Naujoji ES sutartis – ES skilimas

Europos valstybių skolų krizė (angl. European sovereign debt crisis), nuo 2009 metų neraminanti politikus ir ekonomistus jau dabar keičia Europos veidą. 2010 ir 2011 metais karštligiškai ieškota ekonominių sprendimų, kurie padėtų užtikrinti finansinį stabilumą visoje ES bei tuo pačiu neleisti žlugti eurui. Galiausia pastangas vainikavo per gruodžio menesį įvykusį ES viršūnių susitikimą, kur buvo priimta prieštaringai vertinama naujoji ES sutartis. Ją pasirašė 26 valstybės narės, išskyrus Jungtinę Karalystę, kuri tuo patvirtino savo, kaip labiausiai savarankios Europos valstybės statusą.

Pirmiausia dera pažymėti, jog Jungtinė Karalystė, atmesdama naująja sutartimi sukuriamą fiskalinę sąjungą, sudarė prielaidas dviejų greičių ES vystymuisi. Nepaisant įvairių nuomonių, kurios šį žingsnį vertina arba kaip savanorišką įsistūmimą į izoliaciją, arba pragmatišką bei apgalvotą sprendimą, viena yra aišku – vienybės stoka ekonominiuose klausimuose Europos Sąjungoje yra akivaizdi.

Taipogi nereikėtų suklysti manant, jog likusių 26 valstybių sutarimas, arba, ironiškai tariant, atsidavimas Merkozy (taip vadinamas didžiųjų ES valstybių – Prancūzijos ir Vokietijos lyderių duetas) valiai, rodo bendrą šių valstybių ryžtą siekiant finansinio stabilumo visoje Europoje. Tai geriausiai iliustruoja Kipro prezidento Dimitrio Christofio žodžiai, jog „Mes [likusios valstybės] turėtume organizuoti revoliuciją prieš Angelą Merkel ir Nicolas Sarkozy, tačiau kiekvienam iš mūsų jie yra reikalingi, kad apskritai ką nors padarytume“.

Neįgalumo manifestacija ir iracionalus nepasitenkinimas

Visgi liūdina ne tik faktas, kad be Prancūzijos ir (ypač) Vokietijos Europos Sąjungoje negali būti priimami jokie rimtesni sprendimai. Kalbu apie naujosios ES sutarties skuriamus įsipareigojimus valstybėms narėms, kurių svabiausias – privalomas ne didesnis nei 3% biudžeto deficitas. Neįvykdžius šios sąlygos valstybės bus automatiškai baudžiamos, o tai turėtų atgrasyti nuo neatsakingo noro gyventi ne pagal išgales.

Reikia pažymėti, jog minėtas įsipareigojimas rodo tam tikrą kapituliaciją. Tai – gėdingas pripažinimas, jog dažna Europos demokratinė valstybė nesugeba protingai tvarkyti savo ekonomikos ir yra lyg mažas vaikas, kurį atpratinti nuo besaikio saldumyno poreikio įmanoma tik skaudžiai suduodant per nagus. Nejaugi gėrio pritvinkusios ES narės laisva ranka po visą pasaulį skleidžia labdarą, saugo gamtą, propaguoja darnų vystymąsi, didžiuojasi savo brandžiomis pilietinėmis visuomenėmis, tačiau ekonomikoje disciplinos laikytis geba tik prisibijodamos finansiškai skausmingų bausmių? Pagal naująją sutartį reikėtų suprasti būtent taip, ir nuo šiol Europos Sąjungoje ekonominio mąstymo neįgalumas bus oficialiai pripažintas, o kova prieš jį -  institucionalizuota.

Tačiau ne viskas yra taip blogai. Vokietijos ekonomikos modelis, paremtas konkurencinga gamyba, griežta fiskaline politika bei darbo etika, objektyviai įrodė savo sėkmingumą – tai kone vienintelė Europos valstybė, kuria investuotojai vis dar visiškai pasitiki ir kuriai negresia kredito reitingo sumažinimas. Tas pats N. Sarkozy vienoje iš savo kalbų pasmerkė seniai įprastą Prancūzijos politiką stimuliuoti ekonomikos augimą paprasčiausiai daugiau pasiskolinant bei teigė, jog pergalėti dabartinę finansinę krizę galima tik „darbu, didelėmis pastangomis ir kontroliuojamomi išlaidomis“.

Der Spiegel taikliai pastebėjo, kad šis teiginys skambėjo labai vokiškai, o, žinant perdėtą prancūzų orumą, galima suprasti, kiek pastangų kainavo toks prisipažinimas. Naujoji ES sutartis būtent ir siekia bent iš dalies priversti valstybes nares laikytis vokiškojo ekonomikos modelio. Taigi, reikėtų džiaugtis šiuo akivaizdžiu proveržiu Europos politinio elito ekonominėje mintyje, kuriuo siekiama užkirsti kelią tolimesniam Europos sėdėjimui ant kredito adatos.

Be abejo, ES pasirinktas kovos su krize kelias susilaukė ir daug kritikos. Vieni ekonomistai teigia, jog skirama per daug dėmesio griežtai fiskalinei politikai, kai didžiausias pastangas reikėtų dėti į ekonomikos augimo skatinimą. Kitaip tariant, vėl siūloma skolinantis bei spausdinant eurus inicijuoti ekonomikos augimą ir padėti bankams aktyvinti verslą naujomis finansinėmis injekcijomis.

Įkvėpti tokių svarstymų per Europą nuvilnijo protestai prieš ES germanizaciją. Tas pats Der Spiegel pasakoja apie italų televizijoje pasirodantį Merkel šaržą su kaizerinės Vokietijos kariuomenės šalmu. Taipogi cituojama kylanti Prancūzijos socialistų partijos žvaigždė Arnaud Montebourgas, kuris kviečia prancūzus „ginti savo vertybes“ ir taip kovoti prieš „vokiečių diktatą“. Graikų protestuotojai žengė dar toliau, lygindami Merkel su Hitleriu, nepaisant tos pačios Merkel indėlio Graikijai nurašant 50 procentų skolų.

Ši absurdiška kritika prasilenkia su sveiku protu. Kažkodėl nenorima suvokti, jog ne Vokietija kalta dėl užgriuvusių finansinių sunkumų. Vietoje to, kad pastebėtų akivaizdžią koreliaciją tarp savo šalies ekonominio modelio ir finansinės krizės sunkumo, nepatenkintieji Vokietijos siūloma sėkmės istorija ją iracionaliai apšaukia prievartine ekonomikos germanizacija ir kėsinimusi į nacionalines vertybes. Kodėl retas besipiktinantis nepagalvoja, kad būtent šios daugelio Europos valstybių nacionalinės vertybės ekonomikoje, kaip besaikis skolinimasis, didžiulės socialinės apsaugos išlaidos, neadekvačiai trumpa darbo savaitė ar ankstyvas išėjimas į pensiją, privedė prie krentančių skolinimosi reitingų ir lėtėjančios ekonomikos, neatlaikant konkurencijos rinkoje? Apgailėtina, kai slepiantis už nacionalistinių lozungų siekiama pateisinti savo ydingą ekonomikos modelį ir pulti neišvengiamas taupymo priemones, melagingai pasmerkiant jas kaip vokiškąjį ekonominį diktatą.

Ką tai reiškia ES tapatybei?

Visgi reikia pripažinti, jog nepaisant sąlyginio praregėjimo, finansinė krizė jau sudavė itin didelį smūgį ES, kaip politinei ir ekonominei sąjungai. Tai kad, ES kamuoja identiteto krizė, jau senokai nestebina, tačiau kad vienintelė dar nediskredituota tapatybės dalis – abipusiai naudingas ekonominis bendradarbiavimas – bus taip sudrebinta, daugelis tikrai nesitikėjo.

Gruodį įvykęs ES viršūnių susitikimas, skambiai vadintas paskutiniu šansu išgelbėti eurą, pasibaigė gėdingu dviejų greičių ES vystymosi principo pergale. Nepaisant fakto, kad kartu su šiuo principu įvesti griežti ekonominiai suvaržymai yra veikiau teisingi ir, ko gero, neišvengiami, ES idėja dar niekada anksčiau neatrodė taip pajungta Merkozy diktatui – kone tiesioginiam Vokietijos ir Prancūzijos vadovavimui. Iliuzijos, kad ES gali tapti tikra federacija ar demokratiškesne struktūra, pastaruoju metu atsitrenkia ne tik į klampią eurobiurokratiją, tačiau ir į beprecedentį dviejų didžiųjų ES valstybių norą ir gebėjimą privatizuoti ateities Europos idėją – jei tai apskritai dar galima pavadinti idėja.

Bendras vaizdas iš tiesų liūdnas: beveik viską nusprendžia Vokietija ir Prancūzija, Didžioji Britanija šalinasi, kitos valstybės nori paveikti sprendimus, bet nepajėgia, o galiausiai pačios europiečių visuomenės nemato toliau už savo kiemo ir reikalauja panaikinti vis didesnę prarają tarp troškimų ir niūrios realybės. Tokios Europos Sąjungos tapatybė yra chaoso tapatybė. Galbūt pats metas prisiminti gyvybingesnes identiteto formas?

Arabų pavasario tragedija

Svarbiausias 2011 metų politinis įvykis yra vis dar besitęsiantis Arabų pavasaris. Nors formaliai jis prasidėjo 2010 metų pabaigoje, tikroji jo svarba išryškėjo tik 2011-aisiais. Iš pradžių daugybė tarptautinių santykių specialistų Vakaruose pasidavė džiaugsmo bangai, kuri skelbė, jog pagaliau arabų pasaulyje demokratinės jėgos pradeda kelti galvas. Galiausiai taip ir įvyko – pavyzdžiui neseniai Tunise demokratiniu būdu buvo išrinkta valdžia, prieš tai nuvertus ilgus metus gyvavusį korumpuotą autoritarinį režimą. Demokratiniai rinkimai įvyko ir Egipte, o Libijoje žmonės atsikratė Muammaro Gaddafio jungo.

Visgi kai kur protestai buvo nesėkmingi – štai Bahreine arba Sirijoje diktatoriai kol kas brutalia jėga išlaiko savo pozicijas, tačiau vakarietiškos demokratijos pranašus po truputį pribloškia ir arabiškosios demokratijos rezultatai. Islamistiniai Musulmonų brolijos ir dar radikalesni Salafistų judėjimai, atsiradus valdžios vakuumui po Vakarų valstybių finansuojamų ir palaikomų, o vietinių arabų nekenčiamų diktatorių pralaimėjimų, pasinaudojo savo organizuotumu bei nuosaikiųjų jėgų faktiniu bejėgiškumu. Šiuo metu Vakarai pakraupę stebi, kaip musulmonų radikalai demokratiniu keliu konsoliduoja savo galias minėtose atsinaujinusiose arabų valstybėse, atverdami kelią islamiškąjam radikalizmui. Pavyzdžiui Egipte jau kurį laiką liepsnoja religinė nesantaika – musulmonų radikalai kryptingai persekioja ir žudo krikščionių koptų bendruomenės atstovus.

Arabų pavasaris, nuversdamas vakariečių išlaikomus ir todėl jiems palankius diktatorius, turėjo padėti nuplauti Vakarų politinių elitų nešvarią sąžinę. Vis dėlto tai ne tik atėmė paskutinius įtakos svertus Arabų pasaulyje, tačiau ir naivioms bei liberalios demokratijos slėpinio užkerėtoms visuomenėms parodė vis baisėjančias arabiškosios demokratijos grimasas.

ES mito žlugimas

Kitas svarbus 2011-ųjų įvykis – taip vadinamoji Europos valstybių skolų krizė (angl. European sovereign debt crisis). Be abejo, ES, kaip ekonominės gerovės simbolio dienos buvo suskaičiuotos jau anksčiau, tačiau dabar atsiskleidė tikroji vidinė Bendrijos būklė. Tai kad, ES kamuoja identiteto krizė – jau seniai žinomas faktas, tačiau kad vienintelė dar nediskredituota identiteto dalis – abipusiai naudingas ekonominis bendradarbiavimas – bus taip sudrebinta, daugelis tikrai nesitikėjo.

Neseniai įvykęs ES viršūnių susitikimas, skambiai vadintas paskutiniu šansu išgelbėti eurą, pasibaigė gėdingu dviejų greičių ES vystymosi principo pergale. Nepaisant fakto, kad kartu su šiuo principu įvesti griežti ekonominiai suvaržymai yra daugiau teisingi ir, ko gero, neišvengiami, ES idėja dar niekada anksčiau neatrodė taip pajungta vadinamąjam Merkozy diktatui – kone tiesioginiam Vokietijos ir Prancūzijos vadovavimui. Iliuzijos, kad ES gali tapti tikra federacija ar demokratiškesne struktūra, 2011 metais atsitrenkė ne tik į klampią eurobiurokratiją, tačiau ir į beprecedentį dviejų didžiųjų ES valstybių norą privatizuoti ateities Europos idėją – jei tai iš vis dar galima pavadinti idėja.

Socialinių iliuzijų sklaidymasis

2011 metai buvo turtingi visuomeniniais neramumais. Štai vasaros pabaigoje nuvilnijusios riaušės Jungtinėje Karalystėje, išprovokuotos po to, kai policija ne visai aiškiomis aplinkybėmis nužudė nusikaltėlį iš vietinių juodųjų bendruomenės, atvėrė įsisenėjusias šios šalies problemas. Visas pasaulis baisėjosi, kai afroeuropiečių minios, prie kurių prisijungė ir daugybė baltųjų chuliganų, daužė viską, kas pakliuvo po ranka, o riaušių policija, kamuojama paralyžuojančios rasizmo baimės, tik bejėgiškai žiūrėjo į niokojamą niekuo dėtų žmonių turtą.

Visuomenę itin sutrikdė tai, kad tarp griaunančių bei vagiančių buvo jaunuolių ir iš pasiturinčių šeimų, o pačios „nuskriaustųjų“ riaušės buvo organizuojamos prabangiais Blackberry telefonais. Ši situacija uždavė klausimus ne tik Jungtinės Karalystės politiniam elitui, tačiau ir visoms likusioms Europos šalims, kuriose yra kuriama socialiai jautri gerovės valstybė. Taigi, ar politinė sistema nėra užprogramuota gilėjančioms socialinėms takoskyroms ir prievartai ateityje, kai joje tam tikra visuomenės dalis smurtauja melagingai slėpdamasi po skurdo vėliava, o iš tiesų dėl neturėjimo ką veikti (kam dirbti, kai yra dosnios socialinės išmokos) ir dėl pavydo dirbantiems bei uždirbantiems?

Taikesnis, tačiau tiek pat absurdiškas buvo ir Okupuokime Wall street judėjimas Niujorke, susilaukęs atgarsių ir kituose Vakarų pasaulio miestuose. Viena vertus, šie „okupavimo“ judėjimai su reikalavimais tuojau pat didinti žmonių gerbūvį globalios finansinės krizės akivaizdoje, atrodė labai neatsakingai. Kita vertus, tai tik dar labiau patvirtino, jog komunistuojanti, socialinės atskirties „išvarginta“ bei kitaip prieš valdžią burnojanti visuomenės dalis tėra pajėgi tik rėkauti prieš televizijos kameras, tačiau jokiu būdu ne kažką realiai okupuoti.

Istorija grįžta

Be abejo, daug įsimintinų įvykių lieka neaptarti, kaip pavyzdžiui valdančiojo tandemo Rusijoje rokiruotė bei klastoti Dūmos rinkimai, kas sukėlė beprecedenčius, tačiau tuo pačiu ir (bent kol kas) bedančius protestus šalyje. Taipogi įvyko buvusio Tarptautinio valiutų fondo vadovo Dominique‘o Strausso-Kahno sekso skandalas, atskleidęs moraliai supuvusį pasaulio finansinio elito seksualinį elgesį. Buvo nukautas Osama bin Ladenas, o neseniai mirė Šiaurės Korėjos diktatorius Kim-Jong-Ilas, tačiau turbūt pats simboliškiausias metų įvykis buvo JAV kariuomenės pasitraukimas iš susiskaldžiusio bei religinio nepakantumo draskomo Irako. Tai tarsi parodė, jog vakarietiškos demokratijos eksportas į Arabų pasaulį yra beviltiškas užsiėmimas, o JAV politologo Francio Fukuyamos po Šaltojo Karo baigties skelbta „istorijos pabaigos“ idėja dar sykį įrodė savo absurdiškumą.

Belieka tikėtis, kad 2012-ieji dar sėkmingiau sklaidys miglas ir vaduos Vakarus nuo savanoriškai užsidėtų ideologinių akidangčių, nes tik gebėjimas matyti daiktus bei reiškinius tokius, kokie jie iš tiesų yra, leidžia identifikuoti tikrąsias problemas.

Tekstas pranešimo, skaityto konferencijoje Idėjos, vertybės, asmenybės Lietuvos ateičiai, 2010 m. gruodžio 3 d. LR Seime

Šiandien dažnai girdime įvairių akademikų, politikų, žurnalistų ar kitų visuomenės veikėjų lūpose linksniuojamas frazes apie visuomenės moralinį nuopuolį, žmones užvaldantį materializmą, vartotojiškumą, nykstantį saiko jausmą, menką pagarbą dvasiniams autoritetams bei t.t. Šiuo pranešimu, remdamasis ispanų filosofo José Ortegos y Gasseto įžvalgomis, bandysiu detalizuoti kokios bėdos dorybių lygmenyje yra apėmusios šiandienos visuomenę  bei tikiuosi paskatinti susimąstyti, kokį ateities kelią vertėtų rinktis mums lietuviams, ir apskritai, europiečiams.

Mūsų postmodernioje epochoje yra įprasta, o kartais net privalu, kalbėti apie visa ką apimantį reliatyvumą, prasmės ir krypties santykinumą bei nereikšmingumą. Šis požiūris liudija gilias žmogaus abejones savimi ir jį supančia aplinka. Tai lyg vizija alpinistui užkopusiam į savo gyvenimo kalno viršūnę ir žiūrint apačion – koks skirtumas, kuria kryptimi dabar pasukti, vis tiek jos visos veda tik žemyn. Aišku, galima alternatyva, likti stovėti vietoje tol, kol galbūt aukštesnioji jėga pasiims tave kartu su savimi, į dausas.

Štai tokioje padėtyje dar praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje Europą įžvelgė esant Ortega y Gassetas.

„Šių dienų Europos visuomenės gyvenimą – gerai tai ar blogai – lemia vienas itin svarbus faktas: visa valdžia masių rankose. Kadangi iš esmės masės nei privalo, nei sugeba valdyti netgi savo likimo, o ką jau kalbėti apie visą visuomenę, – vadinasi, dabar Europa išgyvena vieną sunkiausių krizių, kokia tik gali ištikti žmogų, tautas, kultūrą. Jos veidą mes pažįstame ir žinome padarinius. Žinome ir jos vardą – tai masių sukilimas.“

Šioje vietoje turėtų kilti klausimas – ką bendro turi dabartinė ir tų laikų Europa, juk praėjo jau 80 metų. Ir iš tiesų, mes jau keletą dešimtmečių gyvename, anot Jeano-François Lyotardo, postmodernaus būvio sąlygomis, tuo tarpu Ortega y Gassetas visą savo intelektualinę energiją buvo sutelkęs į sumodernėjusios europinės visuomenės gyvenimo būdo kritiką. Tačiau tuo metu, kada buvo rašoma knyga Masių sukilimas (La rebelión de las masas), t.y. 1929-30 metais, Europa jau buvo peržengusi klasikinio modernizmo slenkstį. Tad šis kūrinys, galima manyti, yra ne tiek modernizmo, kiek beužsimezgančios postmodernios visuomenės vertybinė kritika.

Ypatumai skiriantys modernios ir postmodernios visuomenės individą, galima teigti, yra vienas svarbesnių elementų, kuriais savo knygoje operuoja Ortega y Gassetas. Modernioje epochoje žmogus jau gimsta su teisėmis, t.y. su prigimtinėmis teisėmis, kurių nevalia pažeisti, nei valstybei, nei kitam žmogui. Šias teises jam garantuoja valstybė bei praeities kartos, padėjusios savo galvas tam, jog tai taptų realybe. Modernioji politinės minties samprata individą po truputį ėmėsi atpalaiduoti ne tik nuo dėkingumo protėviams už savo prigimtines teises, bet ir nuo moralinių saitų. Žmogus gali rinktis savo kelią, siekdamas asmeninės laimės, laisvės ir individualaus arba bendrojo gėrio. Autoritetas iš šalies individui nebegali įsakyti, kas gyvenime daryti gera, o kas bloga. Vis dėlto modernioje visuomenėje dar išlieka nenunykusi tradicionalistinė žmogaus kaip tikslo, o ne priemonės samprata. Tačiau, kaip teigė vienas iškiliausių klasikinio liberalizmo filosofų Immanuelis Kantas, individui dera elgtis taip, jog jo elgesio maksima galėtų tapti visuotiniu dėsniu, kuris būtų priimtinas ir jam pačiam.

Tuo tarpu postmodernioje visuomenėje žmogus tiek moralę, tiek ir pareigas pasirenka pats. Taip yra dėl to, jog niekas negali apibrėžti bendros gėrio vizijos. Tad individas gali elgtis kaip tinkamas, nes visa ką jis daro yra jo asmeninė saviraiška. Net teoriškai nebelieka punkto galiojusio modernioje visuomenėje, kad žmogus turi elgtis taip, jog jo elgesys galėtų tapti visuotiniu pavyzdžiu. Dabar – visi žmonės skirtingi, todėl visi elgiasi kaip nori.

Nors kita vertus, sudėtinga teigti, jog dabar apskirtai esama individo, mat jį išlaisvinus nuo bet kokio imperatyvaus tono, jis atsisako pagrindinių bruožų, kurie žmogų išskiria iš gyvūnijos pasaulio. Teisės, kurias visuomenė suteikia individui jam vos gimus, beveik nereikalauja jokio grįžtamojo ryšio, nes tai yra traktuojama kaip neginčijama duotybė, žmogaus gyvenimo atskaitos taškas. Taigi šiuo atveju, žmogus nuo bet kurio kito gyvūno skiriasi ne tiek savo elgesio ypatumais bei gebėjimų visuma, kiek dėl išorinių išvaizdos veiksnių. Tą kaskart patvirtina šių dienų mokslininkai, savo praktiniais ekspermentais vis nesurandantys žmogaus sielos.

Ortegos y Gasseto masės žmogaus sąvoka yra labai panaši į jau aptartą šiandienos eilinį, paprastą postmodernios visuomenės atstovą. Dar XVIII amžiuje žmogaus gyvenimas jam buvo našta tikrąja to žodžio prasme – tiek ekonominiu, tiek fiziniu atžvilgiu. Apskritai, žodis gyvenimas paprastam žmogui reiškė apribojimus, pareigas, priklausomybę arba, vienu žodžiu, priespaudą. Priespauda egzistavo ne tik socialinėje ar juridinėje terpėje, tačiau buvo juntama ir dvasiniame gyvenime. Dideli XIX amžiaus pokyčiai žmonių kasdienybėje apvertė buvusią pasaulio tvarką mažne aukštyn kojomis. Ortega y Gassetas išskiria trejetą faktorių, kurie iš esmės lėmė šios buitinės revoliucijos atsiradimo priežastis, t.y. liberalioji demokratija, eksperimentinis mokslas ir industrializacija.

Naujasis žmogus beveik nebesusiduria su priespauda visuomeniniame gyvenime, disponuoja tokiais namų apyvokos ir higienos daiktais, kurių anksčiau neturėjo net labai pasiturintys žmonės, gali puoselėti savo troškimus daugelyje sričių, nes nuo šiol jo beveik niekas nebevaržo. Dabar jo psichologiją formuoja du pagrindiniai aspektai, tai nežabotas poreikių tenkinimas bei nedėkingumas už savo dabartinį klestėjimą. Jis paprasčiausiai nesuvokia, kodėl ir kam reikia dėkoti už tai, jog jo gyvenimas yra toks nesudėtingas bei smagus. Dabartinė padėtis jam yra tarsi gamtos duotybė – kaip yra dabar, taip ir turi būti, nes kitaip ir nebuvo.

Dar vienas labai svarbus aspektas gvildenamas Ortegos y Gasseto knygoje yra masės ir elito žmogaus mentaliteto distinkcija. Kaip jau buvo minėta, paprasti žmonės iki XIX amžiaus savo gyvenimą jautė esant suvaržytą kone iš visų pusių. Jeigu kažkokiu būdu pavykdavo pakilti socialinės sanklodos laipteliais aukštyn, tai buvo laikoma esant aukštesnės jėgos atpildu už visas prieš tai tekusias kančias. Tuo tarpu dabar žmogus gyvenimą be apribojimų suvokia kaip natūralią būseną, kurios neverta aiškinti. Tai savo ruožtu jam leidžia manyti esant aukščiausiuoju autoritetu, kurio poreikius būtina patenkinti. Kadangi prieš nieką nebereikia lankstytis, jis ima jaustis tobuliausiu Žemės kūriniu, kuriam nebereikia siekti aukštesnių, dvasinių tikslų. Nes jie jau pasiekti.

Šis požiūris liudija gilias žmogaus abejones savimi ir jį supančia aplinka. Tai lyg vizija alpinistui užkopusiam į savo gyvenimo kalno viršūnę ir žiūrint apačion – koks skirtumas, kuria kryptimi dabar pasukti, vis tiek jos visos veda tik žemyn. Aišku, galima alternatyva, likti stovėti vietoje tol, kol galbūt aukštesnioji jėga pasiims tave kartu su savimi, į dausas.

Tačiau iš esmės pasikeitė tik žmogaus suvokimas apie aplinką ir save, o ne pati aplinka ar jis pats. Masės žmogus liko toks pat – ribotų fizinių ir protinių galimybių, daugeliu atvejų nekūrybingas ir neatsakingas. Nors iki tol jam tekdavo už savo veiksmus atsakyti ar savo ponui ar visuomenei ar pačiai gamtai, dabar šios atsakomybes tarsi nebeliko, nes autoritetų taip pat.

Kaip atsvarą tokiam žmogaus tipui Ortega y Gassetas pateikia visuomenės elito atstovo portretą. Visų pirma, tai labiau metaforiška, nei kūniška būtybė. Ji nuolat junta savo žmogiškojo prado menkumą palyginti su dieviškąja Būtimi. Bet, tuo pat metu, nepasiduoda nevilčiai ir visomis išgalėmis stengiasi siekti vis kažko daugiau nei iki šiol yra pasiekęs. Valios pastangų dėka iš savęs reikalaudamas vis sunkesnių tikslų, jis jaučiasi priartėjęs prie dieviškojo prado. Elito žmogus bando pateisinti žmogaus, kaip aukštesnės gyvūnų rasės atstovo statusą ir nepasiduoda valdomas tik savo biologinių instinktų ar emocinių kaprizų.

Žmogaus statusas elito atstovą įpareigoja derinti savyje tiek gyvuliškąją, tiek dieviškąją prigimtį, neteikiant nei vienai pirmenybės. Visas jo gyvenimas tampa vidine kova su išorės pagundomis, kurios kėsinasi nusverti harmonijos svarstykles į kažkurią vieną pusę. Tokio tipo žmogaus gyvenimo misija yra tarnavimas kitiems, autoritetui ir Dievui. Tik šitoks gyvenimas gali būti tikrai kilnius. Anot Ortegos y Gasseto, esminis kilnumo bruožas yra reiklumas sau, pareiga, o ne privilegijos. Vidinio saikingumo jausmas yra tai, kas skiria elito žmogų iš visų kitų.

Moderniosios minties sąjūdis padedamas industrinės revoliucijos pasiektų laimėjimų iš esmės panaikino tradicinę visuomenės hierarchiją, tuo pačiu tūkstantmetę valdžios pasidalinimo praktiką. Tai įvyko, anot autoriaus, dėl vieno kilniausių gestų žmonijos istorijoje, kada dalis privilegijuotųjų savo valia nusprendė savo teisėmis pasidalinti su mažuma (santykine dauguma). Visa tai inspiravo modernaus intelektualinio sąjūdžio sukeltas liberalios minties pakilimas valdančiojo elito sluoksniuose. Vystantis politiniams pokyčiams išskirtinė mažuma ne tik išsižadėjo dalies savo teisių vardan socialinės lygiavos, tačiau ir prisiėmė atsakomybę nuo šiol valdyti kartu su opozicija. Ilgainiui elitas patikėjo masinio gyvenimo lygio pakilimo sukeltais žmonijos progreso apžavais, t.y. jog visi žmonės taps panašūs į juos, tam tik tereikia suteikti galimybę įvykti.

Rodos, toks istorijos posūkis turėjo pradžiuginti ir nuraminti ilgus amžius socialinę neteisybę kentusius žemesniuosius luomus, pagaliau sulaukusius savosios šlovės valandos. Naujos gyvenimo sąlygos paprastam žmogui atvėrė iki tol net nesvajotus horizontus – mašininė gamyba leido atsirasti laisvalaikio sąvokai. Tai savo ruožtu reiškė, jog žmonės galės disponuoti anksčiau tik aristokratijai prieinamoms privilegijoms – savišvietai, dvasiniam ir fiziniam savo asmens tobulinimui.

Tačiau praktika parodė, jog tai iš esmės nepakeitė, nei masės žmonių sąmonės, nei pasaulėžiūros, nei pomėgių. Vietoj to, kad būtų masiškai pradėta ugdyti savo skonį, dvasią, lavinti kūrybiškumą, skatinti nesavanaudiškumą, gilintis į įvairius mokslus arba, trumpai tariant, siekti tiesos ir tobulybės, buvo pasitenkinta trumpalaikiais, neturinčiais išliekamosios vertės, kūniškais malonumais. (Pvz., kalbant apie šiandienos Vakarų, taip pat ir Lietuvos, vartotojiškas visuomenes galima pastebėti akivaizdžius to požymius, kada vietoje dvasinio tobulėjimo paprastai kur kas labiau yra siekiama patenkinti dirbtinus, masinių paslaugų ir pramogų vajaus suformuotus poreikius) Skirtumas tas, jog šį kartą mases valdo ir jas subordinuoja jau nebe už visuomenės gerovę, stabilumą ir ateitį atsakingas elitas, o neaiškios, menkų moralinių įsipareigojimų turinčios, paprastai pelno ir politinės įtakos siekiančios asmenų grupės. Joms neįdomu kas atsitiks su visuomenės struktūra po jų rengiamų eksperimentų, turinčių vieną pagrindinį tikslą – uždirbti pinigus ir išlaikyti galią savo rankose.

Daugeliu atvejų, šie visuomenės gyvenimui vadovaujantieji sluoksniai atitinka Oretgos y Gasseto masės žmogaus prototipą, beje, kaip ir jų valdomieji žmonės. Jie neketina keistis ar bandyti supanašėti su tikrojo, klasikinio elito atstovais, perimti jų manieras, pasaulėžiūrą, istorinį atsakomybės jausmą. Tiek dabartinis pseudoelitas, tiek ir likusi didžioji visuomenės dalis sutinka dėl vieno ir pačio svarbiausio dalyko – Dievo nebeliko, tegyvuoja Žmogus! Tiksliau tariant ne tas Žmogus – Dievo ir Gamtos sūnus bei tarpininkas, o žmogus – biologinė būtybė.

Visuomenė, kurioje moralinės užkardos yra beveik išgriautos arba sparčiai griaunamos, žmogus ima supanašėti su personažu, kurio egzistencinę situaciją yra aprašęs italų politinis filosofas Niccolò Machiavelli. Tenai individas tikėdamasis išlikti nesutryptas tarp tokių kaip jis pats, paprasčiausiai nebegali laikytis mandagaus/moralaus elgesio normų. Tokioje visuomenėje žmonės skaldosi į smulkias, fragmentiškas viena kitai priešiškas grupeles, arba apskirtai, iki individų lygmens. Juos paprastai sieja tik bendras baimės jausmas dėl savo gyvybės ir troškimas pašalinti kliūtis, kurios trukdo tenkinti jų kūniškus poreikius. Sekant Machiavelli įžvalgomis, norėdamas suvaldyti šią demoralizuotą žmonių minią, valdovas/valdžia galiausiai tegalės naudotis tik klasta, jėga ir negailestingumu.

Tikiuosi, jog daugeliui jūsų iškilo nemažai aliuzijų ir asocijacijų su dabartinėmis visuomenės problemomis Lietuvoje. Tad ko gi galėtumėme pasimokyti iš Ortegos y Gasseto įžvalgų? Ar šiandien, gyvenant postmodernioje epochoje, mums belieka raminti sąžinę, jog esame per maži ir per silpni, jog galėtume pasipriešinti masyvios, bedievės minios srautui ir kovoti tik už savavąjį, individualųjį gėrį? O gal vis dėlto valios pastangomis mums verta bandyti sau kelti dvasiškai aukštesnius, bendrojo gėrio tikslus? Atsakymus į šiuos klausimus norėčiau palikti atvirus kiekvieno savarankiškiems apmąstymams.

Literatūra

1. Herrero, J. Ortega y su crítica a la sociedad de masas. Madrid: Arbor 359, 1995.
2. Kantas, I. Dorovės metafizikos pagrindai, 1980.
3. Makiavelis, N. Valdovas. Kn: Makiavelis, N., Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis, 1992.
4. Ortega i Gasetas, Ch. Masių sukilimas. Vilnius: Mintis, 1993.
5. Ortega y Gasset, J. España invertebrada. Kn: Obras completas de José Ortega y Gasset. Tomo III. Madrid: Revista de Occidente, 1966.
6. Sabine, G. H.; Thorson, Th. L. Politinių teorijų istorija. Vilnius: Pradai, 1995.

Įvairaus plauko aplinkosaugininkų etika

Ši per pasaulį apskriejusi naujiena turėjo labiausiai nuliūdinti visus, kurie savo visuomenine ir politine veikla siekia gelbėti Žemę nuo išnaudojimo – kovotojus už miškų ir gyvūnų išsaugojimą, prieš resursų (vandens, naftos, dujų ir t.t.) eikvojimą, genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) populiarėjimą, plintančią industrializaciją, urbanizaciją ir apskritai prieš vartotojiškos visuomenės ydas. Jiems pasaulio gyventojų perkopimas 7 milijardų žmonių ribą reiškia, kad prarastasis Rojus – industrinės pažangos nepaliesta gamta – dar labiau prarandamas.

Juk akivaizdu, kad vis didėjantis žmonių skaičius reikalauja dar didesnių žemės plotų išnaudojimo žemės ūkio produkcijai gausinti, kas automatiškai reiškia ir didesnį žemės resursų (nuo vandens iki miškų kirtimo) eikvojimą. O kur dar etiniai ir sveikatos klausimai dėl GMO maisto pramonėje – gi statistiniam žaliąjam (plačiąja prasme) tai yra baisi nuodėmė, nepaisant to, kad ši XX amžiaus išmonė nuo bado gelbsti milijonus gyvybių.

Galiausiai juk nėra garantijų, kad vis didėjanti žmonių populiacija atitinkamais tempais šviesis pagal aplinkosaugininkų elementorių – „tvarios plėtros“ (sustainable development) ar aplinkai draugiškos (environmentally friendly) gyvensenos privalumais nuo mirtinos ligos ar visiško bado per plauką išgelbėtas trečiojo pasaulio atstovas vargu ar patikės. Priešingai, daugėja ženklų, kad vartotojiška kultūra, tarpstanti šiandieniniame Vakarų pasaulyje per gyvenimą ant kredito adatos, sparčiai perimama besivystančiame pasaulyje, kaip gerovės ir laimingo gyvenimo idealas.

Taigi, anot Žemės gelbėtojų, vartotojiška kultūra turi būti išstumta atsakingos, visais aspektais ekologiškos gyvensenos, nes kitaip mūsų Žemės, o tuo pačiu ir mūsų visų laukia pražūtis.

Viso ko matas – žmogus

Antroji pusė turi kitokius, bet ne mažiau teisuoliškus idealus. Čia sutinkame UNICEF, žaidžiančią žmonių jausmais badaujančių ir sergančių trečiojo pasaulio vaikų ašaromis per televiziją bei internetą. Garsiausi pasaulio verslininkai-filantropai, sporto, muzikos ir kino žvaigždės reklamuoja donorystę, siūlo finansinę ir edukacinę pagalbą mirštantiems, skurstantiems ir neišsilavinusiems. Šviesiausi pasaulio protai kuria strategijas ir vysto technologijas, kurios išties pasiekė neblogų rezultatų mažinant skurdą, sprendžiant maisto stygiaus problemas ir didinant amžiaus trukmę pažeidžiamiausiose pasaulio dalyse.

Čia žmogaus gyvybė, nepaisant demografinio sprogimo trečiajame pasaulyje neigiamų pasekmių, yra aukščiau visko. Šioje etikoje vyrauja įsitikinimas, kad žmonija, nepakeldama kenčiančiųjų skausmo, privalo atrasti valios ir Žemės resursų, idant padidintų produktyvumą, vystytų technologijas ir plėstų švietimą, nepaisydama gąsdinančių prognozių, kad šie resursai gali pasibaigti.

Moralinės dilemos ir „Okupuokime Wall Street“ sindromas

Kaip matome, vienų dorybė yra kitų nuodėmė ir atvirkščiai. Galiausiai visa tai vainikuoja šiuo metu plačiai aptarinėjamas „Okupuokime Wall Street“ sindromas, protestais ir netgi smurtu nuvilnijęs per didelę pasaulio dalį. Protestuotojus vienija reikalavimas, kurį galima sutraukti į šūkį „Nusipelnėme gyventi geriau!“.

Juokingiausia tai, kad turbūt dažnas protestuotojas, įsitikinęs šio šūkio teisingumu ir dorybingumu („Mes esame 99 procentai!”, suprask, turtuolių išnaudojami) savo gyvenime yra švarinęs savo sąžinę pirkdamas ekologišką duoną ar trumpuoju numeriu penkiais doleriais, eurais, litais ir t.t. parėmęs skurstančiuosius kažkur Bangladeše ar Haityje. Liūdniausia, jog jų reikalavimai yra išties amoralūs, turint omenyje tikrą skurdą ir kančias trečiajame pasaulyje, puolamų vyriausybių ir bankų prasiskolinimą ateities kartų sąskaita, bei pasibaisėtinus vartojimo mastus ir Žemės išteklių eikvojimą. Amoralūs todėl, kad jei būtų išpildyti jų reikalavimai, skurdas pasaulyje tik padidėtų, vyriausybės dar labiau prasiskolintų, o vartojimas išaugtų, dar labiau nualindamas Žemę.

Vietoje išvadų

Nepaisant to, kad aptarti fenomenai yra plačiai paplitę po pasaulį, tenka pripažinti, jog jie labiausiai pasireiškia Vakarų pasaulyje ar jo kultūrinės bei ekonominės įtakos zonose. Taipogi tenka pripažinti, jog didžiąją dalį atsakomybės naštos už ekologiją, pagalbą trečiajam pasauliui ir gerovę taip pat neša vakariečiai.

Nors maždaug prieš pusę amžiaus buvo kilusi panika dėl demografinio sprogimo keliamų grėsmių, ji nepasitvirtino. Žmonija kol kas sugeba išmaitinti vis didėjančią populiaciją, o technologinė pažanga, padėjusi pasiekti įstabių rezultatų per paskutiniuosius 50 metų, galbūt ir toliau neapvils. Kita vertus, aptartos moralinės dilemos grasina gilėjančia Vakarų pasaulio visuomenių šizofrenija, kai apakina skirtingi interesai, o savo amoralius, žalingus troškimus bei interesus yra bandoma slėpti po teisumo kaukėmis. Visgi kad ir kaip teisuoliškai mylėtume bei saugotume Žemę, žmogaus gyvybę ar teisę į gerą bei laimingą gyvenimą, nereikia pamiršti, kad dorybė, naudojama lyg iškaba siauram ir trumparegiškam interesui ginti, yra visai ne dorybė.

Staiga imame stebėtis, kai kokios nors Europos valstybės rinkimuose sėkmingai pasirodo radikalios politinės jėgos, kai „visiškai nelauktai“ iškyla kokie nors kontraversiški politiniai lyderiai ar įvyksta tokio mąsto politizuotos skerdynės, kokias matėme Norvegijoje. Vis dėlto, kaip liaudis pasakytų: nėra ugnies be dūmų.

Dėl Norvegijos įvykių ypatingai apmaudu. Žuvo daugybė nekaltų, niekuo dėtų jaunų žmonių. Kadangi pats aktyviai dalyvauju politinių jaunimo organizacijų veikloje, dažnai vykstu į panašaus pobūdžio stovyklas kaip vykusi Norvegijoje, šis išpuolis privertė susimąstyti ir apie mano paties saugumą. Neduok, Dieve, ir Lietuvoje atsirastų panašaus plauko psichopatas. Deja, visko gali būti.

Vis dėlto šiame straipsnyje nenorėčiau nagrinėti to, kas vyko tą nelemtą penktadienį Osle ir jo apylinkėse. Labai svarbiu uždaviniu, kurį šiuo metu turėtų bandyti įminti tiek ir Lietuvos, tiek ir Europos politologai, laikau bandymą prognozuoti, kas vyks toliau. Kaip įvykiai Norvegijoje paveiks politinius procesu ne tik šioje šalyje, bet ir visoje Europoje? Jei įtaka bus, kaip ji pasireikš?

Mano nuomone, galime tvirtai teigti, jog Norvegijos įvykių įtaka politinių kampų aštrėjimui bus nemenka. Tiek Norvegijoje, tiek visoje Europoje. Paradoksalu, Norvegijos skerdikas Andersas Behringas Breivikas oficialiai teigia savo išpuoliu norėjęs sumažinti kairiosios Norvegijos darbininkų partijos įtaką šalies politikoje, tačiau jo žingsnis šios partijos įtaką šalyje tik dar labiau sustiprins. Išpuolis atveria kelią Norvegijos darbininkų partijai bei jos partnerei vyriausybėje radikaliajai marksistinei Socialistinės kairės partijai išsilaikyti šalies politikos Olimpe dar ne vienerius rinkimus.

Pastaruoju metu šių partijų tandemo populiarumas mažėjo ir kituose rinkimuose pergalė buvo prognozuojama antiislamistinei, ekonomikoje liberaliai, o visuomenės klausimais konservatyviai Progreso partijai. Ši partija po 2005 m. rinkimų tapo antra įtakingiausia partija Norvegijos parlamente, o 2009 m. rinkimuose šią poziciją sustiprino dar keliais mandatais. Po 2013 m. rinkimų Progreso partija tikriausiai būtų formavusi dešiniąją koaliciją su Konservatorių ir Krikščionių demokratų partijomis. Išpuolis prieš Norvegijos darbo partijos jaunimą šias viltis greičiausiai sužlugdys, o tai įrodyti galime žvelgdami į Norvegijos kairiųjų politinių partijų reitingų augimą po kruvinojo išpuolio.

Tačiau tai nebus tik Norvegijos tendencija. Dėl didžiulio žiniasklaidos dėmesio Europoje greičiausiai suaktyvės radikalios kairiosios grupuotės, kurios skelbsis kovojančios su radikaliąja dešine bei visuomenės religingumu. Radikalioji dešinė į tai atsakys matomomis politinėmis akcijomis, tam tikru politiniu pakilimu ir taip pat mėgausis žiniasklaidos susidomėjimu. Visa tai persimes ir į Lietuvą.

Iškart po išpuolių Europos ir Lietuvos žiniasklaidoje mirgėjo antraštės, siejančios Norvegijos skerdiką su konservatyviaisiais politiniais judėjimais bei krikščioniškuoju fundamentalizmu. Dabar, neprabėgus net dviem savaitėms nuo tų kruvinų įvykių, akivaizdu, jog A. B. Breivikas neturėjo nieko bendro su konservatyviomis politinėmis idėjomis ar juo labiau su krikščioniškuoju fundamentalizmu. Būtų absurdiška, jei žmogus savo manifeste išdėstęs, kaip mėgsta vieną žymiausių ir radikaliausių liberaliųjų dogmatikų Johną Stuartą Millį, galėtų save vadinti konservatoriumi. J. S. Millis atstovavo radikaliausiam liberalizmo sparnui, siūliusiam tokias kardinalias ir utopines visuomenės pertvarkymo vizijas, kurios gali labai sėkmingai varžytis su Karlo Markso komunizmu bei iš jo kylančia dabartinės demokratinės kairės ideologija.

Tokia pati situacija ir su A. B. Breiviko krikščioniškumu. Jis pats pripažįsta, jog nebuvo nei praktikuojantis krikščionis, nei gerai įsigilinęs į krikščioniškąjį mokymą. Juo labiau yra abejotinos jo sąsajos su kokia nors radikaliąja krikščioniškąja bendruomene. Europoje tokių bendruomenių yra mažai, labiausiai dėl to, jog katalikiškasis mokymas yra atsparus savo sekėjų radikalizacijai, o Romos Katalikų Bažnyčia atlikdama ganytojiškąją misiją geba situaciją suvaldyti. Protestantiškuose kraštuose dėl laisvo šios krikščioniškojo tikėjimo šakos dogmų interpretavimo religinio radikalizmo pasitaiko kiek daugiau, tačiau Europoje paplitusios tos protestantizmo kryptys, kurios nėra linkusios į fundamentalizmą. Taigi, Norvegijos pareigūnų atliktas tyrimas dėl įvykių Osle ir Utoya saloje greičiausiai nustatys, kad Norvegijos skerdikas tėra psichopatas, kuriam labai „pasisekė“, o ne dešinysis religinis fundamentalistas, kaip tai bandyta eskaluoti iš pradžių.

Dėl nepamatuotos ir skubotos žiniasklaidos reakcijos staiga paplitusi nuomonė apie dešiniųjų radikalų arba krikščionių fundamentalistų išpuolį Europą audrins dar ne vieną mėnesį. Net ir nepaisant akivaizdžiai klaidingos informacijos ar netikslių faktų. Kaip ir minėjau, tuo pasinaudodami kairieji radikalai skelbs savotišką kryžiaus žygį politinei dešinei, nacionalizmui bei visoms religijos formoms.

Europos parlamento rudens sesijos metu galėsime pasiklausyti įspūdingų kalbų iš socialistų arba komunistų frakcijų atstovų. Jie, dėdami ranką prie širdies, kartos, kad visos Europos bėdos prasideda nuo religijos bei dešiniųjų. Pasitaikys net visiškai absurdiškų siūlymų drausti religinius simbolius, o gal net ir pačias religijas. Galbūt kai kurie šių siūlymų virs kūnu ir matysime žiaurių politinių išpuolių prieš niekuo dėtus tikinčiuosius. Pirmosios kregždės jau čia – Airijoje svarstoma iniciatyva įpareigojanti kunigą policijai išduoti šventą išpažinties paslaptį.

Nemanykite, jog tai daroma iš idealizmo. Ne, tai labai pragmatiška reakcija, kuria siekiama iššaukti dar daugiau radikalizmo. Sužadinti tą pačią radikaliąją dešinę, nuolatos kurstyti konfliktą ir taip šiuo metu ne be reikalo marginalizuotiems politikams išsikovoti vietą po saule. Tai yra tam tikras galios žaidimas, kuriame radikali kairė negalėtų egzistuoti be radikalios dešinės, o svarbiausiais veikimo įrankiais tampa populizmas bei nuolatinis visuomenės puolimas.

Visuomenės dauguma tokioje situacijoje ginsis laikydamasi nuosaikiai, nesiimdama jėgos veiksmų, tačiau įvairaus plauko oportunistai pasinaudos šia situacija politiniam populiarumui sukaupti. Trumpai tariant, yra tikėtina, jog pasinaudodamos patogia situacija radikaliosios kairiųjų grupuotės imsis tam tikrų viešų išpuolių prieš tuos, kuriuos laiko savo priešais. Šie į tai, deja, atsakys. Ypač tie, kurie siekia taip susikrauti šiokio tokio politinio kapitalo. Dažnai tai tebus vidutinybės, politiniai marginalai, o ne tikri poliniai lyderiai, tačiau ir jų veikla gali padaryti nemažai nuostolių.

Lietuvą tai taip pat palies. Jau dabar matome, kad visą savaitę netyla kalbos apie radikalus Lietuvoje. Jei ne Norvegijos įvykiai ir klaidinga reakcija į juos Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos stovyklos Dieveniškėse niekas tikriausiai net nebūtų pastebėjęs, niekas nebūtų apie ją rašęs. O dabar šios organizacijos lyderiai mėgaujasi spaudos dėmesiui ir taip gauna progą pasirodyti prieš artėjančius Seimo rinkimus. Neabejoju, kad netrukus spaudoje turėtų pasipilti ir kitų radikaliai nusiteikusių personų (Ričardo Čekučio, Gintaro Songailos ir kt.) straipsniai, pareiškimai, komentarai. Skirtingai nei anksčiau šių politikų nuomonės bus mielai priimamos į pirmuosius šalies dienraščių puslapius, o tauta su dideliu smalsumu juos skaitys.

Atsaką tam, neabejotinai, ruošia ir kairieji intelektualai su Naujosios kairės judėjimu priešakyje. Jų jaunimo sparnas – Tolerantiško jaunimo asociacija – gerai finansuojamas privačių Europos fondų, greičiausiai paruoš ne vieną kontraversišką rezoliuciją, jas teiks Lietuvos jaunimo organizacijų tarybai ir taip dar labiau kaitins situaciją tarp jaunimo. Žmogaus teisių stebėjimo institutas paskelbs dar vieną pranešimą apie blogėjančią situaciją Lietuvoje. Už tai jis gaus dar daugiau finansavimo, galės pasisamdyti daugiau darbuotojų, dažniau rodysis spaudoje. O ką jau bekalbėti apie įvairius kairiuosius viešuosius komentatorius, kurie tikrai nepraleis progos patylėti.

Po viso šito Kovo 11-osios eitynės 2012 m. bus ypač didelės ir galbūt kai kurios internetinės žiniasklaidos priemonės net svarstys galimybę šias eitynes transliuoti tiesiogiai. Dėmesys šiam įvykiui bus išskirtinis, o kairiųjų reakcija ypač skambi. Be abejo, prie viso šio margo paveikslo savo teptuką pridės ir kaimyninė Rusija. Ji nepraleis progos solidžiai investuoti į politines jėgas, kurios jos manymu galėtų mūsų šalyje įžiebti politinio nestabilumo ar bent jau nukreiptų dėmesį nuo žymiai svarbesnių, su Rusijos interesais Lietuvoje susijusių politinių temų, pavyzdžiui energetikos.

Tai tarsi grandininė reakcija, kurios pradžios po metų niekas jau nebeprisimins, bet kurią sustabdyti bus labai sunku. Viso to šaknys glūdi labai paprastame principe: radikalizmas gimdo tik radikalizmą. Tai tarsi nuo pat žmonijos pradžių žinomos „akis už akį, dantis už dantį“ taisyklės įgyvendinimas politikoje. Skaudžiausia, kad po kurio laiko pasimiršta akis ar dantis buvo pamuštas pirmiausiai, pradedama nebeskaičiuoti nei dantų nei akių, o galų galiausiai nelieka nei tų akių, nei tų dantų. Tik subjaurotas veidas bei visam laikui prarasta garbė.