Tekstas pranešimo, skaityto konferencijoje Idėjos, vertybės, asmenybės Lietuvos ateičiai, 2010 m. gruodžio 3 d. LR Seime

Šiandien dažnai girdime įvairių akademikų, politikų, žurnalistų ar kitų visuomenės veikėjų lūpose linksniuojamas frazes apie visuomenės moralinį nuopuolį, žmones užvaldantį materializmą, vartotojiškumą, nykstantį saiko jausmą, menką pagarbą dvasiniams autoritetams bei t.t. Šiuo pranešimu, remdamasis ispanų filosofo José Ortegos y Gasseto įžvalgomis, bandysiu detalizuoti kokios bėdos dorybių lygmenyje yra apėmusios šiandienos visuomenę  bei tikiuosi paskatinti susimąstyti, kokį ateities kelią vertėtų rinktis mums lietuviams, ir apskritai, europiečiams.

Mūsų postmodernioje epochoje yra įprasta, o kartais net privalu, kalbėti apie visa ką apimantį reliatyvumą, prasmės ir krypties santykinumą bei nereikšmingumą. Šis požiūris liudija gilias žmogaus abejones savimi ir jį supančia aplinka. Tai lyg vizija alpinistui užkopusiam į savo gyvenimo kalno viršūnę ir žiūrint apačion – koks skirtumas, kuria kryptimi dabar pasukti, vis tiek jos visos veda tik žemyn. Aišku, galima alternatyva, likti stovėti vietoje tol, kol galbūt aukštesnioji jėga pasiims tave kartu su savimi, į dausas.

Štai tokioje padėtyje dar praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje Europą įžvelgė esant Ortega y Gassetas.

„Šių dienų Europos visuomenės gyvenimą – gerai tai ar blogai – lemia vienas itin svarbus faktas: visa valdžia masių rankose. Kadangi iš esmės masės nei privalo, nei sugeba valdyti netgi savo likimo, o ką jau kalbėti apie visą visuomenę, – vadinasi, dabar Europa išgyvena vieną sunkiausių krizių, kokia tik gali ištikti žmogų, tautas, kultūrą. Jos veidą mes pažįstame ir žinome padarinius. Žinome ir jos vardą – tai masių sukilimas.“

Šioje vietoje turėtų kilti klausimas – ką bendro turi dabartinė ir tų laikų Europa, juk praėjo jau 80 metų. Ir iš tiesų, mes jau keletą dešimtmečių gyvename, anot Jeano-François Lyotardo, postmodernaus būvio sąlygomis, tuo tarpu Ortega y Gassetas visą savo intelektualinę energiją buvo sutelkęs į sumodernėjusios europinės visuomenės gyvenimo būdo kritiką. Tačiau tuo metu, kada buvo rašoma knyga Masių sukilimas (La rebelión de las masas), t.y. 1929-30 metais, Europa jau buvo peržengusi klasikinio modernizmo slenkstį. Tad šis kūrinys, galima manyti, yra ne tiek modernizmo, kiek beužsimezgančios postmodernios visuomenės vertybinė kritika.

Ypatumai skiriantys modernios ir postmodernios visuomenės individą, galima teigti, yra vienas svarbesnių elementų, kuriais savo knygoje operuoja Ortega y Gassetas. Modernioje epochoje žmogus jau gimsta su teisėmis, t.y. su prigimtinėmis teisėmis, kurių nevalia pažeisti, nei valstybei, nei kitam žmogui. Šias teises jam garantuoja valstybė bei praeities kartos, padėjusios savo galvas tam, jog tai taptų realybe. Modernioji politinės minties samprata individą po truputį ėmėsi atpalaiduoti ne tik nuo dėkingumo protėviams už savo prigimtines teises, bet ir nuo moralinių saitų. Žmogus gali rinktis savo kelią, siekdamas asmeninės laimės, laisvės ir individualaus arba bendrojo gėrio. Autoritetas iš šalies individui nebegali įsakyti, kas gyvenime daryti gera, o kas bloga. Vis dėlto modernioje visuomenėje dar išlieka nenunykusi tradicionalistinė žmogaus kaip tikslo, o ne priemonės samprata. Tačiau, kaip teigė vienas iškiliausių klasikinio liberalizmo filosofų Immanuelis Kantas, individui dera elgtis taip, jog jo elgesio maksima galėtų tapti visuotiniu dėsniu, kuris būtų priimtinas ir jam pačiam.

Tuo tarpu postmodernioje visuomenėje žmogus tiek moralę, tiek ir pareigas pasirenka pats. Taip yra dėl to, jog niekas negali apibrėžti bendros gėrio vizijos. Tad individas gali elgtis kaip tinkamas, nes visa ką jis daro yra jo asmeninė saviraiška. Net teoriškai nebelieka punkto galiojusio modernioje visuomenėje, kad žmogus turi elgtis taip, jog jo elgesys galėtų tapti visuotiniu pavyzdžiu. Dabar – visi žmonės skirtingi, todėl visi elgiasi kaip nori.

Nors kita vertus, sudėtinga teigti, jog dabar apskirtai esama individo, mat jį išlaisvinus nuo bet kokio imperatyvaus tono, jis atsisako pagrindinių bruožų, kurie žmogų išskiria iš gyvūnijos pasaulio. Teisės, kurias visuomenė suteikia individui jam vos gimus, beveik nereikalauja jokio grįžtamojo ryšio, nes tai yra traktuojama kaip neginčijama duotybė, žmogaus gyvenimo atskaitos taškas. Taigi šiuo atveju, žmogus nuo bet kurio kito gyvūno skiriasi ne tiek savo elgesio ypatumais bei gebėjimų visuma, kiek dėl išorinių išvaizdos veiksnių. Tą kaskart patvirtina šių dienų mokslininkai, savo praktiniais ekspermentais vis nesurandantys žmogaus sielos.

Ortegos y Gasseto masės žmogaus sąvoka yra labai panaši į jau aptartą šiandienos eilinį, paprastą postmodernios visuomenės atstovą. Dar XVIII amžiuje žmogaus gyvenimas jam buvo našta tikrąja to žodžio prasme – tiek ekonominiu, tiek fiziniu atžvilgiu. Apskritai, žodis gyvenimas paprastam žmogui reiškė apribojimus, pareigas, priklausomybę arba, vienu žodžiu, priespaudą. Priespauda egzistavo ne tik socialinėje ar juridinėje terpėje, tačiau buvo juntama ir dvasiniame gyvenime. Dideli XIX amžiaus pokyčiai žmonių kasdienybėje apvertė buvusią pasaulio tvarką mažne aukštyn kojomis. Ortega y Gassetas išskiria trejetą faktorių, kurie iš esmės lėmė šios buitinės revoliucijos atsiradimo priežastis, t.y. liberalioji demokratija, eksperimentinis mokslas ir industrializacija.

Naujasis žmogus beveik nebesusiduria su priespauda visuomeniniame gyvenime, disponuoja tokiais namų apyvokos ir higienos daiktais, kurių anksčiau neturėjo net labai pasiturintys žmonės, gali puoselėti savo troškimus daugelyje sričių, nes nuo šiol jo beveik niekas nebevaržo. Dabar jo psichologiją formuoja du pagrindiniai aspektai, tai nežabotas poreikių tenkinimas bei nedėkingumas už savo dabartinį klestėjimą. Jis paprasčiausiai nesuvokia, kodėl ir kam reikia dėkoti už tai, jog jo gyvenimas yra toks nesudėtingas bei smagus. Dabartinė padėtis jam yra tarsi gamtos duotybė – kaip yra dabar, taip ir turi būti, nes kitaip ir nebuvo.

Dar vienas labai svarbus aspektas gvildenamas Ortegos y Gasseto knygoje yra masės ir elito žmogaus mentaliteto distinkcija. Kaip jau buvo minėta, paprasti žmonės iki XIX amžiaus savo gyvenimą jautė esant suvaržytą kone iš visų pusių. Jeigu kažkokiu būdu pavykdavo pakilti socialinės sanklodos laipteliais aukštyn, tai buvo laikoma esant aukštesnės jėgos atpildu už visas prieš tai tekusias kančias. Tuo tarpu dabar žmogus gyvenimą be apribojimų suvokia kaip natūralią būseną, kurios neverta aiškinti. Tai savo ruožtu jam leidžia manyti esant aukščiausiuoju autoritetu, kurio poreikius būtina patenkinti. Kadangi prieš nieką nebereikia lankstytis, jis ima jaustis tobuliausiu Žemės kūriniu, kuriam nebereikia siekti aukštesnių, dvasinių tikslų. Nes jie jau pasiekti.

Šis požiūris liudija gilias žmogaus abejones savimi ir jį supančia aplinka. Tai lyg vizija alpinistui užkopusiam į savo gyvenimo kalno viršūnę ir žiūrint apačion – koks skirtumas, kuria kryptimi dabar pasukti, vis tiek jos visos veda tik žemyn. Aišku, galima alternatyva, likti stovėti vietoje tol, kol galbūt aukštesnioji jėga pasiims tave kartu su savimi, į dausas.

Tačiau iš esmės pasikeitė tik žmogaus suvokimas apie aplinką ir save, o ne pati aplinka ar jis pats. Masės žmogus liko toks pat – ribotų fizinių ir protinių galimybių, daugeliu atvejų nekūrybingas ir neatsakingas. Nors iki tol jam tekdavo už savo veiksmus atsakyti ar savo ponui ar visuomenei ar pačiai gamtai, dabar šios atsakomybes tarsi nebeliko, nes autoritetų taip pat.

Kaip atsvarą tokiam žmogaus tipui Ortega y Gassetas pateikia visuomenės elito atstovo portretą. Visų pirma, tai labiau metaforiška, nei kūniška būtybė. Ji nuolat junta savo žmogiškojo prado menkumą palyginti su dieviškąja Būtimi. Bet, tuo pat metu, nepasiduoda nevilčiai ir visomis išgalėmis stengiasi siekti vis kažko daugiau nei iki šiol yra pasiekęs. Valios pastangų dėka iš savęs reikalaudamas vis sunkesnių tikslų, jis jaučiasi priartėjęs prie dieviškojo prado. Elito žmogus bando pateisinti žmogaus, kaip aukštesnės gyvūnų rasės atstovo statusą ir nepasiduoda valdomas tik savo biologinių instinktų ar emocinių kaprizų.

Žmogaus statusas elito atstovą įpareigoja derinti savyje tiek gyvuliškąją, tiek dieviškąją prigimtį, neteikiant nei vienai pirmenybės. Visas jo gyvenimas tampa vidine kova su išorės pagundomis, kurios kėsinasi nusverti harmonijos svarstykles į kažkurią vieną pusę. Tokio tipo žmogaus gyvenimo misija yra tarnavimas kitiems, autoritetui ir Dievui. Tik šitoks gyvenimas gali būti tikrai kilnius. Anot Ortegos y Gasseto, esminis kilnumo bruožas yra reiklumas sau, pareiga, o ne privilegijos. Vidinio saikingumo jausmas yra tai, kas skiria elito žmogų iš visų kitų.

Moderniosios minties sąjūdis padedamas industrinės revoliucijos pasiektų laimėjimų iš esmės panaikino tradicinę visuomenės hierarchiją, tuo pačiu tūkstantmetę valdžios pasidalinimo praktiką. Tai įvyko, anot autoriaus, dėl vieno kilniausių gestų žmonijos istorijoje, kada dalis privilegijuotųjų savo valia nusprendė savo teisėmis pasidalinti su mažuma (santykine dauguma). Visa tai inspiravo modernaus intelektualinio sąjūdžio sukeltas liberalios minties pakilimas valdančiojo elito sluoksniuose. Vystantis politiniams pokyčiams išskirtinė mažuma ne tik išsižadėjo dalies savo teisių vardan socialinės lygiavos, tačiau ir prisiėmė atsakomybę nuo šiol valdyti kartu su opozicija. Ilgainiui elitas patikėjo masinio gyvenimo lygio pakilimo sukeltais žmonijos progreso apžavais, t.y. jog visi žmonės taps panašūs į juos, tam tik tereikia suteikti galimybę įvykti.

Rodos, toks istorijos posūkis turėjo pradžiuginti ir nuraminti ilgus amžius socialinę neteisybę kentusius žemesniuosius luomus, pagaliau sulaukusius savosios šlovės valandos. Naujos gyvenimo sąlygos paprastam žmogui atvėrė iki tol net nesvajotus horizontus – mašininė gamyba leido atsirasti laisvalaikio sąvokai. Tai savo ruožtu reiškė, jog žmonės galės disponuoti anksčiau tik aristokratijai prieinamoms privilegijoms – savišvietai, dvasiniam ir fiziniam savo asmens tobulinimui.

Tačiau praktika parodė, jog tai iš esmės nepakeitė, nei masės žmonių sąmonės, nei pasaulėžiūros, nei pomėgių. Vietoj to, kad būtų masiškai pradėta ugdyti savo skonį, dvasią, lavinti kūrybiškumą, skatinti nesavanaudiškumą, gilintis į įvairius mokslus arba, trumpai tariant, siekti tiesos ir tobulybės, buvo pasitenkinta trumpalaikiais, neturinčiais išliekamosios vertės, kūniškais malonumais. (Pvz., kalbant apie šiandienos Vakarų, taip pat ir Lietuvos, vartotojiškas visuomenes galima pastebėti akivaizdžius to požymius, kada vietoje dvasinio tobulėjimo paprastai kur kas labiau yra siekiama patenkinti dirbtinus, masinių paslaugų ir pramogų vajaus suformuotus poreikius) Skirtumas tas, jog šį kartą mases valdo ir jas subordinuoja jau nebe už visuomenės gerovę, stabilumą ir ateitį atsakingas elitas, o neaiškios, menkų moralinių įsipareigojimų turinčios, paprastai pelno ir politinės įtakos siekiančios asmenų grupės. Joms neįdomu kas atsitiks su visuomenės struktūra po jų rengiamų eksperimentų, turinčių vieną pagrindinį tikslą – uždirbti pinigus ir išlaikyti galią savo rankose.

Daugeliu atvejų, šie visuomenės gyvenimui vadovaujantieji sluoksniai atitinka Oretgos y Gasseto masės žmogaus prototipą, beje, kaip ir jų valdomieji žmonės. Jie neketina keistis ar bandyti supanašėti su tikrojo, klasikinio elito atstovais, perimti jų manieras, pasaulėžiūrą, istorinį atsakomybės jausmą. Tiek dabartinis pseudoelitas, tiek ir likusi didžioji visuomenės dalis sutinka dėl vieno ir pačio svarbiausio dalyko – Dievo nebeliko, tegyvuoja Žmogus! Tiksliau tariant ne tas Žmogus – Dievo ir Gamtos sūnus bei tarpininkas, o žmogus – biologinė būtybė.

Visuomenė, kurioje moralinės užkardos yra beveik išgriautos arba sparčiai griaunamos, žmogus ima supanašėti su personažu, kurio egzistencinę situaciją yra aprašęs italų politinis filosofas Niccolò Machiavelli. Tenai individas tikėdamasis išlikti nesutryptas tarp tokių kaip jis pats, paprasčiausiai nebegali laikytis mandagaus/moralaus elgesio normų. Tokioje visuomenėje žmonės skaldosi į smulkias, fragmentiškas viena kitai priešiškas grupeles, arba apskirtai, iki individų lygmens. Juos paprastai sieja tik bendras baimės jausmas dėl savo gyvybės ir troškimas pašalinti kliūtis, kurios trukdo tenkinti jų kūniškus poreikius. Sekant Machiavelli įžvalgomis, norėdamas suvaldyti šią demoralizuotą žmonių minią, valdovas/valdžia galiausiai tegalės naudotis tik klasta, jėga ir negailestingumu.

Tikiuosi, jog daugeliui jūsų iškilo nemažai aliuzijų ir asocijacijų su dabartinėmis visuomenės problemomis Lietuvoje. Tad ko gi galėtumėme pasimokyti iš Ortegos y Gasseto įžvalgų? Ar šiandien, gyvenant postmodernioje epochoje, mums belieka raminti sąžinę, jog esame per maži ir per silpni, jog galėtume pasipriešinti masyvios, bedievės minios srautui ir kovoti tik už savavąjį, individualųjį gėrį? O gal vis dėlto valios pastangomis mums verta bandyti sau kelti dvasiškai aukštesnius, bendrojo gėrio tikslus? Atsakymus į šiuos klausimus norėčiau palikti atvirus kiekvieno savarankiškiems apmąstymams.

Literatūra

1. Herrero, J. Ortega y su crítica a la sociedad de masas. Madrid: Arbor 359, 1995.
2. Kantas, I. Dorovės metafizikos pagrindai, 1980.
3. Makiavelis, N. Valdovas. Kn: Makiavelis, N., Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis, 1992.
4. Ortega i Gasetas, Ch. Masių sukilimas. Vilnius: Mintis, 1993.
5. Ortega y Gasset, J. España invertebrada. Kn: Obras completas de José Ortega y Gasset. Tomo III. Madrid: Revista de Occidente, 1966.
6. Sabine, G. H.; Thorson, Th. L. Politinių teorijų istorija. Vilnius: Pradai, 1995.

Šiandien viešojoje erdvėje dažnai kalbama apie sekuliarizaciją ir jos reikšmę. Deja, neretai šis terminas naudojamas nesigilinant į jo prasmę. Šitokiu būdu viešumoje devalvuojamas sakralumas, paprastai atmetamas kaip iracionalus ir dėl to nereikalingas bei atgyvenęs žmogiškosios būties elementas. Taip paprasčiausiai norima kritikuojamą religinį mentalitetą sumenkinti, išsamiai neapmąstant jo sąsajų su sekuliariuoju. Šiame tekste trumpai apžvelgsiu sekuliarizacijos nevienareikšmiškumą, dažnai prieštaraujantį dogmatiškai visaapimančios sekuliarizacijos skelbėjų pozicijai.

Norint geriau suvokti kokį nors fenomeną, pirmiausia būtina apibrėžti galimas jo prasmes, todėl būtų tikslinga išskirti tris skirtingas reikšmes, kurias gali turėti sekuliarizacijos terminas:

1. Dalinė sekuliarizacija – Bažnyčios ir valstybės atsiskyrimas;
2. Modernizacijos-sekuliarizacijos teorija, akcentuojanti, kad visuomenėms modernėjant, nyksta religiniai įsitikinimai;
3. Religinio-teologinio diskurso sąvokų perkėlimas į sekuliariąją sferą.

Šių reikšmių aptarimas leidžia į sekuliarizaciją pažvelgti iš įvairių perspektyvų ir atskleisti svarbias, deja, dažnai pamirštamas šio proceso puses. Nepasiribojant vienu konkrečiu šio fenomeno elementu ir plačiau aptariant skirtingus jo bruožus, galima rekonstruoti tikslesnį tikrovės vaizdą.

Pradėti reikėtų nuo dalinės sekuliarizacijos, kurią galima apibūdinti kaip dviejų institucijų, Bažnyčios ir valstybės, atsiskyrimą. Moderniajame diskurse įsivyravęs mitas, kad impulsą šiam procesui duoda pasaulietinės institucijos, ir kad būtent jos sekuliarizavo politiką, Vestfalijos taikos sutartimi išstumdamos religiją iš tarptautinės politikos, o Bažnyčia, priešingai, visuomet bando išlaikyti glaudesnį religinės ir pasaulietinės valdžių ryšį. Tačiau taip pateikiamas vaizdas gerokai iškreipia realybę. Jau Šventajame Rašte, Evangelijoje pagal Morkų (Mk 12, 17), yra rašoma: „[...] tuomet Jėzus jiems tarė: „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo Dievui.“ Ir jie be galo juo stebėjosi.“

Taip pat galima prisiminti ir šv. Augustiną veikale De Civitate Dei išskyrusį Dievo ir Žmogaus miestus. Vadinasi, teologiniame diskurse ši religinės ir pasaulietinės valdžių santykio bei jų autonomijos problema buvo aktuali jau nuo pirmųjų krikščionybės amžių. Tai atsispindi ne vien  teorijoje. Pirmoji, iš didžiųjų Vakarų revoliucijų taip pat itin glaudžiai susijusi su didesniu religinės ir pasaulietinės valdžių atskyrimu. Šį procesą pradėjo popiežiaus Grigaliaus VII. Jo metu Vakarų Bažnyčia, uždrausdama simoniją (t. y. rangų, pareigų bei privilegijų Bažnyčioje pirkimas ar pardavimas), įvesdama celibatą ir tokiu būdu tapdama autonomiška institucija, sugebėjo atmesti anksčiau valstybės darytą tam tikrą įtaką.[i]

Tuo tarpu Rytuose, Bažnyčiai nedavus pirmojo postūmio valdžioms atsiskirti, valstybė taip ir nesudarė sąlygų šiam procesui prasidėti. Dėl to stačiatikiškose šalyse religinės institucijos visuomet išlikdavo daugiau ar mažiau subordinuotos pasaulietinei valdžiai.[ii] Vadinasi, du skirtingi valdžios poliai Vakaruose atsiskiria būtent dėl Bažnyčios suteikto impulso šiam procesui prasidėti.

Būtina pabrėžti, kad ką tik trumpai aptarta dalinė sekuliarizacija toli gražu nereiškia ir neimplikuoja bendro visuomenės supasaulėjimo ar religinių įsitikinimų nykimo. Tai – institucinis procesas, aiškiau apibrėžiantis atskiras valdžios sferas. Pavyzdžiui, Jungtinių Amerikos Valstijų konstitucijoje griežtai įtvirtinta religijos laisvė, o tuo pačiu ir Bažnyčios bei valstybės atskyrimas, tačiau tai anaiptol nereiškia, kad religija ir tikėjimas JAV vaidina mažesnį vaidmenį nei kitur. Greičiau priešingai – JAV visuomenė išlieka viena religingiausių Vakarų pasaulyje.

Reikia pabrėžti, kad jei iš religinės pusės pradėta dalinė sekuliarizacija gali būti vadinama taikia ir pagrįsta skirtingų institucijų sugyvenimu, tai pasaulietinės valdžios vykdoma sekuliarizacija dažniausiai grindžiama priešiškumu religijai. To pavyzdžiais galima laikyti Prancūzijos, Rusijos revoliucijas ar 1931 metų Ispanijos konstituciją.[iii]

Antroji iš paminėtų sekuliarizacijos termino reikšmių – sekuliarizacija kaip metafizinių įsitikinimų nykimo procesas. Jis teigia, kad modernizuojantis visuomenei ir vykstant industrializacijos procesui vis daugiau žmonių atsisako transendentinio tikėjimo, kol galiausiai visuomenė tampa visiškai sekuliaria. Su šia socialiniuose moksluose ilgą laiką nekvestionuota, o ir dabar dominuojančia, paradigma visų pirma reikėtų sieti garsųjį vokiečių sociologą Maxą Weberį. Anot jo, modernioje Vakarų visuomenėje vyksta laipsniškas Welt Entzauberung (vok. pasaulio atkerėjimas), o besivystantis mokslas ateityje galutinai išstums “iracionalų” tikėjimą. Žinant Weberio autoritetą bei tai, kad jam pritarė nemaža dalis žymių asmenybių, tokių kaip Sigmundas Freudas ar Anthony F. C. Wallace’as, nenuostabu, kad ir be konkretaus empirinio pagrindimo ši teorija sulaukė didelio palaikymo. Šioje vietoje nesunku įžvelgti paradoksą – sekuliarizacijos teorija buvo sakralizuota, aklai pasitikint autoritetais, jų skelbiamus žodžius priimant kaip nekvestionuojamus. Taip ji pati iš esmės tapo socialinių mokslų dogma.[iv]

Vis dėlto antroje XX a. pusėje požiūris ėmė keistis. Visų pirma, didžiosios religijos niekur neišnyko, priešingai, jas išpažįstančių žmonių skaičius augo, ir plito kraštuose, kurie palaipsniui modernizavosi, pavyzdžiui, Kinijoje. Įdomu ir tai, kad empiriniai tyrimai (kurių labai ilgą laiką buvo atlikta nepakankamai daug) parodė, jog net ir nedidelės senosios religijos Pietryčių Azijoje, ganėtinai industrializuotose šalyse, neišnyksta ir išlaiko savo vaidmenį visuomenėje.[v]

Žvelgiant iš kitos pusės, religiškumas dažniau individualizuojamas, plinta įvairūs New Age tipo judėjimai, dažnai apjungiantys net ir tarpusavyje nederintinų religijų elementus.[vi] Praradus transcendentinę religiją jos vietą užima tikėjimas įvairiais sąmokslais, politinėmis religijomis ar pseudomokslais. Galiausiai, problema tampa ir kai kuriuose regionuose vis stiprėjantis fundamentalizamas, ką pademonstravo 2001 m. rugsėjo 11-osios tragedija.

Galima išskirti tris sekuliarizacijos teorijai prieštaraujančius procesus:

1. Misionierių veikla ir didžiųjų religijų plitimas šalyse, kuriose jos iki šiol vaidino  menkesnį vaidmenį;
2. Religinio fundamentalizmo stiprėjimas;
3. Individualizuotų, sinkretiškų tikėjimų plitimas.

Deja, nepaisant šių svarbių aspektų, vis dar tebedominuoja įsitikinimas, kad modernizacija ir visaapimanti visuomenės sekuliarizacija yra vienas nuo kito neatsiejami procesai.  Vokiečių filosofo Juergeno Habermaso teigimu, religijos neišnyko, jos išlaiko savo vaidmenį sekuliarėjančioje aplinkoje, todėl Vakarų Europos valstybes būtų teisingiau vadinti ne sekuliariomis, o post-sekuliariomis.[vii] Ši skirtis atspindi suvokimą, kad tikėjimas išliks ir toliau vaidins vaidmenį ne vien tik privačiame, bet ir viešajame gyvenime. Vadinasi, tiek sekuliarusis, tiek sakralusis elementai niekur išnykti negali. Žinoma, vidinė jų turinio kaita egzistuoja, tačiau tikėjimas vieno ar kito iš šių mentalitetų išnykimu, veda prie klaidingų išvadų.

Trečiasis galimas sekuliarizacijos sąvokos aiškinimas – jos interpretavimas kaip teologinių sąvokų ir religinio mąstymo elementų persikėlimas į sekuliariąją erdvę. Šioje vietoje pirmiausia reikėtų prisiminti vieno žymiausių XX a. juristų, vokiečio Carlo Schmitto, frazę iš knygos Politische Theologie:

Visos reikšmingos valstybės mokslo sąvokos yra sekuliarizuotos teologinės sąvokos ne vien dėl savo istorinės raidos, [...] bet ir dėl savo sisteminės struktūros, kurios pripažinimas yra būtinas šių sąvokų sociologiniam nagrinėjimui.[viii]

Jis taip pat pateikia ir keletą pavyzdžių, štai Visagalį Dievą atitiktų visagalis įstatymdavys, o stebuklą – teisinė išimtis. Tačiau kalbant apie sekuliarizaciją negalima apsiriboti vien šiais teologinių sąvokų perėjimo į teisinę sferą pavyzdžiais.[ix]

Vienas iš svarbiausių politinėje sferoje atsiradusių ir su sekuliarizacija susijusių fenomenų – politinių religijų iškilimas ir įsigalėjimas politiniame gyvenime.[x] Politinę religiją arba ideologiją galima apibrėžti kaip desakralizuotą religiją, iš kurios atimtas trascendentinis elementas, todėl to jų dogmos susijusios vien tik su šiuo pasauliu. Bendras tokias ideologijas jungiantis bruožas yra Dievo atmetimas ir išstūmimas iš pasaulio centro į jį vietą perkeliant sudievintą Žmogų, kuris gali tapti tobulu ir sukurti rojų čia, šioje žemėje, tad belieka tą žmogų pakeisti. Be abejo, tuos, kurie nepritaria ar nesutinka su politinių religijų dogmomis reikia atversti, kartais panaudojant ir jėgą. Aiškumo dėlei, vertėtų aptarti keletą tokių politinių religijų pavyzdžių.

Visų pirma reikia paminėti totalitarinius režimus pagimdžiusias ideologijas. Iš kurių galima išskirti marksizmą bei nacizmą.[xi] Anot pirmosios politinės religijos – marksizmo, tam tikrame ateities taške bus sukurtas rojus žemėje, kuomet valdžią į savo rankas perims proletariatas, viskas taps visiems prieinama, iš visų bus reikalaujama pagal galimybes, o duodama pagal poreikius. Tokios pseudoreliginės dogmos nepagrindžiamos. Jomis reikia tikėti, o ne pritarti po nuoseklių ir logiškų racionalių svarstymų. Kuo baigėsi komunistiniai bandymai Sovietų Sąjungoje, kitose Rytų bloko šalyse, Kambodžoje, Vietname, Šiaurės Korėjoje ir dar daugelyje vietų, niekam nėra paslaptis. Norint šią totalitarinę ideologiją primesti masėms, teko fiziškai susidoroti su milijonais žmonių, išdrįsusių jai pasipriešinti.

Nacizmas – dar viena totalinė ideologija, panaši į marksizmą. Jeigu marksistinė religija grindžiama klasiniu visuomenės skirstymu, tai naciai akcentuoja rasės ir tautos sąvokas. Vėlgi konstruojamas žemiškasis rojus, kuris egzistuoja rasiniu pagrindu sutvarkytoje visuomenėje. Ypatingai svarbų vaidmenį vaidina žemiškojo vado, fiurerio, sudievinimas, jo prilyginimas mesijui. Totalitarinis nacizmo eksperimentas taip pat pareikalavo milijonų aukų.

Tačiau toli gražu ne visos politinės religijos yra totalitarinius režimus pagimdžiusios ideologijos. Kitos politinės srovės taip pat turi pseudoreliginių bruožų, iš kurių vertėtų išskirti utopianizmą bei tam tikrą fanatiškumą. Štai, pavyzdžiui, aplinkosauginė ideologija turi nemažai į šiapusybę perkeltų religijoms būdingų elementų. Čia yra ir būsimasis rojus – natūralus gamtiškas gyvenimas, ir prarastasis rojus – industrinės žmonijos pažangos nepaveikta gamta, ir nuopolis – industrija, kurį atpirkti gali tik „darnusis vystymasis“ (sustainable development).

Kontinentinis liberalizmas taip pat yra viena iš politinių religijų. Praradęs ryšį su transcendencija ir į Dievo vietą perkeldamas žmogų, jis jį sudievina, manydamas, kad žmogus iš esmės gali pakeisti pasaulį, sukurdamas rojų, kuriame viskas būtų neutralu ir reguliuojama, visos žemiškosios negandos panaikintos, o pasaulis depolitizuotas ir desakralizuotas.

Politinės ideologijos žmonėms, praradusiems ryšį su tikrosiomis religijomis, leidžia užpildyti dėl Dievo išnykimo atsiradusią tuštumą. Aklas, fanatiškas tikėjimas savo lyderiu (fiurerio, Stalino kultas), dogmų nekvestionuojamumas veda prie sekuliaraus fanatiško utopianizmo, o šis savo ruožtu sąlygoja kovą su tais, kurie nepritaria ideologijai. Neturėdamos ryšio su anapusybe politinės religijos yra priverstos remtis vien šio pasaulio realybe, bet ir čia, nerasdamos tikrosios atramos, galinčios padėti paaiškinti pamatinius teiginius, privalo remtis tikėjimu. Jos reikalauja tikėjimo ir pasiūlo žmogui sekuliarųjį credo, kuris dažnai patenka ir į populiariąją kultūrą. Jos dėka galima pasiekti dar daugiau potencialių “tikinčiųjų”.

Vadinasi, tikrosios religijos išstūmimas iš viešosios sferos į privačiąją ir to sąlygotas viešosios erdvės ištuštėjimas nulemia politinių religijų, kaip sekuliaraus pakaitalo transcendenciniam tikėjimui, iškilimą. Beje, istorija bylo, kad totalinėms ideologijoms įgavus galimybę įvesti diktatą pasekmės būna tragiškos.

Iš to, ką pavyko aptarti, galima matyti, kad religinio mentaliteto poveikis sekuliariajam yra pakankamai reikšmingas. Net ir save laikydamas visiškai pasaulietišku žmogumi, asmuo negali atsisakyti tikėjimo. Kaip rašo žymus rumunų religijotyrininkas Mircae Eliade: „Šis pasaulietiškasis žmogus yra homo religiosus palikuonis ir negali sunaikinti nuosavos istorijos.“[xii]

Sekuliarizacijos procesas toli gražu nėra vienareikšmis jau vien dėl to, kad po šia sąvoka slypi skirtingos prasmės: Bažnyčios ir valstybės atsiskyrimas, pasaulio “atkerėjimas” bei teologinių sąvokų perkėlimas į sekuliarųjį diskursą. Lietuvoje labai dažnai tiek politiniuose, tiek intelektualiniuose sluoksniuose kalbant apie klausimus, susijusius su morale, ir ypač, su bioetika, teigiama, jog Bažnyčia neturi teisės dalyvauti viešajame gyvenime. Akcentuojamas valstybės sekuliarumas, pasaulietinės ir religinės valdžių atskyrimas. Šitaip iš Bažnyčios bandoma atimti teisę dalyvauti valstybės gyvenime, atmetama jos socialinė funkcija, neatsižvelgiant į tai, kad šiai institucijai priklauso nemaža dalis visuomenės.

Tuo tarpu organizacijos, kurios remiasi politinėmis religijomis, kartais apskritai nenurodančiomis jokių dorybių ar jas tiesiog atmetančiomis, gali reikštis netrukdomos. Jų pseudoreligiškumas viešumoje nėra pakankamai suvokiamas, todėl yra dirbtinai sukuriamas šių ideologijų pranašumo vaizdas, išpučiamas sekuliarumo burbulas, iškreipiamas tikrasis sekuliariojo ir sakraliojo mentalitetų santykis. Dėl masiškai klaidingo sekuliarizacijos supratimo, aiškus šių skirtingų sąvokos reikšmių atskyrimas, pasaulietinio ir religinio mentaliteto santykio persvarstymas, yra būtini norint aiškiau suvokti tikrovę. Tik įvairiapusis sekuliarizacijos problematikos tyrinėjimas gali leisti geriau pažinti šiandienos visuomenę ir padėti ištrūkti iš kreivų veidrodžių karalystės. O susipažinus su nuosava praeitimi bei dabartimi, tampa lengviau suvokti ir ateitį.

[i] Berman, H. Law and Revolution: the Formation of Western Legal Tradition. Cambridge: Harvard University Press, 1986.

[ii] Voegelin, E. New Science of Politics. Chicago: The University of Chicago Press, 1952.

[iii] Martinez-Torron, J. Freedom of Religion in the case of the Spanish Constitutional Court. Brigham Young University Law Review, 2001 (1).

[iv] Hadden, J.K. Toward Desacralizing Secularization Theory. Social Forces, 1987, 65 (3). P. 587-611.

[v] Stark, R. Secularization R.I.P. Sociology of Religion, 1999, 60 (3). P. 249-273.

[vi] Fox, J. A World Survey of Religion and the State. Cambridge University Press, 2008.

[vii] Habermas, J. Die Dialektik der Saekularisierung. Blaetter fuer deutsche und internationale Politik. 2008, (4). P. 33-46.

[viii] Schmitt, C. Political Theology, Four Chapters on the Concept of Sovereignty. Chicago:

Chicago University Press, 2005.

[ix] Ibidem.

[x] Voegelin, E. Modernity without Restraint. University of Missouri Press, 2000.

[xi] Gurian, W. Totalitarianism as Political Religion. Totalitarianism (ed. Friedrich, C. J.). New York: Grosset & Dunlap, 1964.

[xii] Eliade, M. Šventybė ir pasaulietiškumas. Vilnius: Mintis, 1997.

Galima išskirti du skirtingus tikėjimo kaitos aspektus: visų pirma, didžiųjų religijų vaidmuo kito, tačiau išliko svarbus. Vykę ir tebevykstantys pokyčiai nesugriovė religijų reikšmingumo. Pavyzdžiui, šalyse, kuriose dominuoja Vakarų krikščionybė, XX a. itin padidėjo Bažnyčios ir valstybės atskyrimas. Antra vertus, individualizuoti tikėjimai, tokie, kaip pavyzdžiui, tikėjimas paranormaliais reiškiniais tebegyvuoja iki šiol. Žinoma, ir čia kinta turinys, imama tikėti tokiais dalykais kaip, pavyzdžiui, pastovus ateivių lankymasis Žemėje.

Tad besivystant visuomenei tikėjimas bei religiškumas ne tiek nyksta, kiek transformuojasi. Be to, kaip pastebi religijų tyrinėtojas Markas Jürgensmeyeris, religijos išlikimas ir jos vaidmens stiprėjimas siejasi su nusivylimu moderniosiomis pasaulietinėmis religijomis: socializmu, liberalizmu ar fašizmu. Kitaip tariant, sekuliariosios politinės ideologijos, turinčios nemažai religiškumo ir savo laiku aršiai stojusios į kovą su religija, perėmė dalį žmonių iracionalaus tikėjimo. Tokia situacija puikiai pademonstruoja tikėjimo išlikimą, net ir ten, kur prarandama transcendencinė religija – politinės religijos suteikia naują tikėjimo objektą. Šalia religijų, sekuliarių ideologijų, New Age judėjimų ar paranormalių reiškinių medžiojimo egzistuoja ir tam tikras tikėjimas sąmokslo teorijomis. Šiais laikais, informacijos judėjimui įgavus milžinišką greitį, tokių teorijų populiarumas nepaprastai išaugo, jau vien todėl, kad pasitelkus internetą sužinoti „tikrąją tiesą“ tapo išties lengva.

Tokių teorijų įtikinamumą galima paaiškinti keliais žmogaus mąstymo aspektais. Visų pirma, reikia pabrėžti žmogiškojo proto polinkį visur ieškoti tvarkos bei sąsajų tarp objektų. Žmonės linkę atrasti racionalius priežastinius ryšius netgi ten, kur egzistuoja visiškas atsitiktinumų nulemtas chaosas (čia geru pavyzdžiu galime laikyti garsiąją Marso paviršiaus nuotrauką, kurioje dėl šviesos ir šešėlių žaismo aiškiai matyti milžiniškas „veidas“). Tokiu atveju, bet kokie, net ir visiškai vienas nuo kito nepriklausomi įvykiai gali būti suvokiami kaip vienas su kitu susiję tiesiogiai.

Dar vienas žmogaus mąstymo savitumas yra jo įsitikinimus atitinkančių faktų priėmimas bei netinkamų – atmetimas. Taip, pavyzdžiui, žmogus perskaitęs horoskopą (beveik visada pasižymintį dideliu neapibrėžtumu) bent kiek jį atitinkančius dienos įvykius yra linkęs sieti su pranašyste, o visa, kas astrologinių prognozių nepatvirtina arba joms prieštarauja, tiesiog „pamiršta“. Dėl šios mąstymo ypatybės abstrakčios ir jokio racionalaus pagrindo neturinčios astrologinės prognozės pradedamos laikyti teisingomis. Galima prisiminti garsųjį atvejį, kuomet žudikui sudarytas horoskopas buvo išsiųstas šimtui penkiasdešimčiai žmonių, iš kurių 94% patvirtino, kad horoskopas jiems puikiai tinka. Tokios žmogaus savybės, nors ir naudingos evoliucijos požiūriu (geriau įžvelgti įsivaizduojamą pavojų ir nuo jo apsisaugoti), neišvengiamai atveda ir prie klaidingų sprendimų bei lemia žmonių pritarimą net pačioms nepagrįsčiausioms sąmokslo teorijoms.

Dėl laiko „greitėjimo“ bei informacijos kiekio didėjimo, daugumos teiginių nebeįmanoma patikrinti, o dar jei pastarieji taip gražiai ir lengvai išdėstyti… Vargu ar kas imsis skaityti kelių dešimčių ar šimtų puslapių mokslinį darbą, kuriuo bandoma kažką paneigti, jeigu galima pasiimti bulvarinį skaitalą ar pažiūrėti pseudomokslinį filmuką – trunka trumpai, o ir pateikta gražiai. Kalbant apie sąmokslo teorijas reikia paminėti dar vieną psichologinę žmogaus ypatybę, Michaelo Shermerio įvardintą kaip agenticity – tikėjimą, kad nematomi agentai tikslingai kontroliuoja pasaulį, o žmonija yra nuo jų priklausoma.

Šiuolaikiniam žmogui prieinamas milžiniškas informacijos kiekis, ir, jeigu Viduramžiais į kaimą atkeliavęs pamokslininkas tapdavo didžiausia savaitės, mėnesio, o gal net ir dar ilgesnio laikotarpio sensacija, tai modernybėje žmogų reikia nuolatos maitinti naujomis žiniomis ir naujais pojūčiais. Kam skaityti Williamą Faulknerį, Marcelį Proustą ar tuo labiau Geoffrey Chaucerį, jeigu galima nesunkiai įsigyti įtempto veiksmo ir sensacijų kupiną trilerį, perskaitomą per vieną vakarą? „Da Vinčio kodo“ ir panašių knygų apie sąmokslo teorijas populiarumas rodo, kad žmonėms norisi sensacingų skaitalų, o jeigu juose atskleidžiama „amžius slėpta tiesa“, galima net ir patikėti bei nuvažiuoti į Luvrą pasimelsti prie Marijos Magdalietės „kapo“. Viena didžiausių tokių autorių, kaip Dano Browno, parašytų knygų keliamų problemų – klaidingos informacijos pateikimas tartum ji būtų teisinga. Vien prierašas „Da Vinčio kodo“ pradžioje, teigiantis, kad visi istoriniai įvykiai aprašomi knygoje yra tikri, leidžia skaitytojui priimti knygoje pateikiamus istorinius „faktus“ kaip neišgalvotus. Todėl daliai knygos skaitytojų sąmonėje nevalingai susiformuoja Tibro upės, pilnos nužudytų tamplierių, vaizdas (nors iš tiesų tik labai nedideliai daliai riterių buvo įvykdyta mirties bausmė ir net ne Romoje, o Prancūzijoje, karaliaus įsakymu). Kitas neblogas pavyzdys galėtų būti Pierro Plantardo 1956 m. sukurta „sena ir slapta“ Siono brolija, turėjusi padėti statant pigius būstus. Vis dėlto, net ir tai, kad Plantardas prisipažino suklastojęs organizacijos dokumentus, nepadėjo sugriauti XX a. antroje pusėje išpopuliarėjusio mito apie šimtmečius gyvuojantį slaptą ordiną.

Istorijos iškraipymas, įtempto veiksmo trileriuose pateikiamos informaciją kaip nekvestionuojamumas bei skatinimas nustoti mąstyti – taip galima apibūdinti panašaus pobūdžio knygas. Žinoma, kur kas daugiau intelektinio pajėgumo iš skaitytojų reikalaujantys kūriniai apie sąmokslo teorijas, tokie kaip Umberto Eco Il pendolo di Foucault (Foucault švytuoklė) lieka nepelnytai pamiršti. Štai pastarojoje Eco knygoje informacijos apie įvarius sąmokslus bei „pasaulį valdančias“ slaptas organizacijas yra nepalyginamai daugiau nei visuose Dano Browno stiliaus trileriuose. Tokia literatūra reikalauja laiko ir pastangų, todėl ne kiekvienas ryžtasi su ja artimiau susipažinti ir mieliau renkasi pamąstymų nereikalaujančias knygas.

Kalbant apie sąmokslo teorijas, nereikėtų pamiršti ir „demaskuojančių“ filmų, tokių kaip Conspiracy Theory: Did We Land on the Moon?, kurių populiariausiu galima laikyti garsųjį Peterio Josepho Zeitgeist, išverstą į daugelį pasaulio kalbų ir prieinamą visiškai nemokamai. Tai, kad Zeitgeist pagrindu kuriasi nauji judėjimai, skirti skleisti filme pateikiamoms idėjoms, įrodo šio kūrinio įtaką. Dėl tokio Zeitgeist poveikio, kalbant apie sąmokslo teorijas, būtina šį filmą apžvelgti kiek plačiau.

Pirmiausia reikėtų tarti keletą žodžių apie šaltinius, kuriais remiantis buvo sukurtas Zeitgeist. Tenka pastebėti, kad dauguma filmo gerbėjų įsitikinę, jog tai filmas, „padedantis atverti akis ir išmokti mąstyti kitaip“ (tarsi mąstymo kitoniškumas savaime implikuotų jo teisingumą). Be abejo, pažiūrėjus akis atveriantį filmą, privalu atmesti visas gerai argumentuotas knygas ar mokslinius straipsnius ir įtikėti kūriniu, besiremiančiu tokiais „mokslininkais“ kaip anglų poetas Geraldas Massey, kurio egiptologiniai darbai ir palyginimai tarp egiptietiškosios pagonybės ir krikščionybės seniai kritikuoti, kaip neturintys jokio mokslinio pagrindo ar Dorothy M. Murdock (įkvėptos New Age dvasios ir pasivadinusios Acharya S), kurios knygos apie krikščionybę, beje, leidžiamos tik jos pačios įsteigtoje leidykloje, kritikuojamos ne vien tikinčiųjų, bet ir skeptikų. Tai pačiai Murdock priklauso ir pareiškimas, kad sąvoka Dievo Sūnus atsiranda iš Dievo Saulės. Anglų kalboje šie žodžiai skamba gana panašiai, God’s Son ir God’s Sun, tačiau kitose kalbose, taip pat ir hebrajų, šis fonetinis panašumas paprasčiausiai neegzistuoja. Nebent norima įtikinti, kad senovės pasaulyje visi šnekėjo angliškai ir tik po to susigalvojo sau naujas kalbas (galbūt šiuo klausimu galima sukurti ir dar vieną sąmokslo teoriją). Tokio tipo „argumentavimas“ puikiai atskleidžia pačių filmo teiginių konstravimo principus. Kyla akivaizdus klausimas dėl to ar galima patikėti filmu, kurio kūrėjus konsultuoja tokio lygio „ekspertai“?

Kitų dviejų Zeitgeist dalių šaltiniai nedaug patikimesni – tiek 9/11 sąmokslą, tiek pasaulį valdančius bankininkus „demaskuojančiose“ serijose nuolat remiamasi analogiškų antisąmokslinių judėjimų pateikiama medžiaga. Panašu, kad čia veikiama minios principu – jei taip sako keli žmonės ir apie tai pastatyti keli filmai, vadinasi, jie negali klysti. Kitaip tariant, filmo šaltiniai išties stebina, deja, ne savo moksliškumu, o nepagrįstumu ir loginiu nenuoseklumu.

Pirmojoje Zeitgeist dalyje žiūrovą bandoma įtinkinti, kad visos religijos iš tiesų yra viena kitos kopijos, pateikiant krūvą „faktų“ ir atskleidžiant „tikrąją“ krikščionybės esmę. Pavyzdžiui,  bandymai sulyginti Jėzaus istoriją su egiptietiškuoju Horo mitu yra panašaus lygio kaip ir God’s Sun/God’s Son paralelė. Filme teigiama, kad Horas, kaip ir Jėzus, gimė gruodžio 25 d., buvo vadinamas Dievo Avinėliu, nukryžiuotas, o po mirties prisikėlė. Pateikiama ir kitų, ne mažiau absurdiškų, paralelių. Apie kai kuriuos čia pateikiamus „faktus“ neįmanoma rasti jokios informacijos, išskyrus patį filmą bei interneto puslapius, skirtus sąmokslo teorijoms. Kiti teiginiai paprasčiausiai neatitinka tikrovės – štai Horas, priešingai, nei teigia Zeitgeist, gimė visai ne gruodį ir ne tik nebuvo nukryžiuotas, bet ir apskritai nemirė. Filme pateikiami ir palyginimai su kitomis dievybėmis, pavyzdžiui su graikų Dionizu, neva vadintu vieninteliu Dievo sūnumi (nors Dzeuso meilės nuotykiai graikų mitologijoje gana gausiai aprašyti). Šios dalies pabaigoje teigiama, kad religija leidžia manipuliuoti žmonėmis, tačiau pats filmas, kurio kūrėjai akivaizdžiai meluoja žiūrovui, tvirtindami, kad sako vien tik tiesą, vykdo elementarią manipuliaciją.

Nemaža dalis filmo gerbėjų, pripažįstančių pirmosios jo dalies absurdiškumą, vis dėlto sugeba tvirtinti, kad nors joje neįmanoma rasti tiesos, tačiau visos kitos dalys esą išties realistiškos. Tačiau vargu ar galima pasitikėti žmogumi, meluojančiu tiesiai į akis ir tvirtinančiu, kad sako teisybę. Pavyzdžiui, antrojoje dalyje „demaskuojamas“ Rugsėjo 11-osios sąmokslas. Teigiama, kad iš tiesų tai nėra išorės priešų atliktas darbas. Čia, kaip ir pirmoje dalyje, toli gražu netrūksta absurdiškų bei tikrovės neatitinkančių teiginių. Žinoma, nieko naujo nepasakoma, tiesiog pakartojama informacija jau ne kartą anksčiau minėta sąmokslus „atskleidžiančiuose“ interneto puslapiuose. Kam kurti kažką naujo, jei sąmokslų mėgėjams svarbiausia patvirtinti tai, ką jie jau seniai „žinojo“.

Zeitgeist, kaip ir kituose panašiuose filmuose ar interneto puslapiuose, bandoma įtikinti, kad pastatai griuvo ne taip, kaip turėjo griūti atsitrenkus lėktuvui, etc. Visų šių teiginių aptarimas užimtų ganėtinai daug vietos, todėl vėlgi pateiksiu tik porą pavyzdžių. Kaip pirmąjį, parodantį „tyrimo“ kokybę, galima parinkti teiginį, kad lėktuvo, taranavusio Pentagono pastatą variklis dingo (o gal jo ir visai nebuvo), kitaip tariant, tai įrodo, kad viskas buvo ne taip, kaip pasakojama oficialioje versijoje – juk lėktuvai be variklių neskraido. Įdomu tai, kad nuotraukose matyti ir „neesamo/išgaravusio“ variklio nuolaužos, tačiau filmo autoriams tai nerūpi. Taip pat galima paminėti ir tai, kad nurodomas ne tas lėktuvo modelis – minimi Boeing 707 tipo lėktuvai, nors teroristai užgrobė 767-200. Galbūt tai ir atrodo kaip nedidelė „klaidelė“, tačiau lėktuvų charakteristikos reikšmingai skiriasi. Jau vien tokie neatitikimai, nekalbant apie kai kuriuos platesnius realybės neatitinkančius išvedžiojimus, turėtų priversti susimąstyti apie filme pasakojamos istorijos teisingumą.

Paskutiniame filmo trečdalyje kritikos strėlės paleidžiamos į bankus ir pačią finansinę sistemą. Tradiciškai, citatos pateikiamos be konteksto bei nuorodų, iš kur jos paimtos, tiesiog pritaikant pastarasias filmo tikslams. Karai, anot filmo kūrėjų, taip pat skirti tarnauti bankininkų interesams, o tiek Lusitania (Luzitanijos) paskandinimas (nors tai įvyko 1915 m., o JAV į karą įstojo tik 1917 m.), tiek ir Pearl Harboro užpuolimas iš tiesų buvo laukiami ar suplanuoti pačių JAV atstovų. Filme teigiama, kad neva likus kelioms dienoms iki japonų atakos, žvalgyba pranešė apie atakos vietą ir laiką, deja, jokie įrodymai nepateikiami. Žinoma, nepamirštama šių įvykių palyginti su taip pat neva pačioje JAV suplanuotais Rugsėjo 11-osios įvykiais. Pagaliau panaudojamas ir argumentum ad Hitlerum, taip, be abejo, palyginant nacių partiją su George W. Busho administracija ir „įrodant“ pastarosios blogumą. Tokie pareiškimai filme pasakojamai pseudoistorinei pasakai nesuteikia tikėtinumo, tuo labiau, kad teiginiai negali būti pagrįsti remiantis rimtais šaltiniais. Žinoma, galbūt Vyriausybėms itin gerai sekasi nuslėpti visus sąmokslus ir apie juos sužino tik keletas „išrinktųjų“, nors verta prisiminti žymaus britų humoristo Terry’o Pratchetto žodžius, kad yra be galo keista, kaip gerai valdžia sugeba nuslėpti sąmokslus, palyginti su tuo, kaip valdžia klysta visose kitose savo veiklos srityse.

Apibendrinant reikia pasakyti, kad aptartasis filmas tėra dar vienas įvairių jau seniai egzistuojančių teorijų kratinys, tačiau pateikęs viską patrauklesne forma, todėl sugebėjo pasiekti platesnę visuomenės dalį, nei kiti panašaus pobūdžio kūriniai. Iškeltos mintys bei akivaizdžiai klaidingos teorijos ir jų pateikimo būdas skatina žmogų ne mąstyti, o jomis besąlygiškai tikėti, nes pradėjus gilintis į pateikiamų teiginių kilmę greitai ima ryškėti iš melo bei iškraipytos tikrovės sukurta mozaika.

1670 m. olandų filosofas Baruchas Spinoza parašė išraiškingą ginamąją kalbą minties ir žodžio laisvei. Spinoza tikino, kad žodžio laisvė yra universali ir neatimama teisė bei padarė išvadą: „Valdžią protui reikia apibūdinti kaip despotišką.“ Jis taip pat teigė, kad žodžio laisvė būtina taikiam sugyvenimui tarp skirtingų tikėjimų ir rasių įvairovės visuomenėje, kaip pavyzdį pateikdamas XVII a. Amsterdamą, „kur šios minties ir nuomonės laisvės vaisiai matomi jo nuostabiame pakilime ir paliudyti visų tautų susižavėjimo. Šioje labiausiai klestinčioje respublikoje ir kilmingiausiame mieste, visų tautų, įsitikinimų ir sektų žmonės gyvena kartu didžiausioje darnoje.“

Šiandieninėje Europoje Spinozos įžvalgumas ne tiek užmirštas, kiek apverstas aukštyn kojomis. Dėl multikultūralizmo įtakos visoje Europoje nusistovėjo sutarimas tolerancijos ir taikaus sambūvio vardan žodžio laisvę labiau riboti nei ginti. Tai lėmė, jog kaip grybai po lietaus ėmė augti hate-speech (lt. neapykantos kalbos) ir vadinamieji antidiskriminaciniai įstatymai, kriminalizuojantys kalbą, apibūdinamą kaip „nepakančią“ ar tiesiog „žeminančią“ religinių, etninių, tautinių ir rasinių grupių narius.

Garsiausia neapykantos kalbos įstatymų auka yra tapęs olandų politikas Geertas Wildersas, kaltinamas islamo įžeidinėjimu, neapykantos musulmonams ir diskriminacijos jų atžvilgiu kurstymu. Pastarojo politiko pažiūros tapo absurdišku pretekstu uždrausti jam įvažiuoti į Britaniją 2009 m. Tačiau Wilderso byla toli gražu nėra unikali. Jungtinėje Karalystėje Harry Tayloras, ateistas, vykdantis kampanijas už „protą ir racionalumą“, nuteistas atidėta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, jam uždrausta platinti „įžeidžiančią medžiagą“. Tayloras nusikalto tuo, kad palikdavo satyrines Jėzaus, popiežiaus ir Mahometo karikatūras Liverpulo Johno Lennono oro uosto maldų kambaryje, skirtame įvairių konfesijų tikintiesiems. Pasak teismo prisiekusiųjų, karikatūros sukėlė „sunkinančių aplinkybių (religijų atžvilgiu) turintį tyčinį priekabiavimą, nerimą arba susijaudinimą.” 2004 m. Belgijoje dėl rasizmo kurstymo teismo kalta pripažinta kvazifašistinė flamandų nacionalistų partija „Vlaams Blok“ (dabar – „Vlaams Belang“). Danijoje, kur žodžio laisvei dažnai suteikiamas didesnis svoris nei kur kitur Europoje, nuo 2000 metų už hate-speech buvo nuteista daugiau nei 40 asmenų.

Jei neapykantos kalbos įstatymų aukos, ieškodamos apsaugos, atkreiptų dėmesį į gausybę Europos valstybių pasirašytų žmogaus teisių konvencijų, jos sužinotų, kad jokios pagalbos tikėtis negali. Europos Žmogaus Teisių Teismas nusprendė, kad Europos Žmogaus Teisių konvencija negina hate-speech, taip pat šis teismas sankcionavo religinius jausmus įžeidžiančių „šventvagiškų“ filmų ir knygų konfiskavimą bei cenzūrą. Jis skirtingai vertina kalbą, kuri sukelia „nepelnytą įžeidimą“ ar siekia „sunaikinti kitų teises“, ir kalbą, kuri „prisideda prie neginčijamo viešojo intereso įgyvendinimo“ – beviltiškai savavališkas skirstymas, didžiausiu cenzoriumi paverčiantis tą patį teismą, kuris kaip tik turėtų šią išraiškos laisvę saugoti.

ES neseniai priėmė sprendimą, įpareigojantį visas 27 valstybes nares kriminalizuoti hate-speech. Tai užkerta kelią netgi vienbalsiai veikiančiam nacionaliniam parlamentui panaikinti ar sušvelninti neapykantos kalbos įstatymus. Buvo galima tikėtis, kad ES teisių sergėtoja Pamatinių teisių agentūra sukels triukšmą dėl tokios įvykių eigos, bet deja: agentūra „labai sveikina“ šį sprendimą ir daro aktyvų spaudimą, kad būtų priimtas visoje ES galiojantis teisės aktas, taip išplečiantis hate-speech įstatymus, kad šie apimtų seksualinę orientaciją ir gender tapatybę.

Žmogaus teisių agentūros pritaria neapykantos kalbos įstatymams iš dalies todėl, kad tokius įstatymus visame pasaulyje išpopuliarino  Jungtinių Tautų tarptautinės žmogaus teisių konvencijos. Jungtinių Tautų Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas pripažįsta teisę į žodžio laisvę, tačiau jame taip pat pažymima, kad „bet koks tautinės, rasinės arba religinės neapykantos skatinimas, sudarantis kurstymą diskriminuoti bei imtis smurto, yra draudžiamas įstatymo.“

Pirmame darbiniame projekte, pasirodžiusiame dar 1947 m., tebuvo nurodytas smurto kurstymas – visuotinai pripažintas kaip leistinas pagrindas riboti žodžio laisvę – tačiau Sovietų Sąjunga, Lenkija ir Prancūzija norėjo įtraukti ir neapykantos kurstymą. Tam pasipriešino dauguma Vakarų valstybių; JAV atstovė Eleonora Roosevelt, vargu ar liberalė, neapykantos kurstymo draudimą pavadino „nepaprastai pavojingu“. Jungtinė Karalystė, Švedija, Australija, Danija ir dauguma kitų Vakarų demokratijų nepritarė laisvo žodžio kriminalizavimui, patardamos vietoj to fanatizmą atremti atviroje diskusijoje.

Tačiau šie prieštaravimai nepadarė įspūdžio daugumai Jungtinių Tautų narių – Saudo Arabija tuo metu pareiškė, kad Vakarų „pasitikėjimas žmonių sąmoningumu „galbūt buvo šiek tiek perdėtas“ – ir „neapykantos kurstymo“ sąvoka konvencijoje pasiliko. Taip totalitarinių socialistinių valstybių ir dažnai autoritarinių Trečiojo pasaulio šalių koalicijai pavyko žmogaus teisių konvenciją paversti cenzūros instrumentu.

Tačiau reikalai netruko pakrypti dar prastesne linkme. 1965 m. Jungtinės Tautos priėmė Konvenciją dėl visų formų rasinės diskriminacijos. Ši konvencija įpareigoja valstybes kriminalizuoti „idėjų, pagrįstų rasiniu pranašumu ar neapykanta, platinimą ir visokį rasinės diskriminacijos kurstymą“. Dar kartą Vakarai stojo prieš socialistines valstybes ir Trečiojo pasaulio šalis, pasižyminčias abejotina žmogaus teisių apsauga, ir dar kartą Vakarai pralaimėjo. Taip žmogaus teisių labui valstybei buvo patikėta pareiga ne tik užtikrinti lygią apsaugą prieš įstatymą, bet apskritai panaikinti rasinę diskriminaciją, netgi privačioje sferoje, per baudžiamąją teisę. Nenuostabu, kad toks priespaudos instrumentas patiko totalitariniams režimams už geležinės uždangos, kurie jau turėjo patirties naikindami „nepageidaujamas“ pažiūras, naudojant sistemingą cenzūrą arba, jei prireikdavo, gulagus.

Nepaisant pradinių prieštaravimų, dauguma Vakarų valstybių ratifikavo tiek Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą, tiek Konvenciją dėl visų formų rasinės diskriminacijos – taip  Europos šalys nuo Austrijos iki Švedijos atitinkamai pajudėjo žodžio laisvės suvaržymo keliu.

Jungtinių Tautų pastangos išnaikinti neapykantos kalbą tęsiasi iki šios dienos. 1989 m. keletas Rasinės diskriminacijos panaikinimo komiteto narių sukritikavo Prancūziją dėl to, kad ši leido spausdinti Salmano Rushdie Satanic Verses (Šėtoniškas eiles), pavadindami knygą „rasinės neapykantos“ kurstymu. Ne kas kitas, tačiau būtent Jungtinių Tautų specialusis įgaliotinis žodžio laisvės klausimams, tariamas Jungtinių Tautų laisvo žodžio saugotojas, viešai pasmerkė tiek Mahometo karikatūras, tiek ir Geerto Wilderso filmą „Fitna“. Daugiau kaip dešimtmetį Islamo konferencijos organizacijos valstybės prastūminėjo vadinamo religinio šmeižto kriminalizavimą; jų paskutinis bandymas susijęs su konvencija, nukreipta prieš „kibernetinius nusikaltimus“, taip pat ir įžeidžiamą turinį internete. Kodėl Islamo konferencijos organizacija nusitaikė į kibernetinius nusikaltimus? O gi todėl, kad Europos valstybės 2003 m. kriminalizavo neapykantos kalbą internete, ir Islamo konferencijos organizacija tikisi, kad europiečiams bus sunku priešintis jos politiniams planams, kadangi pastarieji nenorės pasirodyti išpažįstą dvigubus standartus (jau nekalbant apie „islamofobiją“). Neapykantos kalbos įstatymai taip pat paplito po Europą ir Kanadą, Naująją Zelandiją ir Australiją. Taip Jungtinės Valstijos liko vienintele Vakarų šalimi, pakankamai pasikliaunančia sveiku protu ir leidžiančia savo piliečiams laisvai naudotis žodžio laisve.

Visur įsitvirtinę Europos hate-speech įstatymai – tai aiški ir aktuali grėsmė žodžio laisvei Vakarų pasaulyje. Šie įstatymai ne tik kertasi su pamatine asmens laisve reikšti savo įsitikinimus, net ir ką nors įžeidžiant, tačiau jais vis labiau savivaliaujama ir piktnaudžiaujama. Nustatymas, kokia saviraiška „skleidžia neapykantą“ ar „žemina“, yra stipriai subjektyvus, pvz.: ateistas ir karštas tikintysis greičiausiai nesutars, kur turi būti nubrėžtos religinės satyros ribos. Tapatybės politikos eroje, kai žmonės skatinami mąstyti apie save pirmiausiai kaip rasinių, religinių arba etninių grupių narius su specialiomis teisėmis, o ne individualius piliečius su lygiomis teisėmis prieš įstatymą, „rasizmas“ ir „neapykanta“ tapo išties labai plačiomis sąvokomis.

Be to, klausimas, kurios grupės saugomos nuo neapykantos nusikaltimų, priklauso nuo politinio palankumo. Šaltojo karo metu rimčiausią pavojų Vakarams ir visam pasauliui kėlė ne rasistinio fašizmo prisikėlimas, bet totalitarinis socializmas. Ir vis dėlto 1973 m. Danijos socialistų lyderis galėjo laisvai skelbti, kad „norėdami gyventi, darbininkai privalo žudyti kapitalistus. Norėdama užimti valdžią, darbininkų klasė privalo pasiųsti buržuaziją į mirtį.“ Šiandien komunizmas ir doktriniškas socializmas daugumoje Europos valstybių praktiškai mirę. Tačiau komunizmo baigties pasiekta ne kriminalizuojant pavojingą ideologiją, o, be kitų priemonių, vykdant intensyvų idėjų karą, įtikinusį daugumą, jog komunizmas ne tik neveikia, bet ir yra mirtinai pavojingas.

Holokaustas vis dar buvo gyvas atmintyje tų, kurie XX amžiaus šeštajame ir septintajame dešimtmečiais kūrė su hate-speech susijusias Jungtinių Tautų konvencijas, o neseni atsiminimai apie nacių žiaurumus padėjo jiems tas konvencijas priimti. Griežtumo stokojusi reakcija į nacių propagandą, pasak jų, padėjo atverti kelią nacių valdymui ir milijonų žydų sunaikinimui. Tačiau neapykantos kalbos įstatymų būtinumą grindžiant Holokaustu, ignoruojami keli esminiai dalykai. Priešingai nei įprasta manyti, Veimaro Vokietija nebuvo abejinga nacių propagandai; keletas nacių buvo nuteisti už antisemitizmo protrūkius. Vienas iš žiauriausių to laikotarpio žydų persekiotojų buvo Julius Streicheris, redagavęs nacių laikraštį Der Stürmer; jis buvo dukart nuteistas už „nusikaltimus prieš religiją“ dėl itin aršių antisemitinių kalbų ir rašinių. Hitleriui 1925 m. taip pat buvo kelissyk uždrausta viešai sakyti kalbas. Nė viena šių priemonių nesutrukdė Streicheriui didinti Der Stürmer tiražo ar Hitleriui ateiti į valdžią. Atvirkščiai, bylos ir draudimai buvo sėkminga reklama, Streicheriui ir Hitleriui sumaniai vaizduojant aukas.

Galbūt netgi svarbiau tai, kad 1933 metais naciai, paėmę valdžią, uždraudė žodžio laisvę. Nacių propaganda tapo oficialia tiesa, kuriai nebuvo galima prieštarauti, iš kurios nebuvo galima šaipytis, mesti iššūkį kitokiais įsitikinimais ar nauja informacija. Tokia „tiesos“ monopolija neįmanoma visuomenėje su nesupančiota žodžio laisve, kur visa informacija ar įsitikinimai susilaukia intensyvių visuomenės diskusijų. Tuo tarpu, kai vokiečiams buvo išplautos smegenys ir jie įtikinti nekęsti žydų bei tyliai sutikti su Holokaustu, jų liuteronai broliai šiauriau, Danijoje, išlaikę laisvą spaudą iki 1940 metų okupacijos, daugumą savo šalies žydų nuo sunaikinimo išsaugojo.

Aktyvioje pilietinėje visuomenėje žodžio laisvė pati turi savo saugiklius nuo neapykantos, propagandos ir rasizmo. Nėra aiškių įrodymų, kad hate-speech įstatymai skatina aukštesnį rasinės ir religinės tolerancijos laipsnį ar padeda išnaikinti rasizmą. Be to, valdžia, daranti prielaidą, jog ji žino, kokius įsitikinimus ir informaciją galima patikėti skleisti savo piliečiams, yra kartu ir globėjiška, ir represinė. Leidimas neabejotinam rasistui ir fanatikui kalbėti atvirai dar nereiškia oficialaus pritarimo jo pažiūroms, kaip ir atsisakymas kriminalizuoti santuokinę neištikimybę dar nereiškia valstybės pritarimo jai. Su rasizmu, religine neapykanta bei homofobija gali ir turi būti kovojama per atvirus ir nevaržomus debatus. Susidūrus su gryna neapykanta visiškai įmanoma – ir morališkai privaloma – atkreipti dėmesį į Holokaustą išgyvenusio Elie Wieselio įspėjimą, kad, nesiimant prievartos ir minčių kontrolės, „abejingumas nėra išeitis“.

Jungtinių Valstijų Pirmoji Konstitucijos pataisa užkerta kelią hate-speech įstatymams. Tai sutapo su rasizmo nuosmukiu ir, tikėtina, prie jo prisidėjo. Kukluksklanas jau nebėra dominuojanti jėga pietinių valstijų politikoje. 1958 m. 4 procentai amerikiečių pritarė tarprasinei santuokai; 2007 m. – 77 procentai. Pew tyrimas 2010 m. parodė, kad didelė dauguma juodaodžių ir baltaodžių mano, kad jų vertybės per pastaruosius dešimt metų supanašėjo, ir kad daugiau juodaodžių amerikiečių kaltina asmeninį elgesį, o ne rasizmą dėl juodaodžių gyvenimo sunkumų JAV.

Kalbant apie religinę toleranciją, Jungtinės Valstijos taip pat išsiskiria. Pagal 2010 m. laikraštyje Financial Times paskelbtą apklausą, 70 procentų prancūzų ir 57 procentai britų palaiko burkos uždraudimą, palyginus su vos 33 procentais amerikiečių. Vargu, ar ši amerikiečių tolerancija gimsta iš prielankumo ideologijai, kuriai burka atstovauja ir kuri atsakinga už daugybę Afganistane žuvusių amerikiečių karių. Greičiau amerikiečiai yra įsitikinę, kad pavojai, kylantys leidus valstybei reguliuoti religinę saviraišką, smarkiai nusveria abejotiną to naudą.

Nors ir ne idealus, Amerikos požiūris yra Spinozos tikėjimo saviraiškos laisve kaip įvairovės visuomenės deguonimi įrodymas. Tuo tarpu Europos ištikimybės hate-speech įstatymams neįmanoma suderinti su Apšvietos vertybėmis, kurioms, kaip norėtų manyti dauguma europiečių, yra įsipareigojusios jų visuomenės.

Iš anglų kalbos vertė ir pagal National Review parengė Rokas Sinkevičius.

2004 metai Lietuvai buvo patys svarbiausi galutinai įtvirtinant save kaip pilnavertę tarptautinės politikos žaidėją. Įstojimas į ES buvo aiškus indikatorius, jog Lietuva pagaliau tvirtai atsistojo ant kojų ekonomikoje ir jau nebus vien svarstis po kaklu kitoms ekonomiškai labiau pažangioms Vakarų Europos valstybėms. Tačiau kada mėnesiu anksčiau buvo įstota į NATO, to paties nebuvo galima sakyti kalbant apie karinį Lietuvos pajėgumą. Iki dabar Lietuvai belieka tik aklai tikėti partnerių Aljanse pažadais, jog galimos grėsmės atveju būsime apginti remiantis Šiaurės Atlanto sutarties 5-uoju straipsniu. O kartais net tenka ir pasijusti savotišku trukdžiu kai kurių Vakarų Europos valstybių vykdomai užsienio politikai.

Neabejotina, jog narystė NATO Lietuvai buvo esminis strateginis imperatyvas, o dabar jau esant Aljanse, yra didžiausias Lietuvos kietojo saugumo garantas. Kaip jau buvo išsiaiškinta, pagrindinė priežastis, kodėl Lietuva taip energingai siekė šio tikslo, buvo Rusijos grėsmė. Beveik nuo pat Lietuvos gyvavimo aušros, Rusija turėjo didelę įtaką jos vystymuisi. Vakarai buvo ir yra intensyviausia Rusijos plėtros kryptis, nes šalia galios ir saugumo motyvų dar veikia ir trauka dalyvauti Europos didžiojoje politikoje.[1] Pirma šiam kelyje yra Lietuva, kurią kartu su likusiomis Baltijos valstybėmis, Rusija dažnai vadina artimuoju užsieniu.

Taigi, 5-ąjame Šiaurės Atlanto sutarties straipsnyje nurodomas kolektyvinės gynybos principas, kuriuo būtų reaguojama į bet kurios valstybės narės užpuolimą. Laimei, kol kas panaudoti jį Baltijos valstybių gynybai nebuvo pagrindo, tačiau vis dėlto buvimas NATO nare negarantuoja visiško saugumo. Vienas pirmųjų to perspėjimų buvo 2005 metais, kai Lietuvos teritorijoje nukrito Rusijos naikintuvas SU-27.

Anot Lietuvos armijos ir NATO pareigūnų, rusų lėktuvas Lietuvos oro erdvėje išbuvo apytiksliai 30 minučių. Pagrindinis pasiteisinimas, kodėl NATO oro policijos misijos naikintuvai pakilo tik keletą minučių prieš rusų naikintuvo sudužimą, buvo tas, jog SU-27 į Lietuvos oro erdvę įskrido neva labai mažame aukštyje. Tuo tarpu Rusijos armijos generolas Vladimiras Michailovas, kalbėdamas per televiziją Rusijos pirmajame kanale teigė, jog šis įvykis parodo NATO oro policijos misijos silpnumą, cituoju: „Toks didelis lėktuvas skrido virš tokios mažos šalies ir niekas to nepastebėjo – tas mane stebina. Nors tądien patruliavo dažnai giriami vokiečių pilotai, oro erdvės apsauga buvo blogai organizuota. Turbūt jie gėrė alų, ar darė ką kita. Bet kuriuo atveju, tuo metu, kai naikintuvams buvo liepta pakilti, SU-27 jau buvo ant žemės.“[2]

Be to, NATO netraktavo to kaip svarstytino incidento organizacijos viduje. Priešingai – užėmė poziciją, jog tai yra dvišalis klausimas tarp Lietuvos ir Rusijos. Kaip teigė Jamestown Foundation savo skiltyje Eurasia Daily Monitor, „NATO oficiali pozicija, jog trijų Baltijos valstybių oro erdvė yra NATO oro erdvė turėtų logiškai implikuoti pagalbą iš NATO narių sąjungininkių tiriant ši incidentą, ypač dėl to, jog Lietuva stokojo priemonių su tuo susitvarkyti viena pati. Tačiau NATO pabrėžtinai mėgino atsiriboti nuo šio klausimo. Galiausiai, dekoduoti SU-27 skrydžio įrašus iš Briuselio buvo pasiųstas ne NATO narės Ukrainos specialistas.[3] Labai tikėtina, jog tai daryta tam, kad būtų galima kiek įmanoma labiau vengti tiesioginio sąlyčio su Rusijos naikintuvo nuolaužomis. Seniesiems NATO nariams pasirodė svarbiau neįžeisti Rusijos besiknaisiojant po vieno iš Rusijos karinių oro pajėgų pasididžiavimo liekanomis, nei padėti NATO narei išsiaiškinti jos oro erdvės pažeidimo aplinkybes. Tai rodo akivaizdžią NATO valstybių bendros identifikacijos stoką.

Šis incidentas aiškiai atskleidė tai, jog oro policijos misija neveikia taip, kaip privalo. Tuo tarpu kai kurie šios misijos aspektai dar labiau sunkina padėtį ir tam tikra prasme rodo nepagarbą Baltijos regionui. Štai, pavyzdžiui, rotacijos būdu atėjus Vokietijos eilei vykdyti oro policijos misiją, šios atstovai nusiuntė F-4 Phantom naikintuvus, kurie dar praeito amžiaus 8 dešimtmetyje buvo laikomi morališkai pasenę. O įsivaizduojamame susidūrime būtų beveik bejėgiai oro dvikovoje prieš minėtą SU-27. Beje, atsitiktinai sutapus šie naikintuvai ir buvo tarnyboje aprašytojo incidento metu.

Antras didelis neaiškumas kalbant apie Lietuvos statusą NATO buvo iškeltas į viešumą po Rusijos invazijos į Gruziją 2008 rugpjūtį. Kai gausybė rusų tankų beveik nekliudomai važinėjo po Gruzijos teritoriją, greitai buvo pradėta svarstyti apie realų gynybos planą Baltijos šalims.

Žiniasklaidoje šiuo klausimu mirgėjo daug dviprasmiškų pranešimų. Rusijos naujienų agentūra Interfax pranešė, jog NATO jungtinių pajėgų generolas Egonas Rammsas, viešėdamas Estijoje pareiškė, kad yra specialus gynybos veiksmų planas skirtas Baltijos valstybėms. Vis dėl to, po keleto dienų, vizito Lietuvoje metu per spaudos konferenciją jis paneigė šiuos savo žodžius.[4]

Po kiek laiko, Laisvosios Europos Radijo korespondentas Ahto Lobjakas pranešė, jog cituoju: „NATO aukščiausias karo pareigūnas generolas Jamesas Craddockas paprašė sąjungininkų leidimo kurti gynybos planą Estijai, Latvijai ir Lietuvai“.[5] Kai visos trys Baltijos valstybės įstojo į NATO 2004, joms nebuvo parengti jokie gynybos planai, nes neva NATO tada buvo užsiėmusi Afganistano reikalais, o Rusija buvo traktuojama kaip strateginis partneris. Beje, reikia turėti omenyje, jog nei viena Rytų Europos valstybė neturėjo pilnų gynybos planų, tačiau šioks toks gynybos planavimas buvo sudarytas kiekvienoje iš jų – išskyrus tris Baltijos valstybes.[6] Štai Ronaldas D. Asmusas, buvęs svarbus JAV diplomatas, susijęs su NATO plėtra po Šaltojo karo tų pačių metų rugpjūčio 18-ąją Wall Street Journal teigė, jog „aljansas vienašališkai susilaikė nuo tokių žingsnių (gynybos plano kūrimo) tikėdamasi didinti tarpusavio pasitikėjimą santykiuose su Rusija“. Nors JAV ir Didžioji Britanija pritarė Cradocko idėjai, jog gynybos veiksmų planas yra reikalingas Baltijos valstybėms, Prancūzija ir Vokietija neformaliai tam priešinosi, daugiausiai dėl to, jog jų manymu tokio plano sukūrimas neva sukels nereikalingų įtampų NATO-Rusijos santykiuose.[7]

Vėliau, tų pačių metų spalio 22-ąją, New York Times paskelbė, kad „JAV ir NATO atnaujina gynybos planus valstybėms, besiribojančioms su Rusija ir ateityje svarstys apie karinių manevrų Baltijos valstybėse skaičiaus didinimą.“[8] NATO jungtinių ginkluotojų pajėgų karinių lyderių grupės vadovas Mike‘as Mullenas, kuris ir buvo šių eilučių autorius, sakė, jog susirūpinimą Baltijos valstybių saugumu sukėlė Rusijos invazija į Gruziją. Vis dėl to tik šių metų kovo 16-ąją The Economist viename iš savo straipsnių rašė, kad Baltijos valstybių gynybos veiksmų planai jau yra kuriami,[9] nors dar prieš keletą mėnesių Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė oficialiai tvirtino, jog tokių planų dar nėra.[10]

Taigi, darant išvadas, galima pastebėti požymius, jog Lietuvos, kaip ir kitų Baltijos valstybių narystės statusas NATO yra su tam tikromis išlygomis dėl tokių narių kaip Vokietijos ir Prancūzijos (istorija su karinio laivo Mistral pardavimu Rusijai – chrestomatinė) susitaikėliško (appeasement) požiūrio į santykius su Rusija. Labiausiai keista, jog šiuo konkrečiu atveju minėtos valstybės pamiršta savo moralizavimus JAV apie „užstrigimą“ seniai atgyvenusio realizmo pasaulyje ir sėkmingai vadovaujasi Šaltojo karo reliktu, tvarkant tarptautinę politiką – galios balanso principu. Dviprasmiški aukštų NATO pareigūnų pareiškimai rodo, kad aljanse yra daug vidinių nesutarimų dėl Baltijos šalių statuso ir jų saugumo klausimų. Galiausiai neišvengiamai kyla nuogąstavimų, kad Baltijos regionas yra traktuojamas tik kaip NATO periferija, kas ir buvo oficialiai įvardinta pagrindiniame 2009 metų Strasbūro-Kėlio susitikimo pagrindinio dokumento 48-ame paragrafe.[11] Šiaip ar taip, belieka tikėtis, jog proveržis gynybos plano kūrime turės teigiamos įtakos Lietuvos integracijos į NATO dinamikoje, ir mūsų lūkesčiai taps realybe greičiau, nei patirsime atvirą išorės agresiją.

[2] http://www.globalsecurity.org/wmd/library/news/russia/2005/russia-050926-rferl01.htm

[3] http://www.jamestown.org/single/?no_cache=1&tx_ttnews[tt_news]=30980

[4] http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=18419628

[5]http://www.rferl.org/content/NATO_Commander_Seeks_Defense_Plans_For_Baltic_States/1294790.html

[6] Ibid.

[7] http://www.gmfus.org/publications/article.cfm?id=471

[8]http://www.nytimes.com/2008/10/23/world/europe/23mullen.html?_r=1&scp=2&sq=Michael%20G.%20Mullen%20makarov&st=cse

[9] http://www.economist.com/research/articlesBySubject/displaystory.cfm?subjectid=7933598&story_id=15712913

[10] http://www.balsas.lt/naujiena/302457/nato-gynybos-planas-baltijos-regionui-anksciausiai-po-dveju-metu

[11] http://www.nato.int/cps/en/natolive/news_52837.htm?mode=pressrelease