Praėjusių metų lapkričio pabaigoje Europos politiniame pasaulyje nuvilnijo šurmulys, kurį pažangiosios Vakarų visuomenės gretose sukėlė Šveicarijoje vykusio minaretų statybų uždraudimo referendumo rezultatai. Nurimus pirmosioms aistroms pamėginsiu apibendrinti situaciją ir atsakyti į klausimą – kas nutiko, jog globaliu mastu toks menkas šveicarų tautos sprendimas sumaišė blaivius vakariečių protus ir privertė šiuos pasiduoti masinei antidemokratinei isterijai?

Žvelgiant į minėtąjį įvykį iš liberalios demokratijos procedūrinės pusės, rodos, net ir itin fanatiškas „pažangios žmonijos“ personažas neturėtų prie ko prikibti. Šveicarija – viena seniausių demokratines tradicijas puoselėjančių šalių. Verta pažymėti, kad ši šalis, skirtingai nei kitos Vakarų Europos kaimynės, kurių vadovai kritikavo šveicarų referendumą, praeityje neturėjo kolonijų, pasaulinių karų metu neįsivėlė į kruvinas skerdynes, nerengė holokausto ir apskritai neigiamai nepasižymėjo tuo XX amžiaus laiku, kuomet Europą buvo užvaldžiusi naikinimo karštinė. Šveicarija šimtus metų laikėsi neutralumo ir nedalyvavo nešvariuose kitų europietiškų šalių realpolitik žaidimuose. Nors šveicarai savo politiniame gyvenime išskirtinai dažnai taiko legitimiausią demokratijos formą – referendumus, vis dėlto, matant kokį didelį „grėsmės“ burbulą išpūtė progresyvioji Vakarų žiniasklaida, atrodo, kad demokratijos procedūrų laikymasis nebėra svarbiausias šių dienų liberalios demokratijos bruožas.

Isteriška daugumos didžiausių Europos dienraščių reakcija į šveicarų pasakytą „ne“ minaretų statybai privertė rimtai sunerimti dėl demokratijos pabaigos vakariečių širdyse.

Nors didžioji dauguma viešosios nuomonės kanalų bylojo apie „pasipiktinimą religine diskriminacija“, retkarčiais išlįsdavo vienas kitas balsas, užstodavęs šveicarų tautos plebiscito rezultatus. Dauguma tokių balsų šveicarų norą uždrausti minaretų statybas aiškino baime politinio islamo keliamoms grėsmėms.

Toks problemos formavimo būdas visuomenei pirštu parodo į „tikrąsias“ konflikto tarp Vakarų ir islamo priežastis – religijos norą grįžti į viešą erdvę. O blogiukais įvardinami tiek islamo fundamentalistai, tiek konservatyvių pažiūrų, krikščionišką religiją tebegerbiantys vakariečiai.

Kur kas menkesnio dėmesio sulaukė kitas, manau, svarbesnis šios problemos aspektas – viešoje erdvėje įsigalėjusi politinio korektiškumo diktatūra.

Gilinantis į diskusiją apie minaretų (ar jų uždraudimo) keliamas grėsmes buvo galima pastebėti, jog dažnas politikos komentatorius bandė sąmoningai ar pasąmoningai nepastebėti arba jokiu būdu nesiimti kvestionuoti esminio analogiškų problemų pagrindo – multikultūralizmo politikos.

Vakarietiškos multikultūralizmo sampratos neklystamumu viešai neabejoja niekas. Tai yra tapusi tarsi Tiesa a priori arba, kitais žodžiais tariant, religinė Tiesa. Už viešą suabejojimą ja, modernioji inkvizicija, padedama politkorektiškai angažuotos aktyviosios visuomenės dalies, pradeda šiuolaikinę raganų medžioklę. Nors kiek viešas žmogus, prabilęs ne pagal diktuojamos „moralės“ kanonus, yra nedelsiant pasmerkiamas visuomenės veikėjų, akademikų, politikų ir „žmogaus teisių aktyvistų“ dėl „skleidžiamos netolerancijos“ bei apkabinėjamas šovinisto, fašisto ar seksisto etiketėmis.

Vadovaujantis tokia nuostata, demokratija yra vertinga tik tada, kai atitinka progresyvioms vertybėms ir yra bevertė, kuomet joms prieštarauja. Akivaizdu, kad tokie veiklos metodai nė iš tolo nedvelkia klasikiniu liberalizmu, o, veikiau, niūriai mena istoriniam revanšui besiruošiančią despotišką marksizmo-leninizmo saulės šmėklą, kaitriai teberusenančią pažangių vakariečių širdyse.

Vieno iš kovos prieš modernųjį multikūlturalizmą Didžiojoje Britanijoje pradininkų, Enocho Powello politinė karjera baigėsi šiam 1968 metų pavasarį vos prabilus apie jo šaliai ateityje gresiančias grėsmes dėl nežabojamos imigracijos mastų. Keisčiausia tai, jog vienas iš realių kandidatų į konservatorių partijos vadovus labiausiai smerkiamas buvo savo paties bendražygių. „Konservatoriai“ iškart pašalino Powellą iš vadovaujančių postų partijoje, nors jo žodžiams pritarė absoliuti dauguma salos gyventojų. Po poros metų partijai pagaliau laimėjus rinkimus prieš leiboristus, analitikai kone vieningai teigė, jog tai nulėmė didelis Powello populiarumas.

Kur kas liūdnesnio galo susilaukė olandų filmų kūrėjas Theo van Goghas, savo filme prabilęs apie apgailėtiną moterų padėtį islamo kultūroje. Tiesa, vietiniai multikultūralizmo adeptai nespėjo patys nutildyti drąsaus režisieriaus, už juos tai padarė islamo ekstremisto paleistos kulkos. Dar vienas olandas, Geertas Wildersas dėl savo „nepakančių pasisakymų“ politinio islamo tematika buvo neįleistas į Jungtinę Karalystę. Nuolatinio spaudimo ir politinio nepakantumo tiek iš islamistų, tiek ir iš savų, i.e. „demokratų“, pusės susilaukia Mohameto karikatūrų piešėjai danai, o ypač „bombos turbane“ autorius Kurtas Westergaardas.

Šitokių sunkumų perspektyva sąžiningesnius visuomenės veikėjus verčia rimtai pasvarstyti ar verta viešai reikšti nuoširdžią savo nuomonę.  Gal geriau tylomis pritariamai, apsimetant, jog niekas nevyksta, leisti nešamiems sraunios srovės?..

Grįžtant prie šveicarų referendumo temos, galima prisiminti, kai vos sužinoję rezultatus, juos viešai pasmerkti pasiskubino ne tik Europos Sąjungos ar Jungtinių Tautų atstovai, bet ir pačios šveicarų valstybės vadovaujantis elitas. Išgirsti būtent tokį verdiktą iš save demokratiškomis laikančių valstybių atstovų, šveicarų tautai turėjo būti itin nesmagu. Tokį pat nemalonų jausmą turėjo pajusti ir visų kitų demokratinių bei laisvę mylinčių valstybių piliečiai. Nepatenkinto politinės valdžios elito pastabos akivaizdžiai susikirto su esminiu liberalizmo principu – laisva piliečio valia. Kas gi labiau reprezentuoja demokratijos esmę, jei ne tiesioginis piliečių plebiscitas? Po tokių pareiškimų ima atrodyti, jog europiečių elitui tiek klasikinio liberalizmo, tiek demokratijos sąvokos yra tapusios bevertėmis praeities atgyvenomis.

Praėjusį pusmetį ES pirmininkavusios Švedijos ir keleto kitų Europos šalių vyriausybių išreikštas pasipiktinimas Šveicarijos žmonių „ksenofobija“, vaizdžiai iliustruoja jau seniai realybe tapusį faktą, jog liberali demokratija Europos politikoje pavirto oksimoronu (viena kitai prieštaraujančių sąvokų derme).

Didžiajai daugumai šalies piliečių, tiesioginės demokratijos procedūrų tvarka pritarus vienam ar kitam sprendimui, šis įgyja aukščiausią legitimumo laipsnį. Tokiu atveju bet koks referendumo rezultatams priešiškas aukščiausių valstybės pareigūnų spaudimas tampa tiesioginiu įžeidimu tautai bei pačiai liberalios demokratijos institucijai. Jokubaičio žodžiais tariant, liberalai yra tikri liberalai tik tada, kai jie nori sukurti politinę santvarką, kuri neliberalų neverčia būti liberalais. Peršasi hipotezė, kad liberalizmo mūsų kontinente galbūt jau seniai nebėra, nes valdžia dedasi „geriau žinanti, ko reikia liaudžiai“, nei pati liaudis.

Nenuostabu, kad įstatymai ir demokratinės procedūros yra traktuojamos ne kaip vertybė per se, o tik kaip priemonė, privalanti padėti efektyviau įdiegti pažangias vertybes į visuomenės gyvenimą. Šioje vietoje Vakarų Europos lyderių pozicija liberalios demokratijos atžvilgiu slogiai primena vieną tragiškiausių pamokų žmonijos istorijoje.

Adolfas Hitleris demokratinį procesą taip pat įsivaizdavo tik kaip instrumentą, kuriuo jam galiausiai pavyks įtvirtinti bendražygių propaguojamas vertybes (kaip visuomenės normą). Liūdniausia – tiek Hitleris, tiek šiandieninis progresyvus elitas beatodairiškai įsitikinę savos vertybinės sistemos tobulumu mano, jog tokie „netobuli“ institutai, kaip demokratija, privalo prisidėti prie visuomeninės tvarkos perversmo, patys nereikalaudami jokios pagarbos sau.

Anot Jokubaičio, šiuolaikinis „liberalas“ demokratiją suvokia kaip įrankį privalantį paklusti jo kontrolei. Vadovaujantis tokia nuostata, demokratija yra vertinga tik tada, kai atitinka progresyvioms vertybėms ir yra bevertė, kuomet joms prieštarauja. Akivaizdu, kad tokie veiklos metodai nė iš tolo nedvelkia klasikiniu liberalizmu, o, veikiau, niūriai mena istoriniam revanšui besiruošiančią despotišką marksizmo-leninizmo saulės šmėklą, kaitriai teberusenančią pažangių vakariečių širdyse.

Matyt neveltui labiausiai sujudo neomarksistiniai Europos visuomenės sluoksniai. Jie džiugiai pritarė atvirai išreikštai viešai ES valdžios elito abejonei viena kertinių liberalios demokratijos formų – nepriklausoma valstybės piliečių apsisprendimo laisve. Kyla klausimas, kaip galėjo nutikti, jog liberalios demokratijos citadelė – Vakarai, vos nugalėję nacistinio totalitarizmo demoną, iš karto ir be kovos pasidavė hipnotizuojančiam totalitarinės Markso-Lenino saulės spindesiui?

Skirtingai nei naciai Vokietijoje, komunistai Rusijoje neturėjo savojo Niurnbergo proceso ir nebuvo teisiami už nusikaltimus žmogiškumui. Tai reiškė, jog žlugo ne marksizmas, kaip ideologija, o tik nepavykęs rusų valstybės projektas – leninizmas, norėjęs marksizmą įvesti prievarta. Milijonus išžudę asmenys nebuvo nubausti, o juos šiuos nusikaltimus skatinusi daryti ideologija – nepasmerkta.

Vienas galimų įvykio raidos variantų, kodėl taip įvyko, gali būti siejamas su žmonijos patirtais Antrojo pasaulinio karo žiaurumais. Jį gaubusi totalitarizmo šmėkla sukėlė nematyto mąsto baimės ir masinės desperacijos jausmą. Tai buvo iki tol istorijoje dar nesutikto autoritarizmo forma, kada tironas savo valdžią nori įvesti ne tik viešoje erdvėje, kas buvo gan įprasta praktika praeityje, tačiau imti kontroliuoti ir eksperimentuoti privačiame asmens gyvenime. Vėliau šis bandymas sukėlė siaubingų ir iki šiol neatitaisytų padarinių modernaus žmogaus sąmonei.

Ir marksitinis-leninistinis, ir nacistinis totalitarizmas garbino tiesioginę prievartą. Abiejose santvarkose žmonių santykiai buvo grįsti smurtu. Karui pasibaigus ir  nacizmui žlugus, smurtas vakariečiams tapo pagrindiniu ir vieninteliu dalyku, primenančiu totalitarinio gaivalo sukeltą siaubą. Ir, atrodo, iš tos didelės baimės, bandant kuo greičiau susidoroti su jos šaltiniu, buvo pasirinktas klaidingas kaltininkas. Pagrindiniu pasibaisėjimą keliančiu dalyku vakariečiams tapo ne totalitarizmą sukėlusios priežastys – eksperimentai su mokslinėmis pseudoreligijomis, o jų pasekmė – smurtas.

Deja, šiuolaikinis totalitarizmo suvokimas apsiriboja tuo, jog yra tiesiogiai siejamas su atviru smurtu. Kitaip tariant, smurtas tapo kone totalitarizmo sinonimu. Konceptualiai tai yra itin ydinga praktika, iškreipianti totalitarizmo sampratą. Naujuoju klaidingu apibrėžimu buvo imta naudotis maskuojant tikras totalitarizmo apraiškas ateityje. Kas, beje, atrodo, ir įvyko Vakaruose.

Pokaris tapo karštligiškų pastangų eliminuoti smurtą iš viešo ir privataus gyvenimo vajumi. Smurtą sumanyta pakeisti priešybėmis – taika ir meile. Tačiau buvo pamiršta, jog „naujųjų vertybių“ nederėtų skiepyti naudojantis despotiškais metodais – tiesiogiai kišantis į privatų žmonių gyvenimą, griaunant tradicinę bei primetant naują, svetimą vertybių sistemą. Nepaklusnieji, Goethe‘s žodžiais tariant, yra dusinami glėbesčiuojant. Visuomenė, nesugebėdama kaip grėsmės identifikuoti nieko, kas nesisieja su atviru smurtu, tapo naujosios, „besmurtės“ ideologijos auka. Prasidėjo švelniosios despotijos era.

Iki tol Vakarų istorijoje žmogus nuo panašių eksperimentų, vienam valdovui kėsinantis užvaldyti ir viešą, ir privačią gyvenimo sferas, slėpdavosi po transcendentinės religijos teikiama užuovėja. Modernybės pradžioje, nuo Vestfalijos taikos 1648 metais, ėmus privatizuoti religijos fenomeną, žmogus buvo paliktas vienas, akis į akį su desperaciją nešančia egzistencinės tuštumos bedugne. Tokioje būklėje, pašalinus religinę moralę, asmuo tapo patiklus ir ypač pažeidžiamas įvairaus plauko radikalioms ir destrukciją sėjančioms pseudoreligijoms. Būtent ši situacija davė galimybę suvešėti tokiom mokslo pažangą šlovinančioms ideologijoms, kaip komunizmas ar nacizmas. (Beje, su šia įžvalga veik tiesiogiai sutinka ir liberalizmo šauklys Lietuvoje Leonidas Donskis savo knygoje Power and Imagination teigdamas, jog konservatiz­mas yra geriausias kovos su totalitarizmu ginklas.)

Antras pasaulinis karas žymėjo tik nacizmo pabaigą, o marksizmas, tiek rusų pavergtų tautų imperijoje, tiek ir pažangiame Vakarų pasaulyje, vešėjo toliau. Frankfurto kritinės teorijos mokyklos adeptų pastangos vakariečių rinkai adaptuoti agresyvų leninizmą, taiką pakeičiant mylinčiu neomarksizmu, gan greitai subrandino vaisius. Septintajame dešimtmetyje neapykanta ginklu demokratiją gynusiai ir prieš komunizmo plėtrą pasaulyje kovojusiai Jungtinių Valstijų valdžiai pasiekė viršūnę. Hipių judėjimas savo naująją ideologiją skelbė lozungu – peace and love.

Smurto, kaip neva tiesioginio totalitarizmo atitikmens įvaizdis, išliko ir po Šaltojo karo pabaigos, žlugus komunistinei Rusijos imperijai. Skirtingai nei naciai Vokietijoje, komunistai Rusijoje neturėjo savojo Niurnbergo proceso ir nebuvo teisiami už nusikaltimus žmogiškumui. Tai reiškė, jog žlugo ne marksizmas, kaip ideologija, o tik nepavykęs rusų valstybės projektas – leninizmas, norėjęs marksizmą įvesti prievarta. Milijonus išžudę asmenys nebuvo nubausti, o juos šiuos nusikaltimus skatinusi daryti ideologija – nepasmerkta.

Į juodąjį sąrašą pateko vienintelis buvusį marksistinį gaivalą menantis aspektas – smurtas. Vadovaujantis šia logika, nusikaltimus žmogiškumui hitlerinėje Vokietijoje atliko konkretūs asmenys (kurie vėliau, po karo, buvo nubausti) besivadovavę baisia ir vėliau visų pasmerkta ideologija – nacizmu. Tuo tarpu komunistinėje Rusijoje bei jos satelitėse, nusikaltimus žmogiškumui atliko ne konkretūs asmenys, vedini marksizmo-leninizmo ideologijos, o smurtas. Skamba groteskiškai, bet būtent tokia logika vadovaujasi dabartinis Vakarų pasaulis, nereikalaudamas Rusijos nubausti savo politinius nusikaltėlius ir nesmerkdamas juos inspiravusios marksizmo ideologijos. Taigi, vienintelis kaltasis dėl dešimčių milijonų mirčių sekusių vis dar tebevykstantį marksistinį eksperimentą lieka ne ideologija ar atskiri individai, o smurtas.

Visai nenuostabu, jog rusų valdžia nepaisydama elementarių žmogaus teisių iki šiol, kas savaitę, nesulaukdama jokios neigiamos vakariečių reakcijos,  sudoroja bent keletą politinių oponentų. O pačiuose Vakaruose pildosi Aldous Huxley knygos Brave New World (Puikusis naujasis pasaulis – oficialus lietuviško vertimo variantas) scenarijus, kitaip tariant, švelniojo totalitarizmo (i.e. be tiesioginio smurto) atmaina, grindžiama neomarksistine ideologija.

Beje, smurto, kaip vienintelio visuomenės blogio koncepciją vaizdžiai patvirtino neseniai Delfi.lt portale pasirodęs straipsnis įtaigiu pavadinimu – „Problema – ne „durnos pažiūros“, o smurtas“. Šioje rašliavoje garsūs Lietuvoje žmonės duodami interviu it susitarę kartojo naujosios pseudoreligijos, smerkiančius prievartą ir teisinančius radikalias politines pažiūras, šūkius.

Kaip teigia Algirdas Degutis, kalbėdamas apie garsų postmodernizmo guru, prancūzą Jacques‘as Derrida, šios filosofijos tikslas yra dekonstrukcinis teisingumas. Teisingumas yra atsivėrimas Kitam. O moraliai vertingiausias yra „svetingumas absoliučiai svetimam“, tam, kuris yra „visiškai kitas“, tad galiausiai ir logiškai – mirtinam priešui. Postmodernus liberalizmas bando iš vakariečio savimonės eliminuoti smurtą, kaip gyvybinės valios apraišką, tam, kad šis būtų nepajėgus gintis nuo priešų ir atsiduotų jiems besąlygiškai. Tokie ideologiniai sąjūdžiai, kaip neomarksizmas ar postmodernizmas/postmodernus liberalizmas, iš esmės siekia vieno bendro tikslo – Vakarų savidestrukcijos.

Niūrius pamąstymus norėtųsi užbaigti vilties teikiančia gaida. Nors kritinis diskursas politinio korektiškumo ir multikultūralizmo atžvilgiu politinėje sferoje yra vengtinas bei nepageidautinas, faktas, jog likusioje viešoje, ypač akademinėje, erdvėje yra vis dar galimas, neleidžia laidoti žodžio laisvės instituto. Taip pat smagu pastebėti, jog Lietuvoje drąsus pasipriešinimas švelniajam neomarksistų totalitarizmui yra pastebimas ir aukščiausiuose politiniuose sluoksniuose. Be to, mūsų visuomenė vis dar netiki modernybės apaštalų pasakomis, jog dėl visų žmonijos problemų yra kaltas smurto fenomenas. Tai teikia vilčių, jog iškilus grėsmėms tėvynei ne visi tautiečiai vos išgirdę priešų šūvius pacifistiškai pabrukę uodegas ners į krūmus ar besąlygiškai atsiduos jų valiai. Beje, Wilderso partijos sėkmė rinkimuose ir Šveicarijos referendumo atvejai rodo, jog toli gražu ne dauguma europiečių, kaip mėgsta skalambyti pažangioji žiniasklaida, nori tapti kosmopolitais ir prarasti savo tūkstantmetį identitetą.

ISTORIJOS REIKŠMĖ. Kai kalbama apie Vokietijos, Rusijos ar Didžiosios Britanijos užsienio politiką bei jos bruožus, nevengiama atsižvelgti į šių šalių tarpusavio santykių istoriją ir tų santykių raidą. Tuo tarpu kai kalba eina apie JAV užsienio politikos gaires, kažkodėl užmirštama atsižvelgti į JAV užsienio politikos istoriją. Daugeliui atrodo, kad JAV užsienio politika prasideda nuo 1945-ųjų, geriausiu atveju nuo 1941-ųjų Pearl Harbouro subombardavimo. W. R. Meadui tai nėra priimtina ir jis savo veikaluose bei straipsniuose bando šią spragą užpildyti. Dėl to jis pagarsėjo kaip tarptautinių santykių specialistas, kuris dabartinius pasaulio politikos įvykius analizuoja istoriniame kontekste. Trumpai tariant, W. R. Meadas yra JAV užsienio politikos istorikas.

Istorija, W. R. Meado teigimu, labai svarbi tuo, jog suteikia daugiau žinių ir blaivaus įsivaizdavimo apie tai, kas yra JAV ir kaip ji gali pasielgti ateityje. Viena didžiausių bėdų pastaruoju metu yra tai, jog užsieniečiai, nežinodami JAV užsienio politikos šaknų, yra įsitikinę, jog JAV yra nenuspėjamos ir gali iškrėsti bet ką netolimoje ateityje. Istorijos žinojimas tokį įsitikinimą sušvelnintų. Meado nuomone, JAV užsienio politika iš tikrųjų yra nesunkiai nuspėjama, kai gerai žinai keturias užsienio politikos mokyklas (apie jas kalbėsiu netrukus) ir jų tarpusavio santykius.

Iškart norėčiau pateikti pavyzdį, kaip meistriškai W. R. Meadas panaudoja istorines paraleles. Prieš ketverius metus jam teko debatuoti su Zbigniewu Bzerzinskiu apie karą Irake, konkrečiai apie tai, ar suteikti galimybę Irako žmonėms patiems save valdyti, t.y. apie demokratijos perspektyvas. W. R. Meadas, kuris visada buvo už tai, jog irakiečiams būtų suteikta galimybė save valdyti, pateikė istorinį argumentą. Po JAV pilietinio karo Pietų Karolinos valstijoje (kurioje gimė pats W. R. Meadas) juodaodžiai pabandė įsteigti savo nepriklausomą demokratinę valdžią. Reaguodami į tai, Kukluksklano nariai ėmė organizuoti smurtinius išpuolius prieš juodaodžius ir taip de facto išstūmė juos iš visuomenės gyvenimo, jau nekalbant apie atskiros valdžios įsteigimą. Po šių teroristinių išpuolių Pietų Karolinos „tylioji gyventojų dauguma“, baltieji, nusprendė pasipriešinti tokiai Kukluksklano politikai ir panaikino mažumos valdžią valstijoje. Tuomet sekė sudėtingiausias laikotarpis, kurio metu „tylioji dauguma“ turėjo pati sukurti naują valdžią ir tvarką.

Pasak W. R. Meado, „jie nežinojo, kaip tai padaryti, jie niekada nebuvo bandę to daryti (įsteigti valdžią – S.Č.). Iki tol jie buvo engiamieji, atskirti nuo politinės galios. Tai labai sudėtinga. Kad ir kaip būtų sunku, pabandyti vienareikšmiškai verta. (Čia jis sugrįžta prie irakiečių) Tikrai verta suteikti galimybę šiems žmonėms pirmą kartą iš tikrųjų save valdyti.“ (Kai perskaičiau šiuos žodžius, pamaniau, jog tą patį jis būtų pasakęs ir lietuviams 1990-aisiais.) Taigi čia aiškus pavyzdys, kaip dabartiniuose debatuose apie globalią politiką galima produktyviai remtis istoriniais pavyzdžiais, kurie geriau atskleidžia reikalo esmę.

KETURIOS JAV UŽSIENIO POLITIKOS MOKYKLOS. Walterio Russello Meado vizitine kortele tapo jo knygoje Special Providence išdėstyta keturių JAV užsienio politikos strategijų koncepcija. Jo požiūriu, visame JAV užsienio politikos krypčių margumyne galima atsekti keturis skirtingus požiūrius, kurie (tai labai svarbu) niekada nėra gryni, t.y. jie visada maišosi tarpusavyje, tik valdant vienam prezidentui ryškesnė viena orientacija, valdant kitam – kita. Tos keturios strategijos yra šios: Hamiltoniškoji, Jeffersoniškoji, Wilsoniškoji bei Jacksoniškoji. Iš kur jis jas ištraukė ir kodėl jas sugalvojo? Ogi todėl, kad po Šaltojo karo pabaigos praktiškai nusitrynė aiškios ribos tarp ankstesnių dichotomijų, tokių kaip: realistai vs idealistai, izoliacionalistai vs intervencionalistai, vanagai vs balandžiai. Meado kategorijos pasirodė kaip aiškesnis JAV užsienio politikos strategijų suskirstymas. Dabar trumpai apibūdinsiu, ką kiekviena šių mąstymo ir veikimo mokyklų skelbia ir ko siekia:

1. Hamiltonistai. Pagal pavardę aišku, jog šių idėjų pradininkas yra Alexanderis Hamiltonas, vienas iš „tėvų steigėjų“ (Founding Fathers), pirmasis JAV Iždo sekretorius, politikos filosofas ir apskritai vienas pirmųjų teisininkų Amerikoje. Hamiltonistai visuomet tikėjo, jog Amerikos nacionalinė strategija turi būti sumodeliuota pagal britiškąją sistemą: naudok savo prekybą tam, kad uždirbtum pinigų; Vyriausybė privalo remti stambųjį verslą; tavo prekybos politika yra svarbiausias ekonominės plėtros instrumentas, nesvarbu kiek realiai pelno tau tai atneša; galiausiai, pajamos, kurias gausi iš tarptautinės prekybos, tarnaus tavo kariniams sumanymams ir interesų gynimui tarptautinėje arenoje bei užtikrins politinį stabilumą namie. Hamiltonistai visada palaikė britų pastangas išlaikyti jėgų balansą Europoje. Kaip vaizdžiai apibūdino pats W. R. Meadas, „geriau laikyti visus tuos skorpionus uždarytus butelyje Didžiajai Britanijai užspaudus kamštį, negu leisti jiems po Napoleono karų ištrūkti ir leisti bandyti atstatyti Burbonų monarchijas Lotynų Amerikoje“. 1915 metais, kuomet buvo aišku, jog britai be JAV pagalbos kare neatsilaikys, Hamiltonistai nedvejodami suteikė britams pagalbą. 1939 metais būtent Hamiltonistai pirmieji ėmė agituoti už įstojimą į karą; tik šįkart britams nebuvo pagelbėta. Johnas Maynardas Keynesas tada savo sparnuota fraze išreiškė pakitusį Hamiltonistų požiūrį: „Mes išplėšime Britų Imperijos akis“.

2. Antroji mokykla yra Jeffersonistai. Jų idėjų pirmtakas, kaip žinia, yra Thomas Jeffersonas, vienas įtakingiausių tėvų steigėjų, trečiasis JAV prezidentas ir Nepriklausomybės Deklaracijos pagrindinis autorius. Jeffersonistų požiūriu, JAV turėtų daugiau koncentruotis į vidaus politiką: „Pernelyg užsižaidę užjūryje, galime prarasti esmines savo vertybes namuose.“ Po rugsėjo 11-osios buvo girdėti ne vienas Jeffersoniškas priekaištas, pavyzdžiui: pernelyg didelė parama Izraeliui ir kai kurioms Artimųjų Rytų diktatūroms pagimdė antiamerikietiškas nuostatas, kurias įkūnijo teroristų išpuoliai. Taip pat Jeffersonistai nėra patenkinti tuo, ką po išpuolių ėmė daryti JAV: į kalėjimus uždarinėjami tūkstančiai žmonių, kurių kaltė neįrodyta; ribojamos kai kurios pačių amerikiečių teisės bei laisvės ir pan. Klasikinis Jeffersoniškas požiūris yra baimė, jog karinė pramonė taps didžiuliu ekonominiu interesu, veiksiančiu vyriausybės politiką ir įtrauksiančiu Ameriką į vis didesnius karinius konfliktus.

3. Trečioji mokykla – Wilsonistai, paties W. R. Meado kartais vadinami transcendentalistais. Woodrow Wilsono pristatinėti tikriausiai nereikia, visi žinome jo keturiolika punktų ir tarptautinės taikos siekius. Wilsonistai visada manė, jog JAV negali būti saugi, kol bus apsupta nedemokratiškų nestabilių valstybių, kurios nepripažįsta įstatymo valdžios. Tiesiausias kelias pasiekti ilgalaikį saugumą – eksportuoti amerikietiškąsias vertybes visam pasauliui, panašiai kaip XIX amžiuje tai darė misionieriški judėjimai. Tai buvo didžiulis judėjimas: dešimtys tūkstančių amerikiečių savanoriškai keliaudavo po pasaulį ir skleisdavo demokratines ir tuo metu aktualias krikščioniškąsias vertybes. JAV užsienio politikos vieni pagrindinių principų buvo suformuluoti būtent tų misionieriškų žygių metu. Be to, Wilsonistai labai pabrėžia tarptautinių institucijų svarbą. Visuomet, prieš darant kokį nors svarbesnį tarptautinį žingsnį, reikia tai aptarti transnacionaliniuose daugiašaliuose pasitarimuose. Pastarųjų metų pavyzdys – invazija į Iraką. Wilsonistai reikalavo, kad invazijai būtų gautas sutikimas iš Jungtinių Tautų Organizacijos. Tačiau Jacksonistai, apie kuriuos tuoj kalbėsiu, vienašališkai nusprendė okupuoti Iraką. Wilsonistams visada svarbesnės žmogaus teisės nei karingas militarizmas.

4. Taigi Jacksonistai, W. R. Meado dar įvardinami kaip populistai. Jų pirmtakas – septintasis JAV prezidentas Andrew Jacksonas, pagarsėjęs savo vienašališku įsiveržimu į Floridą, kur sutriuškino ispanus ir tapo nacionaliniu herojumi. Po rugsėjo 11-osios įvykių Jacksonistai (taigi, kaip jau suprantate, W. R. Meadas G. W. Bushą ir jo administraciją priskiria Jacksonistams) garsiai pareiškė, kad atkeršys savo priešams, pagaus Osama bin Ladeną, nesvarbu, gyvą ar mirusį. „Mes jiems parodysime, ką reiškia teisingumas.“ W. R. Meadas mėgsta pateikti ir kitą reikšmingą pavyzdį – Amerikos viešosios nuomonės pokyčius po Pearl Harbouro subombardavimo 1941-aisiais, kuriais pasinaudojo Jacksonistai ir pompastiškai paskelbė įsitraukiantys į žūtbūtinį karą su Japonija.

Šios keturios užsienio politikos mokyklos dažnai naudoja priešišką retoriką viena kitos atžvilgiu. Jacksonistai, pavyzdžiui, mano, jog kuklūs Jeffersonistai yra anti-amerikietiški. Jiems taip pat nepatinka kai kurios Wilsoniškos iniciatyvos, pavyzdžiui, Clintono administracijos humanitarinės intervencijos Bosnijoje ir Kosove atrodė visai nepriimtinos tiems, kurie po rugsėjo 11-osios reikalavo arabų kraujo.

GEORGE W. BUSH. Noriu trumpai aptarti, kaip George‘as W. Bushas laviravo tarp Jacksonismo ir Wilsonismo. Iškart po rugsėjo 11-osios įvykių JAV paplito Jacksonismo virusas: visi paprasčiausiai norėjo atkeršyti teroristams, pagauti Osama bin Ladeną ir nužudyti jį. Be to, Jacksonistai tradiciškai linkę akcentuoti garbingo karo logiką, tuo tarpu čia jos nepaisyta, nes brutaliai nužudyti civiliai JAV gyventojai. Taigi keršto antplūdis buvo tūžmingas, ir G. W. Busho komanda reagavo įjungdama paprastą Jacksonistinę retoriką: „We will get those bad guys“. Tuo tarpu karo Irake atveju G. W. Bushui teko grąžinti Wilsonistinę retoriką. Kadangi Irake nerasta Masinio Naikinimo Ginklų ir nesusekta tiesioginių ryšių tarp Al Qaedos ir Saddamo Husseino (taigi viešai žlugo du pagrindiniai invazijos motyvai), tai jau nebebuvo gynybinis karas. Tai staiga tapo karas vardan demokratijos ir jos plėtros pasaulyje. Iš niekur nieko amerikiečiai panoro skleisti demokratiją – pirmiausia Irake, o tada likusiame regione.

Šis pasikeitęs akcentas iššvaistė visą turėtą karo Irake populiarumą ir palaikymą G. W. Busho politikai Artimuosiuose Rytuose. Taip įvyko todėl, kad Jacksonistai tradiciškai nemėgsta daug kainuojančių demokratijos plėtros projektų. Jie buvo nusistatę prieš humanitarines intervencijas Somalyje, Bosnijoje ir Haityje Clintono kadencijos metu. Jų nuomonę, kvaila yra aukoti jaunų amerikiečių gyvybes ir švaistyti biudžeto milijardus demokratijos sklaidai kitose valstybėse. Kita vertus, Jacksonistai buvo populistai: nors jiems nepatiko demokratijos sklaidos koncepcija, tačiau dar labiau jie nenorėjo susitaikyti su JAV „pralaimėjimu“ ir neva „pažeminimu“ pasaulio viešosios opinijos akyse. Todėl jie neagitavo už pasitraukimą iš Irako. Taip buvo sukurta pato situacija: karo neberemiame, tačiau trauktis nenorime.

BARACK OBAMA. Walteris Russellas Meadas, kalbėdamas apie B. Obamos užsienio politiką, įžvelgia prezidento viduje vykstančią kovą tarp jame glūdinčių Jeffersoniškų ir Wilsoniškų impulsų. Tai būdinga daugeliui JAV prezidentų, tačiau W. R. Meadas linki B. Obamai netapti antruoju Jimmy Carteriu.
Vidinės kovos pavyzdžiu galėtų būti užsitęsęs B. Obamos svarstymas dėl Afganistano karo ateities. Po 94-ių dienų vidinių diskusijų ir debatų, B. Obama pasiekė kompromisą – viena vertus, nusiuntė į Afganistaną papildomą kiekį karių, kaip prašė jo generolai, kita vertus, paskelbė kariuomenės išvedimo datą (2011-ųjų metų liepos mėnuo), kaip reikalavo Demokratų partijos liberalusis sparnas.

Kadangi Amerikos prezidentas nėra visagalis, jam dėl kiekvieno užsienio politikos žingsnio tenka derėtis ir atsižvelgti į Kongreso nuomonę. Pasižiūrėkime, kas sėdi Kongrese. Nuosaikūs Respublikonai linkę į Hamiltonizmą. Į dešinę nuo jų įsitaisę Jacksonistai populistai su Sarah Palin priešakyje. Nuosaikūs demokratai linkę į intervencinio stiliaus Wilsonizmą, tuo tarpu Demokratų kairėje rasime taikius Jeffersonistus, labiau susirūpinusius demokratijos stiprinimu pačioje Amerikoje, o ne demokratijos eksportavimu užsienin. Tad akivaizdu, jog B. Obamai nelengva laviruoti tarp šių stovyklų.

W. R. Meado požiūriu, B. Obama yra seno sukirpimo Jeffersonistas. Jo užsienio politikos tikslas yra sumažinti JAV išlaidas bei pavojus užjūryje, sumažinant šalies įsipareigojimus bet kur, kur tik įmanoma. B. Obama tiki, kad JAV sėkmingiausiai gali skleisti demokratiją pati tapdama demokratijos pavyzdžiu namuose. Milžiniški kariniai biudžetai nukreipia finansinius srautus nuo svarbių vidaus politikos problemų; artimas bendradarbiavimas su korumpuotais ir tironiškais užsienio šalių režimais įtraukia Jungtines Valstijas į nešvarius ir ciniškus aljansus; išsipūtusi nacionalinio saugumo valstybė grasina pilietinėms laisvėms ir skatina aktyvią kampaniją už karą, kas, Jeffersonisto B. Obamos požiūriu, nėra gerai. Taigi B. Obama mano, jog per dideli JAV įsipareigojimai užsienyje pažeidžia demokratiją pačioje Amerikoje.

Jeigu G. W. Bushas sakė, kad vienintelis teisingas atsakas į 9/11 įvykius buvo Amerikos karinių ir politinių įsipareigojimų Artimuosiuose Rytuose stiprinimas, B. Obama siekia padidinti šalies saugumą sumažindamas tuos įsipareigojimus ir sušvelnindamas kai kuriuos JAV Artimųjų Rytų politikos prioritetus, pavyzdžiui, paramą Izraeliui, kurie kursto neapykantą ir priešiškumą regione. B. Obama siekia sumažinti JAV įraką Rusijos prieigose, idant išvengtų galimo konflikto su Maskva. Lotynų Amerikoje B. Obama kol kas elgiasi itin atsargiai, nes siekia normalizuoti santykius su Kuba ir išvengti konfliktų su tokiomis „Bolivarinėmis“ valstybėmis kaip Venesuela, Ekvadoras ar Bolivija. Taigi jaučiame, kad B. Obama trokšta ramybės pasaulyje. Ją pasiekęs jis galėtų susikoncentruoti ties vidinėmis šalies reformomis. B. Obama nenori, kad karinė JAV galia būtų pagrindinis tarptautinės arenos akcentas.

Jeigu Wilsonistai tiki, kad ilgalaikis stabilumas neįmanomas pasaulyje su daug korumpuotų diktatūrų, tai Obamos tipo Jeffersonistai įsitikinę, jog netgi blogi režimai gali būti ramūs tarptautiniai žaidėjai. Sirija ir Iranas neprivalo tapti demokratinėmis valstybėmis, idant JAV pasiektų ilgalaikius abipusiai naudingus susitarimus su jomis. Ir ne Šiaurės Korėjos režimo pobūdis, o konkretūs šios šalies politiniai žingsniai kelia grėsmę Ramiojo vandenyno regionui.
Čia W. R. Meadas vėl pateikia istorinę analogiją, lygindamas Obamą su Nixono-Kissingerio duetu. Jie, kaip ir Obama Irako atveju, siekė išvesti JAV iš tragiško karo Vietname. Jie, kaip ir Obama Irano atveju, stengėsi pasiekti taikų susitarimą su Mao valdoma Kinija.

Nors W. R. Meadas palaiko Obamą ir laiko jo užsienio politikos viziją patrauklia bei ambicinga, jis primena ir įspėja apie galimas kliūtis Obamos kelyje. W. R. Meadas primena, kad Jeffersoniškoji užsienio politikos orientacija nesenoje istorijoje sulaukdavo nemažai pasipriešinimo. H. Kissingerio sulaikymo politika buvo atakuojama tiek dešiniųjų Respublikonų konservatorių, kurie siekė principingesnės laikysenos komunizmo atžvilgiu, tiek žmogaus teisių gynėjų Demokratų, kurie negalėjo pakęsti ciniškų regioninių aljansų, kurie tapo neatskiriama Nixono Doktrinos dalimi (pavyzdžiui, aljansas su Irano šachu). Jimmy Carteriui teko susidurti su daugeliu panašių problemų. Silpnumo bei neapsisprendimo įvaizdis, kuris lėmė J. Carterio neperrinkimą antrajai kadencijai 1980-aisiais metais, yra amžina JAV prezidentų Jeffersonistų problema. W. R. Meado teigimu, B. Obama privalo neleisti susiformuoti tokiam įvaizdžiui.

Kitas dalykas, kuris neramina W. R. Meadą, yra tai, jog Jeffersoniškoje vizijoje daug kas priklauso ne nuo pačių Jeffersonistų, o nuo kitų veikėjų. Neaišku, kokia bus Irano ir Rusijos reakcija į JAV užsienio politikos pasikeitimus. Ar, užuot atsidėkojusios tuo pačiu, šios šalys nepradės jaustis galingesnėmis už savo ilgalaikį varžovą globalioje politikoje? Ar nesugebėjimas sėkmingai tarpininkauti Izraelio-Palestinos konflikte nepaskatins dar didesnio susipriešinimo regione? Ar Hugo Chavezas nustos auginęs politinius dividendus nuolatos niekindamas „jankius“; gal toks neva rodomas silpnumas tik sustiprins antiamerikietiško populizmo pliūpsnį Lotynų Amerikoje? Taigi W. R. Meadą akivaizdžiai neramina tradicinis Jeffersoniškos laikysenos trapumas, kai bet kas gali įžeidinėti ar erzinti Ameriką, ir vieną kartą Amerika juk turės sureaguoti. Toks reagavimas bus priimtas kaip užsienio politikos nenuoseklumas. Todėl pagalvoti yra apie ką.

Ir vis dėlto, labiausiai W. R. Meadą neramina minėtas debatas B. Obamos viduje tarp vidinio Jeffersono ir vidinio Wilsono. Vidinį Jeffersoną jau aptarėme. Kur slypi vidinis Wilsonas? Vidinis Wilsonas, žmogaus teisių ir demokratijos gynėjas, negali pakęsti tokių dalykų, kaip B. Obamos administracijos parama korumpuotam Hamido Karzai režimui Afganistane ar parama Pakistanui; taip pat bandymai užmegzti geranoriškus tarpusavio ryšius su Teheranu, kai Irano kalėjimuose demokratiški protestuotojai yra kankinami ir prievartaujami. Akivaizdu, kad vidinio Jeffersono ir vidinio Wilsono dvikova lems visos Obamos kadencijos sėkmę arba nesėkmę. Wilsonistai B. Obamos stovykloje jau dabar skundžiasi neištesėtu prezidento pažadu sklandžiai baigti Guantanamo kalėjimo uždarymą, nerangiu Obamos skatinimu ištirti praėjusios administracijos piktnaudžiavimus ir kitais nepadarytais darbais. W. R. Meadas primena, jog Jimmy Carteris pradėjo savo kadenciją aiškiu užsispyrimu užbaigti Šaltajį karą, tačiau baigė kadenciją remdamas pasipriešinimo judėjimą Afganistane karo su Sovietų Sąjunga metu, didindamas karinį biudžetą ir ruošdamas dirvą ilgalaikiam JAV karinių pajėgų dislokavimui Artimuosiuose Rytuose. Mano nuomone, ši įspūdinga ir taikli Meado paralelė tarp J. Carterio ir B. Obamos leidžia suprasti didžiumą problemų, su kuriomis šiandien susiduria JAV. Jeigu Obamai pasiseks, jo strategija taps istorine.

JAV-RUSIJOS SANTYKIAI, RYTŲ EUROPA. W. R. Meado nuomone, JAV padarė didžiulę klaidą 1990-aisiais metais. Pasak W. R. Meado, JAV turėjo vienu metu į NATO priimti tiek visas buvusias socialistinio bloko valstybes, tiek ir tas valstybes, kurios įėjo į SSRS sudėtį. JAV strategai tikėjosi, jog NATO plėtra į Rytus vyks palaipsniui, t.y. viena po kitos bus priimta ir taip vesternizuosis. Tačiau amerikiečiai nenumatė Rusijos atsigavimo galimybės. Todėl dabar turime situaciją, kai tokios valstybės kaip Lenkija ar Bulgarija yra NATO narės, o Gruzija ir Ukraina – ne. W. R. Meadas nesupranta tokios logikos. Jo nuomone, NATO plėtrą reikėjo atlikti vienu ypu. Kadangi prieš 20 metų tai nebuvo padaryta, dabar galima pamiršti apie greitą Gruzijos ir Ukrainos narystę NATO. Tam priešinasi trys faktoriai:

1. Arši Rusijos opozicija, kuri mažina pačių europiečių entuziazmą.
2. Geopolitinis nestabilumas (kam veltis į galimą naują Gruzijos-Rusijos konfliktą?)
3. Bendras Amerikos interesų sumažėjimas regione.

Nors W. R. Meadas pripažįsta, kad Turkijos ir Ukrainos narystės ES perspektyvos šiuo metu yra ypatingai miglotos, jis karštai palaiko Turkijos, Ukrainos ir netgi Gruzijos, Azerbaidžano ir Armėnijos narystę ES ilgalaikėje perspektyvoje. W. R. Meado teigimu, ES plėtra šiame regione yra tiesiausias kelias į politinį ir ekonominį stabilumą šioje pasaulio dalyje. Be to, tiek pat svarbus bendradarbiavimo su Rusija gilinimas.

W. R. Meadas sako, jog dabartinis ES Vakarų skepticizmas Rytų politikos atžvilgiu yra suprantamas: Graikijos ekonominė krizė bei naujųjų ES narių (ypač Bulgarijos ir Rumunijos) negebėjimas kovoti su korupcija namuose neskatina pasitikėjimo. Be to, Prancūzija ir Vokietija bijo dar didesnio galios išsisklaidymo Sąjungoje Turkijos ir Ukrainos priėmimo atveju. W. R. Meadas pamini ir turbūt didžiausią Europos baimę – tiesioginį kultūrinį susidūrimą su Islamu – Turkijos narystės atveju.

Antra vertus, W. R. Meadas nesureikšmina Rusijos galios atgimimo galimybės. Pasak jo, Rusija netgi su savo naftos ir dujų ištekliais nėra pakankamai turtinga valstybė. Taip, Rusijos įtaka Ukrainoje po rinkimų išaugs, bet daugiau dėl komercinių verslo sandorių, o ne dėl reikšmingai išaugusios geopolitinės galios. Tačiau, W. R. Meado nuomone, net ir V. Janukovyčius suvokia, kad Europos Sąjungos rinka ir jos teikiamos galimybės yra patrauklesnės nei Rusijos, todėl stengsis gilinti glaudų ekonominį bendradarbiavimą su ES.

Vienas labiausiai šokiruojančių W. R. Meado teiginių yra šis: „Rusijos karinis Ukrainos dalies ar visos šalies užėmimas nesutrikdytų Europos galios balanso.“ Be to, W. R. Meadas siūlo JAV nuolat tokioms valstybėms kaip Lenkija kartoti, kaip joms reikalingas NATO skėtis, ir taip automatiškai bus priartėta prie gilesnės Vidurio-Rytų Europos integracijos.

W. R. Meadas pabrėžia, kad nepaisant V. Putino demonstruojamo kovingumo, Rusija vis labiau smunka. Jos populiacija traukiasi ir senėja; ekonomika nerodo augimo; jos pozicijos Azijoje, palyginus su kylančia Kinijos supergalybe, dramatiškai menksta. Artimiausiais metais, W. R. Meado požiūriu, Rusija labiau bus susirūpinusi Kinijos augimu negu tankų įvedimu į Kijevą. Taip pat W. R. Meadas pranašauja mažėsiančią Vakarų priklausomybę nuo Rusijos dujų; tai jis sieja su technologine Vakarų valstybių pažanga.

Anot W. R. Meado, JAV turi daug bendro su Rusija ir būtent susivienijimas prieš kylančią Kiniją gali būti svarbus tarpusavio santykių atšilimo katalizatorius. Šaltojo karo metu egzistavusi šių supergalybių priešprieša Europos žemyne išnyko ir pagrindiniai geopolitiniai epicentrai keliasi į Artimuosius Rytus ir Aziją.

W. R. Meadas, kalbėdamas Amerikos vardu, teigia: „Vienintelis dalykas, kurio mes labiausiai norime iš Rusijos, yra visiškas liberalios visuomenės vertybių priėmimas ir įdiegimas jų vidaus bei užsienio politikoje. Kita vertus, mes suvokiame, kad Rusija tikriausiai niekada to nepadarys.“

Išskyrus ryškiai sumenkusį naujosios JAV prezidento administracijos dėmesį Vidurio ir Rytų Europai bei keletą šiurkščių diplomatinių klaidų, praėjusiais metais Jungtinių Valstijų užsienio politikos turinys, lyginant su G. W. Busho prezidentavimo laikų politika, beveik nepakito. Tačiau panašu, kad teroristinio Al Qaeda tinklo suaktyvėjimas Arabijos pusiasalyje ir šios teroristinės organizacijos bazių įkūrimas Jemene, B. Obamos administraciją verčia imtis iki šiol nepraktikuotos taktikos. Tačiau tai anaiptol nėra nauja taktika JAV užsienio politikoje. B. Obama gavo progą pratęsti dar Billo Clintono pradėtą kairuolišką Demokratų partijos užsienio politikos programą, kurios vykdymui 2009-aisiais naujoji JAV prezidento administracija neturėjo galimybių. Tiesa, pirmąsias tokios programos apraiškas buvo galima stebėti staigiame JAV santykių su Vidurio ir Rytų Europa atšalime. Panašu, kad po metus trukusio štilio JAV užsienio ir saugumo politikoje, nesėkmingas teroristinis aktas B.Obamos administraciją sugrąžino į nesaldžią tikrovę, vis dar supančią Jungtines Amerikos Valstijas. Tai nieko unikalaus – tragiški 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykiai išprovokavo staigius pokyčius G. W. Busho užsienio ir saugumo politikoje, pasukusioje iš B. Clintono propaguotos kairės į neokonservatyviąją dešinę.

Taigi, šių metų pradžioje, prabėgus savaitei po nepavykusio teroristinio išpuolio, JAV uždarė, o po dviejų dienų vėl atidarė savo ambasadą Jemene. Tai buvo gana keistas manevras, tačiau jis tapo ryškiu ženklu, kad JAV užsienio politikos Artimųjų Rytų kursas neišvengiamai krypsta link didesnio nekarinių priemonių (vadinamosios soft power) naudojimo. Šią nuojautą dar labiau sustiprino pati H. Clinton, pareikšdama, kad problemos sprendimui Jemene neužteks vien tik karinių oro atakų ir diplomatijos. Clinton nuomone, vystomosios programos ir pagalba neturtingiems kraštams, tampantiems radikalaus islamizmo židiniais, turėtų tapti pagrindine priemone, siekiant sutramdyti teroristines organizacijas. Tai teisingi, tačiau kartu ir labai pavojingi žodžiai.

Neabejotina tai, kad pagalba neturtingoms valstybėms yra viena iš būtinų priemonių norint realiai priartėti prie karo su terorizmu pabaigos. Žlugusių valstybių ekonomikos atkūrimo (nors tai dažniausiai galima pavadinti sukūrimu), infrastruktūros vystymo, švietimo, socialinės ir sveikatingumo situacijos gerinimo bei kitos programos yra labai svarbios ir neatsiejamos nuo bet kurios ilgalaikės karinės strategijos. Tačiau tokios programos negali tapti panacėja, kuria tikimasi užgydyti visas pasaulio žaizdas. Veikiau priešingai – soft power sureikšminimas grasina tapti didėjančio globalinio nesaugumo, gilėjančio neturtingų valstybių skurdo ir nestabilumo priežastimi.

Moderni karo strategija pabrėžia būtinybę pelnyti vietinių bendruomenių, kurių teritorijoje kovojama, palankumą ir neleisti šių bendruomenių nariams pereiti į priešo pusę. Pastarosioms bendruomenėms svarbu pateikti priimtinų alternatyvų – t.y. pasiūlyti kažką geresnio nei siūlo priešininkas. Neabejotina, kad JAV, kovodama karus Artimuosiuose Rytuose, tų kraštų žmonėms siūlo laisvę ir demokratiją, tačiau jau G. W. Busho antrosios kadencijos administracijai tapo akivaizdu, kad vien laisve irakiečiai ir afganai nebus sotūs. Šiuo atveju verta prisiminti Abrahamo Maslow poreikių piramidę, kurioje fizinių poreikių patenkinimas (pvz. maistas) yra prielaida kitų poreikių tenkinimui (taip pat ir laisvei). Dėl šios priežasties nedemokratiniai režimai nuolat palaikydami tam tikrą „pusiau sočios liaudies“ būseną geba ilgai išsilaikyti valdžioje.

Moderni karo strategija pabrėžia būtinybę pelnyti vietinių bendruomenių, kurių teritorijoje kovojama, palankumą ir neleisti šių bendruomenių nariams pereiti į priešo pusę. Pastarosioms bendruomenėms svarbu pateikti priimtinų alternatyvų – t.y. pasiūlyti kažką geresnio nei siūlo priešininkas.

Jungtinės Valstijos pradėjusios karus Afganistane ir Irake iš naujo atrado, kad vien tik suteikta galimybė patiems nuo konfliktų kenčiančių šalių piliečiams laisvai ir demokratiškai valdyti savo valstybę nėra besąlygiškos paramos šaltinis. Būtina užtikrinti sugriautos ekonomikos ir infrastruktūros atstatymą, padėti atkurti socialinius ryšius, o svarbiausia užtikrinti, kad vietiniai gyventojai turėtų minimalaus pragyvenimo galimybę. Šį principą puikiai suprato Talibanas ir Al Qaeda: kol Jungtinės Valstijos mąstė kodėl parama joms Irake ir Afganistane mažėja, teroristinės organizacijos į savo gretas užverbavo tūkstančius jaunų vyrų, tapusių „islamo kariais“. Šiems kovotojams mokama tam tikra alga, todėl jie yra pajėgūs išmaitinti save ir savo šeimas. Už tai „islamo kariai“ atsisako visų savo laisvių bei teisių ir gana lengvai pasiduoda į radikaliojo islamo glėbį. Jungtinių Valstijų politinė ir karinė vadovybė galiausiai ir pati įsisąmonino tai, kad norėdama pelnyti žmonių palankumą, jiems privalo ne tik suteikti galimybę išmaitinti šeimas, bet kartu ir pastatyti elektrinę, naują tiltą ar nutiesti kelią. Vietinius gyventojus sėkmingai išmaitinti gali ir islamistai, tačiau pastarieji nėra pajėgūs karinių konfliktų spaudžiamoms vietinėms bendruomenėms užtikrinti tokio lygio gyvenimo kokybę, kokią gali suteikti JAV. Jungtinės Valstijos pastarąją pamoką išmoko kiek per vėlai ir tai leido radikaliųjų islamistų organizacijoms persigrupuoti bei atgauti jėgas. Visgi ilgainiui (greta taikant kitas priemones, pvz. nenutrūkstamą karinę paramą) situacija Irake pradeda sparčiai gerėti, o Afganistanas, jei tik laiku sulauks tinkamo dėmesio, taip pat turės perspektyvą. Būtent ši soft power ir hard power sintezė, abi jas saikingai naudojant, praktikoje atneša daugiausiai naudos.

Piktnaudžiavimas soft power yra pavojingas, nes ši priemonė gana stipriai iškreipia realybę ir lengvai pasiduoda manipuliacijoms. Soft power idėja remiasi nekarinių priemonių naudojimo prioritetu užsienio ir saugumo politikoje. Diplomatija (ypatingą dėmesį skiriant viešajai diplomatijai), ekonominio spaudimo priemonės, vystomosios ir humanitarinės programos skirtos neturtingoms valstybėms yra vienos svarbesnių šio principo sudedamųjų dalių. Soft power politika taip pat linkusi į daugiašališkumo ir liberalizmo tarptautiniuose santykiuose sureikšminimą. Šie procesai yra gana komplikuoti, todėl norint juos geriau suprasti, norėčiau išanalizuoti vieną tipinį atvejį, kai tokia politika buvo įgyvendinama visu pajėgumu. Tai buvo dvi JAV prezidento Billo Clintono prezidentavimo kadencijos. Taip pat šis buvęs Prezidentas yra svarbus ir todėl, kad turi didelę įtaką B. Obamai. Dabartinio JAV prezidento kabinete dirba daug buvusių B. Clintono komandos narių, o jo žmona vadovauja JAV užsienio politikai. Taigi, B. Clintonas neužimdamas jokio oficialaus posto yra ypatingai įtakinga asmenybė dabartinėje JAV politikos scenoje.

1993 m. JAV prezidentu buvo inauguruotas Williamas Jeffersonas „Billas“ Clintonas. Jis užbaigė Ronaldo Reagano ir Georgeo Busho vyresniojo 12 metų valdymo epopėją. Šių dviejų galingų vyrų vykdytos politikos dėka pasibaigė Šaltasis karas, griuvo Berlyno siena, žlugo SSRS ir nepriklausomybę atgavo daugybė buvusio komunistinio bloko tautų. Po pastarųjų įvykių plačiai paplito įsitikinimas, kad pagaliau atėjo visuotinės taikos ir klestėjimo laikai. Visgi siekiant šio tikslo kelias buvo dar tolimas ir sunkus. B. Clintonas savo rinkiminę kampaniją rėmė tokia pačia stipria orientacija į pokyčius, kaip ir B. Obama, tačiau B. Clintono politinė programa buvo pradėta įgyvendinti skubiau ir kur kas radikaliau nei dabartinio JAV prezidento.

Tuo metu ekonomine ir karine JAV galybe nebuvo abejojama. Jungtinės Valstijos iš esmės tvarkė visus svarbiausius pasaulio reikalus. Vienas iš tokių svarbių reikalų buvo prastėjančios situacijos Afrikoje suvaldymas. JAV aktyviai įsitraukė į nuolat kraujuojančios Afrikos žaizdos – Somalio – pilietinį konfliktą. Dar prieš B. Clintonui pradedant savo kadenciją, Somalyje jau buvo dislokuotas nemažas JTO taikdarių būrys. Tai buvo ypatingai svarbi Jungtinių Tautų operacija, o JAV joje vaidino pagrindinę rolę, nes būtent amerikiečių kariai sudarė taikdarių kontingento branduolį. Ir štai 1993 m. pabaigoje įvyko didelio atgarsio sulaukęs Mogadišo mūšis, kurio metu Somalio sukilėliai nukovė 19 ir sužeidė dar 84 JAV karius. Amerikos televizijos parodė žvėrišką Somalio maištininkų elgesį su nukautų Jungtinių Valstijų karių kūnais. Po šio įvykio kilo didžiulis JAV politikų ir visuomenės pasipiktinimas. Amerikiečių reakcija nepatyrusį prezidentą Billą Clintoną užklupo nepasiruošusį ir jis pasidavė visuomenės spaudimui išvesti JAV karius iš Somalio. Atrodytų, kad šis įvykis nėra ypatingas, ypač turint omenyje, kad JAV specialiosios pajėgos vykdė ir vykdo operacijas didelėje dalyje pasaulio valstybių, tačiau daugumos ekspertų nuomone pergalė Somalyje tuo metu buvo jau ranka pasiekiama, nes sostinė Mogadišas buvo likusi paskutiniuoju maištininkų ir islamistų forpostu.

Po Somalio įvykių B. Clintono administracija pradėjo stipriai remti ir įgyvendinti nekarinės pagalbos priemones Afrikai bei kitų kontinentų neturtingoms valstybėms. Milijardai dolerių buvo skirti humanitarinei pagalbai, įvyko daugybė daugiašalių derybų ir JTO susitarimų, o JAV ėmėsi taikytojo vaidmens įvairiuose konfliktuose. Tai lėmė daugybę taikos sutarčių (pvz. Izraelio ir Palestinos konflikto nutraukimo susitarimas, Daytono taikos susitarimas dėl Bosnijos karo užbaigimo ir pan.). Visas šis didžiulis aparatas su milžiniškomis diplomatinėmis pastangomis ir dar didesniais pinigais žlungančioms valstybėms „sutaisyti“ buvo išvystytas būtent prieš šešiolika metų. Pradedant nuo Somalio ir Sudano iki Nepalo, Rytų Timoro ir Kosovo neturtingų, ir iš esmės žlugusių, valstybių atstatymui bei humanitarinių nusikaltimų prieš jų žmones sustabdymui buvo skirti milijardai dolerių. Paradoksalu, tačiau tai nepadėjo užkirsti kelio Serebrinicos žudynėms, genocidui Ruandoje, Zimbabvės finansiniam ir humanitariniam žlugimui, autoritarinių režimų įsitvirtinimui didelėje dalyje buvusių sovietinių respublikų Rytų Europoje ir Centrinėje Azijoje, Talibano įsiviešpatavimui Afganistane ir kylančiam radikaliajam islamizmui kituose Artimųjų rytų kraštuose. Būtent dvidešimtojo amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje visą savo galią sukaupė Al Qaeda. Panašu, kad tuo metu, nors ir būta didžiulių pastangų, siekiant daugiašalių susitarimų Jungtinėse Tautose ir kitų organizacijų kontekste, tačiau pasaulis tapo ypatingai fragmentuotas ir nesaugus. Galiausiai savo kadencijos pabaigoje B. Clintonas turėjo pripažinti, kad „minkštoji galia“ nėra visagalė. 1999 metais JAV prezidentas kartu su NATO partneriais jėga nutraukė Jugoslavijos agresiją Kosove.

Iš nagrinėtų pavyzdžių galima daryti išvadas, kad, nepaisant didelių pastangų, vien tik soft power naudojimas patyrė fiasko. Daugiašaliai susitarimai gali egzistuoti tik tarp vienodas vertybes ir teisines normas išpažįstančių partnerių, tačiau tikėtis, kad jų laikysis žlugusių valstybių diktatoriai, kurie savo režimą palaiko tik brutalia jėga, ar radikalios sukarintos grupuotės, kurioms vienintelė teisė yra jų ideologinės arba religinės dogmos, yra ganėtinai absurdiška. Panaši logika veikia ir kalbant apie humanitarinę bei vystomąją pagalbą neturtingoms valstybėms. Humanitarinė pagalba jau senai yra tapusi didelių diskusijų objektu, nes dažniausiai nepasiekia tų žmonių, kuriems jos reikia labiausiai. Didelė pagalbos dalis nusėda vietinių genčių vadų ir korumpuotų valdininkų kišenėse. Be abejo, kai kur tai padėjo stabilizuoti blogėjančią humanitarinę situaciją, tačiau humanitarinė pagalba yra tik trumpalaikė priemonė žmonių egzistencijos palaikymui. Ji nesukuria ilgalaikės pridėtinės vertės, kuria skurstančios tautos galėtų realiai pasinaudoti ateityje. Esama situacija galėtų būti palyginta su kiauru maišu, į kurį per vieną galą pilami pinigai, per kitą išbyra lauk. Maišas taip niekada ir nepapilnėja, o humanitarinių problemų daugėja.

Finansinės priemonės, skiriamos Vyriausybių gelbėjimui, taip pat neduoda reikiamo rezultato. Pirmiausia dėl milžiniškos korupcijos, nesustabdomo grobstymo ir neprotingo jų panaudojimo valstybių viduje. Maža skiriamų lėšų kontrolė ir pasikliovimas vien tik tų valstybių vyriausybių sveiku protu privedė prie tokios situacijos, kai bent trečdalį Afrikos šalių valdo diktatoriai, kurie savo galią sukaupė pasinaudoję būtent Vakarų valstybių finansine parama. Galiausiai tai grasina ir Vakarų valstybių (ne išimtis ir Lietuva) saugumui, nes žlugusiose valstybėse sėkmingai tarpsta radikalieji islamistai ir kitos teroristinės organizacijos. Būtent žlugusios valstybės, kurių tarpe yra ir Jemenas, tampa pagrindiniu placdarmu teroristinių išpuolių rengimui.

JAV ieško „pokyčių“, tačiau šios paieškos sukelia didelį pavojų, grasinantį vietoje progreso, globalaus saugumo srityje, išsivystyti į sistemą, kuri paskatins dar didesnę regresiją. Būtent tai ir gali įvykti, jei JAV Prezidentas, dėl savo ribotos patirties užsienio ir saugumo politikos srityse, kartos tas pačias klaidas, kurios buvo daromos B. Clintono valdymo laikais.

Norėdamas realių pokyčių tarptautinėje erdvėje, B. Obama pirmiausiai privalo tinkamai užbaigti tai, ką pradėjo ir ko nebaigė G. W. Bushas – stabilizuoti Iraką ir Afganistaną. Šio uždavinio įgyvendinimo sėkmei G. Busho administracija paskutiniaisiais savo darbo metais padėjo didžiules pastangas, todėl nesiremti tuo, kas jau pasiekta, būtų neatleistina klaida. Galų gale nutrūktgalviškumas ir radikalus poslinkis į kairę JAV užsienio ir saugumo politikoje būtų pražūtingas pirmiausia toms dviems valstybėms, kuriose savo kraują lieja ne tik JAV, bet ir jos sąjungininkių kariai.

O kalbant apie Jemeną, neabejotina, kad dar vieną karą Artimuosiuose Rytuose JAV visuomenė ir biudžetas pakeltų labai sunkiai. Būtina ieškoti efektyvių alternatyvų, tačiau tik vienos rūšies galios panaudojimas neduos reikiamos naudos. Todėl neatmesčiau galimybės, kad Jungtinės Valstijos naudodamos kompleksines priemones ir nesiveldamos į platesnį konfliktą, kartas nuo karto galėtų pasiųsti savo karinės oro pajėgas paremti Jemeno Vyriausybės kovą prieš šalyje įsikūrusius radikaliuosius islamistus.

Šių dienų civilizacijos

Huntingtonas savo knygoje pateikia pagrindinių septynių (su išlygomis, aštuonių) civilizacinių darinių sąrašą. Remdamasis Arnoldo Toynbee, Williamo H. McNeillo, Carrollo Quigley, Fernando Braudelio ir kitų kultūros istorikų tyrinėjimais jis sudaro visų didžiųjų šiandienos civilizacijų sąrašą.  Glaustai apie jį – šioje, antroje straipsnio apie civilizacijų konfliktą dalyje.

Kinų (Sinic). Beveik visi mokslininkai pritaria kinų civilizacijos, kurios pradžia datuojama vėliausiai nuo 1500 metų prieš Kristų ar galbūt dar anksčiau, egzistavimo idėjai, tačiau išskiriamos dvi kinų civilizacijos. Huntingtonas savo straipsnyje Foreign Affairs žurnale šį darinį vadina konfucianistine, bet vėlesnėje knygoje patikslina vartojamą terminą į Sinic (kiniška), nes šis, anot autoriaus, į savo prasmės lauką įtraukia Kiniją, kaip politinį vienetą, kurio konfucianizmas, neva, neapima. Teisybės vardan čia reikėtų stabtelti. Iškyla dilema – Huntingtono sąmoningumas, sukeičiant vietomis šių sąvokų prasmes. Konfucijus buvo kinas, gyvenęs VI amžiuje prieš Kristų, o jo moralinis-politinis mokymas taip pat buvo ir yra išskirtinai kiniškas. Sąvoka Sinic kiek labiau nurodo į politinį, kultūrinį ir etninį regiono savitumą, tuo tarpu terminas konfucianistinis tą patį reiškinį apibūdina, remdamasis mentalitetu, religine tradicija ir gyvenimo būdu. Tad šis Huntingtono žingsnis, apibrėžiant koncepcijas, atrodo kiek netikslingas.

Japonų. Kai kurie tyrinėtojai neskiria japonų civilizacijos nuo kinų, nes jos, neva, viena nuo kitos atsiskyrė tik apie 100 – 400 metų po Kristaus, nors iki tol buvo viena – kinų civilizacija. Išskirtines sąlygas diferenciacijos procesui suteikė izoliuota Japonijos salyno geografinė padėtis, kuri vėliau tapo ir atskiros kultūros atsiradimo iniciatore bei liudytoja.

Indų (Hindu). Induizmo sukurta savita kultūrinė terpė gyvuoja nuo antrojo tūkstantmečio pr. Kr., o apie tam tikrus atskirus civilizacinius darinius Indostano pusiasalyje galima kalbėti nuo XVI amžiaus pr. Kr. Dabar, nors Indijoje egsiztuoja kelios nemažos skirtingų kultūrų stovyklos, didžiausia jų – musulmonai, induizmas yra dominuojanti religija, stipriai įtakojanti socialines struktūras bei formuojanti savitą kultūrinės identifikacijos lygmenį. Indų civilizacijos įtaka peržengia dabartinės valstybės sienas, savų sekėjų bendruomenes turėdama kaimyniniuose, kitų kultūrų dominuojamuose regionuose.

Islamo. Huntingtonas pastebi, jog islamo civilizacijos egzistavimas tarp visų įtakingiausių pasaulio kultūrologų nėra kvestionuojamas. VII amžiaus pradžioje Arabijos pusiasalyje atsiradusi nauja religija karo žygių pagalba greitai pasklido kone visomis geografinėmis kryptimis – Šiaurės Afrikos, Pirėnų pusiasalio, Artimųjų Rytų, Vidurio, Pietų bei  Pietryčių Azijos. Dėl tokio plataus geografinio spektro islamas neišvengė pirminės religijos formos variacijų. To įtakotos susiformavo atskiros arabų, persų, turkų ir malajų subcivilizacijos.

Ortodoksų. Didžiosios krikščionybės schizmos į Vakarus ir Rytus, pastarosios tūkstantmetė bizantiškoji tradicija, keletą šimtų metų trukusi mongolų, totorių okupacija, biurokratinis despotizmas bei apribota Renesanso, Reformacijos ir Švietimo sąjūdžių įtaka lėmė, jog Rytų Europoje ir priešakinėje Azijoje susiformavo Vakarų civilizacijai kultūriškai alternatyvi terpė.

Vakarų. Sutartinai tvirtinama, jog ši civilizacija iškyla kažkur tarp 700-ųjų – 800-ųjų metų po Kristaus gimimo, nors realiai vakarietiška tampa tik XI amžiuje, po rytų ir vakarų krikščionių atsiskyrimo. Vienas svarbiausių bruožų, kurie skiria Vakarų civilizaciją nuo kitų yra jos išskirtinai įtakinga klasikinės civilizacijos bei krikščionybės palikimo sintezė, kuri, beje, palietė tiek islamą, tiek ir Ortodoksus, tačiau tas poveikis buvo nepalyginamai silpnesnis.

Lotynų Amerikos. Nors daug kas ją laiko viena iš Vakarų subcivilizacijų, kiek skirtinga istorinė-kultūrinė praeitis ir skaitlinga populiacija duoda pagrindo laikyti šią kultūrinę visumą savarankiškai besivystančiu civilizaciniu dariniu.

Afrikos. Absoliuti dauguma civilizacijų tyrinėtojų, išskyrus, galbūt, Braudelį, neišskiria šios civilizacijos kaip atskiro vieneto. Vis dėlto priskirti Afriką, o ypač Juodąją, prie kurios nors kitos egzistuojančios kultūrinės terpės yra labai sudėtinga. Nepriskyrimas automatiškai reiškia, jog Afrikos sritis žemiau Sacharos sudaro atskirą kultūrinį darinį, nors dėl menko modernių technologijų įsisavinimo ir vartojimo lygio, labai neaiškios politinės struktūros ir žemo solidarumo ar identifikacijos laipsnio, Juodąją Afriką vadinti civilizacija daugeliui neapsiverčia liežuvis.

Kalbėdamas apie civilizacijas bei kiekvienos jų genezę, Huntingtonas pabrėžia keletą dalykų. Žmonių gyvenimo būdas grįstas tradicinėmis vertybėmis, normomis, institucijomis bei savitas mąstysenos kelias, perduodamas iš kartos į kartą, suformuoja savotišką visuomenės funkcionavimo modelį. Fundamentalus kone kiekvienos šiuo metu egzistuojančios kultūros ar civilizacijos komponentas yra religija. Kultūrų tyrinėtojas britas Christoperis Dawsonas yra pastebėjęs, jog „didžiosios religijos paklojo pamatus, ant kurių rymo didžiosios civilizacijos“. Tai yra paprastas istorinis faktas, kurį galima patikrinti  peržvelgus prieš tai pateiktą civilizacijų sąrašą.

Civilizacijų konflikto implikacijos Vakarams

Būdamas Vakarų pasaulio žmogus, Huntingtonas savo dėmesį telkia į patarimus kaip civilizacijų konflikto priešaušryje turėtų elgtis Vakarai. Jis tvirtina, jog svarbu gerai atskirti trumpalaikę naudą ir ilgalaikį sureguliavimą. Jei turėsime galvoje trumpalaikę naudą, tai Vakarų interesai reikalauja:

• Stiprinti savos civilizacijos bendradarbiavimą ir vienybę, visų pirma tarp Europos ir Šiaurės Amerikos;
• Integruoti į Vakarus Rytų Europos ir Lotynų Amerikos šalis, kurios kultūriškai yra labai artimos Vakarams;
• Palaikyti ir plėsti bendradarbiavimą su Rusija ir Japonija;
• Neleisti vietiniams civilizacijų konfliktams pavirsti dideliais karais;
• Apriboti kinų ir islamo šalių karinės galios augimą;
• Lėčiau mažinti Vakarų karinę galią ir išsaugoti jų karinę persvarą Rytų ir Pietryčių Azijoje;
• Naudotis kinų ir islamo šalių konfliktais bei nesutarimais;
• Palaikyti kitų civilizacijų atstovus, kurie simpatizuoja Vakarams, jų vertybės ir interesams;
• Stiprinti tarptautinius institutus, atspindinčius ir įteisinančius Vakarų interesus ir vertybes bei pritraukti į juos ne tik Vakarų šalis.

Ilgalaikėje civilizacijų konflikto sureguliavimo perspektyvoje Huntingtonas Vakarams siūlo nepamiršti, jog ne tik jų civilizacija gali būti moderni. Šį faktą kol kas geriausiai įrodo Japonijos pavyzdys. Akivaizdu, kad norint modernizuoti šalį ar civilizaciją, visai nebūtina tuo pat metu priimti visas Vakarų vertybes. Huntingtonas straipsnyje The Clash of Civilizations? rašo, kad „ne Vakarų civilizacijos ir ateityje mėgins tapti turtingos, gauti technologijų, įrengimų, ginklų, įgyti kvalifikacijos – visa tai, kas priklauso sąvokai tapti šiuolaikiškos. Tuo pat metu jos stengsis suderinti modernizavimą su savomis tradicinėmis vertybėmis ir kultūra. Jų ekonominė galia didės, o atsilikimas nuo Vakarų mažės. O Vakarai turės vis daugiau ir daugiau skaitytis su tomis civilizacijomis, artimoms savo galia bet gana smarkiai besiskiriančioms savo vertybėmis ir interesais. [...] Vakarai privalės giliaus suprasti religinius bei filosofinius tų civilizacijų pagrindus. Jie turės suprasti, kaip tų civilizacijų žmonės supranta savo interesus. Reikės rasti Vakarų ir kitų civilizacijų panašumus, nes artimiausioje ateityje neatsiras vieninga universali civilizacija. Atvirkščiai, pasaulis susidės iš nepanašių civilizacijų, ir kiekvienai teks mokytis sugyventi su visomis kitomis.“

Didžiausia kliūtis Vakarams įgyvendinti šiuos priesakus gali tapti jų pačių vidiniai prieštaravimai. Tai ypač aktualu kalbant apie išsiskyrusius Jungtinių Valstijų bei Europos požiūrius į tarptautinės politikos procesų reguliavimo metodus pasibaigus Šaltajam karui. Kitas amerikiečių mokslininkas, akademikas Robertas Kaganas savo knygoje Of Paradise and Power: America and Europe in the New World Order (Apie rojų ir galią, Amerika ir Europa naujoje pasaulio tvarkoje) rašo, jog „1989 m. išnyko ne tik bendras sovietinis priešas ir ne tik būtinybė vieningai veikti bendroje gynybos sistemoje. Išnyko ir didžioji vadinamųjų Vakarų darnos ir vienybės gynimo bei stiprinimo strategija, kuria buvo vadovaujamasi abiejuose Atlanto pusėse. [...] neišardoma liberaliosios Vakarų tvarkos vienybė bei sėkmė nusakė ir patį pergalės Šaltajame kare apibrėžimą.“

Šaltojo karo metais po amerikiečių sukurtu karinės apsaugos skydu Europoje ėmė megztis nauja pasaulio suvokimo strategija. Susiformavusios šiltnamio sąlygos davė pradžią poststruktūralistiniam sąjūdžiui, vėliau išsivysčiusiam į ištisą postmodernistinę filosofiją, kurios mastymo normomis persisunkė kone visas (Vakarų) Europos politinis elitas. Kagano žodžiais tariant „Europa nusigręžia nuo galios arba, formuluojant tai kiek kitaip, peržengdama galią, ji juda į uždarą įstatymų, taisyklių, tarptautinių derybų ir tarptautinio bendradarbiavimo pasaulį. Ji žengia į poistorinį taikos ir santykinės gerovės rojų, į Kanto „amžinosios taikos“ karalystę.“

Europietiško, taip vaizdžiai Richardo Rorty aprašyto, liberalaus ironiko požiūris į tarptautinius santykius labai skiriasi nuo vis dar klasikinio liberalizmo padiktuotų ir universalizmu besivadovaujančių Jungtinių Valstijų užsienio politikos gairių. Kaganas rašo, jog „Jungtinės Valstijos ir toliau murkdosi istorijoje operuodamos savo galia anarchiniame Hobbeso pasaulyje, kur tarptautinės normos ir taisyklės nėra patikimos, kur tikrasis saugumas ir liberaliosios tvarkos plėtra vis dar priklauso nuo turimos karinės galios ir jos panaudojimo.“

Nei vienas (Europos reliatyvusis), nei kitas (Jungtinių Valstijų universalusis) tarptautinių procesų aiškinimo modelis neatitinka civilizacijų konflikto sureguliavimo strategijos. Taigi Huntingtonas ironiškai perfrazuodamas Francis Fukuyama įvestą sąvoką teigia, jog istorija baigiasi mažiausiai vieną kartą arba, paprastai kiek dažniau kiekvienos atskiros civilizacijos istorijoje. Kuomet tam tikra civilizacija pasiekia universalaus būvio fazę (Quigley suformulavo septynių civilizacijos gyvenimo tarpsnių modelį – mixture, gestation, expansion, age of conflict, universal empire, decay, invasion), jos žmonės ima akinti tai, ką Arnoldas Toynbee vadino „nemirtingumo miražu“, ir tuo pat metu jie pradeda tikėti esantys paskutinė ir tobuliausia žmonių visuomenės forma. Panašūs dalykai istorijoje ištiko Romos imperiją, Arabų kalifatą, Didžiųjų mongolų imperiją ir Otomanų imperiją.

Susipažinus su problema kyla klausimas – ką šiuo metu veikia Vakarai, kai visos kitos civilizacijos stiprina savo individualią tapatybę „grįždamos prie savo šaknų“? Atsakymas nėra aiškiai apibrėžiamas dėl savo paties dvilypės prasmės. Panašu, kad pas mus savaime suprantamais laikomus visuotinės tolerancijos ir asmens teisių principus Vakarai, kaip ir prieš keletą šimtų metų, toliau plėtoja visais azimutais, kartais privesdami juos iki postmodernaus absurdo. Skirtumas tik tas, kad tai, kas XIX amžiuje daroma regioniniu, t.y. europiniu mastu, dabar vykdoma pasauliniu lygmeniu, minėtų pastangų rezultatą pristatant trečiojo pasaulio šalims kaip nemokamą labdarinę sriubą. Kitaip tariant, per ypač trumpą laiką yra bandoma urmu, praleidžiant daugelį organiškai svarbių istorinės raidos etapų, supažindinti kitų pasaulio kultūrų atstovus su tūkstantmetine savos civilizacijos patirtimi ir iš jos išsirutuliojusiu gyvenimo būdu bei savitomis europiečių elgsenos formomis. Reikia pastebėti, kad ši kitų šalių žmonių integracijos/inkultūracijos metodika Vakarų Europoje kelia vis daugiau religinių ir rasinių problemų net savų valstybių viduje.

Jungtinės Valstijos savo užsienio politiką vis dar grindžia klasikinio liberalizmo kanonais. Jų tikslas šiuo metų turėtų skambėti taip – pasaulis turi priimti liberalia demokratija ir individo teisėmis grįstas vertybes, nes jos yra pačios geriausios ir teisingiausios, ką iki šiol yra pavykę sukurti žmogui. Šią žinią pasaulio tautoms amerikiečiai yra linkę nešti geruoju, tačiau jeigu „vaduojamieji“ nepasiduoda ir laikosi savųjų tradicinių vertybių, prieš juos galima panaudoti ir prievartą. Tai pakankamai tiksliai iliustruoja karas Afganistane bei Irake. Savo kultūros skiepijimo veiksmai, vis dažniau įvardinami kaip amerikiečių (Vakariečių) kultūrinis imperializmas, paprastai yra traktuojami kaip arogantiškas savų pranašumų demonstravimas ir ne retu atveju susilaukia atvirai priešiškų akcijų, kurios kartais netgi perauga į smurto aktus. Įdomu pastebėti, jog universalizmas, būdamas pagrindinis Jungtinių Valstijų užsienio politikos metodas bei tikslas, Amerikos vidaus rinkoje tampa pasibaigusio galiojimo preke. Affirmative action politika, nesibaigiantys žmogaus teisių, emancipacijos bei politinio korektiškumo diskursai artina amerikietiškąją vidaus politiką prie europietiškosios ir tuo pačiu skelbia apie prasidėjusią civilizacijos gedimo (decay) stadiją. Kaip pastebi Huntingtonas, multikultūrinės Jungtinės Valstijos greitai gali tapti Jungtinėmis Tautomis.

Lygiai tą patį galima pakartoti ir Europos atžvilgiu – įsivyravusios kairiosios politinės jėgos labai atsargiai vertina bet kokius artimesnius ryšius su „kapitalistine“ Amerika ir nenuostabu, jog  greitai rado bendrą kalbą su islamistais, su kuriais bendrai puoselėja anti-amerikietiškąsias nuotaikas. Toks aktyvus bendradarbiavimas su išorės jėgomis verčia suabejoti Vakarų egzistencijos perspektyva. Marksistai skelbia – „proletariatas neturi tėvynės“. Šiuo atveju ne tiek tėvynės, o kiek kultūros, tradicinio paveldo. Quigley teigia, jog civilizacijos gedimo fazę maino invazijos stadija. Tai įvyksta kada civilizacija nepajėgi savęs apginti, iš esmės, dėlto kad ji pati to nenori daryti, tampa patraukliu grobiu barbarų antpuoliams, kurie paprastai būna kilę iš kitos, kur kas jaunesnės bei energingesnės civilizacijos.

]]> http://www.politologas.lt/2009/11/02/civilizaciju-konfliktas-the-west-versus-the-rest/feed 14 http://www.politologas.lt/2009/10/27/civilizaciju-konfliktas-naujas-konfliktu-aiskinimo-budas http://www.politologas.lt/2009/10/27/civilizaciju-konfliktas-naujas-konfliktu-aiskinimo-budas#comments Tue, 27 Oct 2009 09:46:53 +0000 Algirdas Kazlauskas http://www.politologas.lt/?p=971 Prieš keletą metų kolega Justas Šireika šiame tinklarštyje trumpai pristatė garsaus amerikiečių mokslininko Samuelo P. Huntingtono teoriją apie tarptautiniuose santykiuose įvykusius pokyčius pasibaigus Šaltajam karui. Nusprendžiau dar kartą, šįsyk kur kas plačiau, apžvelgti Lietuvoje nederamai, tarytum sąmoningai, ignoruojamą žymaus mokslininko teoriją. Dėl to iš naujo įžiebti viešą diskusiją apie aktualią pasaulinę problemą, mano supratimu, yra labai svarbu. Pristatau poros dalių straipsnių sekvenciją.

Civilizacijų konflikto idėja nėra vieno asmens intelektualinio kūrybinio darbo vaisius. Pradinį ir tiksliausią šios teorijos apibrėžimą yra pateikęs Harvardo profesorius Samuelas Phillipsas Huntingtonas. Pirmasis bandymas pasauliui pristatyti susistemintą naujos tarptautinės santykių analizės paradigmą buvo straipsnis The Clash of Civilizations?, 1993 metais publikuotas Foreign Affairs žurnale. Verta atkreipti dėmesį, jog dar prieš keletą metų garsus amerikiečių istorikas, Princetono universiteto dėstytojas, Bernardas Lewis savame straipsnyje The Roots of Muslim Rage (Musulmonų įniršio šaknys) irgi išdėstė keletą pagrindinių galimo civilizacijų konflikto priežasčių, atsirandančių dėl skirtingo Vakarų ir daugelio kitų civilizacijų atstovų požiūrio į politikos racionalizaciją (tai daugiausia apima religijos įtakos svarbą valstybių priimamiems sprendimams). Tačiau reikia paminėti faktą, jog Huntingtono straipsnis sukėlė žymiai didesnį išdėstytos teorijos šalininkų ir kritikų ažiotažą, nei bet kuris kitas, išspausdintas tame pačiame žurnale nuo pat Antrojo pasaulinio karo metų.

Atsakydamas į gausybę kritinių straipsnių jo iškeltos idėjos atžvilgiu, Huntingtonas tame pačiame Foreign Affairs žurnale po keleto mėnesių publikavo naują savo darbą, kuriame pasistengė atremti priešininkų paleistas kritikos strėles – If Not Civilizations, What? (Jei ne civilizacijos, tai kas?).  Įkvėptas dėmesio (tiek teigiama, tiek neigiama prasme) savo iškeltai idėjai, Huntingtonas 1996 metais šia tema išleido knygą The Clash of Civilizations and the Remarking of World Order (Civilizacijų konfliktas ir pastabos apie pasaulio tvarką), taip jis pateikė labiau struktūruotą bei kur kas detalesnę savo minties poziciją, nei tą darė neorganizuoti jos kritikai, nesugebėdami išlieti pamatų realiai tarptautinių santykių analizės alternatyvai.

Savo straipsniuose ir knygoje Huntingtonas, iš esmės, nagrinėja tą pačią problemą. Pasinaudodamas įvairų humanitarinių ir socialinių mokslo sričių atstovų įžvalgomis jis bando sumodeliuoti tam tikrus tarptautinės sistemos dėsnius, kuriais, jo manymu, valstybės sąmoningai arba nesąmoningai vadovaujasi pasaulinės politikos arenoje pasibaigus Šaltojo karo epochai. Politinis mąstytojas lygina valstybių elgsenos ypatumus sprendžiant vienokius ar kitokius užsienio politikos klausimus, analizuoja šių valstybių istorinę tarpusavio santykių raidą bei sociokultūrinę terpę, kurioje vystėsi ir formavosi jų visuomenės.

Stambiausi konfliktai moderniaisiais laikais vykdavo tarp labiausiai besiskiriančių geopolitinių vienetų. Po 1648 metais Vestfalijos taikos, sukūrusios moderniąją tarptautinę sistemą, konfliktai tarp šalių paprastai vykdavo tik dėl įvairių suverenų norų praplėsti savo valdomą teritoriją, padidinti gyventojų skaičių, taip sustiprinant savo ekonominę galią. Imperatorių priesaikos formulė semper Augustus, allezeit Mehrer des Reiches (visad Augustas, visad  imperijos didintojas) puikiai atspindėjo visų to meto suverenių valdovų aspiracijas.

Bėgant laikui, keičiantis intelektualinėms madoms, konfliktų priežastys po truputėlį keisdavo vienos kitas. Tarkime, XVII amžiuje karai vyko ginant savo valdovo vėliavą, herbą bei garbę nuo svetimų valdovų ir už juos kariaujančių samdinių, tuo tarpu XIX amžiuje tarptautinės sistemos konfliktai įgijo stiprų etninį atspalvį. Didžioji Prancūzijos revoliucija pradėjo naujo tipo konfliktų erą – karus tarp suverenių arba suverenumo siekiančių tautų. Buvo kariaujama už savo tautą prieš, struktūriškai daugmaž lygiai tokias pat, tačiau etniškai, svetimas tautas. Minimas etapas tarptautiniuose santykiuose užpildė tarptautinių santykių erdvę iki pat Pirmojo pasaulinio karo pabaigos.

Po Pirmojo pasaulinio karo didžiosios galybės savo tarpusavio skirtumus ėmė akcentuoti politinės ideologijos lygmenyje, tokiu būdu bandydamos identifikuotis bei konsoliduoti savus piliečius kovai prieš kitos ideologijos išpažinėjus. Komunistinė revoliucija Rusijoje konfliktų sezoną atidarė politinių ideologijų lygmenyje. Šiame fone ypač išsiskyrė komunizmo, nacionalsocializmo/fašizmo, ir liberaliosios demokratijos srovės, ideologinėmis perskyrų linijomis suskaldžiusios XIX amžiuje daugiau mažiau vieningą Vakarų civilizaciją į tris geopolitinius regionus – atitinkamai – Eurazijos, Vidurio Europos ir Vakarų Europos/Šiaurės Amerikos transatlantinį regioną. Po Antrojo pasaulinio karo, kai buvo sulaužyta Berlyno-Romos ašis, pasaulyje pusei amžiaus liko du ideologinės priešpriešos poliai. Šaltojo karo metais jie sutapo su to meto Rytų ir Vakarų geopolitinėmis supergalybėmis – komunistine Rusijos imperija ir Jungtinių Amerikos Valstijų vadovaujamu Laisvuoju pasauliu.

Žlugus SSRS propaguotam komunizmo mitui Šaltojo karo pabaigoje, geopolitinių vienetų ideologinės perskyros prarado prasmę. Taip senosios tvarkos mechanizmas buvo nustumtas užribin. Naujai iškilusioms pasaulio, taip pat kaip ir regioninėms galybėms, teko ieškoti kitokios identifikacijos, pagal kurią būtų galima atpažinti sau kylančias grėsmes  ir įtvirtinti savo padėtį tarptautinėje arenoje. Šio fenomeno fone atsirado civilizacijų konflikto teorijos modeliavimo galimybė. Būtina pastebėti, kad po Šaltojo karo vykę politiniai procesai tarptautiniuose santykiuose kaip tik ir paskatino Huntingtoną suformuluoti naują konfliktų lygmens koncepciją. Ūmiai pakitęs konfliktų pobūdis buvo toks akivaizdus, kad jo nepastebėti galėjo tik senosios paradigmos užhipnotizuoti ir nuo jos niekaip pasitraukti negalintys politiniai teoretikai. Huntingtono manymu, ideologinę priešstatą tarp šalių pakeitė civilizacinė priešstata, kurios esmę sudaro religinė-kultūrinė tapatybė.

Antras svarbus reiškinys postsovietiniame tarptautinių santykių raidos etape, kurį pastebi Huntingtonas yra tas, jog iki tol moderniojoje istorijoje tarptautiniai konfliktai vykdavo tik tarp valstybių, kurios vienaip ar kitaip buvo susijusios su Vakarų civilizacija. Williamas Lindas juos taikliai įvardino kaip Vakarų pilietinius karus. Tai reiškia, jog tarptautinių santykių istorijoje įvyko naujas fundamentalus pokytis, iš principo įtakojęs naujos kariavimo etikos susiformavimą. Prieš tai konfliktams daugiausia vykstant tik tarp vakarietiškos civilizacijos valstybių, karo meno bei diplomatijos metodai buvo grįsti vertybėmis, kilusiomis iš krikščioniškosios pasaulėžiūros paveldo. Naujoje tarptautinėje sistemoje, peržengus XXI amžiaus slenkstį, radikaliai pasikeitė konfliktų pobūdis. Jų dalyviai netradiciškai persigrupavo, nes į pirmą planą iškilo naujos pasaulinės galybės, reprezentuojančios skirtingas pasaulio civilizacijas. Dėl šių priežasčių netrukus akivaizdžiai pradėjo kisti ne tik karo etika, bet ir tarptautinės diplomatijos standartai. Šiomis dienomis vienas ryškiausių to pavyzdžių, ko gero, yra kai kuriose vadinamojo trečiojo pasaulio šalyse kilę radikalių judėjimų mėginimai savo problemas spręsti smurtiniais, o kai kada netgi atvirai teroristiniais metodais.

Kita reikšminga priežastis sukėlusi naujų konfliktų atmainą šiuolaikiniame daugiapoliame pasaulyje yra Vakarų šalių nepamatuotas siekis globaliniu mastu išlaikyti dominuojantį statusą kariniame, ekonominiame ir, kas ypatingai svarbu, kultūriniame-vertybiniame lygmenyje. Vakarai, po Šaltojo karo nors ir praradę politinę vienybę, vis dar tiki gebantys kontroliuoti, reguliuoti bei įtakoti visų kitų pasaulio šalių tarpusavio santykius (Huntingtonas greta identifikacijos formulės the West netgi įveda gražiu sąskambiu pasižymintį, tačiau aiškiai menkinančiu atspalviu padengtą terminą the Rest).

Inertiškas, kartais net įkyrus, savosios vystymosi paradigmos pervertinimas, vertybinio Vakarų neklystamumo mitas ir tikėjimas universaliu savojo gyvenimo būdo tinkamumu visų kitų kultūrų žmonėms vis labiau stumia Vakarus į nepavydėtiną padėtį. Ir iki tol santykinai sėkmingai jų vykdyta globalizacija, liberaliosios demokratijos principų skleidimas, į beatodairišką pramonės augimą orientuota ekonomika bei neriboto vartojimo kultas, postideologiniame amžiuje patiria vis didėjantį pasipriešinimą ne tik kituose pasaulio regionuose, bet ir pačių Vakarų dabar jau multikultūrinėje visuomenėje. Be to, nereikia užmiršti, ir viename, ir kitame konfliktų kontekste, reakcija į Vakarų išpažįstamas universalistines vertybes nėra vienareikšmė: paprastai politiškai nuosaikias fundamentalistines orientacijas čia derėtų aiškiai atskirti nuo radikalių ekstremistinių. Pirmieji akcentuoja akliną atsiribojimą nuo vakarietiškų vertybių ir grįžimą prie savųjų šaknų, tuo tarpu, antrieji savo problemas siūlo spręsti kovodami prieš Vakarų „imperializmą“. Situacija dar labiau komplikuojasi, kuomet tiesiogiai neišprovokuotų ir akivaizdžiai neadekvačių (patirtų nuoskaudų atžvilgiu), smurtinių išpuolių prieš Vakarų civilizacijos simbolius, kitų civilizacijų šalių visuomenės ne tik nepasmerkia, bet, neretu atveju, atvirai palaiko.

Kai kuriems Huntingtono teorijos kritikams nepatinka, jog jis neva eskaluoja valstybių įtakos nublankimo tendencijas, svarbiausią vaidmenį ateities konfliktų reguliavimui atiduodamas civilizaciniams junginiams. Dažnai pamirštama, jog autorius akcentuoja faktą, kad pagrindiniai pasaulinės politikos subjektai išliks tautinės valstybės. Tuo pat metu autorius pabrėžia, jog jos nebesielgs kaip tarpusavyje visiškai nepriklausomi vienetai, o laikysis bendros, civilizacinės priklausomybės padiktuotos pozicinės strategijos. Pasaulis nebebus padalintas taip, kaip iki šiol buvo, į tris dalis, t.y. tris Pasaulius, kiekvieną iš jų sudarant ir klasifikuojant pagal atskirų valstybių pragyvenimo lygį bei ekonominį pajėgumą. Kur kas labiau tikėtina, jog svarbiausios pasaulio šalys bus grupuojamos pagal savo kultūrinį identitetą. Šiuo metu yra septynios arba kitais skaičiavimais, aštuonios skirtingos stovyklos.

Huntingtonas originaliai plėtoja Henry Kissingerio mintį, kuri teigia, jog po Šaltojo karo epochos tarptautinėje arenoje iškils (arba jau iškilo, nes cituojama knyga yra parašyta daugiau kaip prieš dešimtmetį) šeši pagrindiniai galios suverenai (Jungtinės Valstijos, Europa, Kinija, Japonija, Rusija bei Indija), kurie atstovauja penkioms skirtingoms civilizacijoms. Greta to, islamo šalių geostrateginė padėtis, didžiuliai energetiniai resursai ir vis auganti populiacija jas taip pat daro pastebimu pasaulinės politikos veikėju. Tokia situacija tiesiog perša išvadą, jog Šaltojo karo metu egzistavusią supergalybių tarpusavio konkurenciją ideologiniu pagrindu keičia supergalybių konkurencija civilizaciniu pagrindu.

Bandydamas pagrįsti šį savo pastebėjimą Huntingtonas pateikia keletą pavyzdžių, kuo skiriasi paprasti etniniai konfliktai nuo civilizacinių konfliktų, kurių eskalavimas gali suketi plataus masto keleto ar daugiau pasaulio valstybių tarpusavio konfrontaciją. Smurtas Somalyje tarp atskirų valdančiųjų klanų arba hutų bei tutsių kova Ruandoje geriausiu atveju gali įtakoti keleto artimiausių kaimynų diplomatinių santykių pokyčius. Tuo tarpu buvusios Jugoslavijos karas sujaudino daugelio tiek Europos, tiek ir Azijos tautų širdis. Tautų, kurios stojo ginti (vienokiomis ar kitokios priemonėmis) skirtingų konfliktuojančių pusių. Vakarai, nors ir dėdamiesi esantys neutralūs konflikto reguliuotojai, didžiausias pastangas dėjo į etninių kroatų interesų apsaugą. Rusijos diplomatinis korpusas savo ruožtu stojo ginti serbų, na, o Saudo Arabija, Turkija, Iranas ir Libija humanitarine pagalba bei ginklais stengėsi aprūpinti Bosnijos musulmonus.

Iš nūdienos civilizacinio konflikto egzistavimo pavyzdžių galima išskirti iki šiol neišspręstus nesutarimus tarp etninių albanų daugumos bei serbų mažumos buvusioje Kosovo provincijoje, dabar jau tarsi ir nepriklausomoje valstybėje. Tolimesnės Kosovo klausimo perspektyvos tebekelia didelį tarptautinės bendruomenės dėmesį. Ir vėl galima priminti, jog priešingose barikadų pusėse sėdi skirtingų civilizacijų atstovai. Po 2001 metų rugsėjo 11-tosios išpuolių prasidėjęs amerikiečių karas prieš terorizmą, kuris vėliau išsirutuliojo į karinius konfliktus Afganistane ir Irake, taip pat turi gana stiprią civilizacijų susidūrimo teorijos potekstę.

Huntingtonas pastebi, jog spartėjantis ekonominis regionalizmas plečiasi ne bet kaip, o tarytum paisydamas kultūrinio tapatumo ribų. Tarp šalių, priklausiančių skirtingoms civilizacijoms sudarytos sąjungos (tokios kaip ASEAN, APEC ar NAFTA) turi kur kas mažiau galimybių išlikti efektyvios nei Europos Sąjunga, Mercosur ar Andų Paktas. Ilgametis Turkijos narystės Europos Sąjungoje atidėliojimas taip pat rodo vakariečių nenorą musulmonus įsileisti į savo kiemą. Po naujojo dešiniųjų pažiūrų Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy išrinkimo valdžion atrodo, jog šis klausimas, tapo apskritai išbrauktas iš ES darbotvarkės.

Bus tęsinys.