Tekstas pranešimo, skaityto konferencijoje Idėjos, vertybės, asmenybės Lietuvos ateičiai, 2010 m. gruodžio 3 d. LR Seime

Šiandien dažnai girdime įvairių akademikų, politikų, žurnalistų ar kitų visuomenės veikėjų lūpose linksniuojamas frazes apie visuomenės moralinį nuopuolį, žmones užvaldantį materializmą, vartotojiškumą, nykstantį saiko jausmą, menką pagarbą dvasiniams autoritetams bei t.t. Šiuo pranešimu, remdamasis ispanų filosofo José Ortegos y Gasseto įžvalgomis, bandysiu detalizuoti kokios bėdos dorybių lygmenyje yra apėmusios šiandienos visuomenę  bei tikiuosi paskatinti susimąstyti, kokį ateities kelią vertėtų rinktis mums lietuviams, ir apskritai, europiečiams.

Mūsų postmodernioje epochoje yra įprasta, o kartais net privalu, kalbėti apie visa ką apimantį reliatyvumą, prasmės ir krypties santykinumą bei nereikšmingumą. Šis požiūris liudija gilias žmogaus abejones savimi ir jį supančia aplinka. Tai lyg vizija alpinistui užkopusiam į savo gyvenimo kalno viršūnę ir žiūrint apačion – koks skirtumas, kuria kryptimi dabar pasukti, vis tiek jos visos veda tik žemyn. Aišku, galima alternatyva, likti stovėti vietoje tol, kol galbūt aukštesnioji jėga pasiims tave kartu su savimi, į dausas.

Štai tokioje padėtyje dar praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje Europą įžvelgė esant Ortega y Gassetas.

„Šių dienų Europos visuomenės gyvenimą – gerai tai ar blogai – lemia vienas itin svarbus faktas: visa valdžia masių rankose. Kadangi iš esmės masės nei privalo, nei sugeba valdyti netgi savo likimo, o ką jau kalbėti apie visą visuomenę, – vadinasi, dabar Europa išgyvena vieną sunkiausių krizių, kokia tik gali ištikti žmogų, tautas, kultūrą. Jos veidą mes pažįstame ir žinome padarinius. Žinome ir jos vardą – tai masių sukilimas.“

Šioje vietoje turėtų kilti klausimas – ką bendro turi dabartinė ir tų laikų Europa, juk praėjo jau 80 metų. Ir iš tiesų, mes jau keletą dešimtmečių gyvename, anot Jeano-François Lyotardo, postmodernaus būvio sąlygomis, tuo tarpu Ortega y Gassetas visą savo intelektualinę energiją buvo sutelkęs į sumodernėjusios europinės visuomenės gyvenimo būdo kritiką. Tačiau tuo metu, kada buvo rašoma knyga Masių sukilimas (La rebelión de las masas), t.y. 1929-30 metais, Europa jau buvo peržengusi klasikinio modernizmo slenkstį. Tad šis kūrinys, galima manyti, yra ne tiek modernizmo, kiek beužsimezgančios postmodernios visuomenės vertybinė kritika.

Ypatumai skiriantys modernios ir postmodernios visuomenės individą, galima teigti, yra vienas svarbesnių elementų, kuriais savo knygoje operuoja Ortega y Gassetas. Modernioje epochoje žmogus jau gimsta su teisėmis, t.y. su prigimtinėmis teisėmis, kurių nevalia pažeisti, nei valstybei, nei kitam žmogui. Šias teises jam garantuoja valstybė bei praeities kartos, padėjusios savo galvas tam, jog tai taptų realybe. Modernioji politinės minties samprata individą po truputį ėmėsi atpalaiduoti ne tik nuo dėkingumo protėviams už savo prigimtines teises, bet ir nuo moralinių saitų. Žmogus gali rinktis savo kelią, siekdamas asmeninės laimės, laisvės ir individualaus arba bendrojo gėrio. Autoritetas iš šalies individui nebegali įsakyti, kas gyvenime daryti gera, o kas bloga. Vis dėlto modernioje visuomenėje dar išlieka nenunykusi tradicionalistinė žmogaus kaip tikslo, o ne priemonės samprata. Tačiau, kaip teigė vienas iškiliausių klasikinio liberalizmo filosofų Immanuelis Kantas, individui dera elgtis taip, jog jo elgesio maksima galėtų tapti visuotiniu dėsniu, kuris būtų priimtinas ir jam pačiam.

Tuo tarpu postmodernioje visuomenėje žmogus tiek moralę, tiek ir pareigas pasirenka pats. Taip yra dėl to, jog niekas negali apibrėžti bendros gėrio vizijos. Tad individas gali elgtis kaip tinkamas, nes visa ką jis daro yra jo asmeninė saviraiška. Net teoriškai nebelieka punkto galiojusio modernioje visuomenėje, kad žmogus turi elgtis taip, jog jo elgesys galėtų tapti visuotiniu pavyzdžiu. Dabar – visi žmonės skirtingi, todėl visi elgiasi kaip nori.

Nors kita vertus, sudėtinga teigti, jog dabar apskirtai esama individo, mat jį išlaisvinus nuo bet kokio imperatyvaus tono, jis atsisako pagrindinių bruožų, kurie žmogų išskiria iš gyvūnijos pasaulio. Teisės, kurias visuomenė suteikia individui jam vos gimus, beveik nereikalauja jokio grįžtamojo ryšio, nes tai yra traktuojama kaip neginčijama duotybė, žmogaus gyvenimo atskaitos taškas. Taigi šiuo atveju, žmogus nuo bet kurio kito gyvūno skiriasi ne tiek savo elgesio ypatumais bei gebėjimų visuma, kiek dėl išorinių išvaizdos veiksnių. Tą kaskart patvirtina šių dienų mokslininkai, savo praktiniais ekspermentais vis nesurandantys žmogaus sielos.

Ortegos y Gasseto masės žmogaus sąvoka yra labai panaši į jau aptartą šiandienos eilinį, paprastą postmodernios visuomenės atstovą. Dar XVIII amžiuje žmogaus gyvenimas jam buvo našta tikrąja to žodžio prasme – tiek ekonominiu, tiek fiziniu atžvilgiu. Apskritai, žodis gyvenimas paprastam žmogui reiškė apribojimus, pareigas, priklausomybę arba, vienu žodžiu, priespaudą. Priespauda egzistavo ne tik socialinėje ar juridinėje terpėje, tačiau buvo juntama ir dvasiniame gyvenime. Dideli XIX amžiaus pokyčiai žmonių kasdienybėje apvertė buvusią pasaulio tvarką mažne aukštyn kojomis. Ortega y Gassetas išskiria trejetą faktorių, kurie iš esmės lėmė šios buitinės revoliucijos atsiradimo priežastis, t.y. liberalioji demokratija, eksperimentinis mokslas ir industrializacija.

Naujasis žmogus beveik nebesusiduria su priespauda visuomeniniame gyvenime, disponuoja tokiais namų apyvokos ir higienos daiktais, kurių anksčiau neturėjo net labai pasiturintys žmonės, gali puoselėti savo troškimus daugelyje sričių, nes nuo šiol jo beveik niekas nebevaržo. Dabar jo psichologiją formuoja du pagrindiniai aspektai, tai nežabotas poreikių tenkinimas bei nedėkingumas už savo dabartinį klestėjimą. Jis paprasčiausiai nesuvokia, kodėl ir kam reikia dėkoti už tai, jog jo gyvenimas yra toks nesudėtingas bei smagus. Dabartinė padėtis jam yra tarsi gamtos duotybė – kaip yra dabar, taip ir turi būti, nes kitaip ir nebuvo.

Dar vienas labai svarbus aspektas gvildenamas Ortegos y Gasseto knygoje yra masės ir elito žmogaus mentaliteto distinkcija. Kaip jau buvo minėta, paprasti žmonės iki XIX amžiaus savo gyvenimą jautė esant suvaržytą kone iš visų pusių. Jeigu kažkokiu būdu pavykdavo pakilti socialinės sanklodos laipteliais aukštyn, tai buvo laikoma esant aukštesnės jėgos atpildu už visas prieš tai tekusias kančias. Tuo tarpu dabar žmogus gyvenimą be apribojimų suvokia kaip natūralią būseną, kurios neverta aiškinti. Tai savo ruožtu jam leidžia manyti esant aukščiausiuoju autoritetu, kurio poreikius būtina patenkinti. Kadangi prieš nieką nebereikia lankstytis, jis ima jaustis tobuliausiu Žemės kūriniu, kuriam nebereikia siekti aukštesnių, dvasinių tikslų. Nes jie jau pasiekti.

Šis požiūris liudija gilias žmogaus abejones savimi ir jį supančia aplinka. Tai lyg vizija alpinistui užkopusiam į savo gyvenimo kalno viršūnę ir žiūrint apačion – koks skirtumas, kuria kryptimi dabar pasukti, vis tiek jos visos veda tik žemyn. Aišku, galima alternatyva, likti stovėti vietoje tol, kol galbūt aukštesnioji jėga pasiims tave kartu su savimi, į dausas.

Tačiau iš esmės pasikeitė tik žmogaus suvokimas apie aplinką ir save, o ne pati aplinka ar jis pats. Masės žmogus liko toks pat – ribotų fizinių ir protinių galimybių, daugeliu atvejų nekūrybingas ir neatsakingas. Nors iki tol jam tekdavo už savo veiksmus atsakyti ar savo ponui ar visuomenei ar pačiai gamtai, dabar šios atsakomybes tarsi nebeliko, nes autoritetų taip pat.

Kaip atsvarą tokiam žmogaus tipui Ortega y Gassetas pateikia visuomenės elito atstovo portretą. Visų pirma, tai labiau metaforiška, nei kūniška būtybė. Ji nuolat junta savo žmogiškojo prado menkumą palyginti su dieviškąja Būtimi. Bet, tuo pat metu, nepasiduoda nevilčiai ir visomis išgalėmis stengiasi siekti vis kažko daugiau nei iki šiol yra pasiekęs. Valios pastangų dėka iš savęs reikalaudamas vis sunkesnių tikslų, jis jaučiasi priartėjęs prie dieviškojo prado. Elito žmogus bando pateisinti žmogaus, kaip aukštesnės gyvūnų rasės atstovo statusą ir nepasiduoda valdomas tik savo biologinių instinktų ar emocinių kaprizų.

Žmogaus statusas elito atstovą įpareigoja derinti savyje tiek gyvuliškąją, tiek dieviškąją prigimtį, neteikiant nei vienai pirmenybės. Visas jo gyvenimas tampa vidine kova su išorės pagundomis, kurios kėsinasi nusverti harmonijos svarstykles į kažkurią vieną pusę. Tokio tipo žmogaus gyvenimo misija yra tarnavimas kitiems, autoritetui ir Dievui. Tik šitoks gyvenimas gali būti tikrai kilnius. Anot Ortegos y Gasseto, esminis kilnumo bruožas yra reiklumas sau, pareiga, o ne privilegijos. Vidinio saikingumo jausmas yra tai, kas skiria elito žmogų iš visų kitų.

Moderniosios minties sąjūdis padedamas industrinės revoliucijos pasiektų laimėjimų iš esmės panaikino tradicinę visuomenės hierarchiją, tuo pačiu tūkstantmetę valdžios pasidalinimo praktiką. Tai įvyko, anot autoriaus, dėl vieno kilniausių gestų žmonijos istorijoje, kada dalis privilegijuotųjų savo valia nusprendė savo teisėmis pasidalinti su mažuma (santykine dauguma). Visa tai inspiravo modernaus intelektualinio sąjūdžio sukeltas liberalios minties pakilimas valdančiojo elito sluoksniuose. Vystantis politiniams pokyčiams išskirtinė mažuma ne tik išsižadėjo dalies savo teisių vardan socialinės lygiavos, tačiau ir prisiėmė atsakomybę nuo šiol valdyti kartu su opozicija. Ilgainiui elitas patikėjo masinio gyvenimo lygio pakilimo sukeltais žmonijos progreso apžavais, t.y. jog visi žmonės taps panašūs į juos, tam tik tereikia suteikti galimybę įvykti.

Rodos, toks istorijos posūkis turėjo pradžiuginti ir nuraminti ilgus amžius socialinę neteisybę kentusius žemesniuosius luomus, pagaliau sulaukusius savosios šlovės valandos. Naujos gyvenimo sąlygos paprastam žmogui atvėrė iki tol net nesvajotus horizontus – mašininė gamyba leido atsirasti laisvalaikio sąvokai. Tai savo ruožtu reiškė, jog žmonės galės disponuoti anksčiau tik aristokratijai prieinamoms privilegijoms – savišvietai, dvasiniam ir fiziniam savo asmens tobulinimui.

Tačiau praktika parodė, jog tai iš esmės nepakeitė, nei masės žmonių sąmonės, nei pasaulėžiūros, nei pomėgių. Vietoj to, kad būtų masiškai pradėta ugdyti savo skonį, dvasią, lavinti kūrybiškumą, skatinti nesavanaudiškumą, gilintis į įvairius mokslus arba, trumpai tariant, siekti tiesos ir tobulybės, buvo pasitenkinta trumpalaikiais, neturinčiais išliekamosios vertės, kūniškais malonumais. (Pvz., kalbant apie šiandienos Vakarų, taip pat ir Lietuvos, vartotojiškas visuomenes galima pastebėti akivaizdžius to požymius, kada vietoje dvasinio tobulėjimo paprastai kur kas labiau yra siekiama patenkinti dirbtinus, masinių paslaugų ir pramogų vajaus suformuotus poreikius) Skirtumas tas, jog šį kartą mases valdo ir jas subordinuoja jau nebe už visuomenės gerovę, stabilumą ir ateitį atsakingas elitas, o neaiškios, menkų moralinių įsipareigojimų turinčios, paprastai pelno ir politinės įtakos siekiančios asmenų grupės. Joms neįdomu kas atsitiks su visuomenės struktūra po jų rengiamų eksperimentų, turinčių vieną pagrindinį tikslą – uždirbti pinigus ir išlaikyti galią savo rankose.

Daugeliu atvejų, šie visuomenės gyvenimui vadovaujantieji sluoksniai atitinka Oretgos y Gasseto masės žmogaus prototipą, beje, kaip ir jų valdomieji žmonės. Jie neketina keistis ar bandyti supanašėti su tikrojo, klasikinio elito atstovais, perimti jų manieras, pasaulėžiūrą, istorinį atsakomybės jausmą. Tiek dabartinis pseudoelitas, tiek ir likusi didžioji visuomenės dalis sutinka dėl vieno ir pačio svarbiausio dalyko – Dievo nebeliko, tegyvuoja Žmogus! Tiksliau tariant ne tas Žmogus – Dievo ir Gamtos sūnus bei tarpininkas, o žmogus – biologinė būtybė.

Visuomenė, kurioje moralinės užkardos yra beveik išgriautos arba sparčiai griaunamos, žmogus ima supanašėti su personažu, kurio egzistencinę situaciją yra aprašęs italų politinis filosofas Niccolò Machiavelli. Tenai individas tikėdamasis išlikti nesutryptas tarp tokių kaip jis pats, paprasčiausiai nebegali laikytis mandagaus/moralaus elgesio normų. Tokioje visuomenėje žmonės skaldosi į smulkias, fragmentiškas viena kitai priešiškas grupeles, arba apskirtai, iki individų lygmens. Juos paprastai sieja tik bendras baimės jausmas dėl savo gyvybės ir troškimas pašalinti kliūtis, kurios trukdo tenkinti jų kūniškus poreikius. Sekant Machiavelli įžvalgomis, norėdamas suvaldyti šią demoralizuotą žmonių minią, valdovas/valdžia galiausiai tegalės naudotis tik klasta, jėga ir negailestingumu.

Tikiuosi, jog daugeliui jūsų iškilo nemažai aliuzijų ir asocijacijų su dabartinėmis visuomenės problemomis Lietuvoje. Tad ko gi galėtumėme pasimokyti iš Ortegos y Gasseto įžvalgų? Ar šiandien, gyvenant postmodernioje epochoje, mums belieka raminti sąžinę, jog esame per maži ir per silpni, jog galėtume pasipriešinti masyvios, bedievės minios srautui ir kovoti tik už savavąjį, individualųjį gėrį? O gal vis dėlto valios pastangomis mums verta bandyti sau kelti dvasiškai aukštesnius, bendrojo gėrio tikslus? Atsakymus į šiuos klausimus norėčiau palikti atvirus kiekvieno savarankiškiems apmąstymams.

Literatūra

1. Herrero, J. Ortega y su crítica a la sociedad de masas. Madrid: Arbor 359, 1995.
2. Kantas, I. Dorovės metafizikos pagrindai, 1980.
3. Makiavelis, N. Valdovas. Kn: Makiavelis, N., Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis, 1992.
4. Ortega i Gasetas, Ch. Masių sukilimas. Vilnius: Mintis, 1993.
5. Ortega y Gasset, J. España invertebrada. Kn: Obras completas de José Ortega y Gasset. Tomo III. Madrid: Revista de Occidente, 1966.
6. Sabine, G. H.; Thorson, Th. L. Politinių teorijų istorija. Vilnius: Pradai, 1995.

Galima išskirti du skirtingus tikėjimo kaitos aspektus: visų pirma, didžiųjų religijų vaidmuo kito, tačiau išliko svarbus. Vykę ir tebevykstantys pokyčiai nesugriovė religijų reikšmingumo. Pavyzdžiui, šalyse, kuriose dominuoja Vakarų krikščionybė, XX a. itin padidėjo Bažnyčios ir valstybės atskyrimas. Antra vertus, individualizuoti tikėjimai, tokie, kaip pavyzdžiui, tikėjimas paranormaliais reiškiniais tebegyvuoja iki šiol. Žinoma, ir čia kinta turinys, imama tikėti tokiais dalykais kaip, pavyzdžiui, pastovus ateivių lankymasis Žemėje.

Tad besivystant visuomenei tikėjimas bei religiškumas ne tiek nyksta, kiek transformuojasi. Be to, kaip pastebi religijų tyrinėtojas Markas Jürgensmeyeris, religijos išlikimas ir jos vaidmens stiprėjimas siejasi su nusivylimu moderniosiomis pasaulietinėmis religijomis: socializmu, liberalizmu ar fašizmu. Kitaip tariant, sekuliariosios politinės ideologijos, turinčios nemažai religiškumo ir savo laiku aršiai stojusios į kovą su religija, perėmė dalį žmonių iracionalaus tikėjimo. Tokia situacija puikiai pademonstruoja tikėjimo išlikimą, net ir ten, kur prarandama transcendencinė religija – politinės religijos suteikia naują tikėjimo objektą. Šalia religijų, sekuliarių ideologijų, New Age judėjimų ar paranormalių reiškinių medžiojimo egzistuoja ir tam tikras tikėjimas sąmokslo teorijomis. Šiais laikais, informacijos judėjimui įgavus milžinišką greitį, tokių teorijų populiarumas nepaprastai išaugo, jau vien todėl, kad pasitelkus internetą sužinoti „tikrąją tiesą“ tapo išties lengva.

Tokių teorijų įtikinamumą galima paaiškinti keliais žmogaus mąstymo aspektais. Visų pirma, reikia pabrėžti žmogiškojo proto polinkį visur ieškoti tvarkos bei sąsajų tarp objektų. Žmonės linkę atrasti racionalius priežastinius ryšius netgi ten, kur egzistuoja visiškas atsitiktinumų nulemtas chaosas (čia geru pavyzdžiu galime laikyti garsiąją Marso paviršiaus nuotrauką, kurioje dėl šviesos ir šešėlių žaismo aiškiai matyti milžiniškas „veidas“). Tokiu atveju, bet kokie, net ir visiškai vienas nuo kito nepriklausomi įvykiai gali būti suvokiami kaip vienas su kitu susiję tiesiogiai.

Dar vienas žmogaus mąstymo savitumas yra jo įsitikinimus atitinkančių faktų priėmimas bei netinkamų – atmetimas. Taip, pavyzdžiui, žmogus perskaitęs horoskopą (beveik visada pasižymintį dideliu neapibrėžtumu) bent kiek jį atitinkančius dienos įvykius yra linkęs sieti su pranašyste, o visa, kas astrologinių prognozių nepatvirtina arba joms prieštarauja, tiesiog „pamiršta“. Dėl šios mąstymo ypatybės abstrakčios ir jokio racionalaus pagrindo neturinčios astrologinės prognozės pradedamos laikyti teisingomis. Galima prisiminti garsųjį atvejį, kuomet žudikui sudarytas horoskopas buvo išsiųstas šimtui penkiasdešimčiai žmonių, iš kurių 94% patvirtino, kad horoskopas jiems puikiai tinka. Tokios žmogaus savybės, nors ir naudingos evoliucijos požiūriu (geriau įžvelgti įsivaizduojamą pavojų ir nuo jo apsisaugoti), neišvengiamai atveda ir prie klaidingų sprendimų bei lemia žmonių pritarimą net pačioms nepagrįsčiausioms sąmokslo teorijoms.

Dėl laiko „greitėjimo“ bei informacijos kiekio didėjimo, daugumos teiginių nebeįmanoma patikrinti, o dar jei pastarieji taip gražiai ir lengvai išdėstyti… Vargu ar kas imsis skaityti kelių dešimčių ar šimtų puslapių mokslinį darbą, kuriuo bandoma kažką paneigti, jeigu galima pasiimti bulvarinį skaitalą ar pažiūrėti pseudomokslinį filmuką – trunka trumpai, o ir pateikta gražiai. Kalbant apie sąmokslo teorijas reikia paminėti dar vieną psichologinę žmogaus ypatybę, Michaelo Shermerio įvardintą kaip agenticity – tikėjimą, kad nematomi agentai tikslingai kontroliuoja pasaulį, o žmonija yra nuo jų priklausoma.

Šiuolaikiniam žmogui prieinamas milžiniškas informacijos kiekis, ir, jeigu Viduramžiais į kaimą atkeliavęs pamokslininkas tapdavo didžiausia savaitės, mėnesio, o gal net ir dar ilgesnio laikotarpio sensacija, tai modernybėje žmogų reikia nuolatos maitinti naujomis žiniomis ir naujais pojūčiais. Kam skaityti Williamą Faulknerį, Marcelį Proustą ar tuo labiau Geoffrey Chaucerį, jeigu galima nesunkiai įsigyti įtempto veiksmo ir sensacijų kupiną trilerį, perskaitomą per vieną vakarą? „Da Vinčio kodo“ ir panašių knygų apie sąmokslo teorijas populiarumas rodo, kad žmonėms norisi sensacingų skaitalų, o jeigu juose atskleidžiama „amžius slėpta tiesa“, galima net ir patikėti bei nuvažiuoti į Luvrą pasimelsti prie Marijos Magdalietės „kapo“. Viena didžiausių tokių autorių, kaip Dano Browno, parašytų knygų keliamų problemų – klaidingos informacijos pateikimas tartum ji būtų teisinga. Vien prierašas „Da Vinčio kodo“ pradžioje, teigiantis, kad visi istoriniai įvykiai aprašomi knygoje yra tikri, leidžia skaitytojui priimti knygoje pateikiamus istorinius „faktus“ kaip neišgalvotus. Todėl daliai knygos skaitytojų sąmonėje nevalingai susiformuoja Tibro upės, pilnos nužudytų tamplierių, vaizdas (nors iš tiesų tik labai nedideliai daliai riterių buvo įvykdyta mirties bausmė ir net ne Romoje, o Prancūzijoje, karaliaus įsakymu). Kitas neblogas pavyzdys galėtų būti Pierro Plantardo 1956 m. sukurta „sena ir slapta“ Siono brolija, turėjusi padėti statant pigius būstus. Vis dėlto, net ir tai, kad Plantardas prisipažino suklastojęs organizacijos dokumentus, nepadėjo sugriauti XX a. antroje pusėje išpopuliarėjusio mito apie šimtmečius gyvuojantį slaptą ordiną.

Istorijos iškraipymas, įtempto veiksmo trileriuose pateikiamos informaciją kaip nekvestionuojamumas bei skatinimas nustoti mąstyti – taip galima apibūdinti panašaus pobūdžio knygas. Žinoma, kur kas daugiau intelektinio pajėgumo iš skaitytojų reikalaujantys kūriniai apie sąmokslo teorijas, tokie kaip Umberto Eco Il pendolo di Foucault (Foucault švytuoklė) lieka nepelnytai pamiršti. Štai pastarojoje Eco knygoje informacijos apie įvarius sąmokslus bei „pasaulį valdančias“ slaptas organizacijas yra nepalyginamai daugiau nei visuose Dano Browno stiliaus trileriuose. Tokia literatūra reikalauja laiko ir pastangų, todėl ne kiekvienas ryžtasi su ja artimiau susipažinti ir mieliau renkasi pamąstymų nereikalaujančias knygas.

Kalbant apie sąmokslo teorijas, nereikėtų pamiršti ir „demaskuojančių“ filmų, tokių kaip Conspiracy Theory: Did We Land on the Moon?, kurių populiariausiu galima laikyti garsųjį Peterio Josepho Zeitgeist, išverstą į daugelį pasaulio kalbų ir prieinamą visiškai nemokamai. Tai, kad Zeitgeist pagrindu kuriasi nauji judėjimai, skirti skleisti filme pateikiamoms idėjoms, įrodo šio kūrinio įtaką. Dėl tokio Zeitgeist poveikio, kalbant apie sąmokslo teorijas, būtina šį filmą apžvelgti kiek plačiau.

Pirmiausia reikėtų tarti keletą žodžių apie šaltinius, kuriais remiantis buvo sukurtas Zeitgeist. Tenka pastebėti, kad dauguma filmo gerbėjų įsitikinę, jog tai filmas, „padedantis atverti akis ir išmokti mąstyti kitaip“ (tarsi mąstymo kitoniškumas savaime implikuotų jo teisingumą). Be abejo, pažiūrėjus akis atveriantį filmą, privalu atmesti visas gerai argumentuotas knygas ar mokslinius straipsnius ir įtikėti kūriniu, besiremiančiu tokiais „mokslininkais“ kaip anglų poetas Geraldas Massey, kurio egiptologiniai darbai ir palyginimai tarp egiptietiškosios pagonybės ir krikščionybės seniai kritikuoti, kaip neturintys jokio mokslinio pagrindo ar Dorothy M. Murdock (įkvėptos New Age dvasios ir pasivadinusios Acharya S), kurios knygos apie krikščionybę, beje, leidžiamos tik jos pačios įsteigtoje leidykloje, kritikuojamos ne vien tikinčiųjų, bet ir skeptikų. Tai pačiai Murdock priklauso ir pareiškimas, kad sąvoka Dievo Sūnus atsiranda iš Dievo Saulės. Anglų kalboje šie žodžiai skamba gana panašiai, God’s Son ir God’s Sun, tačiau kitose kalbose, taip pat ir hebrajų, šis fonetinis panašumas paprasčiausiai neegzistuoja. Nebent norima įtikinti, kad senovės pasaulyje visi šnekėjo angliškai ir tik po to susigalvojo sau naujas kalbas (galbūt šiuo klausimu galima sukurti ir dar vieną sąmokslo teoriją). Tokio tipo „argumentavimas“ puikiai atskleidžia pačių filmo teiginių konstravimo principus. Kyla akivaizdus klausimas dėl to ar galima patikėti filmu, kurio kūrėjus konsultuoja tokio lygio „ekspertai“?

Kitų dviejų Zeitgeist dalių šaltiniai nedaug patikimesni – tiek 9/11 sąmokslą, tiek pasaulį valdančius bankininkus „demaskuojančiose“ serijose nuolat remiamasi analogiškų antisąmokslinių judėjimų pateikiama medžiaga. Panašu, kad čia veikiama minios principu – jei taip sako keli žmonės ir apie tai pastatyti keli filmai, vadinasi, jie negali klysti. Kitaip tariant, filmo šaltiniai išties stebina, deja, ne savo moksliškumu, o nepagrįstumu ir loginiu nenuoseklumu.

Pirmojoje Zeitgeist dalyje žiūrovą bandoma įtinkinti, kad visos religijos iš tiesų yra viena kitos kopijos, pateikiant krūvą „faktų“ ir atskleidžiant „tikrąją“ krikščionybės esmę. Pavyzdžiui,  bandymai sulyginti Jėzaus istoriją su egiptietiškuoju Horo mitu yra panašaus lygio kaip ir God’s Sun/God’s Son paralelė. Filme teigiama, kad Horas, kaip ir Jėzus, gimė gruodžio 25 d., buvo vadinamas Dievo Avinėliu, nukryžiuotas, o po mirties prisikėlė. Pateikiama ir kitų, ne mažiau absurdiškų, paralelių. Apie kai kuriuos čia pateikiamus „faktus“ neįmanoma rasti jokios informacijos, išskyrus patį filmą bei interneto puslapius, skirtus sąmokslo teorijoms. Kiti teiginiai paprasčiausiai neatitinka tikrovės – štai Horas, priešingai, nei teigia Zeitgeist, gimė visai ne gruodį ir ne tik nebuvo nukryžiuotas, bet ir apskritai nemirė. Filme pateikiami ir palyginimai su kitomis dievybėmis, pavyzdžiui su graikų Dionizu, neva vadintu vieninteliu Dievo sūnumi (nors Dzeuso meilės nuotykiai graikų mitologijoje gana gausiai aprašyti). Šios dalies pabaigoje teigiama, kad religija leidžia manipuliuoti žmonėmis, tačiau pats filmas, kurio kūrėjai akivaizdžiai meluoja žiūrovui, tvirtindami, kad sako vien tik tiesą, vykdo elementarią manipuliaciją.

Nemaža dalis filmo gerbėjų, pripažįstančių pirmosios jo dalies absurdiškumą, vis dėlto sugeba tvirtinti, kad nors joje neįmanoma rasti tiesos, tačiau visos kitos dalys esą išties realistiškos. Tačiau vargu ar galima pasitikėti žmogumi, meluojančiu tiesiai į akis ir tvirtinančiu, kad sako teisybę. Pavyzdžiui, antrojoje dalyje „demaskuojamas“ Rugsėjo 11-osios sąmokslas. Teigiama, kad iš tiesų tai nėra išorės priešų atliktas darbas. Čia, kaip ir pirmoje dalyje, toli gražu netrūksta absurdiškų bei tikrovės neatitinkančių teiginių. Žinoma, nieko naujo nepasakoma, tiesiog pakartojama informacija jau ne kartą anksčiau minėta sąmokslus „atskleidžiančiuose“ interneto puslapiuose. Kam kurti kažką naujo, jei sąmokslų mėgėjams svarbiausia patvirtinti tai, ką jie jau seniai „žinojo“.

Zeitgeist, kaip ir kituose panašiuose filmuose ar interneto puslapiuose, bandoma įtikinti, kad pastatai griuvo ne taip, kaip turėjo griūti atsitrenkus lėktuvui, etc. Visų šių teiginių aptarimas užimtų ganėtinai daug vietos, todėl vėlgi pateiksiu tik porą pavyzdžių. Kaip pirmąjį, parodantį „tyrimo“ kokybę, galima parinkti teiginį, kad lėktuvo, taranavusio Pentagono pastatą variklis dingo (o gal jo ir visai nebuvo), kitaip tariant, tai įrodo, kad viskas buvo ne taip, kaip pasakojama oficialioje versijoje – juk lėktuvai be variklių neskraido. Įdomu tai, kad nuotraukose matyti ir „neesamo/išgaravusio“ variklio nuolaužos, tačiau filmo autoriams tai nerūpi. Taip pat galima paminėti ir tai, kad nurodomas ne tas lėktuvo modelis – minimi Boeing 707 tipo lėktuvai, nors teroristai užgrobė 767-200. Galbūt tai ir atrodo kaip nedidelė „klaidelė“, tačiau lėktuvų charakteristikos reikšmingai skiriasi. Jau vien tokie neatitikimai, nekalbant apie kai kuriuos platesnius realybės neatitinkančius išvedžiojimus, turėtų priversti susimąstyti apie filme pasakojamos istorijos teisingumą.

Paskutiniame filmo trečdalyje kritikos strėlės paleidžiamos į bankus ir pačią finansinę sistemą. Tradiciškai, citatos pateikiamos be konteksto bei nuorodų, iš kur jos paimtos, tiesiog pritaikant pastarasias filmo tikslams. Karai, anot filmo kūrėjų, taip pat skirti tarnauti bankininkų interesams, o tiek Lusitania (Luzitanijos) paskandinimas (nors tai įvyko 1915 m., o JAV į karą įstojo tik 1917 m.), tiek ir Pearl Harboro užpuolimas iš tiesų buvo laukiami ar suplanuoti pačių JAV atstovų. Filme teigiama, kad neva likus kelioms dienoms iki japonų atakos, žvalgyba pranešė apie atakos vietą ir laiką, deja, jokie įrodymai nepateikiami. Žinoma, nepamirštama šių įvykių palyginti su taip pat neva pačioje JAV suplanuotais Rugsėjo 11-osios įvykiais. Pagaliau panaudojamas ir argumentum ad Hitlerum, taip, be abejo, palyginant nacių partiją su George W. Busho administracija ir „įrodant“ pastarosios blogumą. Tokie pareiškimai filme pasakojamai pseudoistorinei pasakai nesuteikia tikėtinumo, tuo labiau, kad teiginiai negali būti pagrįsti remiantis rimtais šaltiniais. Žinoma, galbūt Vyriausybėms itin gerai sekasi nuslėpti visus sąmokslus ir apie juos sužino tik keletas „išrinktųjų“, nors verta prisiminti žymaus britų humoristo Terry’o Pratchetto žodžius, kad yra be galo keista, kaip gerai valdžia sugeba nuslėpti sąmokslus, palyginti su tuo, kaip valdžia klysta visose kitose savo veiklos srityse.

Apibendrinant reikia pasakyti, kad aptartasis filmas tėra dar vienas įvairių jau seniai egzistuojančių teorijų kratinys, tačiau pateikęs viską patrauklesne forma, todėl sugebėjo pasiekti platesnę visuomenės dalį, nei kiti panašaus pobūdžio kūriniai. Iškeltos mintys bei akivaizdžiai klaidingos teorijos ir jų pateikimo būdas skatina žmogų ne mąstyti, o jomis besąlygiškai tikėti, nes pradėjus gilintis į pateikiamų teiginių kilmę greitai ima ryškėti iš melo bei iškraipytos tikrovės sukurta mozaika.

Šių dienų civilizacijos

Huntingtonas savo knygoje pateikia pagrindinių septynių (su išlygomis, aštuonių) civilizacinių darinių sąrašą. Remdamasis Arnoldo Toynbee, Williamo H. McNeillo, Carrollo Quigley, Fernando Braudelio ir kitų kultūros istorikų tyrinėjimais jis sudaro visų didžiųjų šiandienos civilizacijų sąrašą.  Glaustai apie jį – šioje, antroje straipsnio apie civilizacijų konfliktą dalyje.

Kinų (Sinic). Beveik visi mokslininkai pritaria kinų civilizacijos, kurios pradžia datuojama vėliausiai nuo 1500 metų prieš Kristų ar galbūt dar anksčiau, egzistavimo idėjai, tačiau išskiriamos dvi kinų civilizacijos. Huntingtonas savo straipsnyje Foreign Affairs žurnale šį darinį vadina konfucianistine, bet vėlesnėje knygoje patikslina vartojamą terminą į Sinic (kiniška), nes šis, anot autoriaus, į savo prasmės lauką įtraukia Kiniją, kaip politinį vienetą, kurio konfucianizmas, neva, neapima. Teisybės vardan čia reikėtų stabtelti. Iškyla dilema – Huntingtono sąmoningumas, sukeičiant vietomis šių sąvokų prasmes. Konfucijus buvo kinas, gyvenęs VI amžiuje prieš Kristų, o jo moralinis-politinis mokymas taip pat buvo ir yra išskirtinai kiniškas. Sąvoka Sinic kiek labiau nurodo į politinį, kultūrinį ir etninį regiono savitumą, tuo tarpu terminas konfucianistinis tą patį reiškinį apibūdina, remdamasis mentalitetu, religine tradicija ir gyvenimo būdu. Tad šis Huntingtono žingsnis, apibrėžiant koncepcijas, atrodo kiek netikslingas.

Japonų. Kai kurie tyrinėtojai neskiria japonų civilizacijos nuo kinų, nes jos, neva, viena nuo kitos atsiskyrė tik apie 100 – 400 metų po Kristaus, nors iki tol buvo viena – kinų civilizacija. Išskirtines sąlygas diferenciacijos procesui suteikė izoliuota Japonijos salyno geografinė padėtis, kuri vėliau tapo ir atskiros kultūros atsiradimo iniciatore bei liudytoja.

Indų (Hindu). Induizmo sukurta savita kultūrinė terpė gyvuoja nuo antrojo tūkstantmečio pr. Kr., o apie tam tikrus atskirus civilizacinius darinius Indostano pusiasalyje galima kalbėti nuo XVI amžiaus pr. Kr. Dabar, nors Indijoje egsiztuoja kelios nemažos skirtingų kultūrų stovyklos, didžiausia jų – musulmonai, induizmas yra dominuojanti religija, stipriai įtakojanti socialines struktūras bei formuojanti savitą kultūrinės identifikacijos lygmenį. Indų civilizacijos įtaka peržengia dabartinės valstybės sienas, savų sekėjų bendruomenes turėdama kaimyniniuose, kitų kultūrų dominuojamuose regionuose.

Islamo. Huntingtonas pastebi, jog islamo civilizacijos egzistavimas tarp visų įtakingiausių pasaulio kultūrologų nėra kvestionuojamas. VII amžiaus pradžioje Arabijos pusiasalyje atsiradusi nauja religija karo žygių pagalba greitai pasklido kone visomis geografinėmis kryptimis – Šiaurės Afrikos, Pirėnų pusiasalio, Artimųjų Rytų, Vidurio, Pietų bei  Pietryčių Azijos. Dėl tokio plataus geografinio spektro islamas neišvengė pirminės religijos formos variacijų. To įtakotos susiformavo atskiros arabų, persų, turkų ir malajų subcivilizacijos.

Ortodoksų. Didžiosios krikščionybės schizmos į Vakarus ir Rytus, pastarosios tūkstantmetė bizantiškoji tradicija, keletą šimtų metų trukusi mongolų, totorių okupacija, biurokratinis despotizmas bei apribota Renesanso, Reformacijos ir Švietimo sąjūdžių įtaka lėmė, jog Rytų Europoje ir priešakinėje Azijoje susiformavo Vakarų civilizacijai kultūriškai alternatyvi terpė.

Vakarų. Sutartinai tvirtinama, jog ši civilizacija iškyla kažkur tarp 700-ųjų – 800-ųjų metų po Kristaus gimimo, nors realiai vakarietiška tampa tik XI amžiuje, po rytų ir vakarų krikščionių atsiskyrimo. Vienas svarbiausių bruožų, kurie skiria Vakarų civilizaciją nuo kitų yra jos išskirtinai įtakinga klasikinės civilizacijos bei krikščionybės palikimo sintezė, kuri, beje, palietė tiek islamą, tiek ir Ortodoksus, tačiau tas poveikis buvo nepalyginamai silpnesnis.

Lotynų Amerikos. Nors daug kas ją laiko viena iš Vakarų subcivilizacijų, kiek skirtinga istorinė-kultūrinė praeitis ir skaitlinga populiacija duoda pagrindo laikyti šią kultūrinę visumą savarankiškai besivystančiu civilizaciniu dariniu.

Afrikos. Absoliuti dauguma civilizacijų tyrinėtojų, išskyrus, galbūt, Braudelį, neišskiria šios civilizacijos kaip atskiro vieneto. Vis dėlto priskirti Afriką, o ypač Juodąją, prie kurios nors kitos egzistuojančios kultūrinės terpės yra labai sudėtinga. Nepriskyrimas automatiškai reiškia, jog Afrikos sritis žemiau Sacharos sudaro atskirą kultūrinį darinį, nors dėl menko modernių technologijų įsisavinimo ir vartojimo lygio, labai neaiškios politinės struktūros ir žemo solidarumo ar identifikacijos laipsnio, Juodąją Afriką vadinti civilizacija daugeliui neapsiverčia liežuvis.

Kalbėdamas apie civilizacijas bei kiekvienos jų genezę, Huntingtonas pabrėžia keletą dalykų. Žmonių gyvenimo būdas grįstas tradicinėmis vertybėmis, normomis, institucijomis bei savitas mąstysenos kelias, perduodamas iš kartos į kartą, suformuoja savotišką visuomenės funkcionavimo modelį. Fundamentalus kone kiekvienos šiuo metu egzistuojančios kultūros ar civilizacijos komponentas yra religija. Kultūrų tyrinėtojas britas Christoperis Dawsonas yra pastebėjęs, jog „didžiosios religijos paklojo pamatus, ant kurių rymo didžiosios civilizacijos“. Tai yra paprastas istorinis faktas, kurį galima patikrinti  peržvelgus prieš tai pateiktą civilizacijų sąrašą.

Civilizacijų konflikto implikacijos Vakarams

Būdamas Vakarų pasaulio žmogus, Huntingtonas savo dėmesį telkia į patarimus kaip civilizacijų konflikto priešaušryje turėtų elgtis Vakarai. Jis tvirtina, jog svarbu gerai atskirti trumpalaikę naudą ir ilgalaikį sureguliavimą. Jei turėsime galvoje trumpalaikę naudą, tai Vakarų interesai reikalauja:

• Stiprinti savos civilizacijos bendradarbiavimą ir vienybę, visų pirma tarp Europos ir Šiaurės Amerikos;
• Integruoti į Vakarus Rytų Europos ir Lotynų Amerikos šalis, kurios kultūriškai yra labai artimos Vakarams;
• Palaikyti ir plėsti bendradarbiavimą su Rusija ir Japonija;
• Neleisti vietiniams civilizacijų konfliktams pavirsti dideliais karais;
• Apriboti kinų ir islamo šalių karinės galios augimą;
• Lėčiau mažinti Vakarų karinę galią ir išsaugoti jų karinę persvarą Rytų ir Pietryčių Azijoje;
• Naudotis kinų ir islamo šalių konfliktais bei nesutarimais;
• Palaikyti kitų civilizacijų atstovus, kurie simpatizuoja Vakarams, jų vertybės ir interesams;
• Stiprinti tarptautinius institutus, atspindinčius ir įteisinančius Vakarų interesus ir vertybes bei pritraukti į juos ne tik Vakarų šalis.

Ilgalaikėje civilizacijų konflikto sureguliavimo perspektyvoje Huntingtonas Vakarams siūlo nepamiršti, jog ne tik jų civilizacija gali būti moderni. Šį faktą kol kas geriausiai įrodo Japonijos pavyzdys. Akivaizdu, kad norint modernizuoti šalį ar civilizaciją, visai nebūtina tuo pat metu priimti visas Vakarų vertybes. Huntingtonas straipsnyje The Clash of Civilizations? rašo, kad „ne Vakarų civilizacijos ir ateityje mėgins tapti turtingos, gauti technologijų, įrengimų, ginklų, įgyti kvalifikacijos – visa tai, kas priklauso sąvokai tapti šiuolaikiškos. Tuo pat metu jos stengsis suderinti modernizavimą su savomis tradicinėmis vertybėmis ir kultūra. Jų ekonominė galia didės, o atsilikimas nuo Vakarų mažės. O Vakarai turės vis daugiau ir daugiau skaitytis su tomis civilizacijomis, artimoms savo galia bet gana smarkiai besiskiriančioms savo vertybėmis ir interesais. [...] Vakarai privalės giliaus suprasti religinius bei filosofinius tų civilizacijų pagrindus. Jie turės suprasti, kaip tų civilizacijų žmonės supranta savo interesus. Reikės rasti Vakarų ir kitų civilizacijų panašumus, nes artimiausioje ateityje neatsiras vieninga universali civilizacija. Atvirkščiai, pasaulis susidės iš nepanašių civilizacijų, ir kiekvienai teks mokytis sugyventi su visomis kitomis.“

Didžiausia kliūtis Vakarams įgyvendinti šiuos priesakus gali tapti jų pačių vidiniai prieštaravimai. Tai ypač aktualu kalbant apie išsiskyrusius Jungtinių Valstijų bei Europos požiūrius į tarptautinės politikos procesų reguliavimo metodus pasibaigus Šaltajam karui. Kitas amerikiečių mokslininkas, akademikas Robertas Kaganas savo knygoje Of Paradise and Power: America and Europe in the New World Order (Apie rojų ir galią, Amerika ir Europa naujoje pasaulio tvarkoje) rašo, jog „1989 m. išnyko ne tik bendras sovietinis priešas ir ne tik būtinybė vieningai veikti bendroje gynybos sistemoje. Išnyko ir didžioji vadinamųjų Vakarų darnos ir vienybės gynimo bei stiprinimo strategija, kuria buvo vadovaujamasi abiejuose Atlanto pusėse. [...] neišardoma liberaliosios Vakarų tvarkos vienybė bei sėkmė nusakė ir patį pergalės Šaltajame kare apibrėžimą.“

Šaltojo karo metais po amerikiečių sukurtu karinės apsaugos skydu Europoje ėmė megztis nauja pasaulio suvokimo strategija. Susiformavusios šiltnamio sąlygos davė pradžią poststruktūralistiniam sąjūdžiui, vėliau išsivysčiusiam į ištisą postmodernistinę filosofiją, kurios mastymo normomis persisunkė kone visas (Vakarų) Europos politinis elitas. Kagano žodžiais tariant „Europa nusigręžia nuo galios arba, formuluojant tai kiek kitaip, peržengdama galią, ji juda į uždarą įstatymų, taisyklių, tarptautinių derybų ir tarptautinio bendradarbiavimo pasaulį. Ji žengia į poistorinį taikos ir santykinės gerovės rojų, į Kanto „amžinosios taikos“ karalystę.“

Europietiško, taip vaizdžiai Richardo Rorty aprašyto, liberalaus ironiko požiūris į tarptautinius santykius labai skiriasi nuo vis dar klasikinio liberalizmo padiktuotų ir universalizmu besivadovaujančių Jungtinių Valstijų užsienio politikos gairių. Kaganas rašo, jog „Jungtinės Valstijos ir toliau murkdosi istorijoje operuodamos savo galia anarchiniame Hobbeso pasaulyje, kur tarptautinės normos ir taisyklės nėra patikimos, kur tikrasis saugumas ir liberaliosios tvarkos plėtra vis dar priklauso nuo turimos karinės galios ir jos panaudojimo.“

Nei vienas (Europos reliatyvusis), nei kitas (Jungtinių Valstijų universalusis) tarptautinių procesų aiškinimo modelis neatitinka civilizacijų konflikto sureguliavimo strategijos. Taigi Huntingtonas ironiškai perfrazuodamas Francis Fukuyama įvestą sąvoką teigia, jog istorija baigiasi mažiausiai vieną kartą arba, paprastai kiek dažniau kiekvienos atskiros civilizacijos istorijoje. Kuomet tam tikra civilizacija pasiekia universalaus būvio fazę (Quigley suformulavo septynių civilizacijos gyvenimo tarpsnių modelį – mixture, gestation, expansion, age of conflict, universal empire, decay, invasion), jos žmonės ima akinti tai, ką Arnoldas Toynbee vadino „nemirtingumo miražu“, ir tuo pat metu jie pradeda tikėti esantys paskutinė ir tobuliausia žmonių visuomenės forma. Panašūs dalykai istorijoje ištiko Romos imperiją, Arabų kalifatą, Didžiųjų mongolų imperiją ir Otomanų imperiją.

Susipažinus su problema kyla klausimas – ką šiuo metu veikia Vakarai, kai visos kitos civilizacijos stiprina savo individualią tapatybę „grįždamos prie savo šaknų“? Atsakymas nėra aiškiai apibrėžiamas dėl savo paties dvilypės prasmės. Panašu, kad pas mus savaime suprantamais laikomus visuotinės tolerancijos ir asmens teisių principus Vakarai, kaip ir prieš keletą šimtų metų, toliau plėtoja visais azimutais, kartais privesdami juos iki postmodernaus absurdo. Skirtumas tik tas, kad tai, kas XIX amžiuje daroma regioniniu, t.y. europiniu mastu, dabar vykdoma pasauliniu lygmeniu, minėtų pastangų rezultatą pristatant trečiojo pasaulio šalims kaip nemokamą labdarinę sriubą. Kitaip tariant, per ypač trumpą laiką yra bandoma urmu, praleidžiant daugelį organiškai svarbių istorinės raidos etapų, supažindinti kitų pasaulio kultūrų atstovus su tūkstantmetine savos civilizacijos patirtimi ir iš jos išsirutuliojusiu gyvenimo būdu bei savitomis europiečių elgsenos formomis. Reikia pastebėti, kad ši kitų šalių žmonių integracijos/inkultūracijos metodika Vakarų Europoje kelia vis daugiau religinių ir rasinių problemų net savų valstybių viduje.

Jungtinės Valstijos savo užsienio politiką vis dar grindžia klasikinio liberalizmo kanonais. Jų tikslas šiuo metų turėtų skambėti taip – pasaulis turi priimti liberalia demokratija ir individo teisėmis grįstas vertybes, nes jos yra pačios geriausios ir teisingiausios, ką iki šiol yra pavykę sukurti žmogui. Šią žinią pasaulio tautoms amerikiečiai yra linkę nešti geruoju, tačiau jeigu „vaduojamieji“ nepasiduoda ir laikosi savųjų tradicinių vertybių, prieš juos galima panaudoti ir prievartą. Tai pakankamai tiksliai iliustruoja karas Afganistane bei Irake. Savo kultūros skiepijimo veiksmai, vis dažniau įvardinami kaip amerikiečių (Vakariečių) kultūrinis imperializmas, paprastai yra traktuojami kaip arogantiškas savų pranašumų demonstravimas ir ne retu atveju susilaukia atvirai priešiškų akcijų, kurios kartais netgi perauga į smurto aktus. Įdomu pastebėti, jog universalizmas, būdamas pagrindinis Jungtinių Valstijų užsienio politikos metodas bei tikslas, Amerikos vidaus rinkoje tampa pasibaigusio galiojimo preke. Affirmative action politika, nesibaigiantys žmogaus teisių, emancipacijos bei politinio korektiškumo diskursai artina amerikietiškąją vidaus politiką prie europietiškosios ir tuo pačiu skelbia apie prasidėjusią civilizacijos gedimo (decay) stadiją. Kaip pastebi Huntingtonas, multikultūrinės Jungtinės Valstijos greitai gali tapti Jungtinėmis Tautomis.

Lygiai tą patį galima pakartoti ir Europos atžvilgiu – įsivyravusios kairiosios politinės jėgos labai atsargiai vertina bet kokius artimesnius ryšius su „kapitalistine“ Amerika ir nenuostabu, jog  greitai rado bendrą kalbą su islamistais, su kuriais bendrai puoselėja anti-amerikietiškąsias nuotaikas. Toks aktyvus bendradarbiavimas su išorės jėgomis verčia suabejoti Vakarų egzistencijos perspektyva. Marksistai skelbia – „proletariatas neturi tėvynės“. Šiuo atveju ne tiek tėvynės, o kiek kultūros, tradicinio paveldo. Quigley teigia, jog civilizacijos gedimo fazę maino invazijos stadija. Tai įvyksta kada civilizacija nepajėgi savęs apginti, iš esmės, dėlto kad ji pati to nenori daryti, tampa patraukliu grobiu barbarų antpuoliams, kurie paprastai būna kilę iš kitos, kur kas jaunesnės bei energingesnės civilizacijos.

]]> http://www.politologas.lt/2009/11/02/civilizaciju-konfliktas-the-west-versus-the-rest/feed 14 http://www.politologas.lt/2009/10/27/civilizaciju-konfliktas-naujas-konfliktu-aiskinimo-budas http://www.politologas.lt/2009/10/27/civilizaciju-konfliktas-naujas-konfliktu-aiskinimo-budas#comments Tue, 27 Oct 2009 09:46:53 +0000 Algirdas Kazlauskas http://www.politologas.lt/?p=971 Prieš keletą metų kolega Justas Šireika šiame tinklarštyje trumpai pristatė garsaus amerikiečių mokslininko Samuelo P. Huntingtono teoriją apie tarptautiniuose santykiuose įvykusius pokyčius pasibaigus Šaltajam karui. Nusprendžiau dar kartą, šįsyk kur kas plačiau, apžvelgti Lietuvoje nederamai, tarytum sąmoningai, ignoruojamą žymaus mokslininko teoriją. Dėl to iš naujo įžiebti viešą diskusiją apie aktualią pasaulinę problemą, mano supratimu, yra labai svarbu. Pristatau poros dalių straipsnių sekvenciją.

Civilizacijų konflikto idėja nėra vieno asmens intelektualinio kūrybinio darbo vaisius. Pradinį ir tiksliausią šios teorijos apibrėžimą yra pateikęs Harvardo profesorius Samuelas Phillipsas Huntingtonas. Pirmasis bandymas pasauliui pristatyti susistemintą naujos tarptautinės santykių analizės paradigmą buvo straipsnis The Clash of Civilizations?, 1993 metais publikuotas Foreign Affairs žurnale. Verta atkreipti dėmesį, jog dar prieš keletą metų garsus amerikiečių istorikas, Princetono universiteto dėstytojas, Bernardas Lewis savame straipsnyje The Roots of Muslim Rage (Musulmonų įniršio šaknys) irgi išdėstė keletą pagrindinių galimo civilizacijų konflikto priežasčių, atsirandančių dėl skirtingo Vakarų ir daugelio kitų civilizacijų atstovų požiūrio į politikos racionalizaciją (tai daugiausia apima religijos įtakos svarbą valstybių priimamiems sprendimams). Tačiau reikia paminėti faktą, jog Huntingtono straipsnis sukėlė žymiai didesnį išdėstytos teorijos šalininkų ir kritikų ažiotažą, nei bet kuris kitas, išspausdintas tame pačiame žurnale nuo pat Antrojo pasaulinio karo metų.

Atsakydamas į gausybę kritinių straipsnių jo iškeltos idėjos atžvilgiu, Huntingtonas tame pačiame Foreign Affairs žurnale po keleto mėnesių publikavo naują savo darbą, kuriame pasistengė atremti priešininkų paleistas kritikos strėles – If Not Civilizations, What? (Jei ne civilizacijos, tai kas?).  Įkvėptas dėmesio (tiek teigiama, tiek neigiama prasme) savo iškeltai idėjai, Huntingtonas 1996 metais šia tema išleido knygą The Clash of Civilizations and the Remarking of World Order (Civilizacijų konfliktas ir pastabos apie pasaulio tvarką), taip jis pateikė labiau struktūruotą bei kur kas detalesnę savo minties poziciją, nei tą darė neorganizuoti jos kritikai, nesugebėdami išlieti pamatų realiai tarptautinių santykių analizės alternatyvai.

Savo straipsniuose ir knygoje Huntingtonas, iš esmės, nagrinėja tą pačią problemą. Pasinaudodamas įvairų humanitarinių ir socialinių mokslo sričių atstovų įžvalgomis jis bando sumodeliuoti tam tikrus tarptautinės sistemos dėsnius, kuriais, jo manymu, valstybės sąmoningai arba nesąmoningai vadovaujasi pasaulinės politikos arenoje pasibaigus Šaltojo karo epochai. Politinis mąstytojas lygina valstybių elgsenos ypatumus sprendžiant vienokius ar kitokius užsienio politikos klausimus, analizuoja šių valstybių istorinę tarpusavio santykių raidą bei sociokultūrinę terpę, kurioje vystėsi ir formavosi jų visuomenės.

Stambiausi konfliktai moderniaisiais laikais vykdavo tarp labiausiai besiskiriančių geopolitinių vienetų. Po 1648 metais Vestfalijos taikos, sukūrusios moderniąją tarptautinę sistemą, konfliktai tarp šalių paprastai vykdavo tik dėl įvairių suverenų norų praplėsti savo valdomą teritoriją, padidinti gyventojų skaičių, taip sustiprinant savo ekonominę galią. Imperatorių priesaikos formulė semper Augustus, allezeit Mehrer des Reiches (visad Augustas, visad  imperijos didintojas) puikiai atspindėjo visų to meto suverenių valdovų aspiracijas.

Bėgant laikui, keičiantis intelektualinėms madoms, konfliktų priežastys po truputėlį keisdavo vienos kitas. Tarkime, XVII amžiuje karai vyko ginant savo valdovo vėliavą, herbą bei garbę nuo svetimų valdovų ir už juos kariaujančių samdinių, tuo tarpu XIX amžiuje tarptautinės sistemos konfliktai įgijo stiprų etninį atspalvį. Didžioji Prancūzijos revoliucija pradėjo naujo tipo konfliktų erą – karus tarp suverenių arba suverenumo siekiančių tautų. Buvo kariaujama už savo tautą prieš, struktūriškai daugmaž lygiai tokias pat, tačiau etniškai, svetimas tautas. Minimas etapas tarptautiniuose santykiuose užpildė tarptautinių santykių erdvę iki pat Pirmojo pasaulinio karo pabaigos.

Po Pirmojo pasaulinio karo didžiosios galybės savo tarpusavio skirtumus ėmė akcentuoti politinės ideologijos lygmenyje, tokiu būdu bandydamos identifikuotis bei konsoliduoti savus piliečius kovai prieš kitos ideologijos išpažinėjus. Komunistinė revoliucija Rusijoje konfliktų sezoną atidarė politinių ideologijų lygmenyje. Šiame fone ypač išsiskyrė komunizmo, nacionalsocializmo/fašizmo, ir liberaliosios demokratijos srovės, ideologinėmis perskyrų linijomis suskaldžiusios XIX amžiuje daugiau mažiau vieningą Vakarų civilizaciją į tris geopolitinius regionus – atitinkamai – Eurazijos, Vidurio Europos ir Vakarų Europos/Šiaurės Amerikos transatlantinį regioną. Po Antrojo pasaulinio karo, kai buvo sulaužyta Berlyno-Romos ašis, pasaulyje pusei amžiaus liko du ideologinės priešpriešos poliai. Šaltojo karo metais jie sutapo su to meto Rytų ir Vakarų geopolitinėmis supergalybėmis – komunistine Rusijos imperija ir Jungtinių Amerikos Valstijų vadovaujamu Laisvuoju pasauliu.

Žlugus SSRS propaguotam komunizmo mitui Šaltojo karo pabaigoje, geopolitinių vienetų ideologinės perskyros prarado prasmę. Taip senosios tvarkos mechanizmas buvo nustumtas užribin. Naujai iškilusioms pasaulio, taip pat kaip ir regioninėms galybėms, teko ieškoti kitokios identifikacijos, pagal kurią būtų galima atpažinti sau kylančias grėsmes  ir įtvirtinti savo padėtį tarptautinėje arenoje. Šio fenomeno fone atsirado civilizacijų konflikto teorijos modeliavimo galimybė. Būtina pastebėti, kad po Šaltojo karo vykę politiniai procesai tarptautiniuose santykiuose kaip tik ir paskatino Huntingtoną suformuluoti naują konfliktų lygmens koncepciją. Ūmiai pakitęs konfliktų pobūdis buvo toks akivaizdus, kad jo nepastebėti galėjo tik senosios paradigmos užhipnotizuoti ir nuo jos niekaip pasitraukti negalintys politiniai teoretikai. Huntingtono manymu, ideologinę priešstatą tarp šalių pakeitė civilizacinė priešstata, kurios esmę sudaro religinė-kultūrinė tapatybė.

Antras svarbus reiškinys postsovietiniame tarptautinių santykių raidos etape, kurį pastebi Huntingtonas yra tas, jog iki tol moderniojoje istorijoje tarptautiniai konfliktai vykdavo tik tarp valstybių, kurios vienaip ar kitaip buvo susijusios su Vakarų civilizacija. Williamas Lindas juos taikliai įvardino kaip Vakarų pilietinius karus. Tai reiškia, jog tarptautinių santykių istorijoje įvyko naujas fundamentalus pokytis, iš principo įtakojęs naujos kariavimo etikos susiformavimą. Prieš tai konfliktams daugiausia vykstant tik tarp vakarietiškos civilizacijos valstybių, karo meno bei diplomatijos metodai buvo grįsti vertybėmis, kilusiomis iš krikščioniškosios pasaulėžiūros paveldo. Naujoje tarptautinėje sistemoje, peržengus XXI amžiaus slenkstį, radikaliai pasikeitė konfliktų pobūdis. Jų dalyviai netradiciškai persigrupavo, nes į pirmą planą iškilo naujos pasaulinės galybės, reprezentuojančios skirtingas pasaulio civilizacijas. Dėl šių priežasčių netrukus akivaizdžiai pradėjo kisti ne tik karo etika, bet ir tarptautinės diplomatijos standartai. Šiomis dienomis vienas ryškiausių to pavyzdžių, ko gero, yra kai kuriose vadinamojo trečiojo pasaulio šalyse kilę radikalių judėjimų mėginimai savo problemas spręsti smurtiniais, o kai kada netgi atvirai teroristiniais metodais.

Kita reikšminga priežastis sukėlusi naujų konfliktų atmainą šiuolaikiniame daugiapoliame pasaulyje yra Vakarų šalių nepamatuotas siekis globaliniu mastu išlaikyti dominuojantį statusą kariniame, ekonominiame ir, kas ypatingai svarbu, kultūriniame-vertybiniame lygmenyje. Vakarai, po Šaltojo karo nors ir praradę politinę vienybę, vis dar tiki gebantys kontroliuoti, reguliuoti bei įtakoti visų kitų pasaulio šalių tarpusavio santykius (Huntingtonas greta identifikacijos formulės the West netgi įveda gražiu sąskambiu pasižymintį, tačiau aiškiai menkinančiu atspalviu padengtą terminą the Rest).

Inertiškas, kartais net įkyrus, savosios vystymosi paradigmos pervertinimas, vertybinio Vakarų neklystamumo mitas ir tikėjimas universaliu savojo gyvenimo būdo tinkamumu visų kitų kultūrų žmonėms vis labiau stumia Vakarus į nepavydėtiną padėtį. Ir iki tol santykinai sėkmingai jų vykdyta globalizacija, liberaliosios demokratijos principų skleidimas, į beatodairišką pramonės augimą orientuota ekonomika bei neriboto vartojimo kultas, postideologiniame amžiuje patiria vis didėjantį pasipriešinimą ne tik kituose pasaulio regionuose, bet ir pačių Vakarų dabar jau multikultūrinėje visuomenėje. Be to, nereikia užmiršti, ir viename, ir kitame konfliktų kontekste, reakcija į Vakarų išpažįstamas universalistines vertybes nėra vienareikšmė: paprastai politiškai nuosaikias fundamentalistines orientacijas čia derėtų aiškiai atskirti nuo radikalių ekstremistinių. Pirmieji akcentuoja akliną atsiribojimą nuo vakarietiškų vertybių ir grįžimą prie savųjų šaknų, tuo tarpu, antrieji savo problemas siūlo spręsti kovodami prieš Vakarų „imperializmą“. Situacija dar labiau komplikuojasi, kuomet tiesiogiai neišprovokuotų ir akivaizdžiai neadekvačių (patirtų nuoskaudų atžvilgiu), smurtinių išpuolių prieš Vakarų civilizacijos simbolius, kitų civilizacijų šalių visuomenės ne tik nepasmerkia, bet, neretu atveju, atvirai palaiko.

Kai kuriems Huntingtono teorijos kritikams nepatinka, jog jis neva eskaluoja valstybių įtakos nublankimo tendencijas, svarbiausią vaidmenį ateities konfliktų reguliavimui atiduodamas civilizaciniams junginiams. Dažnai pamirštama, jog autorius akcentuoja faktą, kad pagrindiniai pasaulinės politikos subjektai išliks tautinės valstybės. Tuo pat metu autorius pabrėžia, jog jos nebesielgs kaip tarpusavyje visiškai nepriklausomi vienetai, o laikysis bendros, civilizacinės priklausomybės padiktuotos pozicinės strategijos. Pasaulis nebebus padalintas taip, kaip iki šiol buvo, į tris dalis, t.y. tris Pasaulius, kiekvieną iš jų sudarant ir klasifikuojant pagal atskirų valstybių pragyvenimo lygį bei ekonominį pajėgumą. Kur kas labiau tikėtina, jog svarbiausios pasaulio šalys bus grupuojamos pagal savo kultūrinį identitetą. Šiuo metu yra septynios arba kitais skaičiavimais, aštuonios skirtingos stovyklos.

Huntingtonas originaliai plėtoja Henry Kissingerio mintį, kuri teigia, jog po Šaltojo karo epochos tarptautinėje arenoje iškils (arba jau iškilo, nes cituojama knyga yra parašyta daugiau kaip prieš dešimtmetį) šeši pagrindiniai galios suverenai (Jungtinės Valstijos, Europa, Kinija, Japonija, Rusija bei Indija), kurie atstovauja penkioms skirtingoms civilizacijoms. Greta to, islamo šalių geostrateginė padėtis, didžiuliai energetiniai resursai ir vis auganti populiacija jas taip pat daro pastebimu pasaulinės politikos veikėju. Tokia situacija tiesiog perša išvadą, jog Šaltojo karo metu egzistavusią supergalybių tarpusavio konkurenciją ideologiniu pagrindu keičia supergalybių konkurencija civilizaciniu pagrindu.

Bandydamas pagrįsti šį savo pastebėjimą Huntingtonas pateikia keletą pavyzdžių, kuo skiriasi paprasti etniniai konfliktai nuo civilizacinių konfliktų, kurių eskalavimas gali suketi plataus masto keleto ar daugiau pasaulio valstybių tarpusavio konfrontaciją. Smurtas Somalyje tarp atskirų valdančiųjų klanų arba hutų bei tutsių kova Ruandoje geriausiu atveju gali įtakoti keleto artimiausių kaimynų diplomatinių santykių pokyčius. Tuo tarpu buvusios Jugoslavijos karas sujaudino daugelio tiek Europos, tiek ir Azijos tautų širdis. Tautų, kurios stojo ginti (vienokiomis ar kitokios priemonėmis) skirtingų konfliktuojančių pusių. Vakarai, nors ir dėdamiesi esantys neutralūs konflikto reguliuotojai, didžiausias pastangas dėjo į etninių kroatų interesų apsaugą. Rusijos diplomatinis korpusas savo ruožtu stojo ginti serbų, na, o Saudo Arabija, Turkija, Iranas ir Libija humanitarine pagalba bei ginklais stengėsi aprūpinti Bosnijos musulmonus.

Iš nūdienos civilizacinio konflikto egzistavimo pavyzdžių galima išskirti iki šiol neišspręstus nesutarimus tarp etninių albanų daugumos bei serbų mažumos buvusioje Kosovo provincijoje, dabar jau tarsi ir nepriklausomoje valstybėje. Tolimesnės Kosovo klausimo perspektyvos tebekelia didelį tarptautinės bendruomenės dėmesį. Ir vėl galima priminti, jog priešingose barikadų pusėse sėdi skirtingų civilizacijų atstovai. Po 2001 metų rugsėjo 11-tosios išpuolių prasidėjęs amerikiečių karas prieš terorizmą, kuris vėliau išsirutuliojo į karinius konfliktus Afganistane ir Irake, taip pat turi gana stiprią civilizacijų susidūrimo teorijos potekstę.

Huntingtonas pastebi, jog spartėjantis ekonominis regionalizmas plečiasi ne bet kaip, o tarytum paisydamas kultūrinio tapatumo ribų. Tarp šalių, priklausiančių skirtingoms civilizacijoms sudarytos sąjungos (tokios kaip ASEAN, APEC ar NAFTA) turi kur kas mažiau galimybių išlikti efektyvios nei Europos Sąjunga, Mercosur ar Andų Paktas. Ilgametis Turkijos narystės Europos Sąjungoje atidėliojimas taip pat rodo vakariečių nenorą musulmonus įsileisti į savo kiemą. Po naujojo dešiniųjų pažiūrų Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy išrinkimo valdžion atrodo, jog šis klausimas, tapo apskritai išbrauktas iš ES darbotvarkės.

Bus tęsinys.

Pirmoji dalis.

Tęsinys.

Požiūris į tiesą bei jos paieškas, yra vienas iš kelių esminių principų, dėl kurių nesutaria masės ir elito žmogus. Pirmajam, tai ne kas kita kaip tuščias laiko švaistymas, nes reikia gyventi čia ir dabar – carpe diem, nesižvalgyti nei į praeitį, nei į ateitį. Visa tiesa jau yra „atrasta“, jos nereikia ieškoti kažkur, ji yra čia pat. Tai, ko tu dabar nori, ir yra tiesa. Pastangų jai ieškoti eikvoti neverta, nes jų neužteks savo tiesai įgyvendinti. O tą reikia daryti dabar pat. Beveik visiškai atvirkščia tiesos samprata gyvuoja elito žmogaus sąmonėje. Iš esmės, tiesos paieškos yra fundamentali tokio tipo asmens vertybė. Troškimas judėti į priekį, nuolat mąstyti bei kurti, siekti vis aukštesnio tikslo ir, svarbiausia, nebijoti nežinios – yra savybės, kuriomis disponuoja tikrasis elito žmogus. Jis savęs neapgaudinėja primityviomis teorijomis aiškinančiomis jo egzistenciją, nes suvokia, jog tai sfera, kurios joks Žmogus negebės atskleisti bei pažinti.

Šie žodžiai skamba kaip tikra kritika postmodernizmui, nors iki šios filosofinės minties susiformavimo pradžios dar buvo ilgas laiko tarpas. Taigi, kad ir kaip tai nepatiktų liberalams, gerai išmanant istorijos filosofiją, visuomenės ateitį galima nuspėti. Tuo labiau jei panašūs procesai jau yra kažkada įvykę. Ortega y Gassetas prisimena Romos imperijos žlugimo istoriją, kuomet labai pakilus pragyvenimo lygiui žmonės tuo labai susižavėjo, o susižavėję įtikėjo, jog jų epocha yra paskutinė, i.e. tobula – geriau būti negali, ir nustojo judėti į priekį. Bendravimo normos, mandagumas, tarpusavio pagarba, teisių ir teisingumo paisymas, visa tai buvo paminta dėl paprastos priežasties – o kam to reikia rojuje?! Gyvenimas sustojo, žmonės atsisakė buvusių tradicijų bei su jomis susijusių įsipareigojimų ir ėmė gyventi tik sau. „Mūsų tėvai už senelius blogesni, mus niekingus pradėjo, mes gimdysime visiškai netikusius“ – taip eilėmis tuometę situaciją išreiškė romėnų poetas Horacijus. Taigi pasenusi Romos civilizacija, galima teigti, jog pati sau nusistatė savo pabaigos datą.

Tikroji gyvenimo pilnatvė, pasak Ortegos y Gasseto, – ne pasitenkinimo ramybė, o tikslo siekimo procesas, jo įtvirtinimo akimirka. Kaip, pastebi autorius, savimi patenkintos ir dangiškosios ramybės apimtos epochos, netenka savo gyvybinės jėgos, i.e. atsakomybės jausmo už save ir savo veiksmus. Taip atsitinka tada, kai vidutinybė savavališkai nusprendžia, jog daugiau laimėjimų pasiekti jau nebeįmanoma, todėl kam save varžyti, kam klausyti valdžios patarimų, jei galima patiems imti veikti. Šią situaciją suponuoja gerovės jausmas, kuris atsiranda dėl staigaus gyvenimo lygio pakilimo. Toks jausmas užmigdo žmonių budrumą, vis primenantį, jog reikia nepamiršti visų tų praeities kančių iškęstų siekiant šio tikslo. Tuo metu žmoniją jau apėmęs amžinybės pojūtis suformuoja nepagrystą viltį, jog palaima tęsis nenutrūkstamai, nepaisant realios tikrovės. Ši haliucinacija labai panaši į tą, kuri ištinka žmogų pavartojus malonumą teikiančių medžiagų. Laimė bei džiaugsmas atrodo niekados nesibaigs, tačiau tai yra tik iliuzija, o svarbiausia, jog jos pasekmės ateityje bus labai skaudžios. Autoriaus žodžiais tariant, visokiausių gėrybių bei galimybių pertekęs pasaulis automatiškai sukuria deformuotas, ydingas gyvenimo formas, išsigimusių žmonių tipus. Teisų ir pareigų santykio neatitikimas iš šaknų demoralizuoja masės žmogaus prigimtį, atitolina jį nuo tikrosios gyvenimo esmės, kuri visada susijusi su pavojumi, visada neįžvelgiama ir nuspėjama.

Ortega y Gassetas didelę problemą įžvelgia gyvensenos bruože, kuris šiuo metu yra labai dažnas reiškinys Vakarų visuomenėse. Tai yra tai, jog žmogus nebejaučia ribos tarp gyvenimo šeimoje ir gyvenimo gatvėje arba viešojoje erdvėje. Anot autoriaus, šeimoje vyrauja nenatūrali šiltnamio atmosfera, nes joje toleruojama tai, už ką visuomenėje tektų gerokai nukentėti. Mes žinome, jog šeimoje visi nusižengimai, netgi gana dideli, galiausiai lieka nenubausti arba nubausti neadekvačiai švelniai. Todėl žmogus iš šeimos išėjęs į pasaulį, nesuvokdamas padarinių, elgiasi taip, kaip buvo įpratęs jam pažįstamoje terpėje, tačiau dabar už tai jam tenka sumokėti kur kas daugiau, nei jis galėjo įsivaizduoti. Gaila, bet tokių klaidų visuomenė neatleidžia, skirtingai negu tai daro šeima.

Vadovaujantis šia įžvalga Ortega y Gassetui nebuvo sudėtinga išpranašauti jo laikmečiui dar netolimos ateities kataklizmo – Antrojo Pasaulinio karo. Kalbant tiksliau, autorius buvo numatęs, jog po dvidešimties ar trisdešimties metų Europa susidurs su dideliais politiniais sunkumais. Tačiau, iš tiesų, tiek ilgai to laukti nereikėjo. Stalino ir Hitlerio vedinos didvalstybės sukėlė karą, kurio pasekmės neatitaisomos dar iki šiol. O kas gi sudarė tuos du režimus? Savimi patenkintos, visur savo nuomonę primetinėjančios, ekspansionistinės, masių valdomos visuomenės. Vis dėlto, kas įdomiausia, pasaulis, ypatingai Vakarų, neva daug ko pasimokęs iš šio karo, vis tiek nenustojo propaguoti tų pačių ekspansyvių universalistinių idėjų. Perfrazavus ir šiems laikams pritaikius autoriaus žodžius, tai skambėtų taip – „nūdienos vakariečiai (aut. – europiečiai) įsitikinę, jog kiekvienas pasaulyje (Europoje) gyvenantis žmogus privalo būti liberalas“. Kaip geriausias pavyzdys šio požiūrio yra nesibaigianti ir mažne visą pasaulį apimanti vakariečių kova už žmogaus teises bei demokratines vertybes. Iš esmės, tai iliustruoja Isaiah Berlino aprašomų pozityviosios laisvės triumfą negatyviosios atžvilgiu.

Pabaigai reikėtų priminti, jog Ortega y Gassetas pabrėžė, jog tiek ir reakcingi anti-liberalai autoritaristai, tiek ir patys liberalai siekia to pačio tikslo – visuomenės moralinių pančių atpalaidavimo. Pirmieji tą argumentuoja tuo, jog neva gelbėdami tvarką ir valstybę, jie turi teisę elgtis su žmonėmis kaip tinkami, tuo tarpu antrieji moralę laiko grandinėmis, sukausčiusiomis iš prigimties laisvą individo sielą, kurios laisvės vardan turi būti sunaikintos. Ir viena, ir kita argumentacija yra būdinga masės žmogui, kuris, iš esmės apskirtai, gali apsieiti be moralės.