Keletas mano rašinio „Dėl „lenkiškų“ raidžių“ pastaraipų beveik nepakitusios copy&paste metodu atsidūrė panelės Uždavinytės straipsnyje „Vargas dėl pavardės“.

Citata iš 2010 balandžio 01 d. tinklalapio Tiesa.com:

Lietuviškos raidės yra lenkiškos?

Britų akademikas, žurnalo „The Economist“ publicistas Edwardas Lucasas juokais sako, kad būtent dėl w raidės rašymo lietuviškuose pasuose tvyro politinė įtampa tarp Lenkijos ir Lietuvos. Jam, kaip ir daugeliui kitų apžvalgininkų, nemenką nuostabą kelia sprendimas drausti dokumentuose „lenkiškas“ raides. Pavyzdžiui, Punsko rajone, labiausiai lietuvių apgyvendintoje Lenkijos dalyje, prašymas lietuviškai rašyti vietovardžių pavadinimus valdžios jau yra vykdomas.

Tiek lietuviai, tiek lenkai yra perėmę moderniąją lotynų abėcėlę, o ne sugalvoję savas. W ar x nėra „lenkiškos“ ar „angliškos“ raidės. Ir „lietuviškomis“ neretai vadinamos č, š ar ž iš tiesų yra perimtos iš čekų alfabeto – Rytų Europos slavų kalbos, labai artimos lenkams. Ironiška, tačiau raides ą ir ę kaip tik esame perėmę iš lenkų, nuo kurių įtakos dabar bandome saugoti lietuvių kalbos savitumą. Tad kyla pagrįstas klausimas – ar tikrai lenkai kėsinasi į lietuvių nacionalinį identitetą?

Galima žvilgtelėti ir į dar keletą įdomių faktų apie lietuvių asmenvardžių ištakas. Kone trečdalis save lietuviais laikančių tautiečių turi lenkiškos kilmės pavardes, tad daugelio lietuvių pavardės turi arba sulietuvintą lenkišką kamieną, arba priesagą. Beje, pernai Seimo įteisinta galimybe susilietuvinti pavardes, atsisakant slaviškos priesagos, pasinaudojo įtartinai mažai lietuvybės sergėtojų…

O dabar orginalaus teksto ištraukos iš 2010 kovo 24 d. Politologas.lt įrašo:

Lucas pateikė tragikomišką pavyzdį iš savo asmeninės patirties – pažįstamų paklaustas, kodėl tarp Lenkijos ir Lietuvos tebevyrauja politinė įtampa bei nepasitikėjimas, jis atsakė, jog dabar tai lemia w raidė lietuviškuose pasuose, šiems sukeldamas didelę nuostabą. Nuostabą mūsiškių iniciatyvos uždrausti „lenkiškas“ raides bei vietovardžius kelia, ko gero, ir nevienam politiškai mąstančiam mūsų tautiečiui.

[...]

Tuo tarpu, kai Punsko rajone (labiausiai lietuvių apgyvendintoje Lenkijos dalyje) analogiškas prašymas dėl lietuviškų pavadinimų lenkų valdžios jau yra vykdomas.

[...]

Tiek lietuviai, tiek lenkai yra perėmę moderniąją lotynų abėcėlę, o ne sugalvoję savas. W ar x nėra „lenkiškos“ ar „angliškos“ raidės. Taip pat, neretai „lietuviškomis“ neva vadinamos č, š ar ž, iš tiesų, yra sukurtos ne lietuvių, bet perimtos iš čekų alfabeto – Rytų Europos slavų kalbos, beje, labai artimos lenkams. Ironiška, tačiau raides ą ir ę kaip tik ir esame perėmę iš lenkų, nuo kurių įtakos dabar neva bandome saugoti lietuvių kalbos savitumą. Taigi retorika, jog lenkai kėsinasi į nacionalinį identitetą, akivaizdu, nėra teisinga.

[...]

Galiausiai, galima žvilgtelėti į dar keletą įdomų faktų apie lietuvių asmenvardžių ištakas. Nesuklysiu pasakęs, kad kone trečdalis save lietuviais laikančių tautiečių turi lenkiškos kilmės pavardes. Tad nereto lietuvio šeimos vardas turi arba sulietuvintą lenkišką kamieną arba priesagą. Beje, pernai Seimo įteisinta galimybe susilietuvinti pavardes atsisakant slaviškos priesagos pasinaudojo įtartinai mažai „lietuvybės“ sergėtojų.

Be to, nors mano straipsnis buvo publikuotas Delfi.lt portale, po savaitėlės ten pat pasirodė ir panelės Evelinos  rašinys.



Visų pirma kalbant apie kariuomenės reikalingumą geriausia būtų prisiminti dar Napoleono Bonaparto išsakytą mintį – „jeigu valstybė atsisako maitinti savo kariuomenę, ji turės maitinti svetimą“. Kita vertus, tai, kad mūsų valstybė yra NATO aljanso narė, dar nereiškia, jog patys neturime rūpintis savo saugumu. Jei nesirūpinsime savimi, tai ir aljanso partnerės vargu ar sugebės padėti. Senovės Atėnuose, Atėnų polio klestėjimo laikotarpiu, karta atėjusi po Periklio jau nebesuprato būtinumo mankštintis ar ruoštis karui. Jie mastė daugmaž taip: kam rengtis karui, jeigu jo galbūt nebus? Dėl tokios mąstysenos atėniečiams teko sumokėti didelę kainą ir galiausiai atvedė prie lemtingo pralaimėjimo Peloponeso kare prieš Spartą… Tad apsimetinėti, kad Lietuvai nėra jokių grėsmių, švelniai tariant, naivu.

Toliau remiantis senovės graikų pavyzdžiais, galima teigti, kad jei tauta nepasiryžusi kovoti dėl savo laisvės, ji tos laisvės nėra verta. Anot Aristotelio, žmogus su vergo sąmone yra vertas vergo dalios. Lietuvos istorija rodo, jog mes visada kovojome dėl savo laisvės ir negailėjome tam aukų. Tad kas atsitiko? Nejaugi pavargome nuo laisvės? Nemanau. Tiesiog tam tikros žiniasklaidos priemonės krašto apsaugą kryptingai pristato neigiamai, neva, geriau šalies gynybai skirtus pinigus panaudoti socialinėms reikmėms. Tokios kalbos paprastiems Lietuvos piliečiams, kurie menkai susiduria su krašto apsaugos svarbos klausimu, yra labai paveikios. Kita vertus reikia suprasti, kad nepasirūpinant savo šalies saugumu, negali būti jokios kalbos apie kokią nors socialinę gerovę. Tai yra istoriškai ne kartą įrodytas faktas.

Jau girdžiu kritikų balsus apie tai, kad mes galime rūpintis savo krašto saugumu, bet kam mums siųsti savo karius į Afganistaną? Atsakau. Visų pirma įstodami į aljansą mes prisiėmėme tam tikrus įsipareigojimus kitų narių atžvilgiu. Mainais už palyginti nebrangų indėlį į misiją Afganistane, gauname oro erdvės policijos misiją iš NATO šalių partnerių. Reikia pabrėžti, kad oro erdvės apsauga yra nepigus malonumas ir vienai Lietuvai, su jos ekonominėmis galimybėmis, tikrai neįkandamas.

O tiems kurie skleidžia dezinformaciją apie tai, kad NATO yra, neva, agresyvus karinis blokas, duoti atsaką užtenka vos šiek tiek pasidomėjus aljanso istorija. Visose valstybėse, kurios įstojo į NATO įsitvirtino stabilumas. Ši organizacija padėjo sukurti gerokai daugiau saugumo tiek šiaurės Atlanto regione, tiek ir kitose pasaulio dalyse. Galima paminėti tai, jog aljanso dėka buvo stabilizuoti Graikijos ir Turkijos santykiai, Vakarų Europa išgelbėta nuo komunistinės Rusijos agresijos, užtikrintas stabilumas Adrijos jūros regione ir visame Balkanų pusiasalyje. Be to, aljansas nėra išprovokavęs ar bent bandęs provokuoti kokį nors karinį konfliktą – visiškai skirtingai negu kai kurios „draugiškos“  valstybės.

Grįžtant prie mūsų krašto apsaugos galima teigti, jog Lietuvai ne tik nereikia mažinti kariuomenės, bet, priešingai, didinti jos pajėgumus. Po šauktinių prievolės atsisakymo yra pastebimas žymus eilinių kareivių stygius. Be to, mums būtina galų gale pradėti skirti krašto apsaugai dar prieš stojimą į NATO pasižadėtus 2% šalies BVP, užbaigti kariuomenės pertvarką, užtikrinti pakankamą jos aprūpinimą, tinkamą sukomplektavimą ir tik tada mes galėsime kalbėti apie išties saugią Lietuvą.

Cherchez la femme (ieškokite moters) – iškilus eilinei santykių dramai, dar ne visai politiškai korektiškais laikais, sakydavo prancūzai. Cherchez Putin turėtų sakyti lietuviai, kalbėdami apie Lietuvos ir Rusijos santykius.

Štai Rusijos Federacijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas ėmė ir pareiškė, kad šiuo metu susidarė geros sąlygos intensyvinti Lietuvos ir Rusijos dialogą.  Kaip ir pridera tokiam retam įvykiui, Lietuvos pusėje nebuvo apsieita be baudžiauninko vyžų verto trypčiojimo iš džiaugsmo. Tačiau džiaugsmui tai abejotina proga.

Kad diplomatijos kalboje žodis „dialogas“ dažniausiai koduoja santykių stagnacijos status quo patvirtinimą, greičiausiai niekam ne paslaptis. Menka paslaptis ir tai, jog, nepriklausomai nuo Lietuvos pastangų, ne mūsų galioje užduoti dvišalio bendravimo su Maskva toną. Nepaisant to, kokie atšilimai, perkrovimai ar kitokios „pragmatinio bendradarbiavimo“ strategijos būtų kuriamos ir įgyvendinamos iš Lietuvos pusės, tarptautinių santykių logika niekur neišgaruoja  – politinėje arenoje akis į akį susitikus Dovydui su Galijotu, būtent pastarajam tenka paskutiniojo žodžio teisė. Todėl spekuliacija, kad tokį Maskvos retorikos pokytį kaip nors paveikė „konstruktyvi“ Lietuvos užsienio politika (beje, nesėkmingai vienokiais ar kitokiais būdais bandyta nuo 1993 m. ), gali būti ramiai atmesta.

Dmitrijus Medvedevas anaiptol nėra tas žmogus, kuris garsiai ištartų tai, kuo iš tikrųjų gyvena Kremlius. Tarptautinėje scenoje jo paskirtis kita. Švelnesnė Medvedevo retorika ir retkarčiais su Rusijos ministro pirmininko „išsiskiriančios“ nuomonės, kai kuriose Vakarų pasaulio dalyse  paperka iš karto dvi auditorijas: laukiančius bet kokių režimo liberalėjimo ženklų bei tikinčius realia Kremliaus valdžios skilimo galimybe.

Paskutinio nuomonių „susikirtimo“ pavyzdžiu galėtų būti tariamai skirtingas D. Medvedevo ir V. Putino  Stalino vaidmens Rusijos istorijoje traktavimas. Rusijos Federacijos prezidentas atvirai pareiškė, kad smerkia Stalino vykdytas represijas, kurios nusinešė didžiulį aukų skaičių. Tuo tarpu Rusijos premjeras, pripažinęs, kad stalinistinis režimas buvo negailestingas savo piliečiams, visgi pabrėžė, kad būtent Stalino dėka buvo laimėtas Antrasis pasaulinis karas, o Sovietų Sąjunga tapo industrijos milžine. Kuris požiūris skirtas „užsienio rinkai“, o kuriuo vadovaujamasi iš tikrųjų, atspėti nesunku – naujieji istorijos vadovėliai, rusiški „dokumentiniai“ filmai ir straipsniai laikraščiuose, šlovinantys stalinistinio režimo iškovotas pergales, neleidžia užmiršti kas yra tikrasis žodžio šeimininkas Maskvoje.

Lietuvai būtų kvaila apsukti sau galvą pokyčių santykiuose su Rusija galimybe. Tik ne tada, kai čia pat pradedamos steigti atvirai proputiniškos partijos, o ekonominio ir politinio silpnumo akimirką Kremliaus melagis nr. 1 mums dedasi tiesiąs draugystės ranką.

Paviešinta informacija kelia klausimų ir apie dabartinę mokslinės etikos padėtį, kuomet siekiama oponentams sutrukdyti skelbti savo tyrimus ar juos atmesti kaip netinkamus ICPP ataskaitoms. Žinoma, viską būtų galima bandyti paaiškinti vadinamuoju quote mining, t.y. atskirų citatų parinkimu nepateikiant konteksto ir taip siekiant suformuoti tam tikrą nuomonę, tačiau nereikia pamiršti, kad šios informacijos buvo ne kartą teisėtai prašoma pagal tą patį FOIA. Prisidengiant sutartimis su kitomis mokslo institucijomis ir, kaip interneto svetainės realclimate.org komentaruose leido suprasti NASA dirbantis klimatologas Gavinas Schmidtas, susiklosčiusiomis neformaliomis procedūromis, minėtuosius duomenis buvo atsisakoma teikti jų prašiusiems interesantams. Jei ši informacija yra tokia svarbi ir gali padėti atskleisti kontekstą, lėmusį kitų laiškų turinį bei suteikti nutekintai informacijai kitokią prasmę, tuomet ji taip pat padėtų atstatyti ir prarandamą reputaciją bei pasitikėjimą CRU atliktais tyrimais. Deja, tačiau trūkstant minėtųjų duomenų, diskusijos apie CRU klimato tyrimo skandalą tapo tik dar vienu pasisvaidymu ad hominem tipo argumentais.

Negalima paneigti ir to, kad privataus klimato kaitos tyrinėtojų susirašinėjimo paviešinimas yra didelis smūgis pačiam IPCC, ypač turint galvoje gruodžio pradžioje Danijoje prasidėsiančią JTO rengiamą konferenciją. Vienas iš klimatologų, prisidėjusių prie ketvirtosios IPCC ataskaitos ruošimo, Eduardo Zorita, savo interneto puslapyje viešai paskelbė, kad „tyrimai kai kuriose klimatologijos srityse buvo ir yra pilni machinacijos, sąmokslų bei suokalbių.“ Rytų Anglijos universiteto profesorius Mike’as Hulme’as taip pat prabilo apie tai, kad klimato tyrimai tapo pernelyg centralizuoti, o IPCC prisidėjo prie autoritarinio mokslo kūrimo klimatologijos srityje. Tai, kad vyraujančiam požiūriui į klimato kaitą pritariantys mokslininkai prakalbo apie vienoje svarbiausių institucijų, tiriančių klimato pokyčius, egzistuojantį skaidrumo trūkumą ir tam tikrą mokslo politizaciją, rodo, jog problemų šioje srityje netrūksta. Dar blogiau – pastaroji mokslo sritis – itin glaudžiai susijusi su politika ir dėl to gali daryti įtaką kiekvieno iš mūsų gyvenimui. Neverta aiškinti, kad bet koks realybės perkonstravimas dažniausiai baigiasi nepataisoma žala.

Visa tai išties kelia nerimą: skaidrumo trūkumas, trukdymas spausdinti straipsnius, kurių išvados nedera su visuotinai pripažįstama nuomone (ypač tokiu svarbiu klausimu, kaip klimato kaita) gali lemti žalingų politinių ir ekonominių sprendimų priėmimą. Mokslo politizavimas bei kategoriški asmeniniai dalies mokslininkų įsitikinimai jau dabar prisideda prie visos mokslinių tyrimų sistemos iškraipymo – vietoje to, kad išvados būtų kuriamos pagal gautus duomenis, informacija konstruojama taip, kad atitiktų iš anksto numatytas išvadas. Tai prieštarauja pačiai mokslo esmei ir, kol klimato tyrimų srityje nebus visiško skaidrumo, tokių studijų įtakos politikai ir ekonomikai nauda liks abejotina.

Ar pastarasis įvykis turės įtakos Kopenhagos konferencijai galutinai paaiškės po poros savaičių, tačiau, bent jau kol kas, pagrindinių žiniasklaidos atstovų dėmesys šiam skandalui nėra didelis. Todėl kyla pagrįsta abejonė – vargu ar paviešinti duomenys sukels didesnį ažiotažą ir paveiks COP15 numatomus priimti sprendimus. Ir vis dėlto tenka viltis, kad kilusios diskusijos bent dalinai prisidės prie klimato kaitos mokslo depolitizavimo bei skaidrumo didinimo šioje srityje.

Suprantama, jog beprasmis smurtas prieš gyvūnus yra visiškai netoleruotinas. Kita vertus, neadekvatus liaudies susijaudinimas ir akivaizdus perteklinis dėmesys šuns atvejui apnuogino kitą sunerimti verčiančią socialinę tendenciją – visuotinį sulaukėjimą.

Jei šios tragedijos nebūtų buvę pirmuose laikraščių ir interneto portalų puslapiuose, tautiečiai, veikiausiai, net nebūtų atkreipę dėmesio. Be abejo, rašau ne apie tai, kad pastaroji istorija žiniasklaidoje turėjo būti nuslėpta. Teigiu, kad naujieną buvo galima pristatyti mažiau emociškai įkrautu tonu ir juo labiau ne kaip nacionalinį savaitės įvykį.

Absurdiškai isteriška reakcija į žinią apie gyvūno kankinimą neleidžia užmiršti to, kaip lengva (o kartu ir pavojinga) įaudrinti masių sąmonę. Išties bjaurus, tačiau kažin ar labai stebinantis (turint galvoje tokius dažnus žmonių žiaurumo atvejus) poelgis su bejėgiu gyvūnu, primena kasmetinį Pamplonos bulių bėgimą.  Kol niekas bėgančiam buliui nekepšteli į šoną ar prieš akis nepamosuoja raudona skepeta, tol jis į aplinką reaguoja bemaž abejingai – ramiai risnoja kartu su visais. Bet vos kas atlieka tuos, įaudrinančius veiksmus, gyvulys įniršta ir beatodairiškai puola ramybės drumstėją.

Eilinio lietuvio reakcija į šuns Pipiro nelaimę, bent jau esminiais bruožais, panaši į to įtūžusio Pamplonos žvėries įsiūtį. Žiniasklaidos atstovams atmosferą įkaitinus dideliu kiekiu komentarų apie negailestingai nuskriaustą šunį bei bejausmį kankintoją, nemaža dalis pasipiktinusių interneto komentatorių nedviprasmiškai ėmė reikalauti aukščiausios bausmės. Didieji naujienų portalai pasipuošė anoniminėmis nuomonėmis apie tai, kad sadistiškai su gyvūnu pasielgęs vyras vertas mirties bausmės (sic!). Istorija baigėsi taip pat greitai, kaip ir prasidėjo: teismas pasidavė visuomenėje sklandančioms radikalioms nuotaikoms ir paskyrė, švelniai tariant, ne pačią švelniausią bausmę šuns skriaudėjui – 8 mėnesius nelaisvės.

Buvo galima įsitikinti, kad sulaukėjimo fenomenas yra būdingas ne tik miniažmogiams, bet ir jų veikiamai teisinei sistemai. Telieka stebėtis –  kada pro akis praleidome momentą, kai šuns gyvybė tapo svarbesne vertybe už žmogaus? Gyvename valstybėje, kur už tyčinį gyvūno sužalojimą ruošiamasi bausti 4 metų laisvės atėmimo bausme. Drauge šios valstybės teisinė tvarka leidžia atsirasti ir sveika mąstysena nesuvokiamam moraliniam absurdui (beje, neturinčiam nieko bendro su teisingumu): reprodukcine sveikata ir pasirinkimo teise vadinamas visiškai legalus dar negimusio ir bejėgio kūdikio suplėšymas į gabalus ir išmetimas į sąvartyną.

Kol svarbiausiose dienos naujienose tie patys viskuo besipiktinantys žmonės nematys jų valstybės teisinės sistemos toleruojamo kūdikių žudymo aukų, tol kalbos apie žmogaus teises bus visiškai neaktualios ir beprasmės. Ir toliau visuotinai bus pripažįstama tik viena –  moralinio nihilizmo vertybė, o gyvūno gyvybė ir Amazonės medžio orumas kainuos daugiau nei gyvas žmogus.