Neadekvati reakcija

Pagrindinis tokio balsavimo argumentas buvo tas, jog Palestinos siekis tapti UNESCO nare yra skubotas bei ne tik kad neprisidės prie taikaus konflikto su Izraeliu sprendimo, tačiau jį tik dar labiau paaštrins. Akivaizdu, kad šiam siekiui prieštaravo Izraelis ir jo artimiausi sąjungininkai, šiuo metu nepripažindami Palestinos valstybingumo.

Kaip teigė premjeras Andrius Kubilius, santykiai tarp Palestinos ir Izraelio turėtų būti derinami dvišalėse derybose, o būtent toks Palestinos pasirinkimas buvo vienašališkas. Galiausiai Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos poziciją geriausiai nusako ši citata iš oficialaus pareiškimo: „Formuluodami koordinuotą nacionalinę poziciją, remiamės politinės logikos, principingumo, nuoseklumo, pragmatizmo prielaidomis bei šalies strateginių ir saugumo interesų suvokimu”.

Visi šie aspektai priešiškai nusiteikusių komentatorių yra vienaip ar kitaip niekinami. Du paskutinieji, akivaizdu, iššaukia dažnai aklą antiamerikanizmą – Lietuva vadinama JAV politikos įkaite, marionete – sąrašą galima tęsti ir gausybe nenorminės leksikos variantų. Šioje vietoje daug plėtotis neverta, nes nesugebėjimas suvokti Lietuvos strateginių partnerių ir jų įtakos šalies strateginiams bei saugumo interesams, ko gero, argumentais nėra pagydomas.

Tačiau baisiausia yra tai, kad su teisuoliška išraiška kimbama prie kitų Lietuvos pasirinkimo faktorių – principingumo ir nuoseklumo. Principinga Lietuvos pozicija vadinama vos ne amoralia, o akivaizdus nuoseklumas – istoriniu neteisingumu. Tačiau apie viską nuo pradžių.

Palestina nėra  Sąjūdžio Lietuva

Turbūt pats absurdiškiausias teiginys, kuriuo norima diskredituoti Lietuvos sprendimą yra dabartinės Palestinos lyginimas su Sąjūdžio laikų Lietuvos kova už nepriklausomybę ir tam pasitelkiama „moralizavimo“ taktika. Neva Lietuva turėtų prisiminti, jog ir ji dar visai neseniai kovojo už nepriklausomybę ir turėtų užjausti Palestiną šios kovoje už tą patį tikslą. Visgi ši pozicija yra ne tik neteisinga, tačiau ir amorali.

Pirmiausia, Palestina pasaulyje nėra vieniša, kokia buvo Sąjūdžio Lietuva, o priešingai – ji jau yra pripažinta 127 valstybių. Pati Palestinos išsivadavimo organizacija (PIO) nuo 1975 metų turi nuolatinio stebėtojo statusą JT Generalinėję asamblėjoje. Negana to, Palestina, priešingai nei Sąjūdžio Lietuva, turi realią autonomiją bei gauna milžinišką tiek JAV, tiek Europos Sąjungos finansinę paramą valstybės kūrimo tikslais.

Tai, kad „moralizavimas“ iš tiesų ne tik neturi pagrindo, bet yra ir amoralus, galima matyti  iš fakto, jog Lietuva jau dabar de facto pripažįsta Palestiną (pvz. pripažindama Palestinos Okupuotųjų Teritorijų pasą). Savo ruožtu pati Palestina, turėdama daug daugiau teisių ir pasaulinio pripažinimo 1988 – 1991-ųjų metų laikotarpyje, to paties tikrai nedarė Lietuvos atžvilgiu.

Tačiau labiausiai Sąjūdžio laikų Lietuvą ir dabartinę Palestiną skiria elgsena siekiant nepriklausomybės. Lietuva tuomet buvo vedama taikios, „dainuojančios“ revoliucijos, kurios tikslai buvo atstatyti istorinę Lietuvos nepriklausomybę bei leisti patiems lietuviams apspręsti tautos bei valstybės politinį kelią, numetus nuo pečių sovietinę diktatūrą.

Tuo tarpu Palestina nesiekia istorinio teisingumo. Apskritai, Palestina negali apeliuoti į istorinį teisingumą šiame Viduriniųjų Rytų konflikte. Jos žmonės, kartu su suinteresuotu arabų pasauliu, atsisakė šios galimybės dar 1948 metais, užpuldama tarptautinės bendruomenės sutarimu teisėtai įkurtą Izraelį. Netgi dabar Palestinos reikalaujamos 1967 sienos yra ne istorinio teisingumo atstatymo siekis, o greičiau tarpinis politinis tikslas, susidūrus su stipresne nei tikėtasi Izraelio valia egzistuoti. Ir šiuo metu Palestina (čia ypač išskirtina Hamas teroristinės grupuotės, valdančios Gazos ruožą, elgesys) kovoje nevengia aktyvaus smurto prieš Izraelio civilius. Nežinia, ką būtų pasiekę Sąjūdžio Lietuvos šalininkai, žudydami ar grobdami rusų civilius ar kareivius.

Kitaip tariant, pats lyginimas yra išties absurdiškas, ir verčia manyti, kad ši amoraliai „moralizuojanti“ taktika, yra ne daugiau kaip ciniškas politinis išskaičiavimas.

Politiškai bei moraliai teisingas sprendimas

Kodėl Lietuva, balsuodama prieš Palestinos narystę UNESCO, ir taip duodama suprasti, kad šiuo metu nepritaria Palestinos valstybingumui, pasielgė teisingai? Yra keletas svarių priežasčių paremti šį teiginį.

Pirmiausia derėtų išskirti faktą, kuris jau buvo paminėtas – dalis palestiniečių yra susivieniję į teoristinę organizaciją – Hamas. Tą pripažįsta Lietuvos sąjungininkai ES, ir pati JAV. Negana to, kad esame teisiškai saistomi savo pačių oficialių vertinimų, moraline prasme tai yra vienintelis teisingas vertinimas. Visgi su tuo sutinka ne visi. Štai Islandija neseniai pripažino Palestinos nepriklausomybę. Tai įvyko turbūt dėl to, kad Islandija teroristinę organizaciją Hamas oficialiai laiko taikia politine partija, nepaisant to, kad jos leidžiamos raketos į Izraelį kažkodėl dažniausiai kliudo civilinius taikinius.

Antra, netiesioginis Palestinos valstybingumo pripažinimas netgi per tokias detales, kaip priėmimas į UNESCO, yra tiesiausias kelias į šio Viduriniųjų Rytų konflikto eskalavimą. Tol, kol pati Palestina neišgyvendins iš autonomijos teroristinių organizacijų ir nesugebės kontroliuoti savo teritorijos demokratinėmis priemonėmis, tol Izraelis, o kartu ir jo sąjungininkai Vakaruose, neturės jokio politinio bei moralinio pagrindo svarstyti Palestinos valstybingumo klausimo.

Ekstremistinio Hamas, veikiančio Gazos ruože, politinėje programoje aiškiai įrašytas tikslas sunaikinti Izraelį. Nuosaikesnė partija Fatah, dminuojanti Vakarų Krante šioje vietoje „atsilieka“, tačiau šių metų lapkričio pirmąją jos lyderis Mahmoudas Abbasas, kuris ir inicijavo Palestinos žygį į pripažinimą per JT, pasakė įsimintinus žodžius. Viename savo interviu Egipto televizijai jis patikino, jog „Aš jau tai sakiau anksčiau, ir visąlaik sakysiu: niekada nepripažinsiu [Izraelio] valstybės žydiškumo ar apskritai žydiškos valstybės.“ Tenka sutikti, jog tai pakankamai iškalbinga derybinė pozicija Viduriniųjų Rytų konflikto kontekste.

Siekis vienašališkai, pasinaudojant antiizraelietiškomis ir antiamerkanistinėmis nuotaikomis JT Generalinėje asamblėjoje, tapti visateise tarptautinės bendruomenės dalimi veda į niekur. Ne Vakarų nenoras pripažinti Palestinos valstybę, o joje vešintis antisemitizmas bei atsisakymas sutartinai pripažinti Izraelio teisę egzistuoti yra pagrindinė problema, neleidžianti išspręsti šio užsitęsusio konflikto.

Galiausiai Lietuva balsuodama prieš atliko moralinę pareigą, stodama į civilizaciškai artimesnės valstybės pusę. Izraelis yra vienintelė demokratinė valstybė Viduriniuosiuose Rytuose, puoselėjanti vakarietiškas vertybes bei esanti nuo Vakarų pasaulio istorijos neatsiejamos judėjiškos kultūros atstovė. To nedera pamiršti, kai priešingoje barikadų pusėje stovi teokratijoje bei autokratijoje besimurkdantis arabų pasaulis.

Staiga imame stebėtis, kai kokios nors Europos valstybės rinkimuose sėkmingai pasirodo radikalios politinės jėgos, kai „visiškai nelauktai“ iškyla kokie nors kontraversiški politiniai lyderiai ar įvyksta tokio mąsto politizuotos skerdynės, kokias matėme Norvegijoje. Vis dėlto, kaip liaudis pasakytų: nėra ugnies be dūmų.

Dėl Norvegijos įvykių ypatingai apmaudu. Žuvo daugybė nekaltų, niekuo dėtų jaunų žmonių. Kadangi pats aktyviai dalyvauju politinių jaunimo organizacijų veikloje, dažnai vykstu į panašaus pobūdžio stovyklas kaip vykusi Norvegijoje, šis išpuolis privertė susimąstyti ir apie mano paties saugumą. Neduok, Dieve, ir Lietuvoje atsirastų panašaus plauko psichopatas. Deja, visko gali būti.

Vis dėlto šiame straipsnyje nenorėčiau nagrinėti to, kas vyko tą nelemtą penktadienį Osle ir jo apylinkėse. Labai svarbiu uždaviniu, kurį šiuo metu turėtų bandyti įminti tiek ir Lietuvos, tiek ir Europos politologai, laikau bandymą prognozuoti, kas vyks toliau. Kaip įvykiai Norvegijoje paveiks politinius procesu ne tik šioje šalyje, bet ir visoje Europoje? Jei įtaka bus, kaip ji pasireikš?

Mano nuomone, galime tvirtai teigti, jog Norvegijos įvykių įtaka politinių kampų aštrėjimui bus nemenka. Tiek Norvegijoje, tiek visoje Europoje. Paradoksalu, Norvegijos skerdikas Andersas Behringas Breivikas oficialiai teigia savo išpuoliu norėjęs sumažinti kairiosios Norvegijos darbininkų partijos įtaką šalies politikoje, tačiau jo žingsnis šios partijos įtaką šalyje tik dar labiau sustiprins. Išpuolis atveria kelią Norvegijos darbininkų partijai bei jos partnerei vyriausybėje radikaliajai marksistinei Socialistinės kairės partijai išsilaikyti šalies politikos Olimpe dar ne vienerius rinkimus.

Pastaruoju metu šių partijų tandemo populiarumas mažėjo ir kituose rinkimuose pergalė buvo prognozuojama antiislamistinei, ekonomikoje liberaliai, o visuomenės klausimais konservatyviai Progreso partijai. Ši partija po 2005 m. rinkimų tapo antra įtakingiausia partija Norvegijos parlamente, o 2009 m. rinkimuose šią poziciją sustiprino dar keliais mandatais. Po 2013 m. rinkimų Progreso partija tikriausiai būtų formavusi dešiniąją koaliciją su Konservatorių ir Krikščionių demokratų partijomis. Išpuolis prieš Norvegijos darbo partijos jaunimą šias viltis greičiausiai sužlugdys, o tai įrodyti galime žvelgdami į Norvegijos kairiųjų politinių partijų reitingų augimą po kruvinojo išpuolio.

Tačiau tai nebus tik Norvegijos tendencija. Dėl didžiulio žiniasklaidos dėmesio Europoje greičiausiai suaktyvės radikalios kairiosios grupuotės, kurios skelbsis kovojančios su radikaliąja dešine bei visuomenės religingumu. Radikalioji dešinė į tai atsakys matomomis politinėmis akcijomis, tam tikru politiniu pakilimu ir taip pat mėgausis žiniasklaidos susidomėjimu. Visa tai persimes ir į Lietuvą.

Iškart po išpuolių Europos ir Lietuvos žiniasklaidoje mirgėjo antraštės, siejančios Norvegijos skerdiką su konservatyviaisiais politiniais judėjimais bei krikščioniškuoju fundamentalizmu. Dabar, neprabėgus net dviem savaitėms nuo tų kruvinų įvykių, akivaizdu, jog A. B. Breivikas neturėjo nieko bendro su konservatyviomis politinėmis idėjomis ar juo labiau su krikščioniškuoju fundamentalizmu. Būtų absurdiška, jei žmogus savo manifeste išdėstęs, kaip mėgsta vieną žymiausių ir radikaliausių liberaliųjų dogmatikų Johną Stuartą Millį, galėtų save vadinti konservatoriumi. J. S. Millis atstovavo radikaliausiam liberalizmo sparnui, siūliusiam tokias kardinalias ir utopines visuomenės pertvarkymo vizijas, kurios gali labai sėkmingai varžytis su Karlo Markso komunizmu bei iš jo kylančia dabartinės demokratinės kairės ideologija.

Tokia pati situacija ir su A. B. Breiviko krikščioniškumu. Jis pats pripažįsta, jog nebuvo nei praktikuojantis krikščionis, nei gerai įsigilinęs į krikščioniškąjį mokymą. Juo labiau yra abejotinos jo sąsajos su kokia nors radikaliąja krikščioniškąja bendruomene. Europoje tokių bendruomenių yra mažai, labiausiai dėl to, jog katalikiškasis mokymas yra atsparus savo sekėjų radikalizacijai, o Romos Katalikų Bažnyčia atlikdama ganytojiškąją misiją geba situaciją suvaldyti. Protestantiškuose kraštuose dėl laisvo šios krikščioniškojo tikėjimo šakos dogmų interpretavimo religinio radikalizmo pasitaiko kiek daugiau, tačiau Europoje paplitusios tos protestantizmo kryptys, kurios nėra linkusios į fundamentalizmą. Taigi, Norvegijos pareigūnų atliktas tyrimas dėl įvykių Osle ir Utoya saloje greičiausiai nustatys, kad Norvegijos skerdikas tėra psichopatas, kuriam labai „pasisekė“, o ne dešinysis religinis fundamentalistas, kaip tai bandyta eskaluoti iš pradžių.

Dėl nepamatuotos ir skubotos žiniasklaidos reakcijos staiga paplitusi nuomonė apie dešiniųjų radikalų arba krikščionių fundamentalistų išpuolį Europą audrins dar ne vieną mėnesį. Net ir nepaisant akivaizdžiai klaidingos informacijos ar netikslių faktų. Kaip ir minėjau, tuo pasinaudodami kairieji radikalai skelbs savotišką kryžiaus žygį politinei dešinei, nacionalizmui bei visoms religijos formoms.

Europos parlamento rudens sesijos metu galėsime pasiklausyti įspūdingų kalbų iš socialistų arba komunistų frakcijų atstovų. Jie, dėdami ranką prie širdies, kartos, kad visos Europos bėdos prasideda nuo religijos bei dešiniųjų. Pasitaikys net visiškai absurdiškų siūlymų drausti religinius simbolius, o gal net ir pačias religijas. Galbūt kai kurie šių siūlymų virs kūnu ir matysime žiaurių politinių išpuolių prieš niekuo dėtus tikinčiuosius. Pirmosios kregždės jau čia – Airijoje svarstoma iniciatyva įpareigojanti kunigą policijai išduoti šventą išpažinties paslaptį.

Nemanykite, jog tai daroma iš idealizmo. Ne, tai labai pragmatiška reakcija, kuria siekiama iššaukti dar daugiau radikalizmo. Sužadinti tą pačią radikaliąją dešinę, nuolatos kurstyti konfliktą ir taip šiuo metu ne be reikalo marginalizuotiems politikams išsikovoti vietą po saule. Tai yra tam tikras galios žaidimas, kuriame radikali kairė negalėtų egzistuoti be radikalios dešinės, o svarbiausiais veikimo įrankiais tampa populizmas bei nuolatinis visuomenės puolimas.

Visuomenės dauguma tokioje situacijoje ginsis laikydamasi nuosaikiai, nesiimdama jėgos veiksmų, tačiau įvairaus plauko oportunistai pasinaudos šia situacija politiniam populiarumui sukaupti. Trumpai tariant, yra tikėtina, jog pasinaudodamos patogia situacija radikaliosios kairiųjų grupuotės imsis tam tikrų viešų išpuolių prieš tuos, kuriuos laiko savo priešais. Šie į tai, deja, atsakys. Ypač tie, kurie siekia taip susikrauti šiokio tokio politinio kapitalo. Dažnai tai tebus vidutinybės, politiniai marginalai, o ne tikri poliniai lyderiai, tačiau ir jų veikla gali padaryti nemažai nuostolių.

Lietuvą tai taip pat palies. Jau dabar matome, kad visą savaitę netyla kalbos apie radikalus Lietuvoje. Jei ne Norvegijos įvykiai ir klaidinga reakcija į juos Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos stovyklos Dieveniškėse niekas tikriausiai net nebūtų pastebėjęs, niekas nebūtų apie ją rašęs. O dabar šios organizacijos lyderiai mėgaujasi spaudos dėmesiui ir taip gauna progą pasirodyti prieš artėjančius Seimo rinkimus. Neabejoju, kad netrukus spaudoje turėtų pasipilti ir kitų radikaliai nusiteikusių personų (Ričardo Čekučio, Gintaro Songailos ir kt.) straipsniai, pareiškimai, komentarai. Skirtingai nei anksčiau šių politikų nuomonės bus mielai priimamos į pirmuosius šalies dienraščių puslapius, o tauta su dideliu smalsumu juos skaitys.

Atsaką tam, neabejotinai, ruošia ir kairieji intelektualai su Naujosios kairės judėjimu priešakyje. Jų jaunimo sparnas – Tolerantiško jaunimo asociacija – gerai finansuojamas privačių Europos fondų, greičiausiai paruoš ne vieną kontraversišką rezoliuciją, jas teiks Lietuvos jaunimo organizacijų tarybai ir taip dar labiau kaitins situaciją tarp jaunimo. Žmogaus teisių stebėjimo institutas paskelbs dar vieną pranešimą apie blogėjančią situaciją Lietuvoje. Už tai jis gaus dar daugiau finansavimo, galės pasisamdyti daugiau darbuotojų, dažniau rodysis spaudoje. O ką jau bekalbėti apie įvairius kairiuosius viešuosius komentatorius, kurie tikrai nepraleis progos patylėti.

Po viso šito Kovo 11-osios eitynės 2012 m. bus ypač didelės ir galbūt kai kurios internetinės žiniasklaidos priemonės net svarstys galimybę šias eitynes transliuoti tiesiogiai. Dėmesys šiam įvykiui bus išskirtinis, o kairiųjų reakcija ypač skambi. Be abejo, prie viso šio margo paveikslo savo teptuką pridės ir kaimyninė Rusija. Ji nepraleis progos solidžiai investuoti į politines jėgas, kurios jos manymu galėtų mūsų šalyje įžiebti politinio nestabilumo ar bent jau nukreiptų dėmesį nuo žymiai svarbesnių, su Rusijos interesais Lietuvoje susijusių politinių temų, pavyzdžiui energetikos.

Tai tarsi grandininė reakcija, kurios pradžios po metų niekas jau nebeprisimins, bet kurią sustabdyti bus labai sunku. Viso to šaknys glūdi labai paprastame principe: radikalizmas gimdo tik radikalizmą. Tai tarsi nuo pat žmonijos pradžių žinomos „akis už akį, dantis už dantį“ taisyklės įgyvendinimas politikoje. Skaudžiausia, kad po kurio laiko pasimiršta akis ar dantis buvo pamuštas pirmiausiai, pradedama nebeskaičiuoti nei dantų nei akių, o galų galiausiai nelieka nei tų akių, nei tų dantų. Tik subjaurotas veidas bei visam laikui prarasta garbė.

Šiandien viešojoje erdvėje dažnai kalbama apie sekuliarizaciją ir jos reikšmę. Deja, neretai šis terminas naudojamas nesigilinant į jo prasmę. Šitokiu būdu viešumoje devalvuojamas sakralumas, paprastai atmetamas kaip iracionalus ir dėl to nereikalingas bei atgyvenęs žmogiškosios būties elementas. Taip paprasčiausiai norima kritikuojamą religinį mentalitetą sumenkinti, išsamiai neapmąstant jo sąsajų su sekuliariuoju. Šiame tekste trumpai apžvelgsiu sekuliarizacijos nevienareikšmiškumą, dažnai prieštaraujantį dogmatiškai visaapimančios sekuliarizacijos skelbėjų pozicijai.

Norint geriau suvokti kokį nors fenomeną, pirmiausia būtina apibrėžti galimas jo prasmes, todėl būtų tikslinga išskirti tris skirtingas reikšmes, kurias gali turėti sekuliarizacijos terminas:

1. Dalinė sekuliarizacija – Bažnyčios ir valstybės atsiskyrimas;
2. Modernizacijos-sekuliarizacijos teorija, akcentuojanti, kad visuomenėms modernėjant, nyksta religiniai įsitikinimai;
3. Religinio-teologinio diskurso sąvokų perkėlimas į sekuliariąją sferą.

Šių reikšmių aptarimas leidžia į sekuliarizaciją pažvelgti iš įvairių perspektyvų ir atskleisti svarbias, deja, dažnai pamirštamas šio proceso puses. Nepasiribojant vienu konkrečiu šio fenomeno elementu ir plačiau aptariant skirtingus jo bruožus, galima rekonstruoti tikslesnį tikrovės vaizdą.

Pradėti reikėtų nuo dalinės sekuliarizacijos, kurią galima apibūdinti kaip dviejų institucijų, Bažnyčios ir valstybės, atsiskyrimą. Moderniajame diskurse įsivyravęs mitas, kad impulsą šiam procesui duoda pasaulietinės institucijos, ir kad būtent jos sekuliarizavo politiką, Vestfalijos taikos sutartimi išstumdamos religiją iš tarptautinės politikos, o Bažnyčia, priešingai, visuomet bando išlaikyti glaudesnį religinės ir pasaulietinės valdžių ryšį. Tačiau taip pateikiamas vaizdas gerokai iškreipia realybę. Jau Šventajame Rašte, Evangelijoje pagal Morkų (Mk 12, 17), yra rašoma: „[...] tuomet Jėzus jiems tarė: „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo Dievui.“ Ir jie be galo juo stebėjosi.“

Taip pat galima prisiminti ir šv. Augustiną veikale De Civitate Dei išskyrusį Dievo ir Žmogaus miestus. Vadinasi, teologiniame diskurse ši religinės ir pasaulietinės valdžių santykio bei jų autonomijos problema buvo aktuali jau nuo pirmųjų krikščionybės amžių. Tai atsispindi ne vien  teorijoje. Pirmoji, iš didžiųjų Vakarų revoliucijų taip pat itin glaudžiai susijusi su didesniu religinės ir pasaulietinės valdžių atskyrimu. Šį procesą pradėjo popiežiaus Grigaliaus VII. Jo metu Vakarų Bažnyčia, uždrausdama simoniją (t. y. rangų, pareigų bei privilegijų Bažnyčioje pirkimas ar pardavimas), įvesdama celibatą ir tokiu būdu tapdama autonomiška institucija, sugebėjo atmesti anksčiau valstybės darytą tam tikrą įtaką.[i]

Tuo tarpu Rytuose, Bažnyčiai nedavus pirmojo postūmio valdžioms atsiskirti, valstybė taip ir nesudarė sąlygų šiam procesui prasidėti. Dėl to stačiatikiškose šalyse religinės institucijos visuomet išlikdavo daugiau ar mažiau subordinuotos pasaulietinei valdžiai.[ii] Vadinasi, du skirtingi valdžios poliai Vakaruose atsiskiria būtent dėl Bažnyčios suteikto impulso šiam procesui prasidėti.

Būtina pabrėžti, kad ką tik trumpai aptarta dalinė sekuliarizacija toli gražu nereiškia ir neimplikuoja bendro visuomenės supasaulėjimo ar religinių įsitikinimų nykimo. Tai – institucinis procesas, aiškiau apibrėžiantis atskiras valdžios sferas. Pavyzdžiui, Jungtinių Amerikos Valstijų konstitucijoje griežtai įtvirtinta religijos laisvė, o tuo pačiu ir Bažnyčios bei valstybės atskyrimas, tačiau tai anaiptol nereiškia, kad religija ir tikėjimas JAV vaidina mažesnį vaidmenį nei kitur. Greičiau priešingai – JAV visuomenė išlieka viena religingiausių Vakarų pasaulyje.

Reikia pabrėžti, kad jei iš religinės pusės pradėta dalinė sekuliarizacija gali būti vadinama taikia ir pagrįsta skirtingų institucijų sugyvenimu, tai pasaulietinės valdžios vykdoma sekuliarizacija dažniausiai grindžiama priešiškumu religijai. To pavyzdžiais galima laikyti Prancūzijos, Rusijos revoliucijas ar 1931 metų Ispanijos konstituciją.[iii]

Antroji iš paminėtų sekuliarizacijos termino reikšmių – sekuliarizacija kaip metafizinių įsitikinimų nykimo procesas. Jis teigia, kad modernizuojantis visuomenei ir vykstant industrializacijos procesui vis daugiau žmonių atsisako transendentinio tikėjimo, kol galiausiai visuomenė tampa visiškai sekuliaria. Su šia socialiniuose moksluose ilgą laiką nekvestionuota, o ir dabar dominuojančia, paradigma visų pirma reikėtų sieti garsųjį vokiečių sociologą Maxą Weberį. Anot jo, modernioje Vakarų visuomenėje vyksta laipsniškas Welt Entzauberung (vok. pasaulio atkerėjimas), o besivystantis mokslas ateityje galutinai išstums “iracionalų” tikėjimą. Žinant Weberio autoritetą bei tai, kad jam pritarė nemaža dalis žymių asmenybių, tokių kaip Sigmundas Freudas ar Anthony F. C. Wallace’as, nenuostabu, kad ir be konkretaus empirinio pagrindimo ši teorija sulaukė didelio palaikymo. Šioje vietoje nesunku įžvelgti paradoksą – sekuliarizacijos teorija buvo sakralizuota, aklai pasitikint autoritetais, jų skelbiamus žodžius priimant kaip nekvestionuojamus. Taip ji pati iš esmės tapo socialinių mokslų dogma.[iv]

Vis dėlto antroje XX a. pusėje požiūris ėmė keistis. Visų pirma, didžiosios religijos niekur neišnyko, priešingai, jas išpažįstančių žmonių skaičius augo, ir plito kraštuose, kurie palaipsniui modernizavosi, pavyzdžiui, Kinijoje. Įdomu ir tai, kad empiriniai tyrimai (kurių labai ilgą laiką buvo atlikta nepakankamai daug) parodė, jog net ir nedidelės senosios religijos Pietryčių Azijoje, ganėtinai industrializuotose šalyse, neišnyksta ir išlaiko savo vaidmenį visuomenėje.[v]

Žvelgiant iš kitos pusės, religiškumas dažniau individualizuojamas, plinta įvairūs New Age tipo judėjimai, dažnai apjungiantys net ir tarpusavyje nederintinų religijų elementus.[vi] Praradus transcendentinę religiją jos vietą užima tikėjimas įvairiais sąmokslais, politinėmis religijomis ar pseudomokslais. Galiausiai, problema tampa ir kai kuriuose regionuose vis stiprėjantis fundamentalizamas, ką pademonstravo 2001 m. rugsėjo 11-osios tragedija.

Galima išskirti tris sekuliarizacijos teorijai prieštaraujančius procesus:

1. Misionierių veikla ir didžiųjų religijų plitimas šalyse, kuriose jos iki šiol vaidino  menkesnį vaidmenį;
2. Religinio fundamentalizmo stiprėjimas;
3. Individualizuotų, sinkretiškų tikėjimų plitimas.

Deja, nepaisant šių svarbių aspektų, vis dar tebedominuoja įsitikinimas, kad modernizacija ir visaapimanti visuomenės sekuliarizacija yra vienas nuo kito neatsiejami procesai.  Vokiečių filosofo Juergeno Habermaso teigimu, religijos neišnyko, jos išlaiko savo vaidmenį sekuliarėjančioje aplinkoje, todėl Vakarų Europos valstybes būtų teisingiau vadinti ne sekuliariomis, o post-sekuliariomis.[vii] Ši skirtis atspindi suvokimą, kad tikėjimas išliks ir toliau vaidins vaidmenį ne vien tik privačiame, bet ir viešajame gyvenime. Vadinasi, tiek sekuliarusis, tiek sakralusis elementai niekur išnykti negali. Žinoma, vidinė jų turinio kaita egzistuoja, tačiau tikėjimas vieno ar kito iš šių mentalitetų išnykimu, veda prie klaidingų išvadų.

Trečiasis galimas sekuliarizacijos sąvokos aiškinimas – jos interpretavimas kaip teologinių sąvokų ir religinio mąstymo elementų persikėlimas į sekuliariąją erdvę. Šioje vietoje pirmiausia reikėtų prisiminti vieno žymiausių XX a. juristų, vokiečio Carlo Schmitto, frazę iš knygos Politische Theologie:

Visos reikšmingos valstybės mokslo sąvokos yra sekuliarizuotos teologinės sąvokos ne vien dėl savo istorinės raidos, [...] bet ir dėl savo sisteminės struktūros, kurios pripažinimas yra būtinas šių sąvokų sociologiniam nagrinėjimui.[viii]

Jis taip pat pateikia ir keletą pavyzdžių, štai Visagalį Dievą atitiktų visagalis įstatymdavys, o stebuklą – teisinė išimtis. Tačiau kalbant apie sekuliarizaciją negalima apsiriboti vien šiais teologinių sąvokų perėjimo į teisinę sferą pavyzdžiais.[ix]

Vienas iš svarbiausių politinėje sferoje atsiradusių ir su sekuliarizacija susijusių fenomenų – politinių religijų iškilimas ir įsigalėjimas politiniame gyvenime.[x] Politinę religiją arba ideologiją galima apibrėžti kaip desakralizuotą religiją, iš kurios atimtas trascendentinis elementas, todėl to jų dogmos susijusios vien tik su šiuo pasauliu. Bendras tokias ideologijas jungiantis bruožas yra Dievo atmetimas ir išstūmimas iš pasaulio centro į jį vietą perkeliant sudievintą Žmogų, kuris gali tapti tobulu ir sukurti rojų čia, šioje žemėje, tad belieka tą žmogų pakeisti. Be abejo, tuos, kurie nepritaria ar nesutinka su politinių religijų dogmomis reikia atversti, kartais panaudojant ir jėgą. Aiškumo dėlei, vertėtų aptarti keletą tokių politinių religijų pavyzdžių.

Visų pirma reikia paminėti totalitarinius režimus pagimdžiusias ideologijas. Iš kurių galima išskirti marksizmą bei nacizmą.[xi] Anot pirmosios politinės religijos – marksizmo, tam tikrame ateities taške bus sukurtas rojus žemėje, kuomet valdžią į savo rankas perims proletariatas, viskas taps visiems prieinama, iš visų bus reikalaujama pagal galimybes, o duodama pagal poreikius. Tokios pseudoreliginės dogmos nepagrindžiamos. Jomis reikia tikėti, o ne pritarti po nuoseklių ir logiškų racionalių svarstymų. Kuo baigėsi komunistiniai bandymai Sovietų Sąjungoje, kitose Rytų bloko šalyse, Kambodžoje, Vietname, Šiaurės Korėjoje ir dar daugelyje vietų, niekam nėra paslaptis. Norint šią totalitarinę ideologiją primesti masėms, teko fiziškai susidoroti su milijonais žmonių, išdrįsusių jai pasipriešinti.

Nacizmas – dar viena totalinė ideologija, panaši į marksizmą. Jeigu marksistinė religija grindžiama klasiniu visuomenės skirstymu, tai naciai akcentuoja rasės ir tautos sąvokas. Vėlgi konstruojamas žemiškasis rojus, kuris egzistuoja rasiniu pagrindu sutvarkytoje visuomenėje. Ypatingai svarbų vaidmenį vaidina žemiškojo vado, fiurerio, sudievinimas, jo prilyginimas mesijui. Totalitarinis nacizmo eksperimentas taip pat pareikalavo milijonų aukų.

Tačiau toli gražu ne visos politinės religijos yra totalitarinius režimus pagimdžiusios ideologijos. Kitos politinės srovės taip pat turi pseudoreliginių bruožų, iš kurių vertėtų išskirti utopianizmą bei tam tikrą fanatiškumą. Štai, pavyzdžiui, aplinkosauginė ideologija turi nemažai į šiapusybę perkeltų religijoms būdingų elementų. Čia yra ir būsimasis rojus – natūralus gamtiškas gyvenimas, ir prarastasis rojus – industrinės žmonijos pažangos nepaveikta gamta, ir nuopolis – industrija, kurį atpirkti gali tik „darnusis vystymasis“ (sustainable development).

Kontinentinis liberalizmas taip pat yra viena iš politinių religijų. Praradęs ryšį su transcendencija ir į Dievo vietą perkeldamas žmogų, jis jį sudievina, manydamas, kad žmogus iš esmės gali pakeisti pasaulį, sukurdamas rojų, kuriame viskas būtų neutralu ir reguliuojama, visos žemiškosios negandos panaikintos, o pasaulis depolitizuotas ir desakralizuotas.

Politinės ideologijos žmonėms, praradusiems ryšį su tikrosiomis religijomis, leidžia užpildyti dėl Dievo išnykimo atsiradusią tuštumą. Aklas, fanatiškas tikėjimas savo lyderiu (fiurerio, Stalino kultas), dogmų nekvestionuojamumas veda prie sekuliaraus fanatiško utopianizmo, o šis savo ruožtu sąlygoja kovą su tais, kurie nepritaria ideologijai. Neturėdamos ryšio su anapusybe politinės religijos yra priverstos remtis vien šio pasaulio realybe, bet ir čia, nerasdamos tikrosios atramos, galinčios padėti paaiškinti pamatinius teiginius, privalo remtis tikėjimu. Jos reikalauja tikėjimo ir pasiūlo žmogui sekuliarųjį credo, kuris dažnai patenka ir į populiariąją kultūrą. Jos dėka galima pasiekti dar daugiau potencialių “tikinčiųjų”.

Vadinasi, tikrosios religijos išstūmimas iš viešosios sferos į privačiąją ir to sąlygotas viešosios erdvės ištuštėjimas nulemia politinių religijų, kaip sekuliaraus pakaitalo transcendenciniam tikėjimui, iškilimą. Beje, istorija bylo, kad totalinėms ideologijoms įgavus galimybę įvesti diktatą pasekmės būna tragiškos.

Iš to, ką pavyko aptarti, galima matyti, kad religinio mentaliteto poveikis sekuliariajam yra pakankamai reikšmingas. Net ir save laikydamas visiškai pasaulietišku žmogumi, asmuo negali atsisakyti tikėjimo. Kaip rašo žymus rumunų religijotyrininkas Mircae Eliade: „Šis pasaulietiškasis žmogus yra homo religiosus palikuonis ir negali sunaikinti nuosavos istorijos.“[xii]

Sekuliarizacijos procesas toli gražu nėra vienareikšmis jau vien dėl to, kad po šia sąvoka slypi skirtingos prasmės: Bažnyčios ir valstybės atsiskyrimas, pasaulio “atkerėjimas” bei teologinių sąvokų perkėlimas į sekuliarųjį diskursą. Lietuvoje labai dažnai tiek politiniuose, tiek intelektualiniuose sluoksniuose kalbant apie klausimus, susijusius su morale, ir ypač, su bioetika, teigiama, jog Bažnyčia neturi teisės dalyvauti viešajame gyvenime. Akcentuojamas valstybės sekuliarumas, pasaulietinės ir religinės valdžių atskyrimas. Šitaip iš Bažnyčios bandoma atimti teisę dalyvauti valstybės gyvenime, atmetama jos socialinė funkcija, neatsižvelgiant į tai, kad šiai institucijai priklauso nemaža dalis visuomenės.

Tuo tarpu organizacijos, kurios remiasi politinėmis religijomis, kartais apskritai nenurodančiomis jokių dorybių ar jas tiesiog atmetančiomis, gali reikštis netrukdomos. Jų pseudoreligiškumas viešumoje nėra pakankamai suvokiamas, todėl yra dirbtinai sukuriamas šių ideologijų pranašumo vaizdas, išpučiamas sekuliarumo burbulas, iškreipiamas tikrasis sekuliariojo ir sakraliojo mentalitetų santykis. Dėl masiškai klaidingo sekuliarizacijos supratimo, aiškus šių skirtingų sąvokos reikšmių atskyrimas, pasaulietinio ir religinio mentaliteto santykio persvarstymas, yra būtini norint aiškiau suvokti tikrovę. Tik įvairiapusis sekuliarizacijos problematikos tyrinėjimas gali leisti geriau pažinti šiandienos visuomenę ir padėti ištrūkti iš kreivų veidrodžių karalystės. O susipažinus su nuosava praeitimi bei dabartimi, tampa lengviau suvokti ir ateitį.

[i] Berman, H. Law and Revolution: the Formation of Western Legal Tradition. Cambridge: Harvard University Press, 1986.

[ii] Voegelin, E. New Science of Politics. Chicago: The University of Chicago Press, 1952.

[iii] Martinez-Torron, J. Freedom of Religion in the case of the Spanish Constitutional Court. Brigham Young University Law Review, 2001 (1).

[iv] Hadden, J.K. Toward Desacralizing Secularization Theory. Social Forces, 1987, 65 (3). P. 587-611.

[v] Stark, R. Secularization R.I.P. Sociology of Religion, 1999, 60 (3). P. 249-273.

[vi] Fox, J. A World Survey of Religion and the State. Cambridge University Press, 2008.

[vii] Habermas, J. Die Dialektik der Saekularisierung. Blaetter fuer deutsche und internationale Politik. 2008, (4). P. 33-46.

[viii] Schmitt, C. Political Theology, Four Chapters on the Concept of Sovereignty. Chicago:

Chicago University Press, 2005.

[ix] Ibidem.

[x] Voegelin, E. Modernity without Restraint. University of Missouri Press, 2000.

[xi] Gurian, W. Totalitarianism as Political Religion. Totalitarianism (ed. Friedrich, C. J.). New York: Grosset & Dunlap, 1964.

[xii] Eliade, M. Šventybė ir pasaulietiškumas. Vilnius: Mintis, 1997.

Didžiausią triukšmą bei nepasitenkinimą dėl minėtojo šūkio (o greičiausiai ir dėl pačios šventės) kelia kairieji. Daugeliu atvejų, tai komunistuojančių nevyriausybinių organizacijų aktyvistai, liaudies dar populiariai vadinami tolerastais, arba vakarietiška kultūrinio marksizmo dvasia persiėmę vietiniai žurnalistai. Eitynes kritikuoja ir kur kas nuosaikesnių žmonių grupė, kuriai yra nepriimtinas neonacizmas, eitynių metu demonstruotas dalies jų dalyvių. Tačiau šį kartą savo dėmesį skirsiu ne kritikams.

Kita ginčų stovykla, ne ką mažiau agresyvi nei neomarksistų ir kairiųjų liberalų junginys, yra patriotų-nacionalistų rėmėjai. Po šios vėliava būriuojasi išties margas žmonių spektras. Tai minėtieji nacionalistai ar tautininkai, nuosaikesni patriotai, lietuvių kalbos sergėtojai bei garbintojai, taip pat antisemitai, skinai, futbolo ultros ir panašaus plauko veikėjai, kuriems nėra miela Europos Sąjungos nešama demokratijos ir kultūrinio komunizmo dvasia.

Akivaizdu, jog šios, patriotais pasivadinusios, stovyklos viduje atskiros žmonių grupės turi didelių ir, ko gero, neišsprendžiamų tarpusavio skirtumų. Abejočiau, kad nuosaikus patriotas yra išvien su marginalius kliedesius skleidžiančiais bei nacių Vokietijos ir dabartinės Rusijos santvarką idealizuojančiais murzininkais ar smurtingos prigimties neslepiančiais skinheadais. Taip pat labai keistai vienoje vietoje atrodo lietuvių kalbos fetišistai, judenrausininkai ir politiniai kaliniai bei tremtiniai, partizaninio, disidentinio judėjimo dalyviai.

Kyla klausimas, kodėl visiems jiems tarpusavio idėjinis nesuderinamumas netampa kliūtimi burtis po viena vėliava. Juk dabar ne karo metas, kada tokia tautiškai nusiteikusių asmenų vienybė būtų išties sveikintinas reiškinys. Bandant atsakyti į šį klausimą galima iškelti keletą situaciją aiškinančių hipotezių.

Visų pirma, į akis krenta dalies žmonių negebėjimas atskirti grūdus nuo pelų. Ypač tai pasakytina apie kai kurių patriotų vartojamą agresyvią ir į emocijas, o ne protą orientuotą retoriką. Tautiniu šovinizmu atsiduodantys pasisakymai europiniu/pasauliniu lygmeniu sau užsilipina ne konstruktyviaus tautinio judėjimo, o destruktyvių radikalų-rasistų etiketę, o tai jau savaime marginalizuoja visą nacionalinio sąjūdžio idėją užsienio akyse.

Kita vertus, civilizuotam pasauliui nerimą gali sukelti ne tik nepamatuotai skambi retorika, tačiau ir kai kurių eitynių dalyvių elgesys. Vieši išsišokimai, pykčio, agresijos demonstravimas ar siūlymai susidoroti fiziškai prieš televizijos kameras verčia susimąstyti, jog šitaip galbūt yra bandoma sabotuoti patriotizmo idėjas iš vidaus. Mažiau politiškai išprusę patriotai pernelyg lengvai pasiduoda judėjimo radikalizacijai ir viešam flirtui su chuliganų gaujomis. Tokia įvykių eiga veikiausiai nenaudinga niekam, išskyrus radikalias vakariečių ir vietinių kairuolių grupuotes ir, be abejo, Kremlių bei rusiškos politinės santvarkos išsilgusius veikėjus.

Trečias aspektas, ir galbūt vienas svarbiausių šio nesusipratimo elementų, yra aiškios ir nevienareikšmiškos politinės pozicijos aptariamojo visuomeninio patriotinio judėjimo atžvilgiu stoka. Nėra gerai, kai partija (turiu galvoje Tėvynės sąjungą – Lietuvos krikščionis demokratus), moraliai įsipareigojusi atstovauti šalies patriotiniam judėjimui, veikiau šalinasi prisiimtos atsakomybės, o ne bando mažinti gilėjančią visuomenės takoskyrą. Tiek po eitynių, tiek po išsišokimų tautinių mažumų klausimu, viešojoje erdvėje buvo galima išgirsti tik skurdžius partijos vadovų atsiliepimus apie atsiribojimą nuo parade skelbtų šūkių bei nereikalingo lietuvių-lenkų konflikto eskalavimo. Akivaizdu, jog norint užgesinti kylantį nerimą patriotiškai nusiteikusiuose visuomenės sluoksniuose ir, galbūt, daugumą jų patraukti savon pusėn minėtųjų veiksmų nepakanka.

Be to, pačioje TS-LKD egzistuoja gerai matoma odiozinių veikėjų grupelė, nuolat kaišiojanti pagalius į oficialiai partijos vykdomos politikos ratus. Pastarieji veikėjai nevengia atvirai flirtuoti su autoritarinės sistemos bei tvirtos rankos politikos išsiilgusiomis organizacijomis ir akivaizdžiai kursto tautinę nesantaiką su artimiausia Lietuvos kaimyne Lenkija. Kita vertus, nereikia pamiršti, jog prie dvišalio susipriešinimo ne ką menkiau, jei ne labiau, prisideda ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pirmininko Waldemaro Tomaszewskio bei jo partijos atstovų pareiškimai, netiesiogiai bylojantys apie nepaprastą šio politinio darinio naudingumą Kremliui.

Grįžtant prie to, nuo ko pradėjau – šūkio  „Lietuva – lietuviams“, norėčiau pastebėti, jog šis buvo ir yra  vartojamas neteisingu kontekstu – su juo siejami klaidingi lūkesčiai. Daugelis skandavusiųjų arba jam pritariančiųjų galvoje turi vaizdinį: jei Lietuva būtų lietuviška, joje gyventi būtų gera, nes žmonės – lietuviai – yra dori. Būtent šioje vietoje galima pastebėti aiškų loginį prieštaravimą.

Manau, dauguma sava galva mąstančių sutiktų su tvirtinimu, jog tiek tarp lietuvių, tiek tarp lenkų ar kitos tautos atstovų esama ir dorų, ir nedorų žmonių. Ko gero, nėra nieko kvailesnio kaip pagyrūnišku tonu stūgauti „esu geriausias, nes esu lietuvis“. Ši logika galioja ir tiems atvejams, kai žodį „lietuvis“ pakeistume lenku, rusu ar dar kuo nors. Priklausymas tautinei bendruomenei savaime nereiškia, jog esi geras žmogus. Tam, kad būtumei „geriausias“, reikia nuveikti šį tą gero.

Lietuviai yra nepatenkinti (ar bent jau patys sau bando įteigti, jog yra) savo valstybe ir jos valdžia. Žmonės savo šalimi skundžiasi ne dėl to, jog joje per mažai lietuvybės ar pernelyg daug kitataučių. Pagrindinis pasipiktinimo objektas yra tautiečių nedoras elgesys, tiek valdžios institucijose, tiek privačiame gyvenime. Deja, reikia pastebėti, kad besiskundžiantieji valdžios tarnautojų nedorumu ar panašiomis problemomis, patys dažnu atveju negalėtų būti pavadinti dorybingiausiais valstybės piliečiais. Patekę į valdžios struktūras tokie veikėjai, paprastai yra linkę tęsti nedorus savo pirmtakų darbus, versle engia bei išnaudoja pavaldinius, akiplėšiškai meluoja klientams ir skurdina valstybę.

Ir nors nemaža dalis tautiečių nevengia skriausti vienas kito, tai jiems netrukdo krimstis ir aimanuoti dėl aplinkinių susvetimėjimo. Tad bendra tendencija, jog lietuviai ilgisi doros visuomenės yra akivaizdi. Būtent, ne lietuviškos, lenkiškos ar dar kokios, o doros visuomenės.

Galima iš dalies suprasti tautiškai nusitiekusius piliečius, kuomet šie akcentuoja grėsmę iš moraliniu nihilizmu alsuojančios ir su fasadą pakeitusiu komunizmu flirtuojančios Vakarų Europos. Tačiau tuo pat metu nedera užmiršti, jog esame šalia kitos, kur kas agresyvesnės politinės jėgos, kuri iki šiol nepripažįsta savo nusikalstamos praeities nuodėmių. Negana to, Kremlių ir toliau valdo asmenys skleidžiantys ne ką menkesnį moralinį nihilizmą bei nepagarbą savo ir aplinkinių valstybių žmonių gyvybėms, nei buvusi komunistinė Rusijos imperija.

Mano galva, didžiausia bėda yra ta, jog kai kuriems patriotams tautos sąvoka yra sudievinta ir kone pakeitusi pačią moralę. Kaip žinia, jei iškyla visuomenės moralės ir tautos interesų tarpusavio konfliktas, labiausiai dėl to nukenčia moralė. Iš kitos pusės, vakarietiško tipo kairieji Dievą ir moralę yra pakeitę mažumų, žmogaus, gyvūnų ir pan. teisų diskursu, t.y. amžina emancipacija nuo natūralių visuomenės ir gamtos dėsnių. Nėra abejonių, kad šios tendencijos žmonijai – potencialiai pavojingos (tą mums gerai primena XX a. komunistinio bei nacistinio totalitarizmo istorija), nes yra pamirštama pagrindinė normalios visuomenės egzistavimo prielaida – žmonių dora.

Czeslawas Miloszas yra minėjęs, jog airių poetas, rašantis ir kalbantis angliškai tebėra airis. Tuo tarpu lietuvis, rašęs bei kalbėjęs lenkiškai, buvo ir yra traktuojamas kaip lenkas. Tad kol tiek lenkai, tiek lietuviai, tiek kitų tautų atstovai nesupras, jog ne kalbiniai skirtumai yra pagrindinė kategorija, atseikėjant žmones gerus nuo blogų, tol nebus įmanoma susitarti dėl jokių bendrų santarvės ir taikaus sugyvenimo principų.

Norėdami atsakyti į užduotąjį klausimą turime išanalizuoti jėgų santykį, kuris vyrauja mūsų parlamente. Seimo narių išsidėstymas frakcijose yra toks:

• Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija – 46 Seimo nariai;
• Liberalų sąjūdžio frakcija – 13;
• Jungtinė (Liberalų ir centro sąjungos ir Tautos prisikėlimo partijos) frakcija – 13 (5 – LiCS, 7 – TPP ir vienas nepartinis);
• Lietuvos socialdemokratų partijos frakcija – 24 (įskaičiuojant ir Naujosios sąjungos atstovą Valerijų Simulik, kuris kartais balsuoja kitaip nei frakcija);
• Frakcija „Tvarka ir teisingumas“ – 18 (į frakciją įeina 3 Lenkų rinkimų akcijos atstovai);
• Darbo partijos frakcija – 10;
• Krikščionių partijos frakcija – 9;
• Mišri Seimo narių grupė – 8 (3 iš jų – valstiečiai liaudininkai).

Iš Seimo narių pasiskirstymo po frakcijas matome, jog valdančioji dauguma turi 72 Seimo narių paramą, o opozicijoje, be Mišrios Seimo narių grupės, yra tik 61 atstovas. Mišrios Seimo narių grupės balsavimai gali kisti priklausomai nuo situacijos. Tai toli gražu nėra vieningas politinis darinys.

Jeigu viena iš valdančiųjų frakcijų norėtų sugriauti Vyriausybę ji turėtų atitikti dvi pagrindines sąlygas: 1) jos pasitraukimas Vyriausybę Seime turi palikti be balsų daugumos; 2) ji turi gebėti prisijungti ar suformuoti kitą efektyvią daugumą. Taip pat pasitraukimas iš dabartinės daugumos partijai turi būti naudinga žvelgiant į artėjančius Seimo rinkimus.

Kadangi dabartinė TS-LKD, Liberalų sąjūdžio, LiCS ir TPP dauguma yra minimali laiminti koalicija (turinti minimalų koalicijai sudaryti reikiamų balsų skaičių), tai reiškia, kad bet kurios iš koalicijos frakcijų pasitraukimas ją paliktų be aritmetinės balsų daugumos. Taigi pirmąjį kriterijų atitinka visos trys valdančiosios frakcijos (arba keturios valdančiosios partijos). Su antruoju kriterijumi yra sudėtingiau.

Kad iš koalicijos pasitrauktų pagrindinė valdančioji partija – TS-LKD – yra sunkiai įmanoma, nes dabartinė dauguma jai greičiausiai yra maksimaliai naudingiausia iš to, ką galima pasirinkti. Dėl šios priežasties TS-LKD pasitraukimo iš valdančiosios koalicijos galimybės nesvarstysiu.

Liberalų sąjūdis, pasitraukdamas iš daugumos, atimtų 13 balsų ir tai reikštų, jog dabartinė Vyriausybė liktų mažumoje. Žvelgiant aritmetiškai, šie 13 balsų galėtų padėti suformuoti naują koaliciją iš liberalų ir dabartinės opozicijos frakcijų. Taigi pirmą sąlygą liberalai atitinka. Antrosios sąlygos įgyvendinimas yra galimas tik aritmetiškai ir būtent tai lemia, kad net ir po liberalų pasitraukimo išliktų didelė tikimybė, jog dabartinė Vyriausybė išsilaikytų.

Naująją koaliciją sudarytų mažiausiai 5 frakcijos, o tai reikštų, jog tokia koalicija būtų mažiau stabili ir efektyvi nei dabartinė 3 frakcijų (ar 4 partijų) koalicija. Sprendimų priėmimas joje būtų sudėtingesnis dėl sąlyginai didesnio sprendimus priimančių veikėjų skaičiaus. Nestabili koalicija yra nenaudinga visoms joje dalyvaujančioms partijoms, nes sunku prognozuoti, kokių priešrinkiminių triukų imsis partneriai. Toks nežinojimas gali vesti prie klaidų, kurios pakenktų visoms Vyriausybę sudarančioms politinėms jėgoms.

Abejoti reikėtų ir dėl to, ar tokia nauja dauguma būtų priimtina liberalų rinkėjams. Vis dėlto kontingentas, su kuriuo tektų dirbti alternatyvioje koalicijoje, yra per toli nuo idealios liberalaus rinkėjo politinės pozicijos. Valstybėje šiuo metu vyrauja ekonominės tematikos klausimai, todėl koaliciją sudarančių partijų ekonominės pozicijos turi sutapti arba būti greta. Šiame kontekste liberalų ir socialdemokratų pozicijos aiškiai išsiskiria, ypač progresinių mokesčių klausimu. Panaši situacija ir su „Tvarkos ir teisingumo“ partija, kurios ekonominė programa dažnai yra netgi radikalesnė už socialdemokratų. Darbo ir Krikščionių partijų pozicijos ekonomikos klausimais yra dviprasmiškos arba neaiškios, tačiau tai nėra ypatingai svarbu, nes pakanka ir dviejų kitų frakcijų, kurios turi priešingą ekonominį suvokimą nei liberalai. Tad šių keturių partijų ir liberalų koaliciją įsivaizduoti yra labai sunku.

Tuo tarpu TS-LKD ir liberalų pozicijos ekonominėje dimensijoje dažniausiai sutampa. Šis sutapimas yra akivaizdus, net ir nepaisant progresinių mokesčių idėjos, kurią palaiko kai kurie TS-LKD frakcijos nariai. Tad ši valdančioji koalicija abiems partijoms yra maksimaliai naudingiausia tol, kol viešojoje erdvėje vyraujanti politinė diskusija yra ekonominio pobūdžio.

Kitas argumentas, kodėl liberalai neperbėgs į dabartinės opozicijos pusę, galėtų būti toks: jei jie pasitrauktų į alternatyvią daugumą, tai joje Liberalų sąjūdžiui tektų tik trečiosios, o ne antrosios, kaip dabar, koalicijos partnerės vaidmuo. Tai žymiai pablogintų galimas derybines liberalų pozicijas.

Galiausiai čia reiktų pridėti ir šiek tiek asmeniškumo. Prisiminkime, kad socialdemokratai, „tvarkiečiai“ ir kiti opozicijos atstovai buvo vieni iš aktyviausių interpeliacijos liberalui švietimo ir mokslo ministrui Gintarui Steponavičiui rėmėjų. Jie ne kartą labai aštriai pasisakė prieš vykdomą švietimo politiką ir reformas. Tad susipriešinimas su šiuo ministru buvo neabejotina klaida, jeigu būtų galvota apie alternatyvią Vyriausybę, kurioje dalyvautų ir Liberalų sąjūdis. G. Steponavičiaus įtaka liberalų sprendimams yra pakankamai didelė, o eiti į koaliciją su partijomis, kurių lyderiai tave viešai koneveikia, nėra didelis malonumas.

Išvada – liberalai, net ir nepaisant kartais atsirandančio nesutarimo kai kuriais rezonansiniais klausimais, iki rinkimų išliks stabiliais šios Vyriausybės rėmėjais ir dalyviais.

Daugiausiai abejonių kyla dėl Jungtinės frakcijos ir ją sudarančių Liberalų ir centro sąjungos bei Tautos prisikėlimo partijos. Tai yra maištingiausias koalicijos elementas. Tokį šios frakcijos elgesį lemia jau pora metų šlubuojantys abiejų minėtųjų partijų reitingai ir neįspūdingas pasirodymas savivaldos rinkimuose. Visa tai abiems frakcijos dalims iškelia nemenką dilemą, dėl tolimesnės politinės perspektyvos ar net išlikimo.

Jungtinė frakcija turi pakankamą balsų skaičių ir jų pasitraukimas iš koalicijos būtų toks pat skaudus, kaip ir liberalų. Tačiau šios frakcijos dualizmas alternatyvią koaliciją su opozicinėmis frakcijomis padarytų dar labiau nestabilia nei tokia pat koalicija su Liberalų sąjūdžiu. Būtent šis, dualizmo, faktorius gali padėti paaiškinti kodėl, mano manymu, Jungtinė frakcija išliks dabartinėje valdančiojoje daugumoje. Abejotina yra galimybė, kad frakcija, sudaryta iš dviejų partijų, gebės priimti vieningą sprendimą pasitraukti iš valdančiosios koalicijos, nes abi jos dalys tokiam politiniam žingsniui turi veto teisę. Tad tektų suderinti skirtingus dviejų frakciją sudarančių partijų interesus, o tai padaryti yra tikrai sunku.

Esant mažai tikimybei, jog bus rastas dviejų partijų sutarimas dėl vieningo veiksmo, galime tikėtis kitokio žingsnio – kuri nors iš Jungtinės frakcijos dalių gali vienašališkai nuspręsti dėtis prie dabartinės opozicijos frakcijų. Tačiau čia ir vėl iškyla problema, nes nei 5 liberalcentristai, nei 7 Tautos prisikėlimo partijos atstovai su opozicinėmis frakcijomis naujos daugumos net ir aritmetiškai suformuoti negebės. Tad toks žingsnis neatitiktų šio straipsnio pradžioje minėto antrojo kriterijaus.

Dar daugiau, Jungtinės frakcijos skilimas liberalcentristams reikštų, jog jų įtaka šiame Seime visiškai sumažėja. Jie netektų savarankiškos frakcijos (jau dabar jie yra 5, o frakcijai sudaryti reikia bent 7 narių). Tokiu atveju 5 liberalcentristų atstovai turėtų jungtis prie kurios nors iš dabar egzistuojančių frakcijų arba likti Mišrioje Seimo narių grupėje. Frakcijos, kurioje ši partija vaidintų reikšmingą vaidmenį, netekimas stipriai pakirstų liberalcentristų autoritetą tiek ir tarp savo narių, tiek ir tarp partijos rinkėjų. Tad šis žingsnis jiems yra ypač nenaudingas.

Galiausiai, mano nuomone, svarbiausio argumento koalicijos stabilumui turime ieškoti minėtoje dilemoje dėl liberalcentristų ir Tautos prisikėlimo partijos išlikimo Lietuvos politiniame gyvenime. Abi partijos neslepia, kad tolimesnį savo egzistavimą sieja su Liberalų sąjūdžiu. Po Artūro Zuoko pasitraukimo iš Liberalų ir centro sąjungos gretų bei savivaldos rinkimų, kuriuose pastaroji partija pasirodė žymiai prasčiau nei tikėjosi, o Tautos prisikėlimo partija tiesiog kapituliavo, susivienijimas su stipresne politine jėga šioms dviems partijoms yra būtinas.

Liberalų sąjūdis ir yra ta stipresnioji politinė jėga, nes žvelgiant į reitingus ir gebėjimą organizuoti gerą rinkimų kampaniją liberalai artėjančiuose Seimo rinkimuose turi gerus šansus išlikti parlamente ir be liberalcentristų (ar juo labiau be Tautos prisikėlimo partijos) pagalbos. Taigi esant tokioms aplinkybėms būtent liberalcentristai ir Tautos prisikėlimo partija turės taikytis prie Liberalų sąjūdžio ir derybose dėl susivienijimo daryti nuolaidas. Jeigu bent viena iš šių dviejų partijų pasitrauktų į opoziciją, o Liberalų sąjūdis išliktų daugumoje, tai reikštų, jog atskilusios partijos sąjunga su liberalais būtų bemaž neįmanoma dėl išsiskyrusio dabartinės Vyriausybės vertinimo, kuris prieš Seimo rinkimus turi būti vieningas.

Taigi, mano nuomone, pagrindo mažųjų valdančiosios koalicijos partnerių pareiškimams apie galimą pasitraukimą yra nedaug, nes net ir sugebėję dabartinę koaliciją Seime palikti be aritmetinės daugumos, jie nesugebėtų suformuoti stabilios ir efektyvios alternatyvos.