Praėjusių metų lapkričio pabaigoje Europos politiniame pasaulyje nuvilnijo šurmulys, kurį pažangiosios Vakarų visuomenės gretose sukėlė Šveicarijoje vykusio minaretų statybų uždraudimo referendumo rezultatai. Nurimus pirmosioms aistroms pamėginsiu apibendrinti situaciją ir atsakyti į klausimą – kas nutiko, jog globaliu mastu toks menkas šveicarų tautos sprendimas sumaišė blaivius vakariečių protus ir privertė šiuos pasiduoti masinei antidemokratinei isterijai?

Žvelgiant į minėtąjį įvykį iš liberalios demokratijos procedūrinės pusės, rodos, net ir itin fanatiškas „pažangios žmonijos“ personažas neturėtų prie ko prikibti. Šveicarija – viena seniausių demokratines tradicijas puoselėjančių šalių. Verta pažymėti, kad ši šalis, skirtingai nei kitos Vakarų Europos kaimynės, kurių vadovai kritikavo šveicarų referendumą, praeityje neturėjo kolonijų, pasaulinių karų metu neįsivėlė į kruvinas skerdynes, nerengė holokausto ir apskritai neigiamai nepasižymėjo tuo XX amžiaus laiku, kuomet Europą buvo užvaldžiusi naikinimo karštinė. Šveicarija šimtus metų laikėsi neutralumo ir nedalyvavo nešvariuose kitų europietiškų šalių realpolitik žaidimuose. Nors šveicarai savo politiniame gyvenime išskirtinai dažnai taiko legitimiausią demokratijos formą – referendumus, vis dėlto, matant kokį didelį „grėsmės“ burbulą išpūtė progresyvioji Vakarų žiniasklaida, atrodo, kad demokratijos procedūrų laikymasis nebėra svarbiausias šių dienų liberalios demokratijos bruožas.

Isteriška daugumos didžiausių Europos dienraščių reakcija į šveicarų pasakytą „ne“ minaretų statybai privertė rimtai sunerimti dėl demokratijos pabaigos vakariečių širdyse.

Nors didžioji dauguma viešosios nuomonės kanalų bylojo apie „pasipiktinimą religine diskriminacija“, retkarčiais išlįsdavo vienas kitas balsas, užstodavęs šveicarų tautos plebiscito rezultatus. Dauguma tokių balsų šveicarų norą uždrausti minaretų statybas aiškino baime politinio islamo keliamoms grėsmėms.

Toks problemos formavimo būdas visuomenei pirštu parodo į „tikrąsias“ konflikto tarp Vakarų ir islamo priežastis – religijos norą grįžti į viešą erdvę. O blogiukais įvardinami tiek islamo fundamentalistai, tiek konservatyvių pažiūrų, krikščionišką religiją tebegerbiantys vakariečiai.

Kur kas menkesnio dėmesio sulaukė kitas, manau, svarbesnis šios problemos aspektas – viešoje erdvėje įsigalėjusi politinio korektiškumo diktatūra.

Gilinantis į diskusiją apie minaretų (ar jų uždraudimo) keliamas grėsmes buvo galima pastebėti, jog dažnas politikos komentatorius bandė sąmoningai ar pasąmoningai nepastebėti arba jokiu būdu nesiimti kvestionuoti esminio analogiškų problemų pagrindo – multikultūralizmo politikos.

Vakarietiškos multikultūralizmo sampratos neklystamumu viešai neabejoja niekas. Tai yra tapusi tarsi Tiesa a priori arba, kitais žodžiais tariant, religinė Tiesa. Už viešą suabejojimą ja, modernioji inkvizicija, padedama politkorektiškai angažuotos aktyviosios visuomenės dalies, pradeda šiuolaikinę raganų medžioklę. Nors kiek viešas žmogus, prabilęs ne pagal diktuojamos „moralės“ kanonus, yra nedelsiant pasmerkiamas visuomenės veikėjų, akademikų, politikų ir „žmogaus teisių aktyvistų“ dėl „skleidžiamos netolerancijos“ bei apkabinėjamas šovinisto, fašisto ar seksisto etiketėmis.

Vadovaujantis tokia nuostata, demokratija yra vertinga tik tada, kai atitinka progresyvioms vertybėms ir yra bevertė, kuomet joms prieštarauja. Akivaizdu, kad tokie veiklos metodai nė iš tolo nedvelkia klasikiniu liberalizmu, o, veikiau, niūriai mena istoriniam revanšui besiruošiančią despotišką marksizmo-leninizmo saulės šmėklą, kaitriai teberusenančią pažangių vakariečių širdyse.

Vieno iš kovos prieš modernųjį multikūlturalizmą Didžiojoje Britanijoje pradininkų, Enocho Powello politinė karjera baigėsi šiam 1968 metų pavasarį vos prabilus apie jo šaliai ateityje gresiančias grėsmes dėl nežabojamos imigracijos mastų. Keisčiausia tai, jog vienas iš realių kandidatų į konservatorių partijos vadovus labiausiai smerkiamas buvo savo paties bendražygių. „Konservatoriai“ iškart pašalino Powellą iš vadovaujančių postų partijoje, nors jo žodžiams pritarė absoliuti dauguma salos gyventojų. Po poros metų partijai pagaliau laimėjus rinkimus prieš leiboristus, analitikai kone vieningai teigė, jog tai nulėmė didelis Powello populiarumas.

Kur kas liūdnesnio galo susilaukė olandų filmų kūrėjas Theo van Goghas, savo filme prabilęs apie apgailėtiną moterų padėtį islamo kultūroje. Tiesa, vietiniai multikultūralizmo adeptai nespėjo patys nutildyti drąsaus režisieriaus, už juos tai padarė islamo ekstremisto paleistos kulkos. Dar vienas olandas, Geertas Wildersas dėl savo „nepakančių pasisakymų“ politinio islamo tematika buvo neįleistas į Jungtinę Karalystę. Nuolatinio spaudimo ir politinio nepakantumo tiek iš islamistų, tiek ir iš savų, i.e. „demokratų“, pusės susilaukia Mohameto karikatūrų piešėjai danai, o ypač „bombos turbane“ autorius Kurtas Westergaardas.

Šitokių sunkumų perspektyva sąžiningesnius visuomenės veikėjus verčia rimtai pasvarstyti ar verta viešai reikšti nuoširdžią savo nuomonę.  Gal geriau tylomis pritariamai, apsimetant, jog niekas nevyksta, leisti nešamiems sraunios srovės?..

Grįžtant prie šveicarų referendumo temos, galima prisiminti, kai vos sužinoję rezultatus, juos viešai pasmerkti pasiskubino ne tik Europos Sąjungos ar Jungtinių Tautų atstovai, bet ir pačios šveicarų valstybės vadovaujantis elitas. Išgirsti būtent tokį verdiktą iš save demokratiškomis laikančių valstybių atstovų, šveicarų tautai turėjo būti itin nesmagu. Tokį pat nemalonų jausmą turėjo pajusti ir visų kitų demokratinių bei laisvę mylinčių valstybių piliečiai. Nepatenkinto politinės valdžios elito pastabos akivaizdžiai susikirto su esminiu liberalizmo principu – laisva piliečio valia. Kas gi labiau reprezentuoja demokratijos esmę, jei ne tiesioginis piliečių plebiscitas? Po tokių pareiškimų ima atrodyti, jog europiečių elitui tiek klasikinio liberalizmo, tiek demokratijos sąvokos yra tapusios bevertėmis praeities atgyvenomis.

Praėjusį pusmetį ES pirmininkavusios Švedijos ir keleto kitų Europos šalių vyriausybių išreikštas pasipiktinimas Šveicarijos žmonių „ksenofobija“, vaizdžiai iliustruoja jau seniai realybe tapusį faktą, jog liberali demokratija Europos politikoje pavirto oksimoronu (viena kitai prieštaraujančių sąvokų derme).

Didžiajai daugumai šalies piliečių, tiesioginės demokratijos procedūrų tvarka pritarus vienam ar kitam sprendimui, šis įgyja aukščiausią legitimumo laipsnį. Tokiu atveju bet koks referendumo rezultatams priešiškas aukščiausių valstybės pareigūnų spaudimas tampa tiesioginiu įžeidimu tautai bei pačiai liberalios demokratijos institucijai. Jokubaičio žodžiais tariant, liberalai yra tikri liberalai tik tada, kai jie nori sukurti politinę santvarką, kuri neliberalų neverčia būti liberalais. Peršasi hipotezė, kad liberalizmo mūsų kontinente galbūt jau seniai nebėra, nes valdžia dedasi „geriau žinanti, ko reikia liaudžiai“, nei pati liaudis.

Nenuostabu, kad įstatymai ir demokratinės procedūros yra traktuojamos ne kaip vertybė per se, o tik kaip priemonė, privalanti padėti efektyviau įdiegti pažangias vertybes į visuomenės gyvenimą. Šioje vietoje Vakarų Europos lyderių pozicija liberalios demokratijos atžvilgiu slogiai primena vieną tragiškiausių pamokų žmonijos istorijoje.

Adolfas Hitleris demokratinį procesą taip pat įsivaizdavo tik kaip instrumentą, kuriuo jam galiausiai pavyks įtvirtinti bendražygių propaguojamas vertybes (kaip visuomenės normą). Liūdniausia – tiek Hitleris, tiek šiandieninis progresyvus elitas beatodairiškai įsitikinę savos vertybinės sistemos tobulumu mano, jog tokie „netobuli“ institutai, kaip demokratija, privalo prisidėti prie visuomeninės tvarkos perversmo, patys nereikalaudami jokios pagarbos sau.

Anot Jokubaičio, šiuolaikinis „liberalas“ demokratiją suvokia kaip įrankį privalantį paklusti jo kontrolei. Vadovaujantis tokia nuostata, demokratija yra vertinga tik tada, kai atitinka progresyvioms vertybėms ir yra bevertė, kuomet joms prieštarauja. Akivaizdu, kad tokie veiklos metodai nė iš tolo nedvelkia klasikiniu liberalizmu, o, veikiau, niūriai mena istoriniam revanšui besiruošiančią despotišką marksizmo-leninizmo saulės šmėklą, kaitriai teberusenančią pažangių vakariečių širdyse.

Matyt neveltui labiausiai sujudo neomarksistiniai Europos visuomenės sluoksniai. Jie džiugiai pritarė atvirai išreikštai viešai ES valdžios elito abejonei viena kertinių liberalios demokratijos formų – nepriklausoma valstybės piliečių apsisprendimo laisve. Kyla klausimas, kaip galėjo nutikti, jog liberalios demokratijos citadelė – Vakarai, vos nugalėję nacistinio totalitarizmo demoną, iš karto ir be kovos pasidavė hipnotizuojančiam totalitarinės Markso-Lenino saulės spindesiui?

Skirtingai nei naciai Vokietijoje, komunistai Rusijoje neturėjo savojo Niurnbergo proceso ir nebuvo teisiami už nusikaltimus žmogiškumui. Tai reiškė, jog žlugo ne marksizmas, kaip ideologija, o tik nepavykęs rusų valstybės projektas – leninizmas, norėjęs marksizmą įvesti prievarta. Milijonus išžudę asmenys nebuvo nubausti, o juos šiuos nusikaltimus skatinusi daryti ideologija – nepasmerkta.

Vienas galimų įvykio raidos variantų, kodėl taip įvyko, gali būti siejamas su žmonijos patirtais Antrojo pasaulinio karo žiaurumais. Jį gaubusi totalitarizmo šmėkla sukėlė nematyto mąsto baimės ir masinės desperacijos jausmą. Tai buvo iki tol istorijoje dar nesutikto autoritarizmo forma, kada tironas savo valdžią nori įvesti ne tik viešoje erdvėje, kas buvo gan įprasta praktika praeityje, tačiau imti kontroliuoti ir eksperimentuoti privačiame asmens gyvenime. Vėliau šis bandymas sukėlė siaubingų ir iki šiol neatitaisytų padarinių modernaus žmogaus sąmonei.

Ir marksitinis-leninistinis, ir nacistinis totalitarizmas garbino tiesioginę prievartą. Abiejose santvarkose žmonių santykiai buvo grįsti smurtu. Karui pasibaigus ir  nacizmui žlugus, smurtas vakariečiams tapo pagrindiniu ir vieninteliu dalyku, primenančiu totalitarinio gaivalo sukeltą siaubą. Ir, atrodo, iš tos didelės baimės, bandant kuo greičiau susidoroti su jos šaltiniu, buvo pasirinktas klaidingas kaltininkas. Pagrindiniu pasibaisėjimą keliančiu dalyku vakariečiams tapo ne totalitarizmą sukėlusios priežastys – eksperimentai su mokslinėmis pseudoreligijomis, o jų pasekmė – smurtas.

Deja, šiuolaikinis totalitarizmo suvokimas apsiriboja tuo, jog yra tiesiogiai siejamas su atviru smurtu. Kitaip tariant, smurtas tapo kone totalitarizmo sinonimu. Konceptualiai tai yra itin ydinga praktika, iškreipianti totalitarizmo sampratą. Naujuoju klaidingu apibrėžimu buvo imta naudotis maskuojant tikras totalitarizmo apraiškas ateityje. Kas, beje, atrodo, ir įvyko Vakaruose.

Pokaris tapo karštligiškų pastangų eliminuoti smurtą iš viešo ir privataus gyvenimo vajumi. Smurtą sumanyta pakeisti priešybėmis – taika ir meile. Tačiau buvo pamiršta, jog „naujųjų vertybių“ nederėtų skiepyti naudojantis despotiškais metodais – tiesiogiai kišantis į privatų žmonių gyvenimą, griaunant tradicinę bei primetant naują, svetimą vertybių sistemą. Nepaklusnieji, Goethe‘s žodžiais tariant, yra dusinami glėbesčiuojant. Visuomenė, nesugebėdama kaip grėsmės identifikuoti nieko, kas nesisieja su atviru smurtu, tapo naujosios, „besmurtės“ ideologijos auka. Prasidėjo švelniosios despotijos era.

Iki tol Vakarų istorijoje žmogus nuo panašių eksperimentų, vienam valdovui kėsinantis užvaldyti ir viešą, ir privačią gyvenimo sferas, slėpdavosi po transcendentinės religijos teikiama užuovėja. Modernybės pradžioje, nuo Vestfalijos taikos 1648 metais, ėmus privatizuoti religijos fenomeną, žmogus buvo paliktas vienas, akis į akį su desperaciją nešančia egzistencinės tuštumos bedugne. Tokioje būklėje, pašalinus religinę moralę, asmuo tapo patiklus ir ypač pažeidžiamas įvairaus plauko radikalioms ir destrukciją sėjančioms pseudoreligijoms. Būtent ši situacija davė galimybę suvešėti tokiom mokslo pažangą šlovinančioms ideologijoms, kaip komunizmas ar nacizmas. (Beje, su šia įžvalga veik tiesiogiai sutinka ir liberalizmo šauklys Lietuvoje Leonidas Donskis savo knygoje Power and Imagination teigdamas, jog konservatiz­mas yra geriausias kovos su totalitarizmu ginklas.)

Antras pasaulinis karas žymėjo tik nacizmo pabaigą, o marksizmas, tiek rusų pavergtų tautų imperijoje, tiek ir pažangiame Vakarų pasaulyje, vešėjo toliau. Frankfurto kritinės teorijos mokyklos adeptų pastangos vakariečių rinkai adaptuoti agresyvų leninizmą, taiką pakeičiant mylinčiu neomarksizmu, gan greitai subrandino vaisius. Septintajame dešimtmetyje neapykanta ginklu demokratiją gynusiai ir prieš komunizmo plėtrą pasaulyje kovojusiai Jungtinių Valstijų valdžiai pasiekė viršūnę. Hipių judėjimas savo naująją ideologiją skelbė lozungu – peace and love.

Smurto, kaip neva tiesioginio totalitarizmo atitikmens įvaizdis, išliko ir po Šaltojo karo pabaigos, žlugus komunistinei Rusijos imperijai. Skirtingai nei naciai Vokietijoje, komunistai Rusijoje neturėjo savojo Niurnbergo proceso ir nebuvo teisiami už nusikaltimus žmogiškumui. Tai reiškė, jog žlugo ne marksizmas, kaip ideologija, o tik nepavykęs rusų valstybės projektas – leninizmas, norėjęs marksizmą įvesti prievarta. Milijonus išžudę asmenys nebuvo nubausti, o juos šiuos nusikaltimus skatinusi daryti ideologija – nepasmerkta.

Į juodąjį sąrašą pateko vienintelis buvusį marksistinį gaivalą menantis aspektas – smurtas. Vadovaujantis šia logika, nusikaltimus žmogiškumui hitlerinėje Vokietijoje atliko konkretūs asmenys (kurie vėliau, po karo, buvo nubausti) besivadovavę baisia ir vėliau visų pasmerkta ideologija – nacizmu. Tuo tarpu komunistinėje Rusijoje bei jos satelitėse, nusikaltimus žmogiškumui atliko ne konkretūs asmenys, vedini marksizmo-leninizmo ideologijos, o smurtas. Skamba groteskiškai, bet būtent tokia logika vadovaujasi dabartinis Vakarų pasaulis, nereikalaudamas Rusijos nubausti savo politinius nusikaltėlius ir nesmerkdamas juos inspiravusios marksizmo ideologijos. Taigi, vienintelis kaltasis dėl dešimčių milijonų mirčių sekusių vis dar tebevykstantį marksistinį eksperimentą lieka ne ideologija ar atskiri individai, o smurtas.

Visai nenuostabu, jog rusų valdžia nepaisydama elementarių žmogaus teisių iki šiol, kas savaitę, nesulaukdama jokios neigiamos vakariečių reakcijos,  sudoroja bent keletą politinių oponentų. O pačiuose Vakaruose pildosi Aldous Huxley knygos Brave New World (Puikusis naujasis pasaulis – oficialus lietuviško vertimo variantas) scenarijus, kitaip tariant, švelniojo totalitarizmo (i.e. be tiesioginio smurto) atmaina, grindžiama neomarksistine ideologija.

Beje, smurto, kaip vienintelio visuomenės blogio koncepciją vaizdžiai patvirtino neseniai Delfi.lt portale pasirodęs straipsnis įtaigiu pavadinimu – „Problema – ne „durnos pažiūros“, o smurtas“. Šioje rašliavoje garsūs Lietuvoje žmonės duodami interviu it susitarę kartojo naujosios pseudoreligijos, smerkiančius prievartą ir teisinančius radikalias politines pažiūras, šūkius.

Kaip teigia Algirdas Degutis, kalbėdamas apie garsų postmodernizmo guru, prancūzą Jacques‘as Derrida, šios filosofijos tikslas yra dekonstrukcinis teisingumas. Teisingumas yra atsivėrimas Kitam. O moraliai vertingiausias yra „svetingumas absoliučiai svetimam“, tam, kuris yra „visiškai kitas“, tad galiausiai ir logiškai – mirtinam priešui. Postmodernus liberalizmas bando iš vakariečio savimonės eliminuoti smurtą, kaip gyvybinės valios apraišką, tam, kad šis būtų nepajėgus gintis nuo priešų ir atsiduotų jiems besąlygiškai. Tokie ideologiniai sąjūdžiai, kaip neomarksizmas ar postmodernizmas/postmodernus liberalizmas, iš esmės siekia vieno bendro tikslo – Vakarų savidestrukcijos.

Niūrius pamąstymus norėtųsi užbaigti vilties teikiančia gaida. Nors kritinis diskursas politinio korektiškumo ir multikultūralizmo atžvilgiu politinėje sferoje yra vengtinas bei nepageidautinas, faktas, jog likusioje viešoje, ypač akademinėje, erdvėje yra vis dar galimas, neleidžia laidoti žodžio laisvės instituto. Taip pat smagu pastebėti, jog Lietuvoje drąsus pasipriešinimas švelniajam neomarksistų totalitarizmui yra pastebimas ir aukščiausiuose politiniuose sluoksniuose. Be to, mūsų visuomenė vis dar netiki modernybės apaštalų pasakomis, jog dėl visų žmonijos problemų yra kaltas smurto fenomenas. Tai teikia vilčių, jog iškilus grėsmėms tėvynei ne visi tautiečiai vos išgirdę priešų šūvius pacifistiškai pabrukę uodegas ners į krūmus ar besąlygiškai atsiduos jų valiai. Beje, Wilderso partijos sėkmė rinkimuose ir Šveicarijos referendumo atvejai rodo, jog toli gražu ne dauguma europiečių, kaip mėgsta skalambyti pažangioji žiniasklaida, nori tapti kosmopolitais ir prarasti savo tūkstantmetį identitetą.

Šiame straipsnyje norėčiau apeliuoti į L. Donskio reakciją. Visų pirma norėčiau pacituoti keletą pastraipų iš liberalų mėnraščio „Metmenys“, kurio 75-ame numeryje (1998 m.) Algimantas Gureckas straipsnyje „Liberalizmo pergalė ir kas toliau“ rašė:

„Liberalinei demokratijai laimėjus ne tik politiškai bet ir ideologiškai, kyla klausimas – kas toliau? Liberalizmas nesiūlo kokios nors pilnos vertybių sistemos, o tik laisvę tokią sistemą pasirinkti. Iškovojęs individo ir visuomenės laisvę, liberalizmas neatsako į klausimą, ką su ta laisve veikti, kam ją naudoti.

[...]

Daugeliui liberalų nesinori ieškoti vertybių ir gyvenimo bei veiklos tikslų religinėse moralės sistemose. Liberalizmo sekuliarinė tradicija juos sulaiko nuo įsipareigojimo religinėms vertybėms, o jas pakeisti sekuliarinėmis nėra nei paprasta, nei lengva. Lengviau vietoj to stengtis pratęsti kovą už individo teises ir laisves vis plečiant žmogaus teisių ir individo laisvės sferą. Bet čia greit pasiekiame ribą, kai vieno žmogaus teisių ir laisvės sferos plėtimas pradeda siaurinti kito teises ir varžyti jo laisvę.

Be to, kaip Vytautas Kavolis nurodė, „…liberalų pabrėžiama ne tiktai laisvė, kaip esminė žmogiškosios būties problema, bet ir žmogaus pareiga ją sau pozityviais įsipareigojimais taip išspręsti, kad ir jis pats, ir jo bendruomenė galėtų su tais sprendimais prasmingai gyventi. Apsisprendžiant kuriuo nors esminiu klausimu, žmogui privalu atsižvelgti į istorinę patirtį ir, kiek jo inteligencija leidžia, mėginti pramatyti savo apsisprendimo pasėkas sau ir bendruomenei.“ Vakaruose daugelis tų, kurie save laiko liberalais, nebenori to pripažinti. Įsipareigojimai visuomenei laikomi įkyria našta. Užmirštama, jog žmogus pagal savo prigimtį nėra vienišas medžiotojas, kaip tigras ar lokys, ir kad žmogaus fizinei egzistencijai ir intelektualiniam išsivystymui visuomenė būtinai reikalinga.

Žmogaus socialinės prigimties ignoravimas veda į kraštutinį individualizmą, kuris stengiasi plėsti savo laisvės sferą vengiant bet kokių įsipareigojimų šeimai, visuomenei, religinei bendruomenei, tautai ir valstybei. Tai savo ruožtu veda į visuomenės atomizaciją ir dezintegraciją, nes jokia visuomenė negali gyventi ir išlikti vadovaudamasi vien jos narių savanaudiškumu.“

Akivaizdu, jog A. Gurecko ir A. Jokubaičio mintys daugeliu atvejų sutampa. A. Jokubaitis, daugiau juoko forma „atidavęs“ lietuviams absoliučią laisvę diskusijoje „Politika ir velnias“, iš tikrųjų turėjo omenyje negatyviosios laisvės perteklių ir pozityviosios laisvės (Kavolio terminais, „pozityvių įsipareigojimų“) trūkumą Lietuvoje. Panašu, jog pažodinis kai kurių frazių skaitymas tapo nūdienos viešosios erdvės skiriamuoju bruožu – simptomiškiausias to pavyzdys buvo paviršutiniška Arvydo Šliogerio interviu interpretacija.

„Mums liberalams, daugiau negu kam kitam, netinka garbinti stabus – ar tai būtų Vakarai ar Rytai, tauta ar valstybė, demokratija ar net pats liberalizmas – visa turėtume blaiviai vertinti ir visus savo įsitikinimus ir įsipareigojimus racionaliai pagrįsti. Mums visada dera būt kritiškiems ir šiek tiek skeptiškiems,“ – rašė A. Gureckas. Verta atkreipti dėmesį, jog A. Jokubaičio ir V. Radžvilo pozicija visiškai atitinka šią nuostatą: profesoriai atsisako garbinti liberalizmo stabą, stengiasi blaiviai įvertinti Lietuvon nešamos laisvės „saulės“ prasmę, skeptiškai vertina žmogaus teisių absoliutizmą.

Jei būtų nuoseklūs, liberalai džiaugtųsi tokios kritikos proveržiu, su džiaugsmu priimtų vadinamąjį „kitą“ ir susėdę prie stalo su savo oponentais intensyviai „kritiškai mąstytų“. Tuo tarpu Lietuvos kontekste viskas vyksta labai savotiškai – idėjiniai oponentai pašaipiai vadinami „tamsuomenės filosofiją kuriančiomis Kasandromis“, „dogmatikais“, „neaiškiaisiais žmonėmis“, kažkada įdomiais filosofais (įdomu, kaip sureaguotų L. Donskis, jei jį kas nors pavadintų kažkada įdomiu intelektualu?) ir pan. Beje, pastaruoju įvaizdžiu veikiausiai bandyta atlikti tam tikrą psichologinį triuką – tai lyg nekaltai siunčiama žinutė V. Radžvilo studentams, jog jis neva dabar apskritai nėra vertas dėmesio ir jo mintys beprasmės. Slavoj Žižek neabejotinai tokį triuką identifikuotų kaip „ideologizacijos“ pavyzdį.

Anot L. Donskio, „dogmatikui visada būtina mechaniškai stabilizuoti kintančią ir nuo jo vis pabėgančią tikrovę – tiesiog stipria kalba ir kovinga retorika užgniaužiant bei represuojant abejonę savyje ir kituose.“ Mano nuomone, VU TSPMI profesoriai kaip tik leidžia savo vidinėms abejonėms skleistis – jie nuoširdžiai abejoja „neginčytinomis tiesomis“ ir neva neišvengiamu liberalizmo „triumfu“. Abejonę savyje ir kituose užgniaužia kaip tik tie A. Gurecko įvardyti kraštutiniai individualistai, kurie neabejodami nurašo viską, kas yra už individo.

Kitas keistas aspektas yra tai, jog VU TSPMI profesoriai kaltinami nepateikę viso liberalizmo atmainų spektro. Pamirštama, jog ne skirtingų liberalizmo atšakų aptarimas buvo provokatyvios diskusijos „Šliaužiantis liberalistinis totalitarizmas“ tema. Be to, visi liberalai turi bendras šaknis (žr. John Gray „Liberalizmas“, 1992).

Vis dėlto šiuo atveju man įdomesnis kitas aspektas: buvo užsipulta galimybė daryti apibendrinimus. Jeigu atsisakome daryti apibendrinimus liberalų atžvilgiu, kodėl neturėtume atsisakyti bet ko kito atžvilgiu? Konservatoriams siūlyčiau iš liberalo L. Donskio išgirdus apibendrinimą „konservatoriai“ tuoj pat pareikalauti viso sąrašo skirtingų konservatizmo atmainų (iškart turėtų būti trumpai aptarti skirtingi E. Burke‘o, J. De Maistre‘o, J. D. Corteso, M. Oakeshotto, R. Scrutono, R. Kirko konservatizmai ir paaiškinta, apie kurį eina kalba). Tas pat galioja marksistams (marksizmo atmainų juk apstu), postmodernistams ir, apskritai, bet kuriam idėjiniam sąjūdžiui. Tik ar perdėtas konkretybių reikalavimas neparalyžiuos ne tik mūsų viešosios erdvės, bet ir apskritai kalbos?

L. Donskis stebisi V. Radžvilo pažiūrų evoliucija ir vadina tai „kognityviniu disonansu“. Tai pakankamai keistas požiūris. Ar buvęs trockistas Irvingas Kristolas nepakeitė savo pažiūrų bėgant metams ir netapo neokonservatyviojo sąjūdžio krikštatėviu? Ar kadaise komunizmu tikėjęs ir A. Sniečkaus aplinkoje augęs Aleksandras Štromas vėliau netapo aršiu antikomunistu? Pavyzdžių, iš tiesų, būtų galima rasti begales. Šiuo atveju prasmingiau kalbėti ne apie „kognityvinius disonansus“, o apie tiesos ieškojimo pastangas ir idėjinį gyvybingumą. Tomas Venclova yra sakęs, kad niekada nereikia visiškai susitapatinti su konkrečia ideologija, nes tai galiausiai virsta fanatizmu.

Be to, keistai skamba kaltinimai profesoriams užsiimant ne tuo, kuo reikia. Anot L. Donskio, šiems akademikams verčiau reikėtų kalbėti apie VSD problemas ir „Respublikoje“ suvešėjusį antisemitizmą, o ne apie struktūrinius liberalizmo ideologijos defektus. Tai klasikinė public intellectual pozicija. Bet ar L. Donskis pamiršo, kad V. Radžvilas kalba ir apie Lietuvos vidaus bei užsienio politikos problemas? Be to, ar visi akademikai turi kalbėti apie tą patį? Ar nėra taip, kad ir pats L. Donskis kartais nustoja kalbėti apie VSD politizacijos pavojus ir taip pat rimtai kalba/rašo apie F. Halso tapybą, Olandijos futbolo rinktinę ar Lewiso Mumfordo diskursyvinį miesto idėjos žemėlapį?

Pabaigai norėčiau pacituoti dar keletą A. Gurecko minčių:

„Jeigu liberalizmas anapus individo laisvės užtikrinimo neturi ir nesiūlo kitų vertybių, tai nereiškia, kad mes turėtume ar galėtume be jų apsieiti. Išlaikant nekinantį įsipareigojimą individo laisvei ir demokratijai, turėtume žengti toliau ieškant sprendimų mūsų laikų moralinėms, politinėms, socialinėms ir ekonominėms problemoms.

Moralinių vertybių sureliatyvinimas ar atmetimas sukėlė gilią Vakarų moralinę krizę. Išlaikydami politinio valstybės gyvenimo atskyrimą nuo bažnyčios, neturėtume bijoti pripažinti religijos ir religinių moralinių vertybių pozityvios reikšmės visuomenės gyvenime ir neturėtume vengti joms įsipareigoti.“

Tiek A. Jokubaitis, tiek V. Radžvilas, kritikuodami liberalizmą, dėlioja akcentus kiek kitaip ir kalba griežčiau, tačiau iškelia panašias problemas, kaip ir A. Gureckas. Negana to, pozityvios laisvės („pozityvių įsipareigojimų“) trūkumą savo straipsnyje „Negatyvi ir pozityvi Vidurio Europos laisvės prieš 1989-uosius ir po jų“ aptaria ir akcentuoja Tomas Kavaliauskas („Kultūros barai“, Nr. 2, 2010).

Ar ir A. Gurecką beigi T. Kavaliauską laikysite tamsuomenės filosofiją kuriančiomis Kasandromis?

Interviu pabaigoje žurnalistas paklausė pašnekovo apie strateginės mūsų kaimynų (Lenkijos – Lietuvos) partnerystės perspektyvas, iki šiol temdomas dirbtinai eskaluojamo konflikto dėl lenkiškos kilmės asmenvardžių ir vietovardžių rašybos.

Lucas pateikė tragikomišką pavyzdį iš savo asmeninės patirties – pažįstamų paklaustas, kodėl tarp Lenkijos ir Lietuvos tebevyrauja politinė įtampa bei nepasitikėjimas, jis atsakė, jog dabar tai lemia w raidė lietuviškuose pasuose, šiems sukeldamas didelę nuostabą. Nuostabą mūsiškių iniciatyvos uždrausti „lenkiškas“ raides bei vietovardžius kelia, ko gero, ir nevienam politiškai mąstančiam mūsų tautiečiui.

Gana keistai atrodo susijaudinusių lietuvybės sergėtojų noras neleisti lenkams jų daugumos gyvenamuose regionuose gatvių bei vietovardžių pavadinimų šalia valstybinės lietuvių kalbos rašyti kartu ir lenkiško atitikmens. Tuo tarpu, kai Punsko rajone (labiausiai lietuvių apgyvendintoje Lenkijos dalyje) analogiškas prašymas dėl lietuviškų pavadinimų lenkų valdžios jau yra vykdomas.

Ne mažiau trikdantis grasinimas uždrausti ar neįteisinti neva „lenkiškų“ raidžių yra akivaizdi nenuoseklios pozicijos išraiška. Tiek lietuviai, tiek lenkai yra perėmę moderniąją lotynų abėcėlę, o ne sugalvoję savas. W ar x nėra „lenkiškos“ ar „angliškos“ raidės. Taip pat, neretai „lietuviškomis“ neva vadinamos č, š ar ž, iš tiesų, yra sukurtos ne lietuvių, bet perimtos iš čekų alfabeto – Rytų Europos slavų kalbos, beje, labai artimos lenkams. Ironiška, tačiau raides ą ir ę kaip tik ir esame perėmę iš lenkų, nuo kurių įtakos dabar neva bandome saugoti lietuvių kalbos savitumą. Taigi retorika, jog lenkai kėsinasi į nacionalinį identitetą, akivaizdu, nėra teisinga.

Panašu, jog kampanija prieš w raidę lietuviškuose pasuose, deja, nesibaigs lietuvybės išsaugojimu. Tai – veikiau naujas įtampos židinys, kartinantis šiaip jau šiltus Lietuvos ir Lenkijos santykius. Sunku pasakyti, ar tai daroma sąmoningai, tačiau aišku, kad nei viena iš konfliktuojančių šalių šioje situacijoje netaps nugalėtoja. Negana to, nesantaika tarp strateginių partnerių veikiausiai eilinį kartą pasitarnaus Kremliaus interesams.

Patyrinėjus istoriją nėra sunku įsitikinti, kad rusai „skaldyk ir valdyk“ politiką Lenkijos-Lietuvos atžvilgiu naudoja jau daugelį amžių. Dar prieš Abiejų Tautų Respublikos padalijimą rusai nuolat stengėsi tarpusavyje sukiršinti mūsų šalies didikus. Tokiu būdu buvo silpninamas abipusis piliečių tarpusavio pasitikėjimas bei, apskirtai, tikėjimas valstybe ir jos valdžia. Didelė, vieninga ir stipri ATR imperialistinių siekių neslepiančiam Maskvos elitui buvo tarsi skaudi rakštis.

Agresyviems kaimynams pagaliau suskaldžius ir pavergus mūsų valstybingumą, su tuo nuolankiai nesitaikstė nei lenkai, nei lietuviai. Didikai rengė nepaklusnumo akcijas, kurios keletą kartų išsivystė į stambius karinius sukilimus. Svarbiausias okupacinės rusų valdžios uždavinys buvo bet kokiomis sąlygomis bandyti suskaidyti ir lokalizuoti konflikto iniciatorių keliamą įtaką visai buvusiai ATR.

Naudodamiesi Vakarų Europoje suvešėjusio etninio nacionalizmo kultu, rusų valdžia ilgainiui sunaikino solidarumo jausmą tarp lenkų ir lietuvių tautų. Etninių lietuvių nacionalinis sąjūdis atmetė sulenkėjusių lietuvių didikų pretenzijas į tariamos ateities valstybės elito pozicijas. Tam džiaugsmingai pritarė balsai iš Maskvos, visais būdais skatindami pasibaisėjimą lietuvių kalbos polonizacijos procesais. Panašiai elgėsi ir naujieji lenkų nacionalistai, nuvertindami lietuvių įnašą į bendrą šalies istoriją.

Po Pirmojo pasaulinio karo, rusų imperijai itin susilpnėjus, jos pavergtoms tautoms atsivėrė galimybė atkurti prarastą valstybingumą. Deja, nacionalistinis susipriešinimas tarp buvusių bendražygių jau buvo peržengęs racionalaus proto ribas. Rusų džiaugsmui, abi naujai susikūrusios „etniškai švarios“ valstybės kibo viena kitai gerklėn. Tarpukario konfliktas davė stiprų impulsą iki šiol gajam tautinio nepakantumo stereotipų vajui. Didžiulės pasaulinės katastrofos horizonte lenkų ir lietuvių tautų solidarumo bei savisaugos jausmas tarsi išgaravo. Prisimenant Antrojo pasaulinio karo ir rusų komunistinės okupacijos dešimtmečių siaubą, nacionalistinė takoskyra ir susvetimėjimas abiems mūsų tautoms vos nekainavo gyvybės.

Po rusų imperijos kracho atkūrus nepriklausomybę bandyta iš naujo pozityviai peržvelgti Lenkijos ir Lietuvos santykius. Deja, kartas nuo karto iškildavo ir tebeiškyla tarpukario nacionalistų sukurti neigiami vaizdiniai, kartinantys ilgos abiejų tautų istorijos rehabilitaciją. Vis dėlto, gyvenimas praeities nuoskaudomis neprisideda prie šiltų, draugyste, bendrų vertybių bei  abipusiu pasitikėjimo jausmu grįstų santykių atkūrimo. Net nereikšmingos pretenzijos į klausimus susijusius su etniškumu, kenkia abiejų šalių bandymams sutvirtinti strateginės partnerystės saitus.  Vienintelė nugalėtoja lenkų-lietuvių konfliktų fone, kaip ir prieš šimtmetį, lieka ta pati Rusija.

Galiausiai, galima žvilgtelėti į dar keletą įdomų faktų apie lietuvių asmenvardžių ištakas. Nesuklysiu pasakęs, kad kone trečdalis save lietuviais laikančių tautiečių turi lenkiškos kilmės pavardes.  Tad nereto lietuvio šeimos vardas turi arba sulietuvintą lenkišką kamieną arba priesagą. Beje, pernai Seimo įteisinta galimybe susilietuvinti pavardes atsisakant slaviškos priesagos pasinaudojo įtartinai mažai „lietuvybės“ sergėtojų.

Taigi darosi akivaizdu, jog apeliacija į tautos ar kalbos grynumo nuo lenkiškos įtakos išsaugojimą tėra miražas. O tokiu būdu auginima tarptautinė įtampa  neatitinka nei mūsų, nei lenkų šalies interesų. Tad kviečiu visus nesileisti gundomiems Kremliaus vanagų propagandai, neaštrinti konfliktų su viena svarbiausių strateginių partnerių. Jei kas ir grasina tautiniam, o galbūt net valstybiniam Lietuvos identitetui – tai tikrai ne lenkai.

Tęsinys.

Jūsų dėmesiui – Seimo nario ir filosofo dr. Manto Adomėno paskaita apie konservatizmo kilmę ir pamatines vertybes. Publikuojama antra paskaitos dalis, kurioje kalbama apie lietuviško konservatizmo sampratą, religijos vaidmenį, apie postmodernų žmogaus prigimties suvokimą bei švietimo svarbą. Taip pat atsakoma į moksleivių klausimus.

O kaip yra su lietuvišku konservatizmu? Tiesos, apie kurias kalbėjau anksčiau, yra būdingos lietuviškajam konservatizmui kaip ir bet kuriam kitam, bet kiekviena konservatizmo atmaina formuoja savo nuostatas iš savo valstybės bei tautos tradicijos ir istorinės patirties. Konkrečios šalies ar tautos konservatizmas tampa atsaku į jos savitą istorinę patirtį. Lietuviškajam konservatizmui šiuo atžvilgiu yra itin būdingi ir svarbūs du elementai.

Pirmasis elementas būtų paradoksali mūsų valstybingumo patirtis. Paradoksali ta prasme, kad pastaruosius du šimtus metų Lietuvos valstybingumas buvo atimtas, o nepriklausomybė tebuvo trumpas blyksnis istorijoje. Todėl lietuviškas valstybingumas buvo daugiau išreiškiamas per pastangas atgauti nesamą valstybingumą, negu per turimą valstybingumo patirtį. Kitaip tariant lietuvių valstybingumo siekis buvo kur kas aiškiau išreiškiamas per XIX a. sukilimus, knygnešių veiklą, vėliau per XX a. partizanų ir disidentų judėjimą, negu per tuos trumpus epizodus, kai valstybingumas išties egzistavo. Tad tai yra metafizinė duotybė, kai žmonės žino, kad turi valstybingumo siekti, nors ir nežino, kaip atrodo to dalyko patirtis. Dauguma žmonių, kurie stovėjo Sausio 13-ąją prie parlamento rūmų žinojo, kad savos valstybės reikia siekti, nors neturėjo gyvos valstybingumo patirties, nežinojo, ką reiškia gyventi nepriklausomoje valstybėje. Taip pat valstybingumo patirtyje yra svarbu ir LDK valstybingumo patirtis, kurią kiekviena sukilėlių karta vis kitaip transformavo, kol galiausiai ji tapo neatpažįstama – buvo prieita prie etnografinės valstybės idėjos.

Kitas elementas yra mūsų priklausomybė krikščioniškajai Vakarų Europos civilizacijai. Mes turime pirmiausia prisiminti, kad Lietuva yra labiausiai į rytus nutolusi katalikiška valstybė. Ir buvimas tokiame paribyje suformavo labai aiškią orientaciją: religinėje plotmėje mes pabrėžėme savo katalikiškumą prieš Rytų krikščionis – stačiatikius, tuo tarpu politinėje plotmėje akcentavome žmogaus laisvių ir demokratijos idėjas prieš rytų despotiją ir satrapišką valdymą. Tai ir būtų antrasis lietuviškojo konservatizmo sandas – civilizacinės orientacijos į Vakarus pabrėžimas.

Krikščionybė ir konservatizmas yra glaudžiai susiję. Konservatizmas be religijos yra įmanomas, bet konservatizmas neišvengiamai remiasi moraline sankloda, kurią suformavo religinės struktūros, nes moralinė visuomenės sankloda neatsiranda savaime, ji atsiranda iš transcendentinės sankcijos.

Tačiau jeigu kalbame apie religijos ateitį, tai galime tarti, kad religija jokiu būdu nesitraukia. Į šį klausimą galima pažvelgti ne per religijos kaip tokios prizmę, o per idealizmo ir pragmatizmo paradigmą. Idealizmo paradigma, kuri yra pagrįsta transcendentinėmis vertybėmis, pastarąjį pusšimtį metų Vakaruose buvo atmetama kaip nerealistiška. Bet dabar mes matome, kad tos valstybės, kurios pragmatiškai ir egoistiškai susitvarkė savo gyvenimą, turiu omeny Vakarų valstybes, patiria ir labai aiškiai apibrėžtų pragmatinių sunkumų. Vaikų gimstamumas menkas, populiacija sensta, dirbti žmonės nebenori ir valstybės tampa vis labiau priklausomos nuo iš išorės įsivežamos darbo jėgos. Tą patį mes matome ir kitose plotmėse, kurios yra veikiamos reliatyvizmo. Susilpnėja valstybės galimybė priimti bendrus politinius sprendimus, greitai ir veiksmingai reaguoti į išorinės aplinkos pokytį, kadangi visi klausimai paskęsta begaliniuose ginčuose, nebėra solidarumo ir bendro veikimo. Čia tik menkas pjūvis, kuris parodo, kas atsitinka valstybėms, kurios atmeta aukojimosi ir pareigos idealus. Šituo pavyzdžiu norėjau pasakyti štai ką: visuomenės, kurios išlaikė moralinę sanklodą, ilgainiui pasirodo esančios stipresnės ir atsparesnės, o tos, kurios atsisakė bendro sutarimo dėl vertybių, pasidaro silpnesnės ir jas pakeičia tos tautos, žmonių grupės, kurios išlaikė bendro veikimo principus. Todėl kai mes nagrinėjame religijos klausimą, matome, jog ji traukiasi tik iš Europos, Kanados ir JAV rytų pakrančių valstijų, niekur kitur ji nesitraukia. Skęsta tik mūsų laivas, tačiau tai mums, žvelgiant iš savo perspektyvos, neišvengiamai atrodo kaip visuotinė pasmerktis.

Jūs minėjote, kad konservatoriai suvokia žmogų per teologinę sampratą, kuri apibrėžia, kad žmogus yra prigimtinės nuodėmės suteptas. Bet šiuo metu mes matome postmodernaus požiūrio įsigalėjimą – viena vertus mechanistinį, kuris redukuoja žmogaus prigimtį į ekonominius įnorius, kita vertus žmogus vis dažniau yra sulyginamas su gyvūnu. Tokios minties geriausias pavyzdys yra gyvūnų teisių judėjimas. Tad ką Jūs galėtumėte pasakyti apie tokią postmodernią žmogaus sampratą?

Atsakyti galima dviem būdais. Juk jeigu priimame tokią sampratą, kad žmogus tėra neuronų, genų, raumenų, kaulų darinys, tai pripažįstame, kad visos moralės normos neegzistuoja. Tad kodėl tada mes tada turime laikytis dorovės nuostatų, įstatymų? Kas mums trukdo nudėti tą, kuris bando įpiršti tokį mechanizmą? Juk jo paties siūlomos taisyklės tokio dorybingo susilaikymo nepaaiškina ir nepagrindžia. Tai yra praktinis ironiškas požiūris.

Bet už to glūdi filosofinis argumentas. Mes galime žavėtis teorijomis apie savanaudį geną arba visagalį determinizmą, kuris mus priverčia daryti vienokius ar kitokius veiksmus, bet jeigu norime pereiti gatvę, ir išsaugoti savo geną, tai mums labai svarbu, jog kelių eismo taisyklėmis naudotumėmės ne vien mes, bet ir kiti. Ir jeigu mes norime išsiimti pinigų iš bankomato tam, kad išlaikytumėme savanaudišką geną, tai mums yra labai svarbu, kad žmogus stovintis eilėje, savo savanaudišką geną sutramdytų, ir čiupęs mums iš rankų pinigus nepabėgtų.

Kitaip tariant, mes turime labai aiškiai regėti, kas yra pirminė tikrovė, kuri nulemia – galbūt ne visais atvejais, bet fundamentalia prasme – mūsų gyvenimą ir elgesį. O tai yra moralės normos, įstatymai, elgesio modeliai, kurie yra atpažįstami graikui, bet kažkodėl neatpažįstami XX a. biologui. Nenoriu ginčytis su jais kaip mokslininkas, nes man kaip politiniam gyvūnui pirminė tikrovė yra tai, kad aš jums pažadėjau atvykti 18 valandą, nors mano savanaudiškas genas man sakė, kad kur kas maloniau būtų pasilikti namie. Mes galime džiaugtis postmodernia žmogaus samprata, bet neįmanoma pagal ją gyventi.

Jūs minėjote, kad konservatoriai pasisako už ugdymo susiejimą su vertybių diegimu ir minėjote, kad tuo turėtų užsiimti šeima bei švietimo įstaigos. Tačiau vis tiek užauga daug amoralių piliečių. Tad kas šiuo atveju kaltas: ar švietimas nesiremia dorovinėmis nuostatomis, ar problemų yra su šeimos institucija?

Kai jūs sakote, kad švietimas nesiremia moraliomis idėjos, ši mintis tampa paslėptu bandymu mąstyti struktūriškai, t.y. kad reikia kažką pakeisti švietimo sistemoje, ją pataisyti, „įdėti“ tas morales idėjas ir sistema taps savaime gera. Ir tuo rėmėsi mūsų švietimo kaita per pastaruosius 15 metų. Buvo manoma, kad jeigu mums trūksta pilietiškumo, reikia įvesti pilietinių pagrindų kursą. Trūksta moralės? Reikia sustiprinti dorinį ugdymą (nors tai ir nebuvo padaryta). Kitaip tariant, instrumentalistinis požiūris teigtų, jog perskaitęs „piliečio atmintinę“ tapsi tobulu piliečiu. Yra daug nuostabių žmonių, kurie eina dirbti į mokyklą, bet žvelgiant į bendrą vaizdą matyti, kad platesne prasme ji yra nustekenta: dėl žmonių, galinčių būti moraliniais autoritetais, stygiaus, dėl auklėjimo struktūros suirimo, dėl supančios visuomenės aplinkos. Moraliniai autoritetai mokykloje paplitę kur kas mažiau, negu norėtume. Be mokytojo, kaip moralinį pavyzdį skleidžiančios asmenybės, negali būti perteikiama moralinė nuostata. Moralinė nuostata yra anapus verbalizacijos, ji perduodama pavyzdžiais.

Pamėginkime jūsų klausimą perkelti į politiką. Kaip atsiranda geras politikas? Pavyzdžiui, palyginkime visų nepriklausomos Lietuvos Seimų sudėtis su vidutiniška dabartine Didžiosios Britanijos parlamento sudėtimi. Paaiškės, kad šie žmonės yra išaugę iš labai senos politinės tradicijos, jie turi tam tikrus veikimo, kalbėjimo, įtikinėjimo, klausymo ir išklausymo įgūdžius, galų gale yra atrinkti didžiulės atrankos būdu, kur kas didesnės negu Lietuvoje. O kaip tapti geru politiku Lietuvoje, kai tos tradicijos nėra? Čia joks politologijos kursas ar mokymai Seime nepadės. Norint tapti politiku reikia ugdytis ilgą laiką, stebėti gero politiko veikimą, kokius jis priima sprendimus, kaip jis formuluoja argumentus. Tai savotiškas pameistrystės darbas. Tačiau Lietuvoje tokių meistrų nėra arba jų labai reta. Tuomet lieka tik istorija arba kitų valstybių politika, nors ir ten didžių asmenybių dabar nėra pernelyg daug. O kalbant apie istoriją, tai ištisos politinių veikėjų kartos kadaise išaugdavo skaitydamos Plutarcho “Paralelines biografijas” arba Cicerono kalbas. Tokiu keliu ir siūlyčiau mokytis būsimiems politikams, o ne žvalgantis į dabartinį Seimą – tik tiek, kad dabar prie senųjų autorių dar galėtume pridėti Churchillo, Reagano kalbas.

O koks yra konservatorių santykis su ekonomika? Panašu, kad konservatoriai save pozicionuoja prieš liberalus moralinė plotmėje, bet ekonomikoje šios dvi ideologijos lyg ir sutaria. Šiuo atveju Lietuvoje – laisvosios rinkos klausimais. O kadangi pastarojo meto dauguma politinės darbotvarkės klausimų yra ekonominiai, konservatizmas tarsi ištirpsta ir lieka vien liberalizmo hegemonija. Ar tai netampa konservatizmo problema?

Minėjau, jog konservatizmas neturi jokių pozityvių doktrinų, susijusių, pavyzdžiui, su ekonomika. Tarkime, XIX a. konservatizmas reiškė ekonominį protekcionizmą, kas yra visiškai atvirkščia laisvajai rinkai. Laisvajai rinkai konservatizmas pradėjo pritarti XX a. antrojoje pusėje, tai sietina pirmiausia su Margaret Thatcher ir Ronaldu Reaganu. Nuo to laiko laisvoji rinka tapo savotiška konservatizmo dogma. Ji tapo tokiu galingu šūkiu, kad net kai JAV ir Jungtinėje Karalystėje atėjo kairieji, Billas Clintonas ir Tony Blair, jie aiškiai ėmė propaguoti „Trečiojo kelio“ politiką – socialiai jautrią, bet pripažįstančią laisvąją rinką. Laisvoji rinka buvo savotišku bendruoju principu iki krizės.

Pirmoji reakcija į krizę piršo mintį, kad globalizacijos ir pasaulinio kapitalizmo kryptis keisis. Bet paskui prasidėjo išlipimas iš krizės ir tie jausmai apsilpo. Bet įvertinant krizės pasekmes konceptualiai, tampa akivaizdu, kad laisvoji rinka buvo tapusi ne tik ekonomikos, bet ir moralinių nuostatų viešpataujančiu principu. Ekonominė tikrovė tapo pirmine tikrove ir nebuvo nuostatų, kurios galėtų riboti ekonomikos hegemoniją – pelno siekimas nebuvo varžomas jokių etinių impulsų, bendruomenė suiro kaip ekonominė terpė. Mitiniais “senais laikas” savo paskolą pasiimdavai iš banko, kuris būdavo už poros namų, bankininkas žinodavo kaip tau sekasi, todėl galėdavo realiai apskaičiuoti situaciją ir pareikalauti grąžinti paskolą esant reikalui ar neišduoti naujos.

Tad kokia yra alternatyva? Socialdemokratai nėra teisūs manydami, kad mes dabar pasuksime gerovės valstybės keliu. Tiesa, jog vyks atitolimas nuo laisvosios rinkos, bet tai nereiškia, kad mes sugrįšime į valstybinį reguliavimą, nors ir valstybės vaidmuo ir didės. „Istorija nesikartoja, istorija tik rimuojasi“, kaip sakė Markas Twainas. Vieninteliai konservatoriai, kurie kartojo, kad atsakymas šiuolaikinei valstybei yra ne laisvoji rinka, o socialinė rinkos ekonomika, buvo Vokietijos krikdemai, ir jų mintis verta išsitraukti į paviršių ir apsvarstyti.

Tai gal socialinė rinka ir būtų atsakymas į laisvąją rinką? Pavyzdžiui, garsūs konservatorių mąstytojai Russellas Kirkas ar Rogeris Scrutonas savo paskaitose ir tekstuose ne kartą yra minėję Wilhelmą Röpke, kuris kartu su Kondradu Adenaueriu pastatė ant kojų Vokietijos ekonomiką pokario laikotarpiu.

Kas šiame klausime mane gąsdina, tai toks mąstymas: istoriškai, tarkime, susiklostė, jog yra keletas ekonominių modelių, konkrečiu atveju laisvoji rinka ir socialinė rinkos ekonomika, ir jei mums nepavyksta susitvarkyti su vienu, tai mes staiga norime mestis į kitą pusę. Netgi nekreipiant dėmesio, kad tai pasiteisino prieš 50 metų. O gal yra kitaip, gal tiesa yra dar tik ateityje ir mes jos nežinome? Tiesa tai, kad kai kurie elementai galbūt sugrįš iš praeities, bet globalumas niekur nedings, tad ir prieš tai veikę modeliai dabar nebėra tinkami.

Su Lietuvos atveju yra dar sunkiau. Mes nesame pakankamai ekonomiškai nepriklausomi, kad galėtume kurti savo ekonominę paradigmą. Jeigu 1999 metų krizės metu mes žinojome, kad yra patikrinti ekonominiai receptai ir jų tiesiog reikia laikytis (ir mes išlipome iš krizės), tai ši krizė buvo ypač sunki, nes niekas nežinojo kaip tiksliai reikia elgtis.

Drauge tiesa ir tai, mes neturime pakankamai aukštos klasės specialistų. Neseniai buvau Krynicos forume. Tai buvo, kaip rašė Edwardas Lucas, savotiškas „poor man‘s Davos“ (vargšų Davosas). Forume buvo pora ekonomistų, Nobelio premijos laureatų, kurie kalbėjo apie krizės ateitį. Tame forume buvo ir Lenkijos ekonomikos ministras, kuris yra Harvardo ekonomikos profesorius. Tai jau visai kitokio masto figūra, jis gali kaip lygus su lygiais kalbėtis ir diskutuoti su kitais ekonomistais. O ar mes ką nors panašaus turime?

Ar jūs nemanote, jog reiktų mažinti konservatizmo įtaką, nes pasauliui reikia didelių globalinių reformų, kaip gamtos tarša, emigracijos mažinimas, o konservatoriams trūksta ryžto, juk jie yra status quo šalininkai?

Paimkime Didžiąją Britaniją ir JAV. Kada šiose valstybėse įvyko pagrindinės stambaus masto valstybės valdymo, ekonomikos, socialinės politikos ir pačios visuomenės sandaros reformos? Margaret Thatcher ir Ronaldo Reagano laikais. Nenoriu pasakyti, kad viskas ten buvo vien gerai, bet būtent Thatcher laikais visos pagrindinės valstybės įmonės buvo privatizuotos; ekonomika pertvarkyta į laisvosios rinkos principus; leido žmonėms, kurie gyveno socialiniuose būstuose, juos įsigyti, iš išlaikytinių jie tapo savininkais, ir panašiai. Pasekmė buvo ta, kad Jungtinės Karalystės ekonomika sustiprėjo. Panašių veiksmų ekonomikoje ėmėsi ir Reagano administracija, tuo pačiu metu įvykdytos ir sveikatos apsaugos sistemos bei socialinės rūpybos reformos. Taigi akivaizdu, jog ryškiausios reformos sietinos būtent su konservatyviais lyderiais.

Lietuvos istorija yra panaši. Kolūkių panaikinimas, 1999 metų krizės įveikimo reformos, aukštojo mokslo reforma buvo įgyvendintos konservatorių. Tad konservatoriai nėra priešiški reformoms, gal tik pavadinimas taip sugestijuoja. Konservatyvūs autoriai pabrėžia, kad kaita yra būtina. Britų konservatoriai mėgsta cituoti Lewis Carrollo Alisos frazę – „reikia labai greitai bėgti, kad išliktum toje pačioje vietoje“.

O kuo konservatorių pokyčių siekis skiriasi nuo liberalų ir kairiųjų nesiliaujamo progreso troškimo? Konservatorių reformos remiasi siekiu išlaikyti visuomenės sanklodą esmingai nepakitusią. Konservatoriai keičia mechanizmus, bet nekeičia vertybių.

Parengė Simas Čelutka ir Vilius Bartninkas

Interviu su VU TSPMI dėstytoju profesoriumi Vytautu Radžvilu apie Dalios Grybauskaitės pirmuosius žingsnius, „tvirtos rankos“ ilgesį, tarppartinių ideologinių takoskyrų išnykimą bei kitus visuomenei aktualius klausimus. Kalbina VU TSPMI pirmakursiai Simas Čelutka ir Laurynas Peluritis.

Simas Čelutka: Gerbiamas profesoriau, šių metų pavasarį Jūs parašėte visą straipsnių ciklą, skirtą tuometės kandidatės į prezidentus Dalios Grybauskaitės iškilimo aplinkybėms aptarti. Būtų įdomu išgirsti, kaip vertinate pirmuosius jau išrinktos prezidentės žingsnius užimant šias pareigas, ar pasikeitė Jūsų kritiškas požiūris į ją, o gal ji visai neblogai tvarkosi?

Vytautas Radžvilas: Dėl laiko stokos šio straipsnių ciklo nespėjau užbaigti, tačiau matau, jog tai dar spėsiu padaryti. Šiuose straipsniuose išsakytos mintys, mano paties liūdesiui, visiškai pasitvirtino, todėl rašant ciklo tęsinį net nereikės nors kiek plačiau remtis faktais, liudijančiais apie prezidentės dabartinę veiklą. Iš tiesų, tos prognozės išsipildė todėl, kad rašydamas šį tekstą rėmiausi prielaida, jog žmogus, ką nors darydamas arba veikdamas, atskleidžia, kas jis iš tiesų yra. Kita ne mažiau svarbi prielaida yra ta, kad žmogų visada formuoja jo gyvenimiška patirtis, konkrečios biografijos aplinkybės, o jis kaip asmuo paprastai susiformuoja sulaukęs maždaug dvidešimties metų. Išskyrus retus didelių sukrėtimų ar atsivertimų atvejus, kokių nors principinių žmogaus asmenybės pasikeitimų nebebūna, susiformavę jo bruožai tik atsiskleidžia, o dažnai ir stiprėja. Taigi įvertinęs kandidatės į prezidentus biografines aplinkybes aš ir išdėsčiau savo mintis minėtuose straipsniuose.

Pirmiausia, visiškai akivaizdu, jog prezidentė neturi jokios nors kiek aiškesnės Lietuvos valstybės vizijos. Jos atsakymas į klausimą, kurį jį pateikė savotiškai minint jos prezidentavimo šimtadienį, kad esą jai yra atsibodęs sovietinis penkmečio planavimas, švelniai tariant skamba neįtikinamai, o iš tikrųjų tai yra tik mėginimas išsisukti nuo principinio klausimo. Juk valstybės vizija, kurią privalo turėti šalies vadovas, yra aiški pasaulėžiūra ir vertybės, kurios lemia konkrečius politinius žingsnius. Todėl su „planavimu“ politikų vizijos neturi nieko bendro. Planavimas iš esmės yra administratorių ir technokratų reikalas. Taigi mano spėjimas, jog prezidentė neturi valstybės vizijos, išsipildė su kaupu.

Taip pat akivaizdu, kad pildosi ir kita prielaida, jog prezidentė nebus savarankiška, priimdama sprendimus. Analizuodami ligšiolinį prezidentės darbą ir pasisakymus, mes matome tai, ką galima pavadinti „parodomuoju ryžtingumu“, nors jo nelydi jokie konkretūs veiksmai. Negana to, šį ryžtingumą galima laikyti savotiškai selektyviu – prisiminkime sprendimą nepaskirti Valterio Baliukonio į ambasadoriaus postą, nepateikiant jokių tokio sprendimo motyvų. Tiesiog tai išoriškai atrodo ryžtinga, todėl ir daroma. Tuo tarpu nieko panašaus mes neregime stebėdami, kaip prezidentė reaguoja į paskutinius su Generaline prokuratūra susijusius skandalus.

O kalbant apskritai apie šį ryžtą, arba šio ryžto regimybę, galiu pasakyti, kad toks iš pirmo žvilgsnio ryžtingas ir valdingas bendravimo stilius yra požymis, kad toks žmogus yra labai gerai perėmęs, tiesiog internalizavęs, sovietinį santykių tarp žmonių, ypač partijoje vyravusį santykių modelį. Partijos bendravimas buvo toks, kad nuolatinis parodomojo principingumo demonstravimas buvo savotiškai privalomas dalykas. Todėl net ir šiandien prezidentės bendravimo stiliuje atpažįstame anos epochos atspindžius. Apskritai per trumpą šimto dienų laikotarpį prezidentė spėjo atsiskleisti ir kaip smarkiai į populizmą linkusi politikė, kuriai nesvetima ir krentanti į akis savigyra. Solidus politikas paprastai nuolatos nekartoja ir neprimena, kad jis ryžtingas ar kad jam netrūksta politinės valios – savo ryžtą ir valią jis paprasčiausiai įrodo veiksmais. Tačiau šiuo atveju juos pakeičia „komandinis“ ryžtingumo regimybę kuriantis kalbėjimo stilius ir teatrališki sprendimai, kurie, atidžiau įsižiūrėjus, pasirodo esą ne itin reikšmingi, o neretai tiesiog smulkmeniški. Iš tikrųjų prendžiamos ne tiek valstybės problemos, kiek stengiamasi susikurti ir išsaugoti stiprios, net „geležinės“ politikos įvaizdį.

Dar vienas svarbus naujosios prezidentės veiklos aspektas – neapibrėžtumas užsienio politikoje. Prognozė, kad į Maskvą bus einama per Briuselį, taip pat pildosi. Reikalas tas, kad Lietuvos užsienio politikos keitimas reikalingas tam tikroms tiek vidaus, tiek išorės jėgoms. Kalbant apie vidaus jėgas, pirmiausia paminėtinos įtakingiausios Lietuvos verslo grupės, kurios, viena vertus, yra suinteresuotos bet kuria, net ir valstybės žeminimo kaina, žūtbūt apsaugoti savo verslo interesus Rytuose; kita vertus, jos mielai naudojasi įvairiausių Europos Sąjungos fondų teikiama parama.

Kalbant apie tarptautinį kontekstą yra visiškai akivaizdu, kad bent jau svarbiausios ir įtakingiausios Europos Sąjungos valstybės šiuo metu aiškiai juda kryptimi, kurią galima pavadinti euroatlantinės erdvės griovimu. Vis labiau aiškėja projektas, taikliai įvardintas Michailo Gorbačiovo garsiuoju posakiu: „Europa turi driektis nuo Atlanto iki Vladivostoko“. Todėl nenuostabu, jog įtakingiausios Europos valstybės – pirmiausia, Prancūzija ir Vokietija – kalba apie būtinybę kurti vieningą ekonominę ir humanitarinę erdvę su Rusija, akivaizdžiai ignoruodamos tai, kad tokio tipo erdvės reiškia realią politinę sąjungą, kuri natūraliomis aplinkybėmis būtų ne tik galima, bet ir pageidautina, esant bendroms valstybių vertybėms bei ilgalaikiams strateginiams tikslams. Tuo tarpu pasakyti, kad tokia sąjunga yra „natūrali“, šiandieninėmis sąlygomis reikštų pripažinimą, kad Rusija niekuo nesiskiria nuo Europos Sąjungos šalių. Todėl jau vien suartėjimo pagrindas yra labai neaiškus.

Kita vertus, mano minėtas euroatlantinės erdvės griovimas reiškia pastangas iš Europos išstumti Jungtines Amerikos Valstijas, kurios, patinka kam nors tai ar ne, ištisą pusę amžiaus buvo vienintelis Europos saugumo garantas. Todėl užsienio, visų pirma Europos Sąjungos, aukščiausiems sluoksniams buvo reikalingas žmogus, kuris, būdamas Lietuvos prezidento poste, padarytų viską, kad Lietuva nebebūtų tuo „akmenėliu“, kuris iki šiol vis dar trukdydavo suartėti Europos Sąjungos galiūnėms ir Rusijai. Neatsitiktinai, vos pasibaigus prezidento rinkimams, prasidėjo Lietuvos užsienio politikos pokyčiai, kurie rodo, kad šis planas nuosekliai ir metodiškai realizuojamas.

Pirmiausia tai pasireiškė tuo, kad prasidėjo visiškai neracionalus, neaišku ką duosiantis (ypač ilgalaikėje perspektyvoje) bičiuliavimasis su Rusija. Kita vertus, mes matome ir pačios prezidentės veiksmus, kuriuos sunku interpretuoti kitaip, nei pastangas Lietuvą supykdyti su JAV. Paskutinis, be abejo, ryškiausias pavyzdys – tai garsioji CŽV kalėjimo Lietuvoje byla. Sunku įsivaizduoti, kad jaučiantis atsakomybę už savo šalį prezidentas galėtų viešai faktiškai patvirtinti tokius įtarinėjimus, neatlikus prieš tai kruopščiausio ir griežčiausio tyrimo. Be jokios abejonės, šie pareiškimai bus įsidėmėti už Atlanto.

Mąstant apie Lietuvos saugumo perspektyvas, situacija darosi akivaizdi ir anaiptol nešviesi. Vykstančių pokyčių prasmė yra ta, kad nors ir ribotas, bet vis dėlto realias saugumo garantijas, kurias mums vis dėlto teikė JAV, mes faktiškai iškeičiame į visiškai beverčius popierėlius, koks yra, pvz., pompastiškai pasirašyta strateginio bendradarbiavimo sutartis su Prancūzija. Visiškai akivaizdu, kad jeigu (laimei, kol kas galime kalbėti tik apie teorinę galimybę) atsitiktų kažkas panašaus, kas pernai įvyko Gruzijoje, JAV mums padėtų. Tuo tarpu ko galima laukti iš Prancūzijos ar Vokietijos? Manau, kad sulauktumėme tik kokios nors pasipiktinimo notos, ir santykių su mūsų kaimyne užšaldymo, kuris tęstųsi keletą savaičių, kol būtų nuspręsta, kad tai vis dėlto nėra „perspektyvi“ politika.

Kalbant apie Lietuvos ateities perspektyvas pačioje Europos Sąjungoje, drįsčiau teigti, kad jeigu tokia politika bus tęsiama, ji tam tikra prasme mus marginalizuoja, ir padeda įgyvendinti vadinamąją „dviejų greičių“ Europos koncepciją. Kalbant paprastai, mums iškilo visiškai reali grėsmė būti išstumtiems į ES periferiją, o praktiškai tai reikštų, jog galbūt Rusija ir įsipareigotų Europos Sąjungai, pirmiausia Vokietijai ir Prancūzijai, tiesiogiai – jėga – nesikėsinti į mūsų suverenitetą, tačiau toks buvimas „pilkojoje zonoje“ sąlygotų tai, kad Europos senbuvės atrištų Rusijai rankas įtvirtinti savo įtaką Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse, įvairiausiose gyvenimo sferose ir praktiškai neribotu mastu. Mes būtume paversti savotišku „tiltu“, o kalbant dar aiškiau – savotišku „pereinamuoju kiemu“. Toks buvimas būtų milžiniškas valstybę ardantis veiksnys, nes akivaizdu, kad valstybė, neturėdama tvirtų ir ilgalaikių saugumo garantijų, tiesiog savaime būna paralyžiuojama iš vidaus.

Galiausiai bet kuriam okupaciją patyrusiam ar ją menančiam piliečiui, šiandien, kai yra atviros sienos, natūraliai kyla klausimas: „Ar iš tiesų verta likti šioje šalyje ir rizikuoti dar kartą patirti ką nors panašaus?“. Nereikia turėti iliuzijų – jeigu ir toliau tęsis šis slydimas į „pilkąją zoną“, anksčiau ar vėliau jį pajus ir supras ne tik politologai, bet ir visi nors kiek sveiko proto bei nuovokos turintys piliečiai. Spėju, kad tokia valstybės raidos perspektyva visai nežavėtų mūsų jaunosios kartos, nes vyresnieji dar galėtų kaip nors save paguosti mintimi, kad jie „jau kaip nors“ nugyventų likusią savo gyvenimo dalį, net jei su valstybe atsitiktų kažkas blogo.

Reikia suvokti labai paprastą, bet fundamentalų dalyką – priklausymas Vakarų ar Rytų erdvei reiškia priklausymą vienai ar kitai civilizacijai, o šio apsisprendimo padariniai yra milžiniški ir kiekvieno konkretaus žmogaus gyvenimui. Praktiškai tai reiškia, ar tu gyveni erdvėje, kurioje praktiškai esi beteisis baudžiauninkas, ar vis dėlto gyveni erdvėje, kurioje egzistuoja tokie pamatiniai dalykai kaip žmogaus teisės ir laisvės, tobulesnė ar ne tokia tobula demokratija, galų gale erdvėje, kurioje vyrauja kitokie žmogiškieji santykiai ir žmogus nesijaučia kiekvieną akimirką galįs būti pažemintas stipresnio ar įtakingesnio.

Taigi šiuo metu yra sprendžiami labai svarbūs Lietuvai dalykai, ir galima tik apgailestauti, kad apie tai kol kas labai mažai kalbama.

Laurynas Peluritis: Pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis dažniau pasigirsta „tvirtos rankos“ šalininkų balsai. Štai jau ne tik paprasti Lietuvos piliečiai, bet ir kai kurie politologai rimtu tonu svarsto „tvirtos“ prezidentės galių dar didesnį „sutvirtinimą“. Jūsų nuomone, kas skatina tokius svarstymus? Kur jie veda?

Vytautas Radžvilas: Kalbant apie tvirtos rankos ilgesį, didžiausia bėda yra tai, kad šiandien mes esame tokioje padėtyje, kai beveik niekas nedrįsta atvirai ir sąžiningai aptarinėti šito klausimo. Viena vertus, turime politikos apžvalgininkų ir žurnalistų grupę, kuri (ypač po šių prezidento rinkimų) savotiškai zonduoja viešąją nuomonę ir tikrina, ar toks eksperimentas sulauktų visuomenės paramos. Antra vertus, yra ir kita politikos analitikų ir žurnalistų grupė, kuri nuolatos smerkia Lietuvos piliečius, kurie šios „rankos“ iš tiesų ilgisi. Tačiau šiuo atveju jų analizė grindžiama be galo paviršutiniškais argumentais, ir galiausiai baigiasi primityviu smerkimu, šiuos žmones apkaltinant tuo, kad jie esą yra „praeities epochos reliktai“.

Mano nuomone, klausimą reikėtų kelti kitaip – kokios priežastys dabartinėje Lietuvoje skatina šį ilgesį? Ir jeigu šis klausimas keliamas atvirai ir sąžiningai, yra visiškai akivaizdu, kad žmonės, kurie ilgisi „tvirtos rankos“, iš dalies elgiasi racionaliai ir juos net galima suprasti. Tai nereiškia, kad reikia skubėti jiems pritarti.

Reikalas tas, kad yra užmirštamos kai kurios pamatinės tiesos. Pavyzdžiui, jei šalyje vyrauja didelis neteisingumas ir nenormali nelygybė, labai daug kas priklauso nuo to, ar žmogus valstybę suvokia kaip savą ar svetimą. Tarkime, yra seniai žinomas faktas, kai jei panašios negerovės keroja okupuotoje valstybėje, tai pavergtos šalies piliečiai su esamomis blogybėmis psichologiškai susitaiko žymiai lengviau, nes suvokia tai kaip svetimųjų priespaudą. Deja, mažai kas iš iškiliųjų Lietuvos analitikų susimąsto apie tą faktą, kad visada savųjų daromos neteisybės ir jų priespauda yra išgyvenami nepalyginamai skausmingiau ir sulaukia kur kas didesnio pasipriešinimo. Todėl analizuojant tokią Lietuvos gyventojų nuostatą, reikia pasakyti, kad antivalstybines nuotaikas, kurių mastą toliau menkinti yra tiesiog pavojinga, pirmiausia skatina ir kursto 20 metų vykdyta valstybinė politika.

Nereikia pamiršti, kad griuvus SSRS, visos jos pradėjo egzistuoti kaip demokratiškos valstybės; tačiau dviejų dešimtmečių pakako, kad demokratijos daigai jose būtų užslopinti. Mano požiūriu, jeigu ne priklausomybė ES ir NATO, kuri verčia laikytis tam tikrų standartų, ir šios priklausomybės teikiama didžiulė piniginė parama įtakingiausioms Lietuvos verslo grupuotėms, Lietuva jau būtų pasukusi autoritarizmo keliu.

Iš tikrųjų Lietuva taip ir netapo valstybe tikrąja to žodžio prasme, jeigu valstybę suprantame kaip tam tikrą politinį darinį, kurio fundamentaliausias egzistavimo principas yra elementarus teisingumas. Todėl dabartinėje situacijoje mes judame kryptimi, kurią apibūdinčiau taip: veiksniai, kurie stiprina „tvirtos rankos“ poreikį ir artina mus prie vienokio ar kitokio autokratinio režimėlio, neabejotinai ne tik egzistuoja, bet ir be paliovos stiprėja. Blogiausia čia yra tai, kad labiausiai to siekia tie, kurie tuos veiksnius kuria ir palaiko. Kitaip tariant, Lietuvai gresia toks raidos kelias, kuriuo jau praėjo absoliuti dauguma buvusios SSRS respublikų. Nereikia pamiršti, kad griuvus SSRS, visos jos pradėjo egzistuoti kaip demokratiškos valstybės; tačiau dviejų dešimtmečių pakako, kad demokratijos daigai jose būtų užslopinti. Mano požiūriu, jeigu ne priklausomybė ES ir NATO, kuri verčia laikytis tam tikrų standartų, ir šios priklausomybės teikiama didžiulė piniginė parama įtakingiausioms Lietuvos verslo grupuotėms, Lietuva jau būtų pasukusi autoritarizmo keliu. Bėda yra ta, kad nuo tokių pavojų valstybės negali išgelbėti vien išorės veiksniai. Tad kalbant apie dabartinę valstybės padėtį, yra visiškai akivaizdu, kad Lietuva ir kitos Baltijos valstybės į tokią didžiulę krizė pateko pirmiausia dėl visiškai neefektyvios jų ekonominės, socialinės ir politinės santvarkos. Be abejo, krizė vyksta visame pasaulyje, tačiau jei esame nors kiek sąžiningi ir mąstome, turime galvoti, kodėl pas mus ši krizė yra tokia gili.

Viena iš priežasčių yra ta, kad ekonomika, nesant jokių visuomeninių jos reguliavimo mechanizmų, stovėjo ant ypač supuvusio ir iškreipto pamato. Kitaip tariant, ten, kur yra bent šiokia tokia atskaitomybė valstybės piliečiams, kur valdantieji tų pačių piliečių bent šiek tiek prisibijo, ten yra ir kitoks vadinamojo politinio elito atsakomybės jausmas, todėl šis elitas suvokia ir bent jau šį tą daro, kad būtų pažaboti bent jau patys neigiamiausi ekonominio gyvenimo reiškiniai. Kad ir pavėluotai, turime pripažinti, ką visų išsivysčiusių valstybių vadovai pasakė apie šios ekonominės krizės priežastis ir ypač bankų vaidmenį ją sukeliant. Ar ką nors panašaus mes girdėjome Lietuvoje?

Tai reiškia, kad Lietuva nuėjo visai kitu keliu nei Vakarų šalys. Šį skirtumą aš apibūdinčiau taip: tuo metu, kai Vakaruose kalbama apie politikų ir verslo atstovų atsakomybę už krizę, Lietuvoje tuo tarpu įgyvendinama vadinamoji „antikrizinė programa“, kurios galutinis tikslas ir prasmė – paprastų piliečių sąskaita išlaikyti esamą santvarką nieko iš esmės nekeičiant. Ši politika vykdoma labai nuosekliai ir metodiškai. Naudojamos įvairiausios priemonės nuo paprasčiausio bauginimo iki vadinamųjų „nacionalinių susitarimų“ pasirašinėjimo. Visų šių priemonių bendra logika yra ta pati – tai nuolatinis savo piliečių šantažavimas ir mėginimas juos įbauginti, kad jie pritartų bet kokiems valdžios ir valdančiojo elito žingsniams.

Kalbant apie „tvirtos rankos“ problemą, čia galima įžvelgti tiesioginį ryšį. Tokia politika neišvengiamai destabilizuoja socialinę ir politinę padėtį valstybėje, ir yra potencialus didžiulių neramumų šaltinis. Kita vertus, akivaizdu yra tai, kad dabartinė valdžia vykdomos politikos nesiruošia keisti, todėl ji iš esmės yra pasiruošusi į bet kokį piliečių nepasitenkinimą reaguoti jėga. Šių metų sausio įvykiai aiškiai parodė, kuria linkme juda mūsų valstybė.

Todėl čia mes susiduriame su alternatyva, o valstybės raida priklausys kaip tik nuo to, kuris iš dviejų kelių bus pasirinktas. Pirmasis kelias – sudemokratinti valstybės politinį ir apskritai viešąjį gyvenimą ir pradėti įgyvendinti reformas, kurios Lietuvą padarytų tokia, kokia ji yra aprašyta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Antrasis – autokratinio režimo, arba savotiškos diktatūros kelias. Kalbant apie šią „savotišką diktatūrą“, nereikia pernelyg supaprastinti reikalo. Visiškai aišku, kad tokį režimą galima įtvirtinti įvairiais pavidalais ir būdais. Todėl išoriškai galima išlaikyti ir tam tikrą šalies demokratiškumo regimybę.

Kaip tai atrodytų? Būtų priimtos tam tikros konstitucinės pataisos, kurios sutelktų milžinišką valdžią prezidento rankose. Visos kitos politinės institucijos, nuo partijų iki Seimo, be abejo, liktų gyvuoti. Tačiau, kadangi Lietuvos nėra to, ką galima būtų pavadinti pilietine valdžios kontrole, toks valdžios modelis realiai reikštų diktatūrą, nes paprasčiausiai nebūtų kam kritikuoti prezidento veiksmų, nei juo labiau jiems priešintis. Blogiausia yra tai, kad toks modelis galėtų būti įtvirtintas faktiškai neprieštaraujant formaliosios demokratijos standartams. Tai yra tokia gelminė šalies reforma, kuri praktiškai nustumtų autoritarinio režimo link. Tarptautinei visuomenei tokius veiksmus būtų galima išaiškinti kaip būtinas šalies „struktūrines“ reformas, kurių tikslas – sustiprinti vykdomąją valdžią. Todėl ir pati Konstitucija galėtų būti pataisyta taip, kad, minėtos formaliosios demokratijos požiūriu, jai nieko blogo prikišti nebūtų galima. Tokiu atveju būtų išsaugota ir formali šalies narystė Vakarų struktūrose, nes pamatiniai tos narystės principai tarsi ir nebūtų pažeisti. Tuo tarpu realus šalies politinis-visuomeninis gyvenimas pasikeistų dar blogesne linkme. Liūdniausia šioje istorijoje būtų tai, kad Europos senbuvės, matydamos, kad pamatiniai narystės ES principai nepaminti, užmerktų akis prieš tikruosius šalies vidaus gyvenimo pokyčius, ir darytų tai visiškai sąmoningai.

Simas Čelutka: Jūs minėjote, kad tokiu atveju valdžios kritika būtų užgniaužta. Ar tai reiškia, kad sumažėtų žodžio laisvė Lietuvoje? Nejaugi niekas iš laisvos sielos, mąstančių Lietuvos politologų, žurnalistų bei diplomatų nesiskųstų Europos institucijoms?

Vytautas Radžvilas: Kalbant apie žodžio laisvę, reikia pasakyti, kad ir dabar Lietuvoje žodžio laisvė yra be galo ribota. Faktiškai cenzūra buvo įvesta po „absoliučios žodžio laisvės“ priedanga. Juk yra milžiniškas paradoksas: pagal pasaulyje atliktą tyrimą, Lietuva pagal žodžio laisvę yra tarp absoliučių lyderių, tačiau mes puikiai žinome, kad tikroji padėtis yra visiškai kitokia. Tai beje ir patvirtina, kaip meistriškai po išoriškai solidžia forma galima paslėpti visiškai kitokį turinį. Todėl kalbant apie žodžio laisvės suvaržymus, neatsirastų jokios formalios ar oficialios cenzūros. Paprasčiausiai būtų taip, kad vadinamosios „tvirtos rankos“ atsiradimas būtų politinis įvykis, kurį netrukus psichologiškai pajustų ir patirtų visi šalies gyventojai. O tuomet dar stipriau imtų veikti tai, ką mes jau turime šiandien – vidinė savicenzūra. Kitaip tariant, atsirastų nerašyti tabu, pavyzdžiui, kad apie tam tikrus valdžios žmones kritiškai rašyti – nepadoru. Šios savotiškos „kritikos“ modelį mes jau turime – prisiminkime D. Grybauskaitės šimtadienio proga pasirodžiusius viešus komentarus. Ar atkreipėte dėmesį, kad išskyrus vieną kitą komentatorių, praktiškai jau niekas nebekalbėjo iš esmės?

Laurynas Peluritis: Taigi, ar galima daryti išvadą, kad demokratiniu būdu išsirinkome budelį, kuris mūsų luošai demokratijai nukirs galvą?

Vytautas Radžvilas: Galiu pasakyti tik tiek, kad kai žiūrėjau dokumentinį filmą apie Baltarusiją, man labiausiai įsiminė vienos tame filme kalbintos moters žodžiai, skirti referendumui, po kurio A. Lukašenka įgijo diktatorišką valdžią: „Jeigu mes būtume žinoję…“. Politikos didžiausias pavojus yra tas, kad po to, kai vieni ar kiti žmonės įgyja valdžią, situacija šalyje pasikeičia radikaliai iš esmės. Visais atvejais, kai yra įtvirtinama diktatūra, ar tai būtų Vokietija, ar Baltarusija, žmonės tam tikrą dieną nueina prie balsavimo urnų dar bent jau formaliai kaip laisvi piliečiai. Kitą dieną, kai būna suskaičiuoti rinkimų balsai, jie jau atsibunda visai kitoje šalyje. Vienintelis klausimas – kiek laiko prireikia, kol apie tai susivokiama? Tai priklauso tiek nuo pačių piliečių nuovokumo, tiek ir nuo konkrečių politinių aplinkybių, kurios lemia, per kiek laiko naujojo politinio režimo bruožai išryškėja arba yra parodomi. Vienu atveju toks burnų užkimšimas ir opozicijos nuslopinimas vyksta labai greitai, kitais atvejais tai užtrunka keletą mėnesių, o kartais ir ilgiau. Tačiau principinė schema yra visiškai aiški, ir šia prasme Lietuva balansuoja ant labai pavojingos ribos.

Simas Čelutka: Publicistas Tomas Viluckas, reaguodamas į Jūsų straipsnių seriją, rašė, kad retas intelektualas šiandienėje Lietuvoje generuoja idėjas, siūlo alternatyvas, o daugiau tik „verkšlena“. Ar tikrai jūs negalite pasiūlyti receptų, kaip pakeisti susiklosčiusią niūrią šalies politinę/pilietinę situaciją? Beje, panašūs kaltinimai pastaraisiais mėnesiais neretai metami ir prof. Arvydui Šliogeriui.

Vytautas Radžvilas: Reikalas čia tas, kad per per dvidešimt metų įsitvirtinusi nomenklatūrinė-oligarchinė sistema, nenorėdama remtis vien nuoga jėga, privalo rasti tuos, kurie ją palaiko paprasčiausiai remdami intelektualiai. Todėl per šį laikotarpį susiformavo ištisas sluoksnis politikos komentatorių ir žurnalistų, kuriuos, atvirai kalbant, galima drąsiai lyginti su sovietinių laikų propagandininkais. Tai žmonės, kurie sąmoningai (tų, kurie nesupranta, ką daro, manyčiau yra labai mažai) daro jiems skirtą darbą. O kalbant apie šias stereotipines klišes, kad yra tiktai juodintojai ir kritikai, kurie nieko nesiūlo, tai aš pats ir ne tik aš daugybę kartų siūlėme labai konkretų dalyką, nuo kurio reikia pradėti Lietuvos politinio gyvenimo pertvarką. Pirmiausia – radikali savivaldos reforma; bet dar fundamentalesnis dalykas, tiesiog pats svarbiausias – radikali rinkimų sistemos pertvarka. Ji reikalinga todėl, kad vertinant pagal Vakarų demokratinių valstybių standartus, Lietuvos rinkimų įstatymai yra atvirai diskriminaciniai, ir tokie išlaikomi sąmoningai, nes aukščiausiose valdžios viršūnėse suvokiama, kad vienintelis būdas išlaikyti esamą santvarką – neįleisti piliečių į viešąją erdvę, t.y. į politiką. Tuo tarpu formali galimybė dalyvauti politikoje tik per partijas šiuo metu praktiškai nieko nereiškia, nes pačiose partijose šiuo metu veikia visiškai nedemokratiškas narių atrankos mechanizmas, kuris leidžia netinkamus sistemai žmones automatiškai pašalinti. Nenoriu dabar leistis į detales, tačiau galiu pasakyti, jog gana aiškiai įsivaizduoju Lietuvai tinkančius rinkimų sistemų modelius. Tiesiog Lietuvai reikėtų pasirinkti vieną iš jų, taip pat reikėtų tam tikrų įstatymų pataisų, reglamentuojančių politinių partijų veiklą. Galiu patikinti, kad toks įdirbis jau yra, tačiau bėda šiuo atveju ta, kad Lietuvoje to nereikia. Todėl nesistebiu, kad užuot svarstę fundamentaliausią klausimą – ar Lietuva yra demokratinė šalis – mes skiriame begalę laiko, jėgų ir energijos tokiems klausimams, kaip sukurti „elektroninę“ demokratiją. Tai yra klasikinis atvejis, kai nuo problemos esmės nukrypstama į visiškai šalutinius klausimus, nes demokratijos klausimas pirmiausia yra politinis klausimas, tuo tarpu visokie ją apibūdinantys žodeliai „elektroninė“ ar panašūs nurodo į tai, kad mes patį svarbiausią mūsų valstybingumui klausimą paverčiame kažkokiu smulkiu klausimėliu, kaip geriau ir patogiau balsuoti: vaikščiojant po „senovines“ balsavimo apylinkes ir įmetant lapelį į urną ar atsisėdus prie kompiuterio nuspaudžiant kažkurį klavišą. Žodžiu, tai yra milžiniška problema, kuri atskleidžia ir sunkią nūdienos politikos mokslų padėtį, nes jie taip pat susiduria su ta pačia alternatyva: ar ideologiškai aptarnauti esamą santvarką, ar iš tiesų užimti principingą pilietinę poziciją ir kalbėti apie tai, kas iš tikrųjų svarbu mūsų valstybei, tautai ir kiekvienam žmogui.

Simas Čelutka: Prieš šešerius metus „Atodangose“ Jūs parašėte straipsnį „Ar Lietuvos dešinė turi ateitį?“, kuriame teigėte, kad koalicija tarp konservatorių ir liberalų neįmanoma, turint omenyje šių politinių jėgų vertybinių nuostatų skirtumus. Vis dėlto po pastarųjų Seimo rinkimų konservatoriai su Liberalų Sąjūdžiu bei Liberalo ir Centro Sąjunga labai sklandžiai, be didesnių derybų sudarė koaliciją. Ar situacija pasikeitė per šiuos metus, gal suartėta vertybiškai?

Vytautas Radžvilas: Taip, iš tiesų daug kas pasikeitė, ir ana įžvalga dar prieš keletą metų vis dėlto nebuvo klaidinga, bent jau tikrai nebuvo naivi. Reikalas tas, kad per tuos keletą metų pati konservatorių partija smarkiai pasikeitė, būtent – dar labiau sunomenklatūrėjo. Tad kalbant apie šių pokyčių esmę, galima paprasčiausiai pasakyti, kad prieš keletą metų eiliniai šios partijos nariai visgi dar turėjo šiokį tokį balsą ir įtaką, ir į juos buvo nors šiek tiek įsiklausoma. Tuo tarpu vėlesnė partijos raida pakrypo taip, kad partijos viršūnėje pradėjo visiškai dominuoti Andriaus Kubiliaus tipo radikalūs laisvosios rinkos apologetai. Kaip šią vyraujančią grupę apibūdinti ideologiškai – tai neokonai ar neoliberalai – nėra taip lengva ir pasakyti. Vis dėlto svarbiausias dalykas, kuris įvyko, yra tas, kad šioji nomenklatūrinė partija, panašiai kaip ir buvusioji kompartija, irgi nuolatos keičia savo iškabas ir pavidalus. Didžiausias paradoksas ir ironija yra tai, kad partija, kuomet galutinai sunomenklatūrėjo ir praktiškai tapo libertarine, ji dar pasiėmė krikščionių demokratų pavadinimą. Kitaip tariant, su krikščionimis demokratais buvo padaryta tas pat, ką LDDP padarė su atsikūrusia ir iš tiesų autentiškomis socialdemokratinėmis idėjomis besivadovavusia Lietuvos socialdemokratų partija. Analogiškai atliktas „prarijimo“ veiksmas.

Be to, TS-LKD vyraujanti laisvosios rinkos manija ir bent kiek aiškesnių konservatizmo ideologinių kontūrų nebuvimas leidžia daryti prielaidą, kad TS-LKD be didesnių nesklandumų galėtų susijungti su bet kuria Lietuvos oligarchine grupe, kaip ir su bet kuriuo socialiniu sluoksniu, kuriam visiškai nerūpi ne tik krikščioniškosios vertybės, bet ir elementari socialinė atsakomybė. Kitaip tariant, tai yra turtingiausių ir įtakingiausių Lietuvos žmonių interesams atstovaujanti partija, kuri savo ideologinį tapatumą pripažįsta tik tiek, kiek šito reikia norint „sumedžioti“ daugiau rinkėjų balsų. Kalbant dar aiškiau, kalbos apie krikščioniškas vertybes yra skirtos tiems 200 000 aklai balsuojančių, politiškai ne per daug išprususių ir naivių žmonių. Reali politika, visų pirma pasireiškianti tuo, kad sunkmečiu didinant mokesčius visoms gyventojų grupėms, mažėja tik pelno mokestis, yra visai kas kita.

Laurynas Peluritis: Ar galima teigti, kad išsitrynė ideologinės takoskyros tarp partijų?

Vytautas Radžvilas: Taip, visiškai išsitrynė.

Simas Čelutka: Ir apskritai, aiškiai matome, kad nebevyksta jokie normalūs politiniai debatai, idėjiniai mūšiai…

Vytautas Radžvilas: Logiška, nes idėjiniai debatai patiems konservatoriams būtų pavojingi dviem požiūriais. Pirmiausia, paaiškėtų, kad jie neturi idėjų, mat reikia aiškiai suprasti, kad absoliuti dauguma tos partijos narių, net ir jos vadovybės narių, jokio idėjinio pagrindo neturi ir jiems idėjos visiškai nerūpi. Kitaip tariant, ryždamiesi dalyvauti tokiuose debatuose ar pradėdami diskusijas, jie išsiduotų ir atsiskleistų kaip paprasčiausi neišmanėliai. Antra, tokios diskusijos jiems būtų pavojingos todėl, kad, jei būtų pradėta kalbėti politinių principų kalba, neišvengiamai iškiltų klausimas – o kiek šiais principais yra vadovaujamasi? Todėl geriausia politinę kalbą pakeisti taip, kad faktiškai ji būtų ištrinta ir paversta vien ekonominių-administracinių argumentų kalba. Todėl neatsitiktinai viešose konservatorių partijos atstovų kalbose vyrauja specialūs techniniai klausimai, kuriuose šiaip jau normalus pilietis nesusigaudo ir net neturi susigaudyti. Keliant tokio tipo klausimus, galima atsitraukti nuo rimtų problemų, o jeigu jau kas tokią diskusiją pradeda, labai lengva tokį žmogų apgaudinėti, tiesiog jį mulkinti.

Simas Čelutka: Bet juk TS-LKD atstovai laikosi ganėtinai principingų nuostatų šeimos politikos, seksualinių mažumų klausimais.

Vytautas Radžvilas: Reikalas tas, kad TS-LKD iš tikrųjų yra neokonai, kurie dangstosi krikščioniškosios demokratijos rūbais. Tai reiškia, kad vadinamosios „krikščioniškosios vertybės“ yra išpažįstamos ir deklaruojamos grynai instrumentiškai. Jei kalbame apie tradicinės šeimos vertybes, gyvybės apsaugą ir panašius dalykus, čia vėl išryškėja tas pats atotrūkis tarp žodžio ir veiksmo: partija deklaruoja pagarbą tradicinei šeimai, tačiau vykdo politiką, kuri objektyviai griauna tokios šeimos pagrindus. Todėl pats savaime pasisakymas „už šeimą“ dar nerodo tikrųjų žmogaus pažiūrų. „Šeimos rėmimo politika“ skirtingais laikotarpiais buvo vykdoma ir Sovietų Sąjungoje. Pavyzdžiui, jeigu pritrūkdavo darbo jėgos ar kareivių, šeima buvo stiprinama. Jeigu būdavo pajuntama, kad yra per daug nereikalingų burnų, šeima būdavo griaunama kaip buržuazinė atgyvena, taip pat leidžiami abortai ir pan. Kitaip tariant, konservatorių deklaruojama pagarbos šeimai nuostata ne tik kad nenuoširdi, bet ir neturi nieko bendro su krikščioniškomis vertybėmis. Esmė ta, kad autentiškas ir gyvas krikščioniškas tikėjimas neabejotinai reikštųsi ir žmonių veiksmuose. Tuo tarpu čia tariamai krikščioniškos vertybės deklaruojamos todėl, kad, pirma, jos yra svarbios daliai patiklių rinkėjų; antra, tokia frazeologija praktiškai leidžia šitai partijai bent jau išoriškai išsaugoti savo tapatumą, sukuriant tam tikrą nuotolį nuo tų pačių liberalų. Tačiau akivaizdu, kad tie „ginčai“ (tarp konservatorių ir liberalų) yra nefundamentalūs ir neprincipiniai. Kitaip tariant, kokioje nors viešoje diskusijoje Lietuvos liberalas gali pasiginčyti su Lietuvos konservatoriumi apie tai, kas yra leistina, o kas neleistina šeimos atžvilgiu, bet kai Seime reikės priiminėti konkrečius socialinės rūpybos įstatymus, paaiškės, kad tas skirtumas yra tariamas.

Laurynas Peluritis: Paskutinis mūsų klausimas apie jaunimą. Kaip jūs matote augančią jaunąją kartą? Ar ji turi potencialo kažką pakeisti šalies politiniame gyvenime?

Vytautas Radžvilas: Visais laikais, bet kuriomis istorinėmis ir politinėmis sąlygomis, buvo, yra ir bus laisvai mąstančių žmonių. Klausimas tik toks – kiek šiam mąstymui yra leidžiama reikštis. Dabartinėje Lietuvoje tos sąlygos nėra palankios dėl priežasčių, apie kurias jau kalbėjome: tariamai „absoliuti“ žodžio laisvė iš tikrųjų slepia tobulai sustyguotą, nepaprastai galingą smegenų plovimo mašiną. Tačiau mąstančių žmonių yra, ir jų tikrai netrūksta. Pagrindinė problema – kaip jiems išeiti į viešąją erdvę. Viskas priklausys nuo to, kaip toliau keisis pati mūsų šalies visuomenė. Iš principo galimos dvi raidos kryptys: arba bus pasiduota šiam tautą ir valstybę griaunančiam ekonominiam ir socialiniam spaudimui, ir vyks visuomenės atomizacija, kai kiekvienas rinksis individualaus išgyvenimo strategiją (daugelis tokiu atveju bėgs į užsienį), arba įsijungs savotiškas savisaugos instinktas, kuris paskatins burtis. Žiūrint į dabartinę Lietuvą vis dėlto matyti ir antrosios tendencijos apraiškų, todėl į ateitį galima žvelgti ir su šiokiu tokiu optimizmu. Tačiau kasmet ką nors pakeisti darosi vis sunkiau, nes tie žmonės, kurie galėtų ką nors keisti, nusivylę palieka Lietuvą, todėl galimybės įgyvendinti valstybei gyvybiškai svarbias permainas tolydžio tirpsta. Aiškiausias to įrodymas ir požymis – paskelbtos prognozės dėl padėties darbo rinkoje. Lietuvai gresia, kad trūks kvalifikuotų žmonių, bet bus nekvalifikuotų darbininkų perteklius. Ši tendencija yra labai pavojinga. Laiko yra labai mažai. Iš tiesų yra kuo susirūpinti, dėl ko skubėti. Bet tai, kad dar galime kalbėtis tokiais klausimais, rodo, jog dar ne viskas prarasta.