodė, kad liūdnai pagarsėjęs Rusijos ir JAV santykių „perkrovimas“ tikrai baigėsi. Kinai savo ruožtu tikrai nepalaikys griežtesnių sankcijų, nes yra per tvirtai saistomi su Iranu ekonominių (ypač naftos importo bei apskritai tarpusavio prekybos mastų) saitų.

Po teismo nuosprendžio – audringos reakcijos

Teismo procesas, kuris labiau priminė sovietinių laikų parodomąjį teisinį farsą, plačiai nuskambėjo, ir Vakaruose, ir Rytuose. Daugybė įtakingų Europos valstybių užsienio reikalų ministrų, JAV valstybės sekretorė Hilary Clinton ir ES užsienio politikos atstovė Catherine Ashton neigiamai sureagavo į akivaizdų politinį susidorojimą su J. Tymošenko ir išreiškė susirūpinimą dėl Ukrainos virsmo autoritarine ir teisės viršenybės nepaisančia valstybe.

Netgi Rusija, patyrusi „suverenios demokratijos“ praktikė, aukščiausių užsienio politikos atstovų ir paties premjero Vladimiro Putino lūpomis pareiškė nesuvokianti, kodėl J. Tymošenko buvo nuteista. Be abejo, Rusijoje „nuoširdus“ rūpestis dėl teisės padėties Ukrainoje buvo nustelbtas nerimo, kad J. Tymošenko nuteisimas už oficialių galių viršijimą, pasirašant Rusijai palankią sutartį dėl dujų importo, gali būti panaudotas kaip politinio spaudimo priemonė Ukrainai derantis dėl naujos dujų kainos su Gazprom ir taip kvestionuojant 2009 pasirašytos sutarties teisėtumą.

Nors J. Tymošenko šlovės valandos jau praeityje – tą rodo ne tik visuomenės apklausos, bet ir ganėtinai marginaliai atrodantys jai palankių ukrainiečių protestai – ši situacija gali iššaukti audringesnę visuomenės reakciją, jei charizmatiškajai politikei pavyks pasinaudoti kankinės įvaizdžiu. Kaip rodo istorija, J. Tymošenko tampa itin pavojinga, kai reikia veikti iš silpnesniojo pozicijos.

Situacija komplikuojasi

Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovičius turi aiškų tikslą – eliminuoti vis dar pavojingą J. Tymošenko iš 2012 Rados rinkimų. Siekdamas, kad vilkas būtų sotus ir avis sveika, prezidentas palieka užuominų, kad teismo sprendimas nuteisti J. Tymošenko 7 metams nėra galutinis. Taip V. Janukovičius tikisi pasilikti manevro laisvę po kategoriško ES reikalavimo paleisti J. Tymošenko į laisvę, kad ji galėtų dalyvauti minėtuose rinkimuose. Net ir paleidus J. Tymošenko, jos reputacijoje atsirastų teistumo dėmė, o žinant, dėl ko įvyko pats teismas, tai vis tiek suteiktų papildomų svertų jau minėtose derybose dėl naujų dujų kainų.

Visgi neseniai iškelti nauji kaltinimai J. Tymošenko finansinėmis machinacijomis gali nubraukti tokio scenarijaus galimybes. Tada ES žodinis nepasitenkinimas gali virsti pastaruoju metu intensyviai vykstančių derybų dėl Asociacijos sutarties įšaldymu. Tai būtų skaudus smūgis V. Janukovičiui ir jo sąjungininkams oligarchams, kuriems itin svarbi sutartyje esanti detalė – laisvos prekybos zonos sukūrimas tarp ES ir Ukrainos.

Ukraina ir vėl tarp Rytų ir Vakarų

Ko gero, Ukraina pervertino ES vertybinę hierarchiją – pagarba teisės viršenybei čia kol kas svarbesnė už geopolitinius išskaičiavimus. Be abejo, kaip pažymi The Economist, ES itin skaudu atstumti Ukrainą – visi puikiai žino, jog šioji yra svarbi kaip energijos išteklių koridorius, jau beveik apjuostas pradėjusio veikti Nord Stream ir planuojamo South Stream dujotiekio, bei kaip potenciali žemės ūkio ir pramonės galybė. Visgi Ukraina, atrodo, nepalieka kito pasirinkimo ir J. Tymošenko teismo procesu neriasi sau kilpą ant kaklo. Savo veiksmais atstumdama ES Ukraina gali prarasti ne tik bevizio režimo su ES galimybę, tačiau ir politinį pripažinimą Vakaruose.

Tai svarbu žinant, jog nesuderinus mažesnių dujų kainų su Gazprom Ukraina turėtų rimtų finansinių problemų, kurioms sprendimą pateikti visada pasirengusi Rusija. Nenuostabu, kad šalia įtikinėjimo prisijungti prie muitų sąjungos, kurią sudaro Rusija, Baltarusija ir Kazachstanas, atsirado nauja Putino iniciatyva – Eurazijos sąjunga, skirta konkuruoti su ES. Ukrainos pritarimas abiem atvejais reikštų gerus santykius su Rusija, ir automatiškai pigesnes dujas.

Visgi V. Janukovičius turėtų neapsigauti, nes tokiu atveju iškiltų grėsmė Ukrainos suverenumui, o pats prezidentas kartu su oligarchais rizikuotų prarasti politinę įtaką bei turtų kontrolę.

Baigtis – galimas lūžio taškas?

Galbūt situacija nėra tokia dramatiška. Štai HSBC banko Maskvoje ekonomistas Aleksandras Morozovas nurodo, kad V. Janukovičius savo politiniais piruetais nerizikuoja valstybės suverenumu, o sprendžia politinio populiarumo problemas. Pasirodo, kad Ukraina pakankamai daug sutaupė pirmą metų pusę mokėdama už dujas vis dar lengvatinėmis sąlygomis, o šalies Nacionalinis Bankas yra sukaupęs 58 milijardų eurų vertės rezervą užsienio valiutomis. Taigi finansinis krachas Ukrainai bent artimiausiu metu negresia, tačiau nepavykus susitarti su Gazprom dėl mažesnių dujų kainų, V. Janukovičius turės didinti didinti sąskaitas vartotojams ir verslui, kas stipriai sumažins partijos populiarumą.

Vis dėl to tenka pripažinti, kad politinė situacija išlieka įtempta. Vakaruose niekas netiki V. Janukovičiumi, jog jis negalįs paveikti teismo bei atšaukti J. Tymošenkos įkalinimą, o nauji kaltinimai dar labiau silpnina susitarimo galimybes. Šis teismo procesas žymi, jog nepaisant didelio įdirbio derybose su ES, Ukraina neįstengia užgniaužti vidinių politinių rusiško autoritarizmo tendencijų. Jei situacija nesikeis, tai gali reikšti lemiamą posūkio tašką Ukrainos istorijoje – savęs pasmerkimą izoliacijai Vakaruose ir tapimą Rusijos marionete.

Kaip subtiliai įžvelgė politologė Julia Ioffe, V. Janukovičiaus susidorojimas su J. Tymošenko primena kraupią Bizantijos imperijos, suteikusios Kijevui ir Maskvai religiją bei įkūrimo mitologiją, praktiką, kai nuverstas karalius būdavo siaubingai sužalojamas, idant nė iš tolo neprimintų tos įsikūnijusios tobulos dievybės, kokia dar neseniai buvo pripažįstamas – kitaip tariant, būtų amžiams pašalintas iš tolimesnės kovos dėl aukščiausiojo posto. Belieka tikėtis, kad Ukraina nesižvalgys į praeitį ir pasirinks vakarietišką demokratiją bei gerovę vietoje Rytų despotijos.