Iš kur visi šie niekai, apie kuriuos šįryt girdėjote – feministė  auka, gėjų teisių judėjimas, išgalvota statistika, perrašyta istorija, melas, reikalavimai ir visa kita – iš kur visa tai kilo? Pirmą kartą istorijoje amerikiečiai turi bijoti to, ką jie sako, rašo ir galvoja. Jie turi bijoti netinkamai pavartoto žodžio, žodžio, pasmerkto kaip įžeidžiančio, netaktiško, rasistiško, seksistiško ar homofobiško.

Mes esame stebėję kitas valstybes, ypač šiame šimtmetyje, kuriose vyko kažkas panašaus. Visada žvelgėme į jas su užuojautos ir, tiesą sakant, su šiokios tokios atrakcijos mišiniu, nes mus priblokšdavo tai, kaip žmonės galėjo nebesuvaldyti padėties, jog galų gale imtų bijoti savo vartojamų žodžių. Tačiau tokią padėtį turime ir savo šalyje. Pirmiausia tai įsigalėjo universitetų teritorijose, kol galiausiai išsiplėtė iki visuomeninio lygmens. Iš kur tai atėjo? Ir kas tai yra?

Mes tai vadiname „politiniu korektiškumu“. Pastarasis pavadinimas atsirado kaip kažkoks juokelis, tiesiog kaip komiksas, ir iki šiol mes vis dar jį vertiname pusiau rimtai. Tačiau, tai mirtinai rimta. Tai yra didžioji šio šimtmečio liga, liga, kuri nusinešė dešimtis milijonų gyvybių Europoje, Rusijoje, Kinijoje ir visame kitame pasaulyje. Tai – ideologijos liga. Politinis korektiškumas nėra juokingas. Politinis korektiškumas yra mirtinai rimtas.

Jei pažvelgtume į jį analitiškai-istoriškai, greitai atrastume, kas tai iš tikrųjų. Politinis korektiškumas yra kultūrinis marksizmas. Marksizmas iš ekonominių sąvokų išverstas į kultūrines. Jo pradžia yra ne septintasis dešimtmetis kartu su hipiais ir judėjimu už taiką, o Pirmasis pasaulinis karas. Jeigu palygintume pagrindines politinio korektiškumo dogmas su klasikiniu marksizmu, analogijos taptų akivaizdžios.

Pirmiausia, abi yra totalitarinės ideologijos. Niekur kitur taip aiškiai neasiskleidžia totalitarinė politinio korektiškumo prigimtis kaip universitetuose, kurių dauguma šiuo metu tampa mažosiomis šiaurės korėjomis. Jų studentai ar fakulteto bendradarbiai, drįstantys peržengti bet kurią liniją, nubrėžtą feminisčių ar homoseksualų teisių aktyvistų, vietinių juodaodžių ar lotynų amerikiečių, ar bet kurių kitų šventųjų „aukų“ grupių, aplink kurias politinis korektiškumas sukasi, greitai susiduria su teisinėmis problemomis. Jiems pateikiami oficialūs kaltinimai ir skiriamos bausmės universiteto sistemos viduje. Tai yra trumpas žvilgsnis į ateitį, kurią politinis korektiškumas žada visai mūsų nacijai.

Išties, visos ideologijos yra totalitarinės, nes ideologijos esmė (norėčiau pabrėžti, jog konservatizmas yra teisingai suprantamas kaip neideologija) yra paimti tam tikrą filosofiją ir tarti, kad šios filosofijos pagrindu kai kurie dalykai privalo būti tiesa. Pavyzdžiui, visa mūsų kultūros istorija tėra moterų priespaudos istorija. Kadangi realybė tam prieštarauja, ji turi būti uždrausta. Verčiama gyventi melu. Kadangi žmonės tam priešinasi – juk jie natūraliai naudoja savo akis ir ausis pažvelgti ir pasakyti: „Palauk truputį. Tai netiesa. Aš nemanau, kad tai yra tiesa“, – tai valstybės galia turi būti panaudota gyvenimo melu įteisinimui. Štai kodėl ideologija nuolat kuria totalitarinę valstybę.

Antra, politinio korektiškumo kultūrinis marksizmas, kaip ir ekonominis marksizmas, turi vieną veiksnį, paaiškinantį istoriją. Ekonominis marksizmas teigia, kad istoriją determinuoja tie, kam priklauso gamybos priemonių nuosavybė. Savo ruožtu kultūrinis marksizmas, arba politinis korektiškumas, teigia, kad visa istorija yra determinuota jėgos, kurios pagalba vienos klasės, apibrėžiamos rasės, lyties ir t.t. sąvokomis, primeta valdžią kitoms klasėms. Niekas kitas nerūpi. Visa literatūra, tiesą sakant, yra apie tai. Viskas praeityje vyko būtent dėl to.

Trečia, klasikiniame ekonominiame marksizme kai kurios klasės, pavyzdžiui, darbininkai ir valstiečiai, laikomos a priori „gerosiomis“, tuo tarpu kitos klasės, tarkime buržuazija, laikomos blogiu. Politinio korektiškumo kultūriniame marksizme tam tikros grupės yra „geros“: feministės moterys (žinoma, kad visos moterys turi būti feministes, ne feministės moterys paprasčiausiai „neegzistuoja“), juodaodžiai, lotynų amerikiečiai, homoseksualai. Šios klasės apibrėžia save kaip „aukas“ ir todėl automatiškai yra geros, nepaisant to, ką jos daro. Analogiškai baltieji vyrai yra apibrėžiami kaip „blogieji“, taip tapdami lygūs buržuazijai ekonominiame marksizme.

Ketvirta, tiek ekonominis, tiek kultūrinis marksizmas remiasi nusavinimu. Kai klasikiniai marksistai – komunistai – užgrobė Rusiją, jie eksproprijavo buržuaziją, nusavino jų nuosavybę. Panašūs procesai vyksta, kai kultūriniai marksistai užvaldo universitetus – šie eksproprijuojami, pasinaudojant tokiais dalykais kaip įstojimo kvotos. Baltasis studentas yra eksproprijuojamas, kai turėdamas aukštesnę kvalifikaciją yra nepriimamas vietoje juodaodžio ar lotynų amerikiečio, kuris neturi reikiamos kvalifikacijos. Ir išties, pozityvioji diskriminacija (angl. affirmative action) šiandieninėje visuomenėje yra ekspropriacijos sistema. Todėl ekspropriacija yra principinis įrankis abejoms marksizmo formoms.

Galiausiai abi atšakos turi analizės metodus, kurie automatiškai duoda reikiamą atsakymą. Klasikiniam marksizmui – tai marksistinė ekonomika. Kultūriniam marksizmui – dekonstrukcija. Dekonstrukcija iš esmės paima bet kurį tekstą, pašalina visą jo prasmę ir įkelia bet kurią norimą. Todėl mes, tariamės maną, kad visi Šekspyro darbai yra apie moterų priespaudą, o Biblija turinį sudaro lytiškumas ir seksizmas. Šie pavyzdžiai atskleidžia, kad šiais laikais viskas gali tapti naudos šaltiniu, o tai savo ruožtu  tik įrodo, jog „visa istorija yra apie klases, kurių vienos jėga slopina kitas“. Todėl tarp klasikinio marksizmo, kuris mums atpažįstamas iš senosios Sovietų Sąjungos, ir kultūrinio marksizmo, kurį šiandien identifikuojame kaip politinį korektiškumą – paralelės daugiau nei akivaizdžios.

Bet šios paralelės nėra atsitiktinės. Ir jos neatsirado iš niekur. Politinis korektiškumas turi istoriją, kuri yra kur kas ilgesnė nei pamanytų  dauguma žmonių, nepriklausančių mažam akademiniam sluoksniui, studijavusiam šias problemas. Ir ši istorija prasideda, kaip jau minėjau, Pirmuoju pasauliniu karu, lygiai kaip ir dauguma šiandieninių mus žlugdančių patologijų.

Marksistų  teorija teigė, kad prasidėjus visuotiniam Europos karui (kaip, kad jis 1914 metais ir prasidėjo), darbininkų klasė visame Senajame žemybe turės sukilti nuversti buržuazines vyriausybes, nes patys darbininkai, nepaisant nacionalinių skirtumų, tarpusavyje turėjo daugiau bendro nei su buržuazija bei valdančiąja klase savo pačių valstybėse. Kaip bebūtų, atėjus 1914 metams, neįvyko ir tai. Visoje Europoje darbininkai burėsi prie savo valstybių vėliavų ir laimingi kovojo vieni su kitais. Kaizeris spaudė rankas marksistinės Socialdemokratų partijos lyderiams Vokietijoje ir sakė, kad „dabar nebeliko partijų“, beliko tik vokiečiai. Tai atsitiko visose Europos valstybėse. Kažkas buvo negerai.

Remdamiesi apibrėžimais marksistai žinojo, kad įvykiai neatitikojų pačių postuluojamos marksistinės teorijos. 1917 m. jiems pasisekė Rusijoje ir nors vis tiek atrodė, jog teorija yra klaidinga, viskas buvo vilkinama toliau. Revoliucija neišplito, ir kai buvo bandoma ją įgyvendinti iškart po karo su spartakininkų (Spartako lyga, Marksistų revoliucinis judėjimas Pirmojo pasaulinio karo metais ir pokario Vokietijoje – V.B.) sukilimu Vokietijoje, su Belos Kun vyriausybe Vengrijoje, su Miuncheno komunistais – darbininkai jų nepalaikė.

Tad marksistai turėjo problemų, ir du marksizmo teoretikai – Antonio Gramsci Italijoje ir Georgas Lukacs Vengrijoje  - pradėjo ties tuo dirbti. Gramsci teigė, kad darbininkai niekad nesupras savo klasinių interesų, kaip yra apibrėžta marksizme, kol jie nebus išlaisvinti iš vakarietiškos kultūros, konkrečiai iš krikščionybės. Lukacs, kuris buvo laikomas talentingiausiu marksizmo teoretiku po paties Markso, 1919-aisiais paklausė „Kas mus išlaisvins iš vakarietiškos kultūros?“ Jis plėtojo teoriją, kuri teigė, kad didžiausia kliūtis marksistiniam rojui buvo kultūra – Vakarų kultūra.

Lukacs pavyko įgyvendinti savo idėjas praktikoje, kai „naminis“ bolševikas Bela Kun pateko į valdžią (Vengrijoje – V.B.) 1919 metais; Lukacs tapo kultūros vicekomisaru ir pirmiausia įdiegė lytinį švietimą vengriškose mokyklose. Toks žingsnis užtikrino, kad darbininkai daugiau neberėmė Belos Kun vyriausybės, nes jie, kaip ir visi kiti, buvo abstulbinti. Lukacs buvo pirmasis tai padaręs, ir daugelis mūsų šiandien turėtų būti priblokšti, manydami, kad lytinis švietimas yra „naujovė“.

1923 metais Vokietijoje įkuriamas mokslinis institutas (angl. think tank), kurio vaidmuo yra išversti marksizmą iš ekonominių terminų į kultūrinius, kuris sukuria politinį korektiškumą, kokį mes žinome dabar, ir, svarbiausia, šis Institutas sukuria politinio korektiškumo pagrindus iki 1930-ųjų. Tai lėmė jaunas, turtingo vokiečių milijonieriaus sūnus, vardu Felix Weil, tapęs marksistu ir turintis begalę pinigų. Jis buvo sunerimęs dėl nesutarimų marksistų stovykloje, todėl ėmė remti keistą darinį pavadinimu „Pirmoji marksistų darbo savaitė“ (angl. the First Marxist Work Week), kuriame dirbti savaitę ties marksizmo nesutarimais sutelkė Lukacs ir daug kitų pagrindinių vokiečių mąstytojų.

Ir jis sako: „Ko mums reikia – tai mokslinis institutas“. Vašingtonas yra pilnas institutų ir mes manome, kad tai labai modernu. Išties, jie turėjo sugrįžti šiek tiek atgalios. Jis šelpia Institutą, asocijuotą su Frankfurto universitetu, įkurtą 1923 metais, kuris iš pradžių turėjo būti žinomas kaip Marksizmo institutas. Bet už jo stovintys žmonės nusprendė, kad pradžioje nėra palanku jiems viešai sieti save su marksizmu. Paskutinis dalykas, kurio politinis korektiškumas nori, tai būti siejamas su marksizmu. Todėl vietoj to jie nusprendė pasivadinti Socialinių tyrimų institutu (angl. Institute for Social Research).

Weilas turi labai aiškius tikslus. 1973 metais jis parašo laišką Martinui Jay, pagrindinės knygos apie Frankfurto mokyklą autoriui, kai Socialinių tyrimų institutas greitai tampa žinomas neformaliai, kuriame teigia: „Aš noriu, kad institutas taptų žinomas, gal net garsus dėl indėlio į marksizmą.“ Na, jam pasisekė. Pasak Martino Jay, pirmasis Instituto direktorius, austrų ekonomistas Carl Crunberg, apibendrino savo atidarymo kalbą „aiškiai teigdamas savo asmeninį atsidavimą marksizmui kaip mokslinei metodologijai“. Marksizmas, pasak jo, turėjo būti vyraujantis Instituto principas, ir tai niekada nepasikeitė.

Pradinis darbas Institute buvo ganėtinai tradicinis, tačiau 1930 metais Instituto direktoriumi tapo Maxas Horkheimeris. Jo pažiūros buvo kitokios. Jis buvo persimetėlis marksistas. Žmonės, kurie kūrė ir formavo Frankfurto mokyklą, yra persimetėliai marksistai. Savo mąstymu jie yra tipiški marksistai, tik įspūdingai pabėgę iš partijos. Maskva žiūri į jų darbus ir sako: „Ei, tai ne mes, mes neketiname to palaiminti.“

Horkheimerio pradinė erezija buvo didelis susidomėjimas Freudu. Pastarojo idėjos buvo raktas, padėjęs išversti marksizmą iš ekonominių į kultūrines sąvokas, iš esmės dėl to, kad jungė jį (marksizmą – V.B.) su froidizmu. Vėlgi, Martinas Jay rašo, „jeigu Institutas pradiniais savo gyvavimo metais domėjosi buržuazinės visuomenės socioekonomine substruktūrų analize“, – ir aš pabrėžiu, kad Jay buvo labai prijaučiantis Frankfurto mokyklai, aš čia necituoju kritiko [rašto], – „po 1930-ųjų jo (Instituto – V.B.) dėmesys persikėlė į kultūrines superstruktūras. Išties, tradicinė marksistinė formulė apie santykį tarp abiejų buvo pradėta kvestionuoti Kritinės teorijos (angl. Critical theory).“

Visi šie niekai – radikalus feminizmas, moterų studijų departamentai, gėjų studijų departamentai, juodųjų studijų departamentai – visi šie dalykai yra Kritinės teorijos atšakos. Pagrindinis Frankfurto mokyklos tikslas 1930-aisiais tampa sujungti Marksą su Froidu ir sukurti Kritinę teoriją. Terminas yra labai išmoningas, kadangi esate viliojami paklausti „Kas yra ta teorija?“ Teorija yra skirta kritikuoti. Teorija teigia, kad [norint] nuversti Vakarų kultūrą ir kapitalistinę tvarką, nereikia ieškoti alternatyvų. Jie aiškiai atsisako tai daryti. Jų požiūriu, tai negali būti padaryta; jie teigia, kad mes negalime įsivaizduoti, kaip atrodys laisva visuomenė (pagal jų apibrėžimą „laisva visuomenė“). Tol, kol gyvensime represijų sąlygomis – kapitalistinės ekonominės tvarkos represijomis, sąlygojančiomis (pagal juos) froidišką būklę, kurias Freudas apibūdina individų represijomis, – mes negalėsime įsivaizduoti laisvos visuomenės. Kritinė teorija yra paprasčiausiai apie kritikavimą. Ji iššaukia patį destruktyviausią įmanomą kritikavimą bet kuria įmanoma prasme, suprojektuotą sugriauti esamą tvarką. Ir, žinoma, kai mes girdime iš feminisčių, kad visuomenė vykdo moterų priespaudą, tai yra Kritinės teorijos išvestinė kritika. Viso to pradžia yra ne septintasis, o ketvirtasis dešimtmetis.

Kiti pagrindiniai nariai, kurie prisijungė tuo metu, yra Theodore Adorno ir, svarbiausia, Erichas Frommas bei Herbetas Marcuse. Frommas ir Marcuse pristatė pagrindinį elementą politiniam korektiškumui, tai yra – seksualinį elementą. Ir ypač Marcuse, kuris savo raštuose kviečia visuomenę „polimorfinei perversijai“; tai yra jo sąvoka pasaulio ateičiai, kurią jie nori sukurti. Marcuse ypatingai ketvirtajame dešimtmetyje rašo kraštutinius dalykėlius apie būtinybę išlaisvinti seksualumą ir tai persmelkia visą Institutą. Trisdešimtaisiais kuriamos visos pagrindinės temos, kurias matome politiniame korektiškume. [Pavyzdžiui] Frommo požiūriu, vyriškumas ir moteriškumas nėra „esminių“ seksualinių skirtumų refleksija, kaip manė romantikai. Vietoje to, jie (vyriškumas ir moteriškumas – V.B.) kyla iš skirtingų funkcijų gyvenime, kurios yra visuomenės determinuotos. Lytis yra konstruktas; lytiniai skirtumai yra konstruktas.

Kitas pavyzdys išryškėja gamtosaugininkų temoje. „Materializmas grįžtant iki Hobbeso vedė prie manipuliacinio, siekiančio dominuoti požiūrio į gamtą.” Tai buvo Horkheimerio raštas 1933 metais leidinyje „Materialismus und Moral“. „Žmogaus dominavimo gamtoje tema“, pasak Jay, „tapo svarbiausiu rūpesčiu Frankfurto mokyklai vėlesniais metais.“ „Horkheimerio antagonizmas darbo fetišizmui (čia jie akivaizdžiai skiriasi nuo marksistų ortodoksijos), išreiškė kitą jo materializmo dimensiją – žmogaus kūniškos laimės siekį.“ Viename savo kandžiausių esė, „Egoism and the Movement for Emancipation“, parašytą 1936 metais, Horkheimeris „svarstė paveldėtą buržuazinės kultūros priešiškumą asmeniniam pasitenkinimui“. Ir jis specialiai rėmėsi Marquis de Sade, labiausiai dėl jo „priešinimosi… asketizmui vardan aukštesnės moralės.“

Kaip visa tai suplaukia į vieną? Kaip visai tai plaukte suplaukė į mūsų universitetus ir, tiesą sakant, į mūsų gyvenimus šiandien? Frankfurto mokyklos nariai yra marksistai ir taip pat – žydai. 1933-aisiais naciai atėjo į valdžią Vokietijoje ir visai nenuostabu, kad uždarė Socialinių tyrimų institutą. Ir jo nariai pabėgo. Jie pabėgo į Niujorką ir su Kolumbijos universiteto pagalba Institutas buvo ten iš naujo įkurtas 1933 metais. Instituto nariai, palaipsniui per trisdešimtuosius, nors dauguma ir toliau rašė vokiškai, nukreipė dėmesį nuo Kritinės teorijos vokiečių visuomenei, naikinančią kritiką apie kiekvieną visuomenės aspektą, į Kritinę teoriją skirtą amerikiečių visuomenei. Taip pat yra kitas labai svarbus perėjimas – kai prasideda karas. Kai kurie iš jų eina dirbti vyriausybei, įskaitant Herbertą Marcuse, kuris tampa vienu pagrindinių asmenų OSS (CŽV (Centrinės žvalgybos valdyba – V.B.) pirmtakė), ir kai kurie, įskaitant Horkheimerį bei Adorno, iškeliauja į Holivudą.

Šios politinio korektiškumo ištakos mums pernelyg nerūpėtų, jei ne du vėlesni įvykiai. Pirmasis buvo studentų maištas septintajame dešimtmetyje, kurį lėmė pasipriešinimas šaukimui į kariuomenę ir Vietnamo karui. Bet studentų maištininkams reikėjo kažkokios teorijos. Jie negalėjo tiesiog išeiti laukan ir šūkauti „Po velniais, mes neisime ten“, jiems reikėjo kažkokio teoretinio paaiškinimo tokiai pozicijai. Tik nedaugelis jų buvo susidomėję braidžiojimu po Kapitalą. Klasikinis, ekonominis marksizmas nėra lengvas, o šešiasdešimtųjų radikalai nepakankamai gilūs. Laimei jiems, ir nelaimei mūsų valstybei šiandien (ne tik universitetams), Herbetas Marcuse pasiliko Amerikoje, kai Frankfurto mokykla po karo persikėlė atgal į Frankfurtą. Kai ponas Adorno įbauginamas studentų, išsiveržus tam (maištui – V.B.) Vokietijoje, – kai studentai sukilėliai ateina į Adorno klasę, jis iškviečia policiją ir juos suima, – Herbertas Marcuse, kuris pasiliko čia, pamatė, kad šešiasdešimtųjų studentų sukilimas yra puikus šansas. Jis pamatė galimybę paimti Frankfurto mokyklos darbą ir paversti tai JAV Naujųjų Kairiųjų teoriniu pagrindu.

Viena iš Marcuse knygų buvo pagrindinė. Ji faktiškai tapo SDS (Students for demokratic society – Studentai už demokratinę visuomenę, JAV Naujosios kairės studentų judėjimas studentų – V.B.) ir septintojo dešimtmečio studentų maištininkų biblija. Ta knyga – „Erosas ir civilizacija“ (angl. Eros and civilization). Marcuse įrodinėja, kad esant kapitalistinei santvarkai (čia jis labai sumenkina marksizmą, tai tėra paantraštė, „Filosofinis Freudo pasiteiravimas“, bet karkasas yra marksistinis), represijos yra santvarkos esmė ir pateikia mums Freudo apibūdintą asmenį – asmenį su visu perdėtu jaudinimusi, neurozėmis, kadangi jo seksualiniai instinktai yra užgniaužti. Mes galime įsivaizduoti ateitį, jeigu tik mums pavyks sunaikinti esamą slegiančią santvarką, kurioje mes išlaisvinsime libido, kurioje mes turėsime „polimorfinės perversijos“ ateitį, kurioje mes „galėsime daryti tai, ką norime“. Tarp kitko, šiame pasaulyje nebebus darbo, tik žaidimas. Kokia nuostabi žinutė šešiasdešimtųjų radikalams! Jie yra studentai, jie yra didžiojo prieaugio vaikai, jie užaugo nesirūpindami niekuo išskyrus kaip galiausiai susirasti darbą. Ir čia pasitaiko vaikinas, kuris rašo tai, kuo galima sekti Jis nereikalauja jų skaityti daug ir sunkaus marksizmo ir sako tai, ką jie nori išgirsti, o tai yra „daryk, ką nori“, „yra gera tai daryti“, „jums nereikės eiti į darbą“. Beje, Marcuse yra asmuo, sukūręs frazę „mylėkitės, nekariaukite“ (angl. “make love, not war”). Grįžtant į situaciją, kurią patiria žmonės universitetuose, Marcuse apibrėžia „išlaisvinančią toleranciją“ (angl. liberating tolerance) kaip netoleranciją viskam, kas kyla iš dešinės, ir kaip toleranciją viskam, kas kyla iš kairės. Marcuse prie Frankfurto mokyklos prisidėjo 1932 metais (jei gerai pamenu). Tad visa tai prasideda trisdešimtaisiais.

Apibendrinant, Amerika šiandien yra didžiausios ir baisiausios transformacijos savo istorijoje akivaizdoje. Mes tampame ideologine valstybe, valstybe, kuri turi oficialią ideologiją, primestą valstybės galios. Dėl „neapykantos nusikaltimų“ mes turime žmonių, kurie atlieka bausmes kalėjimuose dėl politinių įsitikinimų. Ir Kongresas šiuo metu ketina kategorijas dar labiau išplėsti. „Pozityvioji diskriminacija“ (angl. affirmative action) yra to dalis. Teroras prieš visus, kurie nesutinka su politiniu korektiškumu, yra to dalis. Tai visiškai tas pats, kas atsitiko Rusijoje, Vokietijoje, Italijoje, Kinijoje, ir dabar tai atvyksta čia. Ir mes to nesuvokiame, nes vadiname jį „politiniu korektiškumu“ ir juokiamės iš jo. Mano pranešimas šiandien – tai visai nejuokinga, tai yra čia, tai auga ir tai galiausiai sunaikins, kaip ir siekia, viską, ką mes kažkada apibrėžėme kaip „laisvę“ ir „kultūrą“.

Parengė Vilius Bartninkas pagal W. S. Lind kalbą „The Origins of Political Correctness“

Praėjusių metų lapkričio pabaigoje Europos politiniame pasaulyje nuvilnijo šurmulys, kurį pažangiosios Vakarų visuomenės gretose sukėlė Šveicarijoje vykusio minaretų statybų uždraudimo referendumo rezultatai. Nurimus pirmosioms aistroms pamėginsiu apibendrinti situaciją ir atsakyti į klausimą – kas nutiko, jog globaliu mastu toks menkas šveicarų tautos sprendimas sumaišė blaivius vakariečių protus ir privertė šiuos pasiduoti masinei antidemokratinei isterijai?

Žvelgiant į minėtąjį įvykį iš liberalios demokratijos procedūrinės pusės, rodos, net ir itin fanatiškas „pažangios žmonijos“ personažas neturėtų prie ko prikibti. Šveicarija – viena seniausių demokratines tradicijas puoselėjančių šalių. Verta pažymėti, kad ši šalis, skirtingai nei kitos Vakarų Europos kaimynės, kurių vadovai kritikavo šveicarų referendumą, praeityje neturėjo kolonijų, pasaulinių karų metu neįsivėlė į kruvinas skerdynes, nerengė holokausto ir apskritai neigiamai nepasižymėjo tuo XX amžiaus laiku, kuomet Europą buvo užvaldžiusi naikinimo karštinė. Šveicarija šimtus metų laikėsi neutralumo ir nedalyvavo nešvariuose kitų europietiškų šalių realpolitik žaidimuose. Nors šveicarai savo politiniame gyvenime išskirtinai dažnai taiko legitimiausią demokratijos formą – referendumus, vis dėlto, matant kokį didelį „grėsmės“ burbulą išpūtė progresyvioji Vakarų žiniasklaida, atrodo, kad demokratijos procedūrų laikymasis nebėra svarbiausias šių dienų liberalios demokratijos bruožas.

Isteriška daugumos didžiausių Europos dienraščių reakcija į šveicarų pasakytą „ne“ minaretų statybai privertė rimtai sunerimti dėl demokratijos pabaigos vakariečių širdyse.

Nors didžioji dauguma viešosios nuomonės kanalų bylojo apie „pasipiktinimą religine diskriminacija“, retkarčiais išlįsdavo vienas kitas balsas, užstodavęs šveicarų tautos plebiscito rezultatus. Dauguma tokių balsų šveicarų norą uždrausti minaretų statybas aiškino baime politinio islamo keliamoms grėsmėms.

Toks problemos formavimo būdas visuomenei pirštu parodo į „tikrąsias“ konflikto tarp Vakarų ir islamo priežastis – religijos norą grįžti į viešą erdvę. O blogiukais įvardinami tiek islamo fundamentalistai, tiek konservatyvių pažiūrų, krikščionišką religiją tebegerbiantys vakariečiai.

Kur kas menkesnio dėmesio sulaukė kitas, manau, svarbesnis šios problemos aspektas – viešoje erdvėje įsigalėjusi politinio korektiškumo diktatūra.

Gilinantis į diskusiją apie minaretų (ar jų uždraudimo) keliamas grėsmes buvo galima pastebėti, jog dažnas politikos komentatorius bandė sąmoningai ar pasąmoningai nepastebėti arba jokiu būdu nesiimti kvestionuoti esminio analogiškų problemų pagrindo – multikultūralizmo politikos.

Vakarietiškos multikultūralizmo sampratos neklystamumu viešai neabejoja niekas. Tai yra tapusi tarsi Tiesa a priori arba, kitais žodžiais tariant, religinė Tiesa. Už viešą suabejojimą ja, modernioji inkvizicija, padedama politkorektiškai angažuotos aktyviosios visuomenės dalies, pradeda šiuolaikinę raganų medžioklę. Nors kiek viešas žmogus, prabilęs ne pagal diktuojamos „moralės“ kanonus, yra nedelsiant pasmerkiamas visuomenės veikėjų, akademikų, politikų ir „žmogaus teisių aktyvistų“ dėl „skleidžiamos netolerancijos“ bei apkabinėjamas šovinisto, fašisto ar seksisto etiketėmis.

Vadovaujantis tokia nuostata, demokratija yra vertinga tik tada, kai atitinka progresyvioms vertybėms ir yra bevertė, kuomet joms prieštarauja. Akivaizdu, kad tokie veiklos metodai nė iš tolo nedvelkia klasikiniu liberalizmu, o, veikiau, niūriai mena istoriniam revanšui besiruošiančią despotišką marksizmo-leninizmo saulės šmėklą, kaitriai teberusenančią pažangių vakariečių širdyse.

Vieno iš kovos prieš modernųjį multikūlturalizmą Didžiojoje Britanijoje pradininkų, Enocho Powello politinė karjera baigėsi šiam 1968 metų pavasarį vos prabilus apie jo šaliai ateityje gresiančias grėsmes dėl nežabojamos imigracijos mastų. Keisčiausia tai, jog vienas iš realių kandidatų į konservatorių partijos vadovus labiausiai smerkiamas buvo savo paties bendražygių. „Konservatoriai“ iškart pašalino Powellą iš vadovaujančių postų partijoje, nors jo žodžiams pritarė absoliuti dauguma salos gyventojų. Po poros metų partijai pagaliau laimėjus rinkimus prieš leiboristus, analitikai kone vieningai teigė, jog tai nulėmė didelis Powello populiarumas.

Kur kas liūdnesnio galo susilaukė olandų filmų kūrėjas Theo van Goghas, savo filme prabilęs apie apgailėtiną moterų padėtį islamo kultūroje. Tiesa, vietiniai multikultūralizmo adeptai nespėjo patys nutildyti drąsaus režisieriaus, už juos tai padarė islamo ekstremisto paleistos kulkos. Dar vienas olandas, Geertas Wildersas dėl savo „nepakančių pasisakymų“ politinio islamo tematika buvo neįleistas į Jungtinę Karalystę. Nuolatinio spaudimo ir politinio nepakantumo tiek iš islamistų, tiek ir iš savų, i.e. „demokratų“, pusės susilaukia Mohameto karikatūrų piešėjai danai, o ypač „bombos turbane“ autorius Kurtas Westergaardas.

Šitokių sunkumų perspektyva sąžiningesnius visuomenės veikėjus verčia rimtai pasvarstyti ar verta viešai reikšti nuoširdžią savo nuomonę.  Gal geriau tylomis pritariamai, apsimetant, jog niekas nevyksta, leisti nešamiems sraunios srovės?..

Grįžtant prie šveicarų referendumo temos, galima prisiminti, kai vos sužinoję rezultatus, juos viešai pasmerkti pasiskubino ne tik Europos Sąjungos ar Jungtinių Tautų atstovai, bet ir pačios šveicarų valstybės vadovaujantis elitas. Išgirsti būtent tokį verdiktą iš save demokratiškomis laikančių valstybių atstovų, šveicarų tautai turėjo būti itin nesmagu. Tokį pat nemalonų jausmą turėjo pajusti ir visų kitų demokratinių bei laisvę mylinčių valstybių piliečiai. Nepatenkinto politinės valdžios elito pastabos akivaizdžiai susikirto su esminiu liberalizmo principu – laisva piliečio valia. Kas gi labiau reprezentuoja demokratijos esmę, jei ne tiesioginis piliečių plebiscitas? Po tokių pareiškimų ima atrodyti, jog europiečių elitui tiek klasikinio liberalizmo, tiek demokratijos sąvokos yra tapusios bevertėmis praeities atgyvenomis.

Praėjusį pusmetį ES pirmininkavusios Švedijos ir keleto kitų Europos šalių vyriausybių išreikštas pasipiktinimas Šveicarijos žmonių „ksenofobija“, vaizdžiai iliustruoja jau seniai realybe tapusį faktą, jog liberali demokratija Europos politikoje pavirto oksimoronu (viena kitai prieštaraujančių sąvokų derme).

Didžiajai daugumai šalies piliečių, tiesioginės demokratijos procedūrų tvarka pritarus vienam ar kitam sprendimui, šis įgyja aukščiausią legitimumo laipsnį. Tokiu atveju bet koks referendumo rezultatams priešiškas aukščiausių valstybės pareigūnų spaudimas tampa tiesioginiu įžeidimu tautai bei pačiai liberalios demokratijos institucijai. Jokubaičio žodžiais tariant, liberalai yra tikri liberalai tik tada, kai jie nori sukurti politinę santvarką, kuri neliberalų neverčia būti liberalais. Peršasi hipotezė, kad liberalizmo mūsų kontinente galbūt jau seniai nebėra, nes valdžia dedasi „geriau žinanti, ko reikia liaudžiai“, nei pati liaudis.

Nenuostabu, kad įstatymai ir demokratinės procedūros yra traktuojamos ne kaip vertybė per se, o tik kaip priemonė, privalanti padėti efektyviau įdiegti pažangias vertybes į visuomenės gyvenimą. Šioje vietoje Vakarų Europos lyderių pozicija liberalios demokratijos atžvilgiu slogiai primena vieną tragiškiausių pamokų žmonijos istorijoje.

Adolfas Hitleris demokratinį procesą taip pat įsivaizdavo tik kaip instrumentą, kuriuo jam galiausiai pavyks įtvirtinti bendražygių propaguojamas vertybes (kaip visuomenės normą). Liūdniausia – tiek Hitleris, tiek šiandieninis progresyvus elitas beatodairiškai įsitikinę savos vertybinės sistemos tobulumu mano, jog tokie „netobuli“ institutai, kaip demokratija, privalo prisidėti prie visuomeninės tvarkos perversmo, patys nereikalaudami jokios pagarbos sau.

Anot Jokubaičio, šiuolaikinis „liberalas“ demokratiją suvokia kaip įrankį privalantį paklusti jo kontrolei. Vadovaujantis tokia nuostata, demokratija yra vertinga tik tada, kai atitinka progresyvioms vertybėms ir yra bevertė, kuomet joms prieštarauja. Akivaizdu, kad tokie veiklos metodai nė iš tolo nedvelkia klasikiniu liberalizmu, o, veikiau, niūriai mena istoriniam revanšui besiruošiančią despotišką marksizmo-leninizmo saulės šmėklą, kaitriai teberusenančią pažangių vakariečių širdyse.

Matyt neveltui labiausiai sujudo neomarksistiniai Europos visuomenės sluoksniai. Jie džiugiai pritarė atvirai išreikštai viešai ES valdžios elito abejonei viena kertinių liberalios demokratijos formų – nepriklausoma valstybės piliečių apsisprendimo laisve. Kyla klausimas, kaip galėjo nutikti, jog liberalios demokratijos citadelė – Vakarai, vos nugalėję nacistinio totalitarizmo demoną, iš karto ir be kovos pasidavė hipnotizuojančiam totalitarinės Markso-Lenino saulės spindesiui?

Skirtingai nei naciai Vokietijoje, komunistai Rusijoje neturėjo savojo Niurnbergo proceso ir nebuvo teisiami už nusikaltimus žmogiškumui. Tai reiškė, jog žlugo ne marksizmas, kaip ideologija, o tik nepavykęs rusų valstybės projektas – leninizmas, norėjęs marksizmą įvesti prievarta. Milijonus išžudę asmenys nebuvo nubausti, o juos šiuos nusikaltimus skatinusi daryti ideologija – nepasmerkta.

Vienas galimų įvykio raidos variantų, kodėl taip įvyko, gali būti siejamas su žmonijos patirtais Antrojo pasaulinio karo žiaurumais. Jį gaubusi totalitarizmo šmėkla sukėlė nematyto mąsto baimės ir masinės desperacijos jausmą. Tai buvo iki tol istorijoje dar nesutikto autoritarizmo forma, kada tironas savo valdžią nori įvesti ne tik viešoje erdvėje, kas buvo gan įprasta praktika praeityje, tačiau imti kontroliuoti ir eksperimentuoti privačiame asmens gyvenime. Vėliau šis bandymas sukėlė siaubingų ir iki šiol neatitaisytų padarinių modernaus žmogaus sąmonei.

Ir marksitinis-leninistinis, ir nacistinis totalitarizmas garbino tiesioginę prievartą. Abiejose santvarkose žmonių santykiai buvo grįsti smurtu. Karui pasibaigus ir  nacizmui žlugus, smurtas vakariečiams tapo pagrindiniu ir vieninteliu dalyku, primenančiu totalitarinio gaivalo sukeltą siaubą. Ir, atrodo, iš tos didelės baimės, bandant kuo greičiau susidoroti su jos šaltiniu, buvo pasirinktas klaidingas kaltininkas. Pagrindiniu pasibaisėjimą keliančiu dalyku vakariečiams tapo ne totalitarizmą sukėlusios priežastys – eksperimentai su mokslinėmis pseudoreligijomis, o jų pasekmė – smurtas.

Deja, šiuolaikinis totalitarizmo suvokimas apsiriboja tuo, jog yra tiesiogiai siejamas su atviru smurtu. Kitaip tariant, smurtas tapo kone totalitarizmo sinonimu. Konceptualiai tai yra itin ydinga praktika, iškreipianti totalitarizmo sampratą. Naujuoju klaidingu apibrėžimu buvo imta naudotis maskuojant tikras totalitarizmo apraiškas ateityje. Kas, beje, atrodo, ir įvyko Vakaruose.

Pokaris tapo karštligiškų pastangų eliminuoti smurtą iš viešo ir privataus gyvenimo vajumi. Smurtą sumanyta pakeisti priešybėmis – taika ir meile. Tačiau buvo pamiršta, jog „naujųjų vertybių“ nederėtų skiepyti naudojantis despotiškais metodais – tiesiogiai kišantis į privatų žmonių gyvenimą, griaunant tradicinę bei primetant naują, svetimą vertybių sistemą. Nepaklusnieji, Goethe‘s žodžiais tariant, yra dusinami glėbesčiuojant. Visuomenė, nesugebėdama kaip grėsmės identifikuoti nieko, kas nesisieja su atviru smurtu, tapo naujosios, „besmurtės“ ideologijos auka. Prasidėjo švelniosios despotijos era.

Iki tol Vakarų istorijoje žmogus nuo panašių eksperimentų, vienam valdovui kėsinantis užvaldyti ir viešą, ir privačią gyvenimo sferas, slėpdavosi po transcendentinės religijos teikiama užuovėja. Modernybės pradžioje, nuo Vestfalijos taikos 1648 metais, ėmus privatizuoti religijos fenomeną, žmogus buvo paliktas vienas, akis į akį su desperaciją nešančia egzistencinės tuštumos bedugne. Tokioje būklėje, pašalinus religinę moralę, asmuo tapo patiklus ir ypač pažeidžiamas įvairaus plauko radikalioms ir destrukciją sėjančioms pseudoreligijoms. Būtent ši situacija davė galimybę suvešėti tokiom mokslo pažangą šlovinančioms ideologijoms, kaip komunizmas ar nacizmas. (Beje, su šia įžvalga veik tiesiogiai sutinka ir liberalizmo šauklys Lietuvoje Leonidas Donskis savo knygoje Power and Imagination teigdamas, jog konservatiz­mas yra geriausias kovos su totalitarizmu ginklas.)

Antras pasaulinis karas žymėjo tik nacizmo pabaigą, o marksizmas, tiek rusų pavergtų tautų imperijoje, tiek ir pažangiame Vakarų pasaulyje, vešėjo toliau. Frankfurto kritinės teorijos mokyklos adeptų pastangos vakariečių rinkai adaptuoti agresyvų leninizmą, taiką pakeičiant mylinčiu neomarksizmu, gan greitai subrandino vaisius. Septintajame dešimtmetyje neapykanta ginklu demokratiją gynusiai ir prieš komunizmo plėtrą pasaulyje kovojusiai Jungtinių Valstijų valdžiai pasiekė viršūnę. Hipių judėjimas savo naująją ideologiją skelbė lozungu – peace and love.

Smurto, kaip neva tiesioginio totalitarizmo atitikmens įvaizdis, išliko ir po Šaltojo karo pabaigos, žlugus komunistinei Rusijos imperijai. Skirtingai nei naciai Vokietijoje, komunistai Rusijoje neturėjo savojo Niurnbergo proceso ir nebuvo teisiami už nusikaltimus žmogiškumui. Tai reiškė, jog žlugo ne marksizmas, kaip ideologija, o tik nepavykęs rusų valstybės projektas – leninizmas, norėjęs marksizmą įvesti prievarta. Milijonus išžudę asmenys nebuvo nubausti, o juos šiuos nusikaltimus skatinusi daryti ideologija – nepasmerkta.

Į juodąjį sąrašą pateko vienintelis buvusį marksistinį gaivalą menantis aspektas – smurtas. Vadovaujantis šia logika, nusikaltimus žmogiškumui hitlerinėje Vokietijoje atliko konkretūs asmenys (kurie vėliau, po karo, buvo nubausti) besivadovavę baisia ir vėliau visų pasmerkta ideologija – nacizmu. Tuo tarpu komunistinėje Rusijoje bei jos satelitėse, nusikaltimus žmogiškumui atliko ne konkretūs asmenys, vedini marksizmo-leninizmo ideologijos, o smurtas. Skamba groteskiškai, bet būtent tokia logika vadovaujasi dabartinis Vakarų pasaulis, nereikalaudamas Rusijos nubausti savo politinius nusikaltėlius ir nesmerkdamas juos inspiravusios marksizmo ideologijos. Taigi, vienintelis kaltasis dėl dešimčių milijonų mirčių sekusių vis dar tebevykstantį marksistinį eksperimentą lieka ne ideologija ar atskiri individai, o smurtas.

Visai nenuostabu, jog rusų valdžia nepaisydama elementarių žmogaus teisių iki šiol, kas savaitę, nesulaukdama jokios neigiamos vakariečių reakcijos,  sudoroja bent keletą politinių oponentų. O pačiuose Vakaruose pildosi Aldous Huxley knygos Brave New World (Puikusis naujasis pasaulis – oficialus lietuviško vertimo variantas) scenarijus, kitaip tariant, švelniojo totalitarizmo (i.e. be tiesioginio smurto) atmaina, grindžiama neomarksistine ideologija.

Beje, smurto, kaip vienintelio visuomenės blogio koncepciją vaizdžiai patvirtino neseniai Delfi.lt portale pasirodęs straipsnis įtaigiu pavadinimu – „Problema – ne „durnos pažiūros“, o smurtas“. Šioje rašliavoje garsūs Lietuvoje žmonės duodami interviu it susitarę kartojo naujosios pseudoreligijos, smerkiančius prievartą ir teisinančius radikalias politines pažiūras, šūkius.

Kaip teigia Algirdas Degutis, kalbėdamas apie garsų postmodernizmo guru, prancūzą Jacques‘as Derrida, šios filosofijos tikslas yra dekonstrukcinis teisingumas. Teisingumas yra atsivėrimas Kitam. O moraliai vertingiausias yra „svetingumas absoliučiai svetimam“, tam, kuris yra „visiškai kitas“, tad galiausiai ir logiškai – mirtinam priešui. Postmodernus liberalizmas bando iš vakariečio savimonės eliminuoti smurtą, kaip gyvybinės valios apraišką, tam, kad šis būtų nepajėgus gintis nuo priešų ir atsiduotų jiems besąlygiškai. Tokie ideologiniai sąjūdžiai, kaip neomarksizmas ar postmodernizmas/postmodernus liberalizmas, iš esmės siekia vieno bendro tikslo – Vakarų savidestrukcijos.

Niūrius pamąstymus norėtųsi užbaigti vilties teikiančia gaida. Nors kritinis diskursas politinio korektiškumo ir multikultūralizmo atžvilgiu politinėje sferoje yra vengtinas bei nepageidautinas, faktas, jog likusioje viešoje, ypač akademinėje, erdvėje yra vis dar galimas, neleidžia laidoti žodžio laisvės instituto. Taip pat smagu pastebėti, jog Lietuvoje drąsus pasipriešinimas švelniajam neomarksistų totalitarizmui yra pastebimas ir aukščiausiuose politiniuose sluoksniuose. Be to, mūsų visuomenė vis dar netiki modernybės apaštalų pasakomis, jog dėl visų žmonijos problemų yra kaltas smurto fenomenas. Tai teikia vilčių, jog iškilus grėsmėms tėvynei ne visi tautiečiai vos išgirdę priešų šūvius pacifistiškai pabrukę uodegas ners į krūmus ar besąlygiškai atsiduos jų valiai. Beje, Wilderso partijos sėkmė rinkimuose ir Šveicarijos referendumo atvejai rodo, jog toli gražu ne dauguma europiečių, kaip mėgsta skalambyti pažangioji žiniasklaida, nori tapti kosmopolitais ir prarasti savo tūkstantmetį identitetą.

Šiame straipsnyje norėčiau apeliuoti į L. Donskio reakciją. Visų pirma norėčiau pacituoti keletą pastraipų iš liberalų mėnraščio „Metmenys“, kurio 75-ame numeryje (1998 m.) Algimantas Gureckas straipsnyje „Liberalizmo pergalė ir kas toliau“ rašė:

„Liberalinei demokratijai laimėjus ne tik politiškai bet ir ideologiškai, kyla klausimas – kas toliau? Liberalizmas nesiūlo kokios nors pilnos vertybių sistemos, o tik laisvę tokią sistemą pasirinkti. Iškovojęs individo ir visuomenės laisvę, liberalizmas neatsako į klausimą, ką su ta laisve veikti, kam ją naudoti.

[...]

Daugeliui liberalų nesinori ieškoti vertybių ir gyvenimo bei veiklos tikslų religinėse moralės sistemose. Liberalizmo sekuliarinė tradicija juos sulaiko nuo įsipareigojimo religinėms vertybėms, o jas pakeisti sekuliarinėmis nėra nei paprasta, nei lengva. Lengviau vietoj to stengtis pratęsti kovą už individo teises ir laisves vis plečiant žmogaus teisių ir individo laisvės sferą. Bet čia greit pasiekiame ribą, kai vieno žmogaus teisių ir laisvės sferos plėtimas pradeda siaurinti kito teises ir varžyti jo laisvę.

Be to, kaip Vytautas Kavolis nurodė, „…liberalų pabrėžiama ne tiktai laisvė, kaip esminė žmogiškosios būties problema, bet ir žmogaus pareiga ją sau pozityviais įsipareigojimais taip išspręsti, kad ir jis pats, ir jo bendruomenė galėtų su tais sprendimais prasmingai gyventi. Apsisprendžiant kuriuo nors esminiu klausimu, žmogui privalu atsižvelgti į istorinę patirtį ir, kiek jo inteligencija leidžia, mėginti pramatyti savo apsisprendimo pasėkas sau ir bendruomenei.“ Vakaruose daugelis tų, kurie save laiko liberalais, nebenori to pripažinti. Įsipareigojimai visuomenei laikomi įkyria našta. Užmirštama, jog žmogus pagal savo prigimtį nėra vienišas medžiotojas, kaip tigras ar lokys, ir kad žmogaus fizinei egzistencijai ir intelektualiniam išsivystymui visuomenė būtinai reikalinga.

Žmogaus socialinės prigimties ignoravimas veda į kraštutinį individualizmą, kuris stengiasi plėsti savo laisvės sferą vengiant bet kokių įsipareigojimų šeimai, visuomenei, religinei bendruomenei, tautai ir valstybei. Tai savo ruožtu veda į visuomenės atomizaciją ir dezintegraciją, nes jokia visuomenė negali gyventi ir išlikti vadovaudamasi vien jos narių savanaudiškumu.“

Akivaizdu, jog A. Gurecko ir A. Jokubaičio mintys daugeliu atvejų sutampa. A. Jokubaitis, daugiau juoko forma „atidavęs“ lietuviams absoliučią laisvę diskusijoje „Politika ir velnias“, iš tikrųjų turėjo omenyje negatyviosios laisvės perteklių ir pozityviosios laisvės (Kavolio terminais, „pozityvių įsipareigojimų“) trūkumą Lietuvoje. Panašu, jog pažodinis kai kurių frazių skaitymas tapo nūdienos viešosios erdvės skiriamuoju bruožu – simptomiškiausias to pavyzdys buvo paviršutiniška Arvydo Šliogerio interviu interpretacija.

„Mums liberalams, daugiau negu kam kitam, netinka garbinti stabus – ar tai būtų Vakarai ar Rytai, tauta ar valstybė, demokratija ar net pats liberalizmas – visa turėtume blaiviai vertinti ir visus savo įsitikinimus ir įsipareigojimus racionaliai pagrįsti. Mums visada dera būt kritiškiems ir šiek tiek skeptiškiems,“ – rašė A. Gureckas. Verta atkreipti dėmesį, jog A. Jokubaičio ir V. Radžvilo pozicija visiškai atitinka šią nuostatą: profesoriai atsisako garbinti liberalizmo stabą, stengiasi blaiviai įvertinti Lietuvon nešamos laisvės „saulės“ prasmę, skeptiškai vertina žmogaus teisių absoliutizmą.

Jei būtų nuoseklūs, liberalai džiaugtųsi tokios kritikos proveržiu, su džiaugsmu priimtų vadinamąjį „kitą“ ir susėdę prie stalo su savo oponentais intensyviai „kritiškai mąstytų“. Tuo tarpu Lietuvos kontekste viskas vyksta labai savotiškai – idėjiniai oponentai pašaipiai vadinami „tamsuomenės filosofiją kuriančiomis Kasandromis“, „dogmatikais“, „neaiškiaisiais žmonėmis“, kažkada įdomiais filosofais (įdomu, kaip sureaguotų L. Donskis, jei jį kas nors pavadintų kažkada įdomiu intelektualu?) ir pan. Beje, pastaruoju įvaizdžiu veikiausiai bandyta atlikti tam tikrą psichologinį triuką – tai lyg nekaltai siunčiama žinutė V. Radžvilo studentams, jog jis neva dabar apskritai nėra vertas dėmesio ir jo mintys beprasmės. Slavoj Žižek neabejotinai tokį triuką identifikuotų kaip „ideologizacijos“ pavyzdį.

Anot L. Donskio, „dogmatikui visada būtina mechaniškai stabilizuoti kintančią ir nuo jo vis pabėgančią tikrovę – tiesiog stipria kalba ir kovinga retorika užgniaužiant bei represuojant abejonę savyje ir kituose.“ Mano nuomone, VU TSPMI profesoriai kaip tik leidžia savo vidinėms abejonėms skleistis – jie nuoširdžiai abejoja „neginčytinomis tiesomis“ ir neva neišvengiamu liberalizmo „triumfu“. Abejonę savyje ir kituose užgniaužia kaip tik tie A. Gurecko įvardyti kraštutiniai individualistai, kurie neabejodami nurašo viską, kas yra už individo.

Kitas keistas aspektas yra tai, jog VU TSPMI profesoriai kaltinami nepateikę viso liberalizmo atmainų spektro. Pamirštama, jog ne skirtingų liberalizmo atšakų aptarimas buvo provokatyvios diskusijos „Šliaužiantis liberalistinis totalitarizmas“ tema. Be to, visi liberalai turi bendras šaknis (žr. John Gray „Liberalizmas“, 1992).

Vis dėlto šiuo atveju man įdomesnis kitas aspektas: buvo užsipulta galimybė daryti apibendrinimus. Jeigu atsisakome daryti apibendrinimus liberalų atžvilgiu, kodėl neturėtume atsisakyti bet ko kito atžvilgiu? Konservatoriams siūlyčiau iš liberalo L. Donskio išgirdus apibendrinimą „konservatoriai“ tuoj pat pareikalauti viso sąrašo skirtingų konservatizmo atmainų (iškart turėtų būti trumpai aptarti skirtingi E. Burke‘o, J. De Maistre‘o, J. D. Corteso, M. Oakeshotto, R. Scrutono, R. Kirko konservatizmai ir paaiškinta, apie kurį eina kalba). Tas pat galioja marksistams (marksizmo atmainų juk apstu), postmodernistams ir, apskritai, bet kuriam idėjiniam sąjūdžiui. Tik ar perdėtas konkretybių reikalavimas neparalyžiuos ne tik mūsų viešosios erdvės, bet ir apskritai kalbos?

L. Donskis stebisi V. Radžvilo pažiūrų evoliucija ir vadina tai „kognityviniu disonansu“. Tai pakankamai keistas požiūris. Ar buvęs trockistas Irvingas Kristolas nepakeitė savo pažiūrų bėgant metams ir netapo neokonservatyviojo sąjūdžio krikštatėviu? Ar kadaise komunizmu tikėjęs ir A. Sniečkaus aplinkoje augęs Aleksandras Štromas vėliau netapo aršiu antikomunistu? Pavyzdžių, iš tiesų, būtų galima rasti begales. Šiuo atveju prasmingiau kalbėti ne apie „kognityvinius disonansus“, o apie tiesos ieškojimo pastangas ir idėjinį gyvybingumą. Tomas Venclova yra sakęs, kad niekada nereikia visiškai susitapatinti su konkrečia ideologija, nes tai galiausiai virsta fanatizmu.

Be to, keistai skamba kaltinimai profesoriams užsiimant ne tuo, kuo reikia. Anot L. Donskio, šiems akademikams verčiau reikėtų kalbėti apie VSD problemas ir „Respublikoje“ suvešėjusį antisemitizmą, o ne apie struktūrinius liberalizmo ideologijos defektus. Tai klasikinė public intellectual pozicija. Bet ar L. Donskis pamiršo, kad V. Radžvilas kalba ir apie Lietuvos vidaus bei užsienio politikos problemas? Be to, ar visi akademikai turi kalbėti apie tą patį? Ar nėra taip, kad ir pats L. Donskis kartais nustoja kalbėti apie VSD politizacijos pavojus ir taip pat rimtai kalba/rašo apie F. Halso tapybą, Olandijos futbolo rinktinę ar Lewiso Mumfordo diskursyvinį miesto idėjos žemėlapį?

Pabaigai norėčiau pacituoti dar keletą A. Gurecko minčių:

„Jeigu liberalizmas anapus individo laisvės užtikrinimo neturi ir nesiūlo kitų vertybių, tai nereiškia, kad mes turėtume ar galėtume be jų apsieiti. Išlaikant nekinantį įsipareigojimą individo laisvei ir demokratijai, turėtume žengti toliau ieškant sprendimų mūsų laikų moralinėms, politinėms, socialinėms ir ekonominėms problemoms.

Moralinių vertybių sureliatyvinimas ar atmetimas sukėlė gilią Vakarų moralinę krizę. Išlaikydami politinio valstybės gyvenimo atskyrimą nuo bažnyčios, neturėtume bijoti pripažinti religijos ir religinių moralinių vertybių pozityvios reikšmės visuomenės gyvenime ir neturėtume vengti joms įsipareigoti.“

Tiek A. Jokubaitis, tiek V. Radžvilas, kritikuodami liberalizmą, dėlioja akcentus kiek kitaip ir kalba griežčiau, tačiau iškelia panašias problemas, kaip ir A. Gureckas. Negana to, pozityvios laisvės („pozityvių įsipareigojimų“) trūkumą savo straipsnyje „Negatyvi ir pozityvi Vidurio Europos laisvės prieš 1989-uosius ir po jų“ aptaria ir akcentuoja Tomas Kavaliauskas („Kultūros barai“, Nr. 2, 2010).

Ar ir A. Gurecką beigi T. Kavaliauską laikysite tamsuomenės filosofiją kuriančiomis Kasandromis?

Laisvos ir nelaisvos valios debatuose kartais pasitaiko terminas silpna ir stipri valia. Dera pastebėti, kad silpna ir stipri yra kokybiniai rodikliai. Anot Hannahos Arendt¹, stipri valia galėtų būti prilyginta laisvai valiai, mat stiprybės terminas savaime suponuoja Nietzsche‘s valią galiai. Tuo tarpu silpna valia negalėtų būti nei laisva, nei nelaisva. Tai labiau terminas, pabrėžiantis, jog tokios valios savininkas balansuoja ties valios praradimo riba – „silpna valia“ bet kuriuo momentu gali būti palaužta kitos („stiprios“) valios akto.

Laisva valia negali egzistuoti savaime, kadangi ji nėra universalija ar kažkokia substancija. Laisva valia, kaip savęs realizacijos įrankis, visada pasireiškia veiksmu, kitu būdu ji neaptinkama. Nesvarbu, į ką ji nukreipta – į ego drausminimą ar savo nuomonės įteigimą kitam, tai vis vien – valiojimas. Kartu laisva valia yra ir išskirtinis žmogaus bruožas. Augalai ir gyvūnai neturi laisvos valios, kadangi valia kartu yra ir sąmoningas veiksmas (todėl sietinas su atsakomybe), išryškėjantis per aš noriu, todėl galiu, arba aš noriu, bet galiu susilaikyti². Deja, šios tiesos yra tapusios tokiomis banalybėmis, kad dėl to tapo labai paprasta spekuliuoti laisvos valios egzistavimu ir, kaip vėliau parodysiu, – asmenine atsakomybe.

Pastaruoju metu tokią spekuliacija pasikartojo ne kartą. Įdomu, kad savo struktūra tai – iš tos pačios tendencijos kylančios mintys. Pirmoji apraiška pasirodė paskutiniame Pašvaistės numeryje. Tai Silvestro Polinausko straipsnis apie mirties bausmę³. Mano manymu, autorius savo tekste bene stipriausiu argumentu prieš mirties bausmę laiko teiginį, kad nė vienas asmuo negali būti visiškai atsakingas už savo veiksmus, nes vieno žmogaus veiksmus visais atvejais veikia kito žmogaus ar žmonių veikla. Pavyzdžiui, žudikai negali būti laikomi kaltais, nes jų veiksmus dažniausiai sąlygoja tėvų žiaurumas, patyčios mokykloje ir t.t.

Dar kartą panašus teiginys iškilo visai neseniai. Turiu galvoje Delfi portale publikuotą straipsnį apie Stalino gyvenimą⁴, kuriame paminėtos įvairios Josifo Stalino biografijos detalės, susijusios su šio asmens jaunyste, pvz. tėvo smurtas, nelaimingi atsitikimai, ligos, pašaipos, muštynės gatvėse ir t.t. Pastarosios detalės sukuria įvaizdį, jog ne kas kita, kaip įvairios gyvenimo aplinkybės lėmė nepaprastai žiaurų tirono būdą. Viena draugė visai natūraliai prasitarė mananti, kad veikiausiai kaltė dėl įvykdytų nusikaltimų turėtų kristi ne tik Stalinui, tačiau ir bendruomenei, kuri suformavo tokį žmogų. Verta atkreipti dėmesį, kad tiek pirmuoju, tiek antruoju atveju kaltė perkeliama nuo individo ant bendruomenės pečių. Taip panaikinama bet kokia žmogaus laisva valia, jis tarsi nebėra atsakingas už savo veiksmus. Kiekvienas žmogus tampa kitų žmonių valios projekcija.

Norėčiau parodyti platesnį tokio mąstymo paveikslą. Laikantis pozicijos, kad asmuo neturi laisvos valios, kartu teigiama, kad jis yra veikiamas visuomenės ir negali jai atsispirti. O dar tiksliau – joks tokio asmens veiksmas nėra ir negali būti autentiškas, visi veiksmai jau savaime, iš anksto nulemti visuomenės. Kalbėdami apie žudiką iš pirmosios istorijos ar Staliną iš antrosios (nors, tiesą sakant, būtų kiek keista Staliną atskirti nuo žudiko), mes kildiname jų ydas iš bendruomenės, o bendruomenės ydos tokiu pat principu perduodamos iš kartos į kartą. Tad pagal tokį grandininės reakcijos modelį galiausiai prieiname išvados, kad visi kalti dėl visko, kitaip tariant, yra sutepta žmogaus prigimtis, o ne konkreti visuomenė ir juolab ne konkretus žmogus.

Lygtis šiuo atveju būtų tokia: individas nėra atsakingas, nes neturi laisvos valios, kadangi yra veikiamas visuomenės valios, todėl visuomenė yra atsakinga už individą. Tai iškart skamba nelogiškai, mat jei nėra laisvos valios, kaip gi galima kalbėti apie valią apskritai? Šis teiginys nėra logiškas ir todėl, kad tvirtinama, jog visuomenė – individų visuma – yra atsakinga už pavienį individą, o tai reiškia, jog kiekvienas individas kaip visuomenės narys – atsakingas už kitus, tačiau ne save.

Norėčiau pastebėti, kad, vadovaujantis tokiu mąstymo būdu, prieinama teisingų išvadų, tačiau priimami klaidingi sprendimai. Teiginys, kad ne konkreti visuomenė ar žmogus yra sugadinti, tačiau egzistuoja sutepta prigimtis, yra visiškai teisingas. Kitą vertus, klaidinga, kaip mėgina įrodyti S.Polinauskas, atimti asmens atsakomybę ir perkelti ją ant bendruomenes. Juk teigdami, kad visi yra kalti dėl visko, mes nebegalime kaltinti nei vieno konkretaus žmogaus, nebent pačią žmogaus prigimtį. Todėl būdamas nuoseklus, mirties bausmės priešininkas turėtų kaltinti prigimtį ir ją teisti. Tai, žinoma, yra absurdiška.

Išties, atrodo, kad čia esama šiokios tokios aklavietės. Kaip visgi derėtų elgtis? Juk žinoma, kad žmogaus prigimtis – nuodėminga. Tačiau kartu neatsisakoma ir laisvos valios teigimo. Taip pat norima, kad už valios aktus būtų teisiamas veiksmą atlikęs asmuo, o ne bendruomenė. Tačiau juk bendruomenė irgi turi įtakos pastarojo asmens veiksmams. Tad kaip galų gale su šia bendruomene pasielgti?

Tai, jog laisva valia, tikrai yra (nepaisant prigimtinės nuodėmės diktato), lengvai įrodoma tuo, jog žmogus sugeba peržengti savo ydas, atsispirti pagundai ir paklydimams bei puoselėti savo dorybes. Todėl dar kartą galima grįžti prie teiginio, kad valiojimas yra savotiška kova su gyvūnu žmoguje –ydų naikinimas ir dorybių ugdymas. Būtent tai ir daro žmogų žmogumi – asmens potencialo tapti tikru žmogumi išpildymas.

Čia prieinama prie krikščioniško žmonių santykių suvokimo. Dievas mums suteikė laisvę pasirinkti, nors galėjo ją atimti ir priversti jėga, autoritetu, mistika, stebuklais paklusti Sau⁵. Taigi tapdamas laisvas, asmuo pats turi rinktis ir prisiimti atsakomybę. Žmogus savo laisvės vertas tampa tik tuo atveju, jeigu išlaiko jam siųstus išbandymus – tai vienas esminių Šventojo Rašto motyvų. Po šito egzistuoja tik dvi galimybės: būti išganytam arba prisiimti amžiną pasmerkimą.

Atsakomybė čia visiškai susieta su valios veikimu. Veiksmas sąlygoja pasekmes. Už pasekmes mes prisiimame atsakomybę – būtent tokiu būdu įstatymai veikia teisinėje valstybėje. Gali kilti klausimų: o kaipgi dėl žmonių, turinčių silpną valią? arba įvairių nusikaltėlių – gal jų valia yra palaužta kitų ir todėl jie neturėtų prisiimti atsakomybės? Tiesą sakant, tai procedūriniai klausimai. Juk teisinę sąvoką nepakaltinamas puikiai tiktų išversti į bevalis. Tai reiškia ne daugiau nei tai, jog asmuo yra visiškai praradęs savo valią, kuri negali būti atsieta nuo žmogaus sąmoningumo.

Paskutinė detalė šioje mozaikoje yra kolektyvinė atsakomybė. Mes sutinkame su Edmundu Burke‘u, jog tauta (arba bendruomenė) yra tokia bendrija, kuri „jungia ir gyvuosius, ir mirusiuos, ir gimsiančiuosius“⁶. Bet šią atsakomybę, kaip teigia profesorius Alvydas Jokubaitis, dera sieti tiek su asmenybės atsakomybe „kitam žmogui“, tiek su kultūriniais, socialiniais ir politiniais įsipareigojimais.⁷ Kadangi pastarieji šiame kontekste nėra aktualūs, verta kalbėti būtent apie atsakomybę kitam žmogui. Dera pastebėti, kad profesorius šioje vietoje iškart nubrėžia individualios atsakomybės santykį. Kalbant apie kolektyvinę atsakomybę, dažnai nuklystama į savotišką žodžių poeziją. Tai ta pati „poezija“, kurią naudojant buvo padaryta klaida per Versalio taikos sutartį. Kaltinti vokiečių tautą dėl karo buvo tiek pat beprasmiška, kiek kaltinti lietuvius dėl sovietinio režimo įsigalėjimo. Ir karas, ir režimas buvo pradėti konkrečių asmenų – jie ir turėjo būti teisiami arba išteisinami. Tenka sutikti su tuo, kad kiekvieno piliečio pareiga yra puoselėti pilietiškumą, kuris turėtų būti išreiškiamas dalyvaujant viešajame valstybės gyvenime, bet tai kokybiškai skiriasi nuo važiavimo į Maskvą parsivežti Stalino saulės. Kitaip tariant, bendruomenė niekad netampa monolitiniu kūnu, kuris daro veiksmus, priima sprendimus, todėl ji ir negali prisiimti atsakomybės, tai įmanoma nebent utopinėje-totalinėje valstybėje. Atsakomybę prisiima būtent konkretūs asmenys, kurie atlieka sąmoningus veiksmus.

Tardami, kad žmogus turi laisvą valią, mes neteigiame, jog jis negali būti veikiamas kitų žmonių, t.y. kad laisvos valios turėjimas sukuria tokią autonomijos būklę, kai esi absoliučiai laisvas nuo aplinkos poveikio. Laisva valia kur kas labiau siejasi su sąmoningu pasirinkimu bei atsakomybe. Laisva kartu yra ir priešprieša vergovei, o visų pirma instinktams. Valios veikimas iškyla ir per ekstremalias situacijas, ir per kasdienę manifestaciją.

Tęsinys.

Jūsų dėmesiui – Seimo nario ir filosofo dr. Manto Adomėno paskaita apie konservatizmo kilmę ir pamatines vertybes. Publikuojama antra paskaitos dalis, kurioje kalbama apie lietuviško konservatizmo sampratą, religijos vaidmenį, apie postmodernų žmogaus prigimties suvokimą bei švietimo svarbą. Taip pat atsakoma į moksleivių klausimus.

O kaip yra su lietuvišku konservatizmu? Tiesos, apie kurias kalbėjau anksčiau, yra būdingos lietuviškajam konservatizmui kaip ir bet kuriam kitam, bet kiekviena konservatizmo atmaina formuoja savo nuostatas iš savo valstybės bei tautos tradicijos ir istorinės patirties. Konkrečios šalies ar tautos konservatizmas tampa atsaku į jos savitą istorinę patirtį. Lietuviškajam konservatizmui šiuo atžvilgiu yra itin būdingi ir svarbūs du elementai.

Pirmasis elementas būtų paradoksali mūsų valstybingumo patirtis. Paradoksali ta prasme, kad pastaruosius du šimtus metų Lietuvos valstybingumas buvo atimtas, o nepriklausomybė tebuvo trumpas blyksnis istorijoje. Todėl lietuviškas valstybingumas buvo daugiau išreiškiamas per pastangas atgauti nesamą valstybingumą, negu per turimą valstybingumo patirtį. Kitaip tariant lietuvių valstybingumo siekis buvo kur kas aiškiau išreiškiamas per XIX a. sukilimus, knygnešių veiklą, vėliau per XX a. partizanų ir disidentų judėjimą, negu per tuos trumpus epizodus, kai valstybingumas išties egzistavo. Tad tai yra metafizinė duotybė, kai žmonės žino, kad turi valstybingumo siekti, nors ir nežino, kaip atrodo to dalyko patirtis. Dauguma žmonių, kurie stovėjo Sausio 13-ąją prie parlamento rūmų žinojo, kad savos valstybės reikia siekti, nors neturėjo gyvos valstybingumo patirties, nežinojo, ką reiškia gyventi nepriklausomoje valstybėje. Taip pat valstybingumo patirtyje yra svarbu ir LDK valstybingumo patirtis, kurią kiekviena sukilėlių karta vis kitaip transformavo, kol galiausiai ji tapo neatpažįstama – buvo prieita prie etnografinės valstybės idėjos.

Kitas elementas yra mūsų priklausomybė krikščioniškajai Vakarų Europos civilizacijai. Mes turime pirmiausia prisiminti, kad Lietuva yra labiausiai į rytus nutolusi katalikiška valstybė. Ir buvimas tokiame paribyje suformavo labai aiškią orientaciją: religinėje plotmėje mes pabrėžėme savo katalikiškumą prieš Rytų krikščionis – stačiatikius, tuo tarpu politinėje plotmėje akcentavome žmogaus laisvių ir demokratijos idėjas prieš rytų despotiją ir satrapišką valdymą. Tai ir būtų antrasis lietuviškojo konservatizmo sandas – civilizacinės orientacijos į Vakarus pabrėžimas.

Krikščionybė ir konservatizmas yra glaudžiai susiję. Konservatizmas be religijos yra įmanomas, bet konservatizmas neišvengiamai remiasi moraline sankloda, kurią suformavo religinės struktūros, nes moralinė visuomenės sankloda neatsiranda savaime, ji atsiranda iš transcendentinės sankcijos.

Tačiau jeigu kalbame apie religijos ateitį, tai galime tarti, kad religija jokiu būdu nesitraukia. Į šį klausimą galima pažvelgti ne per religijos kaip tokios prizmę, o per idealizmo ir pragmatizmo paradigmą. Idealizmo paradigma, kuri yra pagrįsta transcendentinėmis vertybėmis, pastarąjį pusšimtį metų Vakaruose buvo atmetama kaip nerealistiška. Bet dabar mes matome, kad tos valstybės, kurios pragmatiškai ir egoistiškai susitvarkė savo gyvenimą, turiu omeny Vakarų valstybes, patiria ir labai aiškiai apibrėžtų pragmatinių sunkumų. Vaikų gimstamumas menkas, populiacija sensta, dirbti žmonės nebenori ir valstybės tampa vis labiau priklausomos nuo iš išorės įsivežamos darbo jėgos. Tą patį mes matome ir kitose plotmėse, kurios yra veikiamos reliatyvizmo. Susilpnėja valstybės galimybė priimti bendrus politinius sprendimus, greitai ir veiksmingai reaguoti į išorinės aplinkos pokytį, kadangi visi klausimai paskęsta begaliniuose ginčuose, nebėra solidarumo ir bendro veikimo. Čia tik menkas pjūvis, kuris parodo, kas atsitinka valstybėms, kurios atmeta aukojimosi ir pareigos idealus. Šituo pavyzdžiu norėjau pasakyti štai ką: visuomenės, kurios išlaikė moralinę sanklodą, ilgainiui pasirodo esančios stipresnės ir atsparesnės, o tos, kurios atsisakė bendro sutarimo dėl vertybių, pasidaro silpnesnės ir jas pakeičia tos tautos, žmonių grupės, kurios išlaikė bendro veikimo principus. Todėl kai mes nagrinėjame religijos klausimą, matome, jog ji traukiasi tik iš Europos, Kanados ir JAV rytų pakrančių valstijų, niekur kitur ji nesitraukia. Skęsta tik mūsų laivas, tačiau tai mums, žvelgiant iš savo perspektyvos, neišvengiamai atrodo kaip visuotinė pasmerktis.

Jūs minėjote, kad konservatoriai suvokia žmogų per teologinę sampratą, kuri apibrėžia, kad žmogus yra prigimtinės nuodėmės suteptas. Bet šiuo metu mes matome postmodernaus požiūrio įsigalėjimą – viena vertus mechanistinį, kuris redukuoja žmogaus prigimtį į ekonominius įnorius, kita vertus žmogus vis dažniau yra sulyginamas su gyvūnu. Tokios minties geriausias pavyzdys yra gyvūnų teisių judėjimas. Tad ką Jūs galėtumėte pasakyti apie tokią postmodernią žmogaus sampratą?

Atsakyti galima dviem būdais. Juk jeigu priimame tokią sampratą, kad žmogus tėra neuronų, genų, raumenų, kaulų darinys, tai pripažįstame, kad visos moralės normos neegzistuoja. Tad kodėl tada mes tada turime laikytis dorovės nuostatų, įstatymų? Kas mums trukdo nudėti tą, kuris bando įpiršti tokį mechanizmą? Juk jo paties siūlomos taisyklės tokio dorybingo susilaikymo nepaaiškina ir nepagrindžia. Tai yra praktinis ironiškas požiūris.

Bet už to glūdi filosofinis argumentas. Mes galime žavėtis teorijomis apie savanaudį geną arba visagalį determinizmą, kuris mus priverčia daryti vienokius ar kitokius veiksmus, bet jeigu norime pereiti gatvę, ir išsaugoti savo geną, tai mums labai svarbu, jog kelių eismo taisyklėmis naudotumėmės ne vien mes, bet ir kiti. Ir jeigu mes norime išsiimti pinigų iš bankomato tam, kad išlaikytumėme savanaudišką geną, tai mums yra labai svarbu, kad žmogus stovintis eilėje, savo savanaudišką geną sutramdytų, ir čiupęs mums iš rankų pinigus nepabėgtų.

Kitaip tariant, mes turime labai aiškiai regėti, kas yra pirminė tikrovė, kuri nulemia – galbūt ne visais atvejais, bet fundamentalia prasme – mūsų gyvenimą ir elgesį. O tai yra moralės normos, įstatymai, elgesio modeliai, kurie yra atpažįstami graikui, bet kažkodėl neatpažįstami XX a. biologui. Nenoriu ginčytis su jais kaip mokslininkas, nes man kaip politiniam gyvūnui pirminė tikrovė yra tai, kad aš jums pažadėjau atvykti 18 valandą, nors mano savanaudiškas genas man sakė, kad kur kas maloniau būtų pasilikti namie. Mes galime džiaugtis postmodernia žmogaus samprata, bet neįmanoma pagal ją gyventi.

Jūs minėjote, kad konservatoriai pasisako už ugdymo susiejimą su vertybių diegimu ir minėjote, kad tuo turėtų užsiimti šeima bei švietimo įstaigos. Tačiau vis tiek užauga daug amoralių piliečių. Tad kas šiuo atveju kaltas: ar švietimas nesiremia dorovinėmis nuostatomis, ar problemų yra su šeimos institucija?

Kai jūs sakote, kad švietimas nesiremia moraliomis idėjos, ši mintis tampa paslėptu bandymu mąstyti struktūriškai, t.y. kad reikia kažką pakeisti švietimo sistemoje, ją pataisyti, „įdėti“ tas morales idėjas ir sistema taps savaime gera. Ir tuo rėmėsi mūsų švietimo kaita per pastaruosius 15 metų. Buvo manoma, kad jeigu mums trūksta pilietiškumo, reikia įvesti pilietinių pagrindų kursą. Trūksta moralės? Reikia sustiprinti dorinį ugdymą (nors tai ir nebuvo padaryta). Kitaip tariant, instrumentalistinis požiūris teigtų, jog perskaitęs „piliečio atmintinę“ tapsi tobulu piliečiu. Yra daug nuostabių žmonių, kurie eina dirbti į mokyklą, bet žvelgiant į bendrą vaizdą matyti, kad platesne prasme ji yra nustekenta: dėl žmonių, galinčių būti moraliniais autoritetais, stygiaus, dėl auklėjimo struktūros suirimo, dėl supančios visuomenės aplinkos. Moraliniai autoritetai mokykloje paplitę kur kas mažiau, negu norėtume. Be mokytojo, kaip moralinį pavyzdį skleidžiančios asmenybės, negali būti perteikiama moralinė nuostata. Moralinė nuostata yra anapus verbalizacijos, ji perduodama pavyzdžiais.

Pamėginkime jūsų klausimą perkelti į politiką. Kaip atsiranda geras politikas? Pavyzdžiui, palyginkime visų nepriklausomos Lietuvos Seimų sudėtis su vidutiniška dabartine Didžiosios Britanijos parlamento sudėtimi. Paaiškės, kad šie žmonės yra išaugę iš labai senos politinės tradicijos, jie turi tam tikrus veikimo, kalbėjimo, įtikinėjimo, klausymo ir išklausymo įgūdžius, galų gale yra atrinkti didžiulės atrankos būdu, kur kas didesnės negu Lietuvoje. O kaip tapti geru politiku Lietuvoje, kai tos tradicijos nėra? Čia joks politologijos kursas ar mokymai Seime nepadės. Norint tapti politiku reikia ugdytis ilgą laiką, stebėti gero politiko veikimą, kokius jis priima sprendimus, kaip jis formuluoja argumentus. Tai savotiškas pameistrystės darbas. Tačiau Lietuvoje tokių meistrų nėra arba jų labai reta. Tuomet lieka tik istorija arba kitų valstybių politika, nors ir ten didžių asmenybių dabar nėra pernelyg daug. O kalbant apie istoriją, tai ištisos politinių veikėjų kartos kadaise išaugdavo skaitydamos Plutarcho “Paralelines biografijas” arba Cicerono kalbas. Tokiu keliu ir siūlyčiau mokytis būsimiems politikams, o ne žvalgantis į dabartinį Seimą – tik tiek, kad dabar prie senųjų autorių dar galėtume pridėti Churchillo, Reagano kalbas.

O koks yra konservatorių santykis su ekonomika? Panašu, kad konservatoriai save pozicionuoja prieš liberalus moralinė plotmėje, bet ekonomikoje šios dvi ideologijos lyg ir sutaria. Šiuo atveju Lietuvoje – laisvosios rinkos klausimais. O kadangi pastarojo meto dauguma politinės darbotvarkės klausimų yra ekonominiai, konservatizmas tarsi ištirpsta ir lieka vien liberalizmo hegemonija. Ar tai netampa konservatizmo problema?

Minėjau, jog konservatizmas neturi jokių pozityvių doktrinų, susijusių, pavyzdžiui, su ekonomika. Tarkime, XIX a. konservatizmas reiškė ekonominį protekcionizmą, kas yra visiškai atvirkščia laisvajai rinkai. Laisvajai rinkai konservatizmas pradėjo pritarti XX a. antrojoje pusėje, tai sietina pirmiausia su Margaret Thatcher ir Ronaldu Reaganu. Nuo to laiko laisvoji rinka tapo savotiška konservatizmo dogma. Ji tapo tokiu galingu šūkiu, kad net kai JAV ir Jungtinėje Karalystėje atėjo kairieji, Billas Clintonas ir Tony Blair, jie aiškiai ėmė propaguoti „Trečiojo kelio“ politiką – socialiai jautrią, bet pripažįstančią laisvąją rinką. Laisvoji rinka buvo savotišku bendruoju principu iki krizės.

Pirmoji reakcija į krizę piršo mintį, kad globalizacijos ir pasaulinio kapitalizmo kryptis keisis. Bet paskui prasidėjo išlipimas iš krizės ir tie jausmai apsilpo. Bet įvertinant krizės pasekmes konceptualiai, tampa akivaizdu, kad laisvoji rinka buvo tapusi ne tik ekonomikos, bet ir moralinių nuostatų viešpataujančiu principu. Ekonominė tikrovė tapo pirmine tikrove ir nebuvo nuostatų, kurios galėtų riboti ekonomikos hegemoniją – pelno siekimas nebuvo varžomas jokių etinių impulsų, bendruomenė suiro kaip ekonominė terpė. Mitiniais “senais laikas” savo paskolą pasiimdavai iš banko, kuris būdavo už poros namų, bankininkas žinodavo kaip tau sekasi, todėl galėdavo realiai apskaičiuoti situaciją ir pareikalauti grąžinti paskolą esant reikalui ar neišduoti naujos.

Tad kokia yra alternatyva? Socialdemokratai nėra teisūs manydami, kad mes dabar pasuksime gerovės valstybės keliu. Tiesa, jog vyks atitolimas nuo laisvosios rinkos, bet tai nereiškia, kad mes sugrįšime į valstybinį reguliavimą, nors ir valstybės vaidmuo ir didės. „Istorija nesikartoja, istorija tik rimuojasi“, kaip sakė Markas Twainas. Vieninteliai konservatoriai, kurie kartojo, kad atsakymas šiuolaikinei valstybei yra ne laisvoji rinka, o socialinė rinkos ekonomika, buvo Vokietijos krikdemai, ir jų mintis verta išsitraukti į paviršių ir apsvarstyti.

Tai gal socialinė rinka ir būtų atsakymas į laisvąją rinką? Pavyzdžiui, garsūs konservatorių mąstytojai Russellas Kirkas ar Rogeris Scrutonas savo paskaitose ir tekstuose ne kartą yra minėję Wilhelmą Röpke, kuris kartu su Kondradu Adenaueriu pastatė ant kojų Vokietijos ekonomiką pokario laikotarpiu.

Kas šiame klausime mane gąsdina, tai toks mąstymas: istoriškai, tarkime, susiklostė, jog yra keletas ekonominių modelių, konkrečiu atveju laisvoji rinka ir socialinė rinkos ekonomika, ir jei mums nepavyksta susitvarkyti su vienu, tai mes staiga norime mestis į kitą pusę. Netgi nekreipiant dėmesio, kad tai pasiteisino prieš 50 metų. O gal yra kitaip, gal tiesa yra dar tik ateityje ir mes jos nežinome? Tiesa tai, kad kai kurie elementai galbūt sugrįš iš praeities, bet globalumas niekur nedings, tad ir prieš tai veikę modeliai dabar nebėra tinkami.

Su Lietuvos atveju yra dar sunkiau. Mes nesame pakankamai ekonomiškai nepriklausomi, kad galėtume kurti savo ekonominę paradigmą. Jeigu 1999 metų krizės metu mes žinojome, kad yra patikrinti ekonominiai receptai ir jų tiesiog reikia laikytis (ir mes išlipome iš krizės), tai ši krizė buvo ypač sunki, nes niekas nežinojo kaip tiksliai reikia elgtis.

Drauge tiesa ir tai, mes neturime pakankamai aukštos klasės specialistų. Neseniai buvau Krynicos forume. Tai buvo, kaip rašė Edwardas Lucas, savotiškas „poor man‘s Davos“ (vargšų Davosas). Forume buvo pora ekonomistų, Nobelio premijos laureatų, kurie kalbėjo apie krizės ateitį. Tame forume buvo ir Lenkijos ekonomikos ministras, kuris yra Harvardo ekonomikos profesorius. Tai jau visai kitokio masto figūra, jis gali kaip lygus su lygiais kalbėtis ir diskutuoti su kitais ekonomistais. O ar mes ką nors panašaus turime?

Ar jūs nemanote, jog reiktų mažinti konservatizmo įtaką, nes pasauliui reikia didelių globalinių reformų, kaip gamtos tarša, emigracijos mažinimas, o konservatoriams trūksta ryžto, juk jie yra status quo šalininkai?

Paimkime Didžiąją Britaniją ir JAV. Kada šiose valstybėse įvyko pagrindinės stambaus masto valstybės valdymo, ekonomikos, socialinės politikos ir pačios visuomenės sandaros reformos? Margaret Thatcher ir Ronaldo Reagano laikais. Nenoriu pasakyti, kad viskas ten buvo vien gerai, bet būtent Thatcher laikais visos pagrindinės valstybės įmonės buvo privatizuotos; ekonomika pertvarkyta į laisvosios rinkos principus; leido žmonėms, kurie gyveno socialiniuose būstuose, juos įsigyti, iš išlaikytinių jie tapo savininkais, ir panašiai. Pasekmė buvo ta, kad Jungtinės Karalystės ekonomika sustiprėjo. Panašių veiksmų ekonomikoje ėmėsi ir Reagano administracija, tuo pačiu metu įvykdytos ir sveikatos apsaugos sistemos bei socialinės rūpybos reformos. Taigi akivaizdu, jog ryškiausios reformos sietinos būtent su konservatyviais lyderiais.

Lietuvos istorija yra panaši. Kolūkių panaikinimas, 1999 metų krizės įveikimo reformos, aukštojo mokslo reforma buvo įgyvendintos konservatorių. Tad konservatoriai nėra priešiški reformoms, gal tik pavadinimas taip sugestijuoja. Konservatyvūs autoriai pabrėžia, kad kaita yra būtina. Britų konservatoriai mėgsta cituoti Lewis Carrollo Alisos frazę – „reikia labai greitai bėgti, kad išliktum toje pačioje vietoje“.

O kuo konservatorių pokyčių siekis skiriasi nuo liberalų ir kairiųjų nesiliaujamo progreso troškimo? Konservatorių reformos remiasi siekiu išlaikyti visuomenės sanklodą esmingai nepakitusią. Konservatoriai keičia mechanizmus, bet nekeičia vertybių.

Parengė Simas Čelutka ir Vilius Bartninkas