Praėjusių metų lapkričio pabaigoje Europos politiniame pasaulyje nuvilnijo šurmulys, kurį pažangiosios Vakarų visuomenės gretose sukėlė Šveicarijoje vykusio minaretų statybų uždraudimo referendumo rezultatai. Nurimus pirmosioms aistroms pamėginsiu apibendrinti situaciją ir atsakyti į klausimą – kas nutiko, jog globaliu mastu toks menkas šveicarų tautos sprendimas sumaišė blaivius vakariečių protus ir privertė šiuos pasiduoti masinei antidemokratinei isterijai?

Žvelgiant į minėtąjį įvykį iš liberalios demokratijos procedūrinės pusės, rodos, net ir itin fanatiškas „pažangios žmonijos“ personažas neturėtų prie ko prikibti. Šveicarija – viena seniausių demokratines tradicijas puoselėjančių šalių. Verta pažymėti, kad ši šalis, skirtingai nei kitos Vakarų Europos kaimynės, kurių vadovai kritikavo šveicarų referendumą, praeityje neturėjo kolonijų, pasaulinių karų metu neįsivėlė į kruvinas skerdynes, nerengė holokausto ir apskritai neigiamai nepasižymėjo tuo XX amžiaus laiku, kuomet Europą buvo užvaldžiusi naikinimo karštinė. Šveicarija šimtus metų laikėsi neutralumo ir nedalyvavo nešvariuose kitų europietiškų šalių realpolitik žaidimuose. Nors šveicarai savo politiniame gyvenime išskirtinai dažnai taiko legitimiausią demokratijos formą – referendumus, vis dėlto, matant kokį didelį „grėsmės“ burbulą išpūtė progresyvioji Vakarų žiniasklaida, atrodo, kad demokratijos procedūrų laikymasis nebėra svarbiausias šių dienų liberalios demokratijos bruožas.

Isteriška daugumos didžiausių Europos dienraščių reakcija į šveicarų pasakytą „ne“ minaretų statybai privertė rimtai sunerimti dėl demokratijos pabaigos vakariečių širdyse.

Nors didžioji dauguma viešosios nuomonės kanalų bylojo apie „pasipiktinimą religine diskriminacija“, retkarčiais išlįsdavo vienas kitas balsas, užstodavęs šveicarų tautos plebiscito rezultatus. Dauguma tokių balsų šveicarų norą uždrausti minaretų statybas aiškino baime politinio islamo keliamoms grėsmėms.

Toks problemos formavimo būdas visuomenei pirštu parodo į „tikrąsias“ konflikto tarp Vakarų ir islamo priežastis – religijos norą grįžti į viešą erdvę. O blogiukais įvardinami tiek islamo fundamentalistai, tiek konservatyvių pažiūrų, krikščionišką religiją tebegerbiantys vakariečiai.

Kur kas menkesnio dėmesio sulaukė kitas, manau, svarbesnis šios problemos aspektas – viešoje erdvėje įsigalėjusi politinio korektiškumo diktatūra.

Gilinantis į diskusiją apie minaretų (ar jų uždraudimo) keliamas grėsmes buvo galima pastebėti, jog dažnas politikos komentatorius bandė sąmoningai ar pasąmoningai nepastebėti arba jokiu būdu nesiimti kvestionuoti esminio analogiškų problemų pagrindo – multikultūralizmo politikos.

Vakarietiškos multikultūralizmo sampratos neklystamumu viešai neabejoja niekas. Tai yra tapusi tarsi Tiesa a priori arba, kitais žodžiais tariant, religinė Tiesa. Už viešą suabejojimą ja, modernioji inkvizicija, padedama politkorektiškai angažuotos aktyviosios visuomenės dalies, pradeda šiuolaikinę raganų medžioklę. Nors kiek viešas žmogus, prabilęs ne pagal diktuojamos „moralės“ kanonus, yra nedelsiant pasmerkiamas visuomenės veikėjų, akademikų, politikų ir „žmogaus teisių aktyvistų“ dėl „skleidžiamos netolerancijos“ bei apkabinėjamas šovinisto, fašisto ar seksisto etiketėmis.

Vadovaujantis tokia nuostata, demokratija yra vertinga tik tada, kai atitinka progresyvioms vertybėms ir yra bevertė, kuomet joms prieštarauja. Akivaizdu, kad tokie veiklos metodai nė iš tolo nedvelkia klasikiniu liberalizmu, o, veikiau, niūriai mena istoriniam revanšui besiruošiančią despotišką marksizmo-leninizmo saulės šmėklą, kaitriai teberusenančią pažangių vakariečių širdyse.

Vieno iš kovos prieš modernųjį multikūlturalizmą Didžiojoje Britanijoje pradininkų, Enocho Powello politinė karjera baigėsi šiam 1968 metų pavasarį vos prabilus apie jo šaliai ateityje gresiančias grėsmes dėl nežabojamos imigracijos mastų. Keisčiausia tai, jog vienas iš realių kandidatų į konservatorių partijos vadovus labiausiai smerkiamas buvo savo paties bendražygių. „Konservatoriai“ iškart pašalino Powellą iš vadovaujančių postų partijoje, nors jo žodžiams pritarė absoliuti dauguma salos gyventojų. Po poros metų partijai pagaliau laimėjus rinkimus prieš leiboristus, analitikai kone vieningai teigė, jog tai nulėmė didelis Powello populiarumas.

Kur kas liūdnesnio galo susilaukė olandų filmų kūrėjas Theo van Goghas, savo filme prabilęs apie apgailėtiną moterų padėtį islamo kultūroje. Tiesa, vietiniai multikultūralizmo adeptai nespėjo patys nutildyti drąsaus režisieriaus, už juos tai padarė islamo ekstremisto paleistos kulkos. Dar vienas olandas, Geertas Wildersas dėl savo „nepakančių pasisakymų“ politinio islamo tematika buvo neįleistas į Jungtinę Karalystę. Nuolatinio spaudimo ir politinio nepakantumo tiek iš islamistų, tiek ir iš savų, i.e. „demokratų“, pusės susilaukia Mohameto karikatūrų piešėjai danai, o ypač „bombos turbane“ autorius Kurtas Westergaardas.

Šitokių sunkumų perspektyva sąžiningesnius visuomenės veikėjus verčia rimtai pasvarstyti ar verta viešai reikšti nuoširdžią savo nuomonę.  Gal geriau tylomis pritariamai, apsimetant, jog niekas nevyksta, leisti nešamiems sraunios srovės?..

Grįžtant prie šveicarų referendumo temos, galima prisiminti, kai vos sužinoję rezultatus, juos viešai pasmerkti pasiskubino ne tik Europos Sąjungos ar Jungtinių Tautų atstovai, bet ir pačios šveicarų valstybės vadovaujantis elitas. Išgirsti būtent tokį verdiktą iš save demokratiškomis laikančių valstybių atstovų, šveicarų tautai turėjo būti itin nesmagu. Tokį pat nemalonų jausmą turėjo pajusti ir visų kitų demokratinių bei laisvę mylinčių valstybių piliečiai. Nepatenkinto politinės valdžios elito pastabos akivaizdžiai susikirto su esminiu liberalizmo principu – laisva piliečio valia. Kas gi labiau reprezentuoja demokratijos esmę, jei ne tiesioginis piliečių plebiscitas? Po tokių pareiškimų ima atrodyti, jog europiečių elitui tiek klasikinio liberalizmo, tiek demokratijos sąvokos yra tapusios bevertėmis praeities atgyvenomis.

Praėjusį pusmetį ES pirmininkavusios Švedijos ir keleto kitų Europos šalių vyriausybių išreikštas pasipiktinimas Šveicarijos žmonių „ksenofobija“, vaizdžiai iliustruoja jau seniai realybe tapusį faktą, jog liberali demokratija Europos politikoje pavirto oksimoronu (viena kitai prieštaraujančių sąvokų derme).

Didžiajai daugumai šalies piliečių, tiesioginės demokratijos procedūrų tvarka pritarus vienam ar kitam sprendimui, šis įgyja aukščiausią legitimumo laipsnį. Tokiu atveju bet koks referendumo rezultatams priešiškas aukščiausių valstybės pareigūnų spaudimas tampa tiesioginiu įžeidimu tautai bei pačiai liberalios demokratijos institucijai. Jokubaičio žodžiais tariant, liberalai yra tikri liberalai tik tada, kai jie nori sukurti politinę santvarką, kuri neliberalų neverčia būti liberalais. Peršasi hipotezė, kad liberalizmo mūsų kontinente galbūt jau seniai nebėra, nes valdžia dedasi „geriau žinanti, ko reikia liaudžiai“, nei pati liaudis.

Nenuostabu, kad įstatymai ir demokratinės procedūros yra traktuojamos ne kaip vertybė per se, o tik kaip priemonė, privalanti padėti efektyviau įdiegti pažangias vertybes į visuomenės gyvenimą. Šioje vietoje Vakarų Europos lyderių pozicija liberalios demokratijos atžvilgiu slogiai primena vieną tragiškiausių pamokų žmonijos istorijoje.

Adolfas Hitleris demokratinį procesą taip pat įsivaizdavo tik kaip instrumentą, kuriuo jam galiausiai pavyks įtvirtinti bendražygių propaguojamas vertybes (kaip visuomenės normą). Liūdniausia – tiek Hitleris, tiek šiandieninis progresyvus elitas beatodairiškai įsitikinę savos vertybinės sistemos tobulumu mano, jog tokie „netobuli“ institutai, kaip demokratija, privalo prisidėti prie visuomeninės tvarkos perversmo, patys nereikalaudami jokios pagarbos sau.

Anot Jokubaičio, šiuolaikinis „liberalas“ demokratiją suvokia kaip įrankį privalantį paklusti jo kontrolei. Vadovaujantis tokia nuostata, demokratija yra vertinga tik tada, kai atitinka progresyvioms vertybėms ir yra bevertė, kuomet joms prieštarauja. Akivaizdu, kad tokie veiklos metodai nė iš tolo nedvelkia klasikiniu liberalizmu, o, veikiau, niūriai mena istoriniam revanšui besiruošiančią despotišką marksizmo-leninizmo saulės šmėklą, kaitriai teberusenančią pažangių vakariečių širdyse.

Matyt neveltui labiausiai sujudo neomarksistiniai Europos visuomenės sluoksniai. Jie džiugiai pritarė atvirai išreikštai viešai ES valdžios elito abejonei viena kertinių liberalios demokratijos formų – nepriklausoma valstybės piliečių apsisprendimo laisve. Kyla klausimas, kaip galėjo nutikti, jog liberalios demokratijos citadelė – Vakarai, vos nugalėję nacistinio totalitarizmo demoną, iš karto ir be kovos pasidavė hipnotizuojančiam totalitarinės Markso-Lenino saulės spindesiui?

Skirtingai nei naciai Vokietijoje, komunistai Rusijoje neturėjo savojo Niurnbergo proceso ir nebuvo teisiami už nusikaltimus žmogiškumui. Tai reiškė, jog žlugo ne marksizmas, kaip ideologija, o tik nepavykęs rusų valstybės projektas – leninizmas, norėjęs marksizmą įvesti prievarta. Milijonus išžudę asmenys nebuvo nubausti, o juos šiuos nusikaltimus skatinusi daryti ideologija – nepasmerkta.

Vienas galimų įvykio raidos variantų, kodėl taip įvyko, gali būti siejamas su žmonijos patirtais Antrojo pasaulinio karo žiaurumais. Jį gaubusi totalitarizmo šmėkla sukėlė nematyto mąsto baimės ir masinės desperacijos jausmą. Tai buvo iki tol istorijoje dar nesutikto autoritarizmo forma, kada tironas savo valdžią nori įvesti ne tik viešoje erdvėje, kas buvo gan įprasta praktika praeityje, tačiau imti kontroliuoti ir eksperimentuoti privačiame asmens gyvenime. Vėliau šis bandymas sukėlė siaubingų ir iki šiol neatitaisytų padarinių modernaus žmogaus sąmonei.

Ir marksitinis-leninistinis, ir nacistinis totalitarizmas garbino tiesioginę prievartą. Abiejose santvarkose žmonių santykiai buvo grįsti smurtu. Karui pasibaigus ir  nacizmui žlugus, smurtas vakariečiams tapo pagrindiniu ir vieninteliu dalyku, primenančiu totalitarinio gaivalo sukeltą siaubą. Ir, atrodo, iš tos didelės baimės, bandant kuo greičiau susidoroti su jos šaltiniu, buvo pasirinktas klaidingas kaltininkas. Pagrindiniu pasibaisėjimą keliančiu dalyku vakariečiams tapo ne totalitarizmą sukėlusios priežastys – eksperimentai su mokslinėmis pseudoreligijomis, o jų pasekmė – smurtas.

Deja, šiuolaikinis totalitarizmo suvokimas apsiriboja tuo, jog yra tiesiogiai siejamas su atviru smurtu. Kitaip tariant, smurtas tapo kone totalitarizmo sinonimu. Konceptualiai tai yra itin ydinga praktika, iškreipianti totalitarizmo sampratą. Naujuoju klaidingu apibrėžimu buvo imta naudotis maskuojant tikras totalitarizmo apraiškas ateityje. Kas, beje, atrodo, ir įvyko Vakaruose.

Pokaris tapo karštligiškų pastangų eliminuoti smurtą iš viešo ir privataus gyvenimo vajumi. Smurtą sumanyta pakeisti priešybėmis – taika ir meile. Tačiau buvo pamiršta, jog „naujųjų vertybių“ nederėtų skiepyti naudojantis despotiškais metodais – tiesiogiai kišantis į privatų žmonių gyvenimą, griaunant tradicinę bei primetant naują, svetimą vertybių sistemą. Nepaklusnieji, Goethe‘s žodžiais tariant, yra dusinami glėbesčiuojant. Visuomenė, nesugebėdama kaip grėsmės identifikuoti nieko, kas nesisieja su atviru smurtu, tapo naujosios, „besmurtės“ ideologijos auka. Prasidėjo švelniosios despotijos era.

Iki tol Vakarų istorijoje žmogus nuo panašių eksperimentų, vienam valdovui kėsinantis užvaldyti ir viešą, ir privačią gyvenimo sferas, slėpdavosi po transcendentinės religijos teikiama užuovėja. Modernybės pradžioje, nuo Vestfalijos taikos 1648 metais, ėmus privatizuoti religijos fenomeną, žmogus buvo paliktas vienas, akis į akį su desperaciją nešančia egzistencinės tuštumos bedugne. Tokioje būklėje, pašalinus religinę moralę, asmuo tapo patiklus ir ypač pažeidžiamas įvairaus plauko radikalioms ir destrukciją sėjančioms pseudoreligijoms. Būtent ši situacija davė galimybę suvešėti tokiom mokslo pažangą šlovinančioms ideologijoms, kaip komunizmas ar nacizmas. (Beje, su šia įžvalga veik tiesiogiai sutinka ir liberalizmo šauklys Lietuvoje Leonidas Donskis savo knygoje Power and Imagination teigdamas, jog konservatiz­mas yra geriausias kovos su totalitarizmu ginklas.)

Antras pasaulinis karas žymėjo tik nacizmo pabaigą, o marksizmas, tiek rusų pavergtų tautų imperijoje, tiek ir pažangiame Vakarų pasaulyje, vešėjo toliau. Frankfurto kritinės teorijos mokyklos adeptų pastangos vakariečių rinkai adaptuoti agresyvų leninizmą, taiką pakeičiant mylinčiu neomarksizmu, gan greitai subrandino vaisius. Septintajame dešimtmetyje neapykanta ginklu demokratiją gynusiai ir prieš komunizmo plėtrą pasaulyje kovojusiai Jungtinių Valstijų valdžiai pasiekė viršūnę. Hipių judėjimas savo naująją ideologiją skelbė lozungu – peace and love.

Smurto, kaip neva tiesioginio totalitarizmo atitikmens įvaizdis, išliko ir po Šaltojo karo pabaigos, žlugus komunistinei Rusijos imperijai. Skirtingai nei naciai Vokietijoje, komunistai Rusijoje neturėjo savojo Niurnbergo proceso ir nebuvo teisiami už nusikaltimus žmogiškumui. Tai reiškė, jog žlugo ne marksizmas, kaip ideologija, o tik nepavykęs rusų valstybės projektas – leninizmas, norėjęs marksizmą įvesti prievarta. Milijonus išžudę asmenys nebuvo nubausti, o juos šiuos nusikaltimus skatinusi daryti ideologija – nepasmerkta.

Į juodąjį sąrašą pateko vienintelis buvusį marksistinį gaivalą menantis aspektas – smurtas. Vadovaujantis šia logika, nusikaltimus žmogiškumui hitlerinėje Vokietijoje atliko konkretūs asmenys (kurie vėliau, po karo, buvo nubausti) besivadovavę baisia ir vėliau visų pasmerkta ideologija – nacizmu. Tuo tarpu komunistinėje Rusijoje bei jos satelitėse, nusikaltimus žmogiškumui atliko ne konkretūs asmenys, vedini marksizmo-leninizmo ideologijos, o smurtas. Skamba groteskiškai, bet būtent tokia logika vadovaujasi dabartinis Vakarų pasaulis, nereikalaudamas Rusijos nubausti savo politinius nusikaltėlius ir nesmerkdamas juos inspiravusios marksizmo ideologijos. Taigi, vienintelis kaltasis dėl dešimčių milijonų mirčių sekusių vis dar tebevykstantį marksistinį eksperimentą lieka ne ideologija ar atskiri individai, o smurtas.

Visai nenuostabu, jog rusų valdžia nepaisydama elementarių žmogaus teisių iki šiol, kas savaitę, nesulaukdama jokios neigiamos vakariečių reakcijos,  sudoroja bent keletą politinių oponentų. O pačiuose Vakaruose pildosi Aldous Huxley knygos Brave New World (Puikusis naujasis pasaulis – oficialus lietuviško vertimo variantas) scenarijus, kitaip tariant, švelniojo totalitarizmo (i.e. be tiesioginio smurto) atmaina, grindžiama neomarksistine ideologija.

Beje, smurto, kaip vienintelio visuomenės blogio koncepciją vaizdžiai patvirtino neseniai Delfi.lt portale pasirodęs straipsnis įtaigiu pavadinimu – „Problema – ne „durnos pažiūros“, o smurtas“. Šioje rašliavoje garsūs Lietuvoje žmonės duodami interviu it susitarę kartojo naujosios pseudoreligijos, smerkiančius prievartą ir teisinančius radikalias politines pažiūras, šūkius.

Kaip teigia Algirdas Degutis, kalbėdamas apie garsų postmodernizmo guru, prancūzą Jacques‘as Derrida, šios filosofijos tikslas yra dekonstrukcinis teisingumas. Teisingumas yra atsivėrimas Kitam. O moraliai vertingiausias yra „svetingumas absoliučiai svetimam“, tam, kuris yra „visiškai kitas“, tad galiausiai ir logiškai – mirtinam priešui. Postmodernus liberalizmas bando iš vakariečio savimonės eliminuoti smurtą, kaip gyvybinės valios apraišką, tam, kad šis būtų nepajėgus gintis nuo priešų ir atsiduotų jiems besąlygiškai. Tokie ideologiniai sąjūdžiai, kaip neomarksizmas ar postmodernizmas/postmodernus liberalizmas, iš esmės siekia vieno bendro tikslo – Vakarų savidestrukcijos.

Niūrius pamąstymus norėtųsi užbaigti vilties teikiančia gaida. Nors kritinis diskursas politinio korektiškumo ir multikultūralizmo atžvilgiu politinėje sferoje yra vengtinas bei nepageidautinas, faktas, jog likusioje viešoje, ypač akademinėje, erdvėje yra vis dar galimas, neleidžia laidoti žodžio laisvės instituto. Taip pat smagu pastebėti, jog Lietuvoje drąsus pasipriešinimas švelniajam neomarksistų totalitarizmui yra pastebimas ir aukščiausiuose politiniuose sluoksniuose. Be to, mūsų visuomenė vis dar netiki modernybės apaštalų pasakomis, jog dėl visų žmonijos problemų yra kaltas smurto fenomenas. Tai teikia vilčių, jog iškilus grėsmėms tėvynei ne visi tautiečiai vos išgirdę priešų šūvius pacifistiškai pabrukę uodegas ners į krūmus ar besąlygiškai atsiduos jų valiai. Beje, Wilderso partijos sėkmė rinkimuose ir Šveicarijos referendumo atvejai rodo, jog toli gražu ne dauguma europiečių, kaip mėgsta skalambyti pažangioji žiniasklaida, nori tapti kosmopolitais ir prarasti savo tūkstantmetį identitetą.

Visi šie renginiai iš dalies patvirtino nuogąstavimus, jog mūsų šalies viešoje erdvėje bandos instinkto dėsniai yra ypatingai gajūs. Vos per vieną mėnesį teko stebėti net keletą reikšmingų to paties fenomeno apraiškų.

Pirmiausia prasčiokiškas tautos mentalitetas visomis vaivorykštės spalvomis suspindo, kai po sensacijų ištroškusios Lietuvos žiniasklaidos sukelto eurovizinio skandalo, buvo viešai nulinčiuotas Jaunųjų konservatorių lygos lyderis Andrius Vyšniauskas. Jau po poros dienų sekusiuose prezidento rinkimuose liaudis dar sykį sutvirtino savo nenuspėjamumo skraiste apgaubtą reputaciją, milžinišką balsų kiekį atiduodama vienam, iki šiol niekuo ypatingu nepasižymėjusiam kandidatui, o į neseniai vykusius Europos Parlamento rinkimus, rinkėjai it susitarę balsuoti nėjo. Tam, be abejo, daug įtakos darė vietinių politologų ar šiaip kokių visuomenės veikėjų įpiršta nuostata, neva Europos Parlamentas yra bereikšmis ir reikalingas tik kaip dosni nukaršėlių politikos veteranų sanatorija.

Gali kilti klausimas, kodėl yra gretinami šie, neatidžiam skaitytojui sunkiai besisiejantys, reiškiniai. Kapanojantis šiuolaikinės žiniasklaidos brukamame lėkštame ir kartais net sąmoningai klaidinančiame pasaulėvaizdyje, panašios paralelės yra nelengvai suvokiamos. Bet pažvelgus į problemas kitu kampu, nei mums primygtinai sugestijuoja populiarioji mass media, daug kas keičiasi. Esmė tame, jog šiais aprašomais atvejais didelė liaudies dalis savo poziciją radikaliai kaitaliojo remdamasi visiškai iracionaliais, o kartais net absurdiškais argumentais.

Kas metus vykstantis Eurovizijos konkursas Lietuvoje visada sulaukia didelio susidomėjimo ir didelių bei paprastai nepagrįstų vilčių puoselėjimo. Ir šiais metais buvo panašiai. Dera pastebėti, jog savo muzikinę klausą tausojantys piliečiai paprastai vengia panašaus kalibro menininkų (kokie dominuoja Eurovizijoje) performansų. Deja, didėlė dalis mūsų tautiečių į kokybę dėmesio nekreipia ir žiūri šį renginį iš sunkiai paaiškinamų paskatų. Kartais tos priežastys, kaip puse lūpų prasitaria neretas sirgalius,  – patriotinės.

„Patriotizmas“ pasireiškia labai specifiniais bruožais, kartais net besikertančiais su tradiciniu patriotizmo suvokimu. Duona ir žaidimais sujaudintos liaudies šūksniai „Lietuva, Lietuva“ nebūtinai reiškia gilaus dvasinio vienybės jausmo proveržį arba pagarbos šalies istorijai bei tradicijoms išraišką. Šį nuogąstavimą patvirtinantis konkretus atvejis pasitaikė šių metų eurovizinės savaitės įkarštyje.

Lietuvių dainorėlis užtraukęs draugingosios tautų tėvynes šnekta bei patekęs į finalinį turnyro etapą, sukėlė didžiulį liaudies pasitenkinimą. Didžioji dalis euforijos apimtų interneto vartotojų komentarų liudijo pergalę mūsų  šalies rankose. Ir štai tuo momentu pasitaikė kažkoks žmogus, kuris mat, apeliuodamas į kažkokią mistinę istorinę tautos savimonės koncepciją, iškoneveikė akimirksniu liaudies stabu tapusio „dainininko“ draugišką gestą, nesankcionuotai užtraukti rusų kalba. Nenuostabu, jog toks netaktiškas liaudies pre-ekstazinės būsenos sutrikdymas buvo sutiktas itin agresyvia ir bekompromise neigiamos propagandos lavina. Štai kaip nesunkiai tampama tikraisiais liaudies priešais.

Beje, po poros dienų, šalies atstovui užėmus garbingą paskutinę (kaip įprasta lietuviškos muzikos atstovui) vietą, rūkas nuo Lietuvos žmonių smegenų ėmė sklaidytis. Pradėjo busti ir tautinės savigarbos jausmas. Kai kurie net garsiai svarstė ar etiškai buvo pasielgta, kad dėl tokios menkos priežasties buvo sugriauta perspektyvaus jaunojo politiko karjera. Prablaivėjusiųjų akimis žvelgiant, atseit, tie žodžiai apie dainorėlį gal buvo ir ne iš piršto laužti.

Kitą dieną, po to kai įvyko „nacionalinis pažeminimas“ Maskvoje, Lietuvoje buvo galima stebėti dar vieną bandos fenomeno apraišką. Greit pamilta žmonių kandidatė (greičiausiai dėl besąlygiškai ją palaikančios absoliučios didumos žiniasklaidos faktoriaus) tądien buvo oficialiai įforminta kaip naujas garbinimo simbolis liaudžiai. Nors iki pat rinkimų išvakarių nebuvo aiškios net gi būsimosios prezidentės politinės pažiūros, žmonių apsisprendimui tai įtakos neturėjo. Kone spalvingiausiai situaciją nušvietė Panoramos laidoje kalbinto Latvijoje gyvenančio rinkėjo žodžiai, ištarti reporterei paklausus, kodėl balsavote už Grybauskaitę – „Atidaviau savo balsą jai, nes giminės Lietuvoje apie ją gražiai kalba (sic!).“

Gaila, kad panašaus pobūdžio intelektualumu trykštantys piliečiai sudaro mūsų liberalios demokratijos sistemos pagrindą ir yra jos egzistencijos garantas. Kadangi dauguma žmonių balsuoja ypatingai nenuosekliai, patys rinkimai iš tiesų nieko nereiškia. Juos visada laimi establišmento kandidatai, kurie disponuoja didžiausiais pajėgumais apdumti ir užburti inertišką masę efektingu spektakliu. O pagal savo tikras politines pažiūras balsuoja vos keletas procentų piliečių. Kurių, beje, absoliuti dauguma paprastai nepalaiko nei neatsakingų socialinės inžinerijos, nei laissez-faire eksperimentų.  Visi kiti, i.e. absoliuti dauguma populiacijos lengvai pasiduoda kerinčiam kalbų, spalvų, garsų ar kitų kūno pojūčių sukurtam žaismui, vis tobulėjančių naujųjų technologijų dėka.

Bėda – šis melo spektaklis neturi jokių alternatyvų, negali būti nei esmingai pakeistas, nei patobulintas, jei nėra peržvelgiama šiuolaikinės demokratijos, o gal tiksliau ochlokratijos, koncepcija. Tokiu atveju diskusijos, kaip padidinti rinkėjų skaičių arba kaip grąžinti pasitikėjimą politinėmis partijomis iš tiesų yra tiek veiksmingos, kiek kova su vėjo malūnais. Nekeičiant situacijos iš esmės, o tik imituojant tam tikrą veiklą, yra bandoma nuraminti nešvarią sąžinę, kuri jaučia, jog elgiamasi neteisingai. Šis fenomenas buvo gražiai įkūnytas George‘o Orwello knygos „Gyvulių ūkis“ veikėjo arklio Bokserio personaže. Jo gyvenimo motto skambėjo daugmaž taip – kuo daugiau kažko veiki ar dirbi, tuo mažiau tave kankina egzistenciniai klausimai, o kad jie nekankintų, belieka dirbti dar daugiau ir našiau nei prieš tai.

Europos parlamento rinkimai, turint omenyje rekordinį rinkėjų pasyvumą, apnuogino dar vieną bandos fenomeno pusę. Lietuvos žiniasklaidoje jau nuo pat įstojimo Europos Sąjungon, tam tikra dalis politikos ekspertų ir visokio plauko politologų, apie tautos dalyvavimą jos veikloje kalbėjo su menkai slėpdama kandžia ironija. Neva, ten, Briusely niekam neįdomu ko iš jų tikisi atokieji Europos provincialai. Pašaipus, pseudo nacionalizmo nuotaikomis persmelktas visuomenės veikėjų tonas ilgainiui įsišaknijo lietuvių galvose, suformuodamas, o galbūt atgaivindamas baudžiavinio mentaliteto formas – „ponas, tiek Briusely, tiek Kremliuj tas pats, tad geriau niekur nesigilinkim ir žiūrėkim savo kiemo problemų.“

Tokios išankstinės mūsų tautos nuostatos paskatino savanorišką izoliaciją nuo domėjimosi platesnio masto europinėmis iniciatyvomis bei tuo pačiu atpalaidavo nuo sunkios kūrybinės ar kitokio tipo atsakomybės naštos. Kitaip tariant, įkišus galvą į smėlį, pavojaus kaip nebūta. Bandydamas legitimuoti šią savo poziciją, dažnas pilietis greitakalbe berdamas pasinaudoja viešojoje erdvėje nuo seno plevenantį, tad gerai įsisavintą, burtažodžių rinkinį – į Europarlamentą deleguojami tik dinozaurai, suprask, atgyvenę politikos pensininkai arba politikai mandato siekia dėl geros algos už nesudėtingą ir beprasmį darbą.

Panaši argumentacija daugeliu atvejų linksta prie išvados, jog, apskritai, bet koks dalyvavimas politiniuose procesuose yra neprasmingas. Nes prasmė yra tik darbe, o tiksliau, piniguose. Tą vaizdžiai įkūnija nemažos dalies Lietuvos politikierių įsikąsta frazė, kurią, beje, itin mėgo kartoti ir kompartijos lyderis Algirdas Brazauskas – „Gana visokių kalbų ir politikavimų, laikas prie darbų“. Kitaip tariant – tipinė vaižgantiškojo baudžiauninko Napalio dalia.

Žinoma, Europos parlamentas nėra pati iniciatyviausia ar įtakingiausia Europos Sąjungos institucija. Tačiau faktas, jog jis yra renkamas visuotiniuose rinkimuose turi nemažą simbolinę reikšmę, kurios ignoravimas gali kelti aliuzijas kiek giliai tautos mentalitete yra įsišakniję provincialumo daigeliai.

Galiausiai reikėtų pastebėti, jog visi trys aprašytieji atvejai, charakterizuoja vieną ir tą pačią mūsų visuomenės būseną, José Ortegos y Gasseto žodžiais tariant, masių sukilimą. Daugumos keliamos pretenzijos bei nuolatinis duonos ir žaidimų reikalavimas tapo kone visuotinai priimta norma. Su minios balsu skaitosi ir valdžios atstovai. Daugeliu atvejų prastai išauklėtos, vulgarios ir įžūlios masės išrenkami politikai menkai ką besiskiria nuo savojo elektorato. Tad ateityje neturėtų būti keista, jog ir toliau aršiai, it stabus, garbinsime savus atstovus trečiarūšės muzikos fiestoje, aklai rinksime menkai pažįstamus kandidatus į aukščiausius valdžios postus ir provincialiai numosime ranka į viską, kas vyksta ne savoje pelkėje ar artimiausiame jos pasienyje.

]]> http://www.politologas.lt/2009/06/19/masiu-sukilimo-apraiskos-lietuvoje/feed 18 http://www.politologas.lt/2009/05/11/kodel-lietuviai-nemegsta-baznycios-ir-valdovu-rumu http://www.politologas.lt/2009/05/11/kodel-lietuviai-nemegsta-baznycios-ir-valdovu-rumu#comments Mon, 11 May 2009 07:59:53 +0000 Algirdas Kazlauskas http://www.politologas.lt/?p=788 Lietuvoje tęsiasi ekonominė krizė. Paskui ją driekiasi ir visuotinė taupymo manija. Visuomenės mobilizacija „veržiantis diržus“ nėra blogas reiškinys, o kai kuriose situacijose, pavyzdžiui, dabartinėje, netgi labai geras: galima pastebėti atsiradusį tam tikrą solidarumo su valdžia, kuri šiuo metu yra priversta mažinti valstybės išlaidas (kas paprastai yra sutinkama itin nepalankiai) jausmą. Tačiau egzistuoja ir kita, ne tokiais gražiais ornamentais kaldinama medalio pusė.

Norėčiau išskirti bent keletą pavyzdžių, kuriuos būtų galima įvardinti kaip šalutines, neigiamas taupymo vajaus pasekmes. Pastaruoju metu žiniasklaidoje ypač padaugėjo smerkiančių pranešimų bei priešiškų komentarų, skelbiančių apie nevertingą arba netikslingą, vyriausybės finansinę paramą Valdovų rūmams bei bažnyčiai. Tiesą sakant, menkai paslėptas visuomenės priešiškumas minėtiems dalykams egzistavo dar ir prieš krizę, tačiau dabar, neigiamomis emocijomis paveikus žmonių sąmonę, tai inspiravo naują pasipiktinimo bangą.

Beje, čia galima nesunkiai įžvelgti archetipinį šventovės ir rūmų tvirtovės tandemą. Tai savotiška dvinarė žvaigždė, apie kurią sukasi kiekvienos šaknis turinčios tautos gyvenimas. Romėnai šį sakralumo ir sekuliarumo tandemą vadino auspicium imperiumque. Kaip be skeptro ir karūnos negalėjo egzistuoti karališkasis mikrokosmas, taip be šventovės ir tvirtovės negalėjo būti jokio tautinio makrokosmo.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog šiuos abu kritikos susilaukiančius objektus lyginti yra nevisai logiška, tačiau kiek labiau įsigilinus paaiškėja, kad nemaža dalis tiek vienų, tiek kitų „skalpuotojų“ argumentų turi bendras šaknis. Labai senas šaknis.

Pastarąjį dešimtmetį socialdemokratų vyriausybės pradėtas intensyviai judinti Valdovų rūmų projektas, tapo vienu didžiausių iečių laužymo objektu Lietuvos vidaus politikoje. Iniciatyvos priešininkai ypač akcentavo porą argumentų – esą XXI amžiuje atstatomas Naujųjų laikų pastatas nebus autentiškas, o tokiai mažai ir neturtingai šaliai, kaip Lietuva, nederėtų savęs apsunkinti panašaus mąsto finansine našta.

Pirmoji priežastis, kurią pabrėžė kritikai, iš tiesų, turi pagrindo, nes vien Valdovų rūmų pavadinimas kelia tam tikrų abejonių dėl savo autentiškumo. Tiek tuo metu, kai buvo pradėti statyti rūmai, i.e. XVI amžiaus pradžioje, tiek dabar, žodis valdovas lietuvių kalboje tebuvo gana lėkšta bendrinė sąvoka. Žodis, nusakantis karinės valdžios turėtoją, buvo kunigas. Senovės lietuvių-kuršių kalbose kunigas, kaip vokiečių Koenig, anglų king ar skandinavų konung (konge), reiškė valdovą arba karo vadą. Reformacijos laikais, formuojantis Vestfalijos sistemai ir vėliau, kai dvasinės ir pasaulietinės valdžios institutai Europoje susiliejo į vieną – suverenią, nation-state tipo valstybę – susijaukė ir anksčiau minėtojo lietuviškojo žodžio prasmių laukas. Taip kunigo sąvoka neteko savo pirminės prasmės, o jos anksčiau turėtu autoritetu kukliai pasišildė dvasinė valdžia, šiuo žodžiu įvardydama dvasininko pareigybę.

Vis dėlto ši priežastis nefigūravo kritikų pastabose, akcentuojančiose rūmų autentiškumo stoką. Kita vertus nemaža dalis skeptiškai atstatymo projektą vertinančių žmonių, kaip kontrargumentą pateikia mintį, jog valstybės finansavimą derėtų labiau orientuoti į labiau išlikusių pastatų, i.e. senų bažnyčių, dvarų, pilių renovacijos darbus, o ne į XIX amžiuje okupacinės administracijos sąmoningai sugriautų Valdovų rūmų fragmentų atkūrimą. Tačiau šioje vietoje simbolinė tiek vienų, tiek kitų pastatų reikšmė išryškina esminį tarpusavio skirtumą. Valdovų rūmai, nors ir stokoja autentiškumo, tačiau savimi simbolizuoja pačią valstybę, didingą jos istoriją bei tautinio identiteto tradicijos tęstinumą. Retas kultūrinis paminklas pajėgus savo viduje talpinti tiek daug visko vien tik savo egzistencijos faktu.

Taip pat oponentų retorikoje labai mėgstamas argumentas yra toks, kad su šių dienų medžiagomis bei technologija atstatyti XVI amžiaus rūmų neįmanoma. Neramią kritikų dalią menkai maldė ir atstatymo darbų vadovybės siekis projekto kūrimui bei įgyvendinimui samdyti istorikų komisiją, kuri prižiūrėtų darbų kokybę. Kita vertus, tobulai tiksliai atkurti buvusio pastato brėžinių, atrodo, kiekvienam yra aišku, jog neįmanoma. Tad greičiausiai didžiausia priešprieša Valdovų rūmų projektui gali slypėti visai ne pastatų tikroviškumo problemoje, o apskritai pačiai idėjai. Esminių architektonikos simbolių sunaikinimas istorinės tautos kūne gali būti prilyginamas simboliniam individo kastravimui. Todėl, kad nereikėtų prisiminti skausmingo pažeminimo praeityje, gali kilti paprasčiausiai žmogiškas noras tą praeitį apskritai ištrinti iš atminties.

Šį spėjimą iš dalies patvirtina ir kito labai kritikuojamo, finansinio aspekto reikšmė. Valdovų rūmai daugeliui tautiečių asocijavosi ir turbūt iki šio tebesisieja su pinigų švaistymu. Visuomenės sąmonėje yra giliai įsišaknijęs mitas, jog pinigai išleisti socialinei rūpybai, švietimui, ar dar kokiai žmogui iškart apčiuopiamą materialinę naudą leidžiančiai pajusti sferai yra nekvestionuojamas gėris. Kas be ko, tokių lėšų didinimas paprastai susilaukia tik pritarimo šūksnių.

Deja, sumaterialėjusios šių laikų visuomenės poreikiai daugeliu atvejų tuo ir užsibaigia. Tai galima pastebėti vertinant pasipiktinusių piliečių reakcijas po žiniasklaidoje pasirodančių pranešimų apie vyriausybės siekius finansuoti tiesioginės materialinės naudos neduodančias sritis. Į šį sąrašą būtų galima lengvai įtraukti minėtąjį Valdovų rūmų projektą bei paramą bažnyčiai ar klasikiniam menui. Priešprieša jiems gimsta, skatinama veik tos pačios vertybinės sistemos dirgiklių.

Valdovų rūmai, jų atstatymui simpatizuojančiai visuomenės daliai, paprastai asocijuojasi su didžia, Abiejų Tautų Respublikos ar dar ankstyvesnius laikus menančia, istorija. XVI amžiuje pradėtas statyti pastatas buvo ilgas didikų tradicijas turinčios šalies, kurios gyventojai nesitaikstė su didžiųjų kaimyninių valstybių imperiniais užmojais, simbolis. Tuomečių lietuvių protėviai į vokiečių, rusų ar švedų karinį spaudimą atsakinėjo ne šokiais, dainomis ar krepšiniu, kaip tai yra įprasta šiuo metu, bet drąsiu ryžtu savo krašto garbę apginti ginklu.

Tad, stengiantis svarstyti taip pat, kaip atstatymo idėjos kritikai, iš esmės, ši didikiškos prigimties įkūnijimo vizija, neatsveria argumentų, skatinančių valstybės lėšas naudoti labiau materialiems tikslams siekti. Be to, Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, vyraujant pacifistinei pasaulio sampratai, akcentuoti tikrąją smurtu ir nuolatiniais karo žygiais paženklintą šalies praeitį tampa „nebemadinga“. Dar daugiau, šiuolaikinėje visuomenėje už savo dvasinius idealus bei laisvę aukoti materialinė gerovę ar net gyvybę, yra protu sunkiai suvokiama kvailystė.

Panašių analogijų su Valdovų rūmų atstatymo projekto kritika galima rasti ir nagrinėjant bažnyčios priešininkų retoriką. Tai darosi ypač akivaizdu, kuomet pastaruoju metu šalį vis labiau kankinant finansinei krizei, žiniasklaida ėmė ypatingai daug dėmesio skirti, neva konservatorių valdžios proteguojamai Romos katalikų bažnyčiai. Didžioji dauguma tokių publikacijų turi neigiamą potekstę ir apeliuoja į žemiausius skaitytojų masės instinktus. Kadangi tūlam šių dienų žmogeliui retai rūpi kas nors daugiau nei jo paties materialinė gerovė, tad panašaus tipo straipsniai paprastai yra sutinkami vulgarumu ir pagieža dvelkiančiais antiklerikaliniais komentarais.

Kaip žinia, bažnyčia yra, ko gero, vienintelė institucija atvirtai kovojanti prieš vertybinio nihilizmo apraiškas šių dienų visuomenėje. Tačiau postmoderniame Vakarų pasaulyje tokia dvasininkų instituto pozicija jau yra tapusi nepageidautina, o kai kuriais atvejais netgi smerktina.

Lietuvoje, kuri yra vadinama šiauriausia katalikiška šalimi pasaulyje, bažnyčios vaidmuo viešojoje sferoje palyginti su kaimynine Lenkija yra menkas. Tad skirtingai nei pas kaimynus, vardan tolerancijos, kuri iš teisų savo populiariąja prasme šiais laikais ėmė maskuoti moralinį reliatyvizmą, yra ribojama tiesioginė bažnyčios funkcija – visuomenėje skleisti saikingumą, susilaikymą nuo materialinių gėrybių skatinamų kūniškų aistrų proveržio.

Ekonominės krizės laikotarpiu susidaro įspūdis, jog Lietuvos žiniasklaidoje nemeilė tiek Valdovų rūmams, tiek katalikų bažnyčiai ėmė veržtis į viešumą nauju, dar nematytu pagreičiu. Kita vertus, be atitinkamos auditorijos skaitytojų tarpe panašaus pobūdžio iniciatyvos tikrai nesusilauktų deramo atgarsio visuomenėje. Tad ne vien savo kūno įgeidžiams pataikaujančiam žmogui turėtų kilti klausimas – kodėl taip yra?

Lūžis, kuomet Vakarų civilizacija pakeitė savo vystymosi kryptį iš labiau dvasines vertybes akcentuojančios, į labiau materialinius interesus orientuoto modelio, įvyko XVII amžiaus viduryje. Paprastai tai siejama su 1648 metų Vestfalijos taikos sutartimi. Lietuvoje, kaip teigia Vytautas Kavolis, panašus lūžis įvyko beveik tuo pačiu laikotarpiu – rusų kariuomenei užėmus Lietuvą ir siaubus jos žemes apie penketą metų.

Šis laikotarpis buvo vienas tragiškiausių etapų lietuvių tautos istorijoje, nusinešęs ne tik apie 40 procentų LDK gyventojų gyvybių, tačiau ir anksčiau turėtą didvalstybės statusą. Per labai trumpą laiko tarpą patyrusi milžiniškus materialinius nuostolius, lietuvių tauta palūžo moraliai. Aristokratinės dvasios dominuojama valstybė per keletą metų tapo smuklių kultūros pelke, visiškai praradusia anksčiau turėtą didingą veidą. LDK rezignavo visais azimutais ir užsidarė kumetiškame smuklių rojuje.

Pesimistinės, fatališkos išlikusio valstybės elito nuotaikos persismelkė į visos tautos sąmonę ir fundamentaliai įtakojo naujo mentaliteto susiformavimą. Šis fenomenas, su menkais pertrūkiais, išliko dominuojančia tema vėlesniais amžiais besiformuojančioje modernioje lietuvių kultūroje. Kaip ryškiausius to pavyzdžius būtų galima išskirti lenkakalbių Lietuvos didikų atskyrimą nuo tautos atgimimo sąjūdžio XIX amžiuje, karinį 1940 metų valstybės fiasko bei iki šiol liaudies pasąmonėje išlikusį mitą, jog „prie ruso buvo geriau“.

Visi šie reiškiniai vienu ar kitu kampu byloja apie tą patį XVI amžiaus vidurio istorinį įvykį, kurio paveikta aristokratų sąmonę ėmė keisti liaudies prasčiokų mąstysena. Žvelgiant iš šio požiūrio taško darosi nebekeista, kodėl lietuvybės kūrėjai kreivai žiūrėjo į didikiškos savigarbos bei pasipūtimo nestokojančius lenkakalbius lietuvių bajorus. Prasčiokiška valios bei savigarbos stoka galima paaiškinti ir gėdingą valstybės pasidavimą rusų okupantams Antrojo pasaulinio karo metais. Ko gero, tas pats mentalitetas lemia ir šiuolaikinės liaudies niekinantį požiūrį į žmonių dvasinius idealus saugančią katalikų bažnyčios instituciją bei didikų laikus primenančius Valdovų rūmus.

Pabaigai derėtų priminti, jog nepaisant šio tipo kritikų, kurie sudaro didžiausią dalį bažnyčios ar Valdovų rūmų priešininkų, egzistuoja ir kitokia oponuojanti nuomonė. Tai ypač pasakytina apie Valdovų rūmų projektą, kuris nors buvo inspiruotas kilnių ketinimų, tačiau yra siejamas su nepamatuotu ir neatsakingu pinigų švaistymu. Tad galbūt dalis rūmų atstatymu abejojančių žmonių iš tiesų, patys to nejausdami, pasąmoningai prieštarauja ne pačiai idėjai, o kiek jos įgyvendinimo metodams. O ekonominės krizės laikotarpiu, šis nuogąstavimas metamorfuoja ir lenda iš pasąmonės jau pakitusiu pavidalu, versdamas žmogų priešintis tam, kam galbūt ekonominės gerovės metu būtų prielankus.

Kas vienija postmodernizmą ir šiuolaikinę žiniasklaidą? Abi sąvokas labai sunku apibrėžti (beveik neįmanoma), patys reiškiniai be galo dinamiškai besivystantys ir nenuspėjami, o sukuriami rezultatai itin kontraversiški. Tačiau kokia ji, ta postmodernioji šiuolaikinė žiniasklaida? Kuo ji mums svarbi? Kokiais pavidalais galime išvysti šį, kartais nebesuvokiamai metamorfuojantį fenomeną, Lietuvoje?

Vienas iš pagrindinių autoritarizmo bruožų – žiniasklaidos kontrolė ir viešosios erdvės nukreipimas į propagandinio turinio kūrybą. Tuo tarpu demokratinių režimų varomoji jėga, bent jau teoriškai, yra visiškai priešinga – laisvas ir nevaržomas žiniasklaidos balsas. Vis dėlto tai tik teorija, kurią neigia praktiką lemiantys pašaliniai veiksniai, o pastarųjų dešimtmečių kontekste pagrindinis, iš jau minėtų – finansinis interesas. Šiuolaikinė žiniasklaida yra galinga komercinė industrija, savo turiniu generuojanti milžinišką pelną ją remiančioms interesų grupėms (nuomonės formavimas, įvaizdžio ar palankių stereotipų kūrimas ir panašios rinkodaros priemonės pritraukia neįtikėtinus finansinius srautus). Kartu ji turi visišką viešosios informacijos monopoliją (realiai sprendimus priimantys politikai beveik neturi galimybių tiesiogiai visuomenei pateikti su tais sprendimais susijusios informacijos – ji piliečius pasiekia tik redaktorių kruopščiai „patikrinta ir ištaisyta“).

Tokiu būdu žiniasklaida iš visuomenės nuomonę reprezentuojančios struktūros tampa politinio gyvenimo organizavimo priemone ir natūraliai transformuojasi į lygiavertę, o kartais net pranašesnę politinės scenos veikėją už pačias politines partijas. Kita vertus būtų naivu tikėtis, kad disponuodama tokiais galingais svertais ji liktų pasyvia stebėtoja. Lygiai taip pat neverta rimtai žiūrėti ir į politines jėgas, kurios deklaruoja siekius grąžinti žiniasklaidą į informacijos skleidėjo vaidmenį. Todėl iš vienos pusės, žiniasklaida pati kuria politines jėgas, vis labiau besiveržiančias į politinį gyvenimą, o iš kitos pusės, politinės partijos siekia plėsti ryšius su visuomenės informavimo struktūromis – juk galų gale šiandien ne taip svarbu, ką nuveiki, kur kas svarbiau yra tai, ką apie tave parašo.

Pastarieji 3-4 metai Lietuvoje išsiskyrė intensyviu svarbiausių žiniasklaidos priemonių perėjimu į didžiųjų verslo grupių rankas. Per keletą metų didieji koncernai „išsidalijo“ stambiausius komercinius televizijos kanalus, spaudos leidinius, keletą didelių informacinių internetinių portalų. Šitaip dar labiau susikristalizavo atskirų žiniasklaidos grupių politinės pakraipos. Tad visuomenės informavimo erdvė tapo nuolatinių tarpusavio batalijų lauku.

Apogėjų ši kova pasiekė „Leo LT“ kūrimo metu, tačiau į šios visiem gerai žinomos istorijos detales gilintis nenoriu. Vis dėlto kova žinaisklaidos fronte toli gražu nebuvo baiga. Prieš rinkimus į Seimą buvo žengta netgi šiek tiek toliau: viena žiniasklaidos atstovų grupė nusprendė tapti politiniu vienetu ir akimirksniu sulaukė neįtikėtino tautos palaikymo. Valinsko pasirodymas Lietuvos politinėje padangėje iš esmės sukūrė visiškai naują precedentą, rodantį, kad tolimesnei žiniasklaidos inkorporacijai į valstybės valdžios struktūras jau nebeliko jokių vertybinių, moralinių ar dar kokių nors, šį procesą ribojančių veiksnių.

Taip, tokiame chaose, kuriame dar labiau viską supainioja vis gilėjanti ekonominė krizė, belieka laukti ateinant naujo mesijo. Tad po Pakso, Uspaskicho ir Valinsko į pirmąjį planą įžengė Vitas Tomkus. Dar 2004 metais šis veikėjas buvo patyręs fiasko prezidento rinkimuose, tačiau šįkart Lietuva kur kas labiau išbalansuota, todėl galbūt dar labiau linkusi priimti naujus gelbėtojus. Be to, naujoji strategija, kuria šįkart remiasi V. Tomkus, atrodo kur kas nuoseklesnė ir labiau apgalvota. Kauno „Žalgirio“ gelbėjimas, „visuomeninio“ judėjimo būrimas, skverbimasis į dar iki šiol nesusitepusią internetinės erdvės nišą – tai kruopščiai apgalvoti ir gana efektyvūs veiksmai, galbūt užtikrinsiantys tiesiausią kelią į krizės iškankintas piliečių širdis.

2011 metais numatoma ne tik krizės pabaiga bei Europos krepšinio čempionatas, bet ir savivaldybių tarybų rinkimai – bene geriausia įmanoma repeticija naujai susikūrusiai politinei partijai prieš žengiant į parlamentą… Gali būti itin įdomūs metai.

O pabaigai dar šiek tiek apie postmoderniosios žiniasklaidos, arba kitaip, masių žiniasklaidos fenomeną.  Vienas pagrindinių jos bruožų yra tas, jog generuojama informacija jau yra nebe diskusijų, o visuotinės tiesos objektas. Masė nesugeba atskirti melo, priešintis ir kritikuoti. Masę sudarantys individai neturi aiškių vertybinių nuostatų, tad yra lengvai paveikiami išorės jėgų, tokiu būdu, kokiu reikia.

Šių dienų žiniasklaida yra postmodernizmo intoksikuotos visuomenės vystymosi rezultatas. Tačiau nenorėčiau visiškai suabsoliutinti masės fenomeno. Visuomenėje kyla vis daugiau nepasitenkinimą išreiškiančių balsų: kai kurie iš jų tik deklaratyvūs, tačiau kiti – tvirti ir nuoseklūs. O tai, kad žiniasklaida dar nėra pagrindinė šalies valdžia puikiai iliustruoja faktas, jog pasitikėjimo reitingai turi tendenciją nenumaldomai leistis žemyn. Belieka viltis, kad šie maži šviesos spindulėliai sugebės sukurti pakankamai svarią opoziciją, galinčią atsverti tą „vieną, neklystančiai teisingą“ nuomonę.

]]> http://www.politologas.lt/2009/04/16/kaip-ziniasklaida-is-informuotojos-tampa-formuotoja/feed 1 http://www.politologas.lt/2009/04/01/trumpa-lietuvos-ziniasklaidos-anatomija http://www.politologas.lt/2009/04/01/trumpa-lietuvos-ziniasklaidos-anatomija#comments Wed, 01 Apr 2009 13:09:28 +0000 Emilis Kazlauskas http://www.politologas.lt/?p=549 Ko mes siekiame?

Pasakymas, jog žmogus visada siekia žinoti, skamba tikrai išdidžiai ir skambiai. Tačiau yra labai didelis skirtumas tarp žinoti, kaip yra iš tikrųjų, ir žinoti, kaip norisi kad būtų iš tikrųjų. Iš esmės tai yra senos antikinės antinomijos tarp tiesos ir nuomonės postmodernioji tąsa. Tikrai šiuolaikinis žmogus pasakytų, jog abu žinojimo pobūdžiai yra lygiai teisingi, nes, anot jo, tikrosios tiesos nėra ir negali būti, tad kiekviena žmogaus nuomonė a priori yra savaip teisinga ir privaloma būti priimama bei gerbiama pasaulinės visuomenės, nepriklausomai nuo jos turinio. Tačiau palikime šiuos paradoksaliai skambančio tiesos reliatyvizmo ieškojimus ir pereikime prie konkretaus dalyko – žiniasklaidos – kuri ypač padeda žmogui sužinoti (veikiausiai, tiktai susidaryti vienokią ar kitokią nuomonę).

Spauda

Iš pradžių apžvelgsiu istoriniu požiūriu pirmiausią masinės žiniasklaidos priemonę – spaudą. Dabar Lietuvoje turime šimtus įvairių leidinių – nuo katastrofiškai emancipuotų, sekso ištroškusių moterų auditorijai tinkančių ir kvailybe alsuojančių cosmopolitanų, iki beveik padorių bei rimtų „Veido“ ar „Akiračių“. Šiaip ar taip, rimtųjų leidinių skaičius ir populiarumas apgailėtinai menkas, todėl apie juos neverta net kalbėti. Bet dabar ne apie tai. Štai geltonojoje spaudoje, kuri yra dominuojanti, tegalima rasti viešųjų ryšių specialistų sukurtus „žvaigždžių“ gyvenimų ypatumus, kurie suponuoja nelabai pasiekiamus bei išskirtinai kvailus trokštamus žmogaus įvaizdžius. Nereikėtų pamiršti ir korumpuotų didžiųjų informacinių leidinių. Juose apstu užsakomųjų straipsnių, jiems daroma įtaka iš užsienio (daugiausiai Rusijos) slaptųjų tarnybų, stambių Lietuvos verslininkų ar įmonių pusės. Kitaip tariant, visuomenės informavimą keičia tikslingas bei suplanuotas brainwashas. O galiausiai žvilgsnis užkliūva už ypač pakvaišusiųjų auditorijoms skirtų žurnaliūkščių, kvapą gniaužiančiais pavadinimais „Lemtis“ ar „Būrėja“. Jų populiarumas akivaizdžiai parodo, jog daug kam čakros atvėrimas atrodo veiksmingesnis galvos skausmo gydymas už aspiriną.

Televizija

Antra stambi žiniasklaidos priemonė yra televizija. Vėlgi, be informacinių laidų (taipogi nelabai skaidrių) beveik visą likusį televizijai skirtą laiką užima falšas. Preparuoti bei režisuoti vaizdeliai iš tokių klaikių laidų, kaip „Kelias į žvaigždes“ ar vienos į kitą panašios gyvenimo būdo laidos formuoja visišką tamsuolį, kurio žinios apsiriboja išgalvotų personažų ir jų istorijų atmintinu išmanymu. Televizijoje gausu koncertų, kuriuose figūruoja bandonijų, povilaičių bei delfinų anti-muzika. Dabar ypač populiaru „žvaigždėms“ perdainuoti svetimus kūrinius įvairiose televizinėse muzikinėse varžytuvėse. Galbūt tai šioks toks žingsnis pirmyn, tačiau bet kuriuo atveju yra neoriginalu ir primena kičą. Na, ir be abejo, kaimenės ir tuntai reklamos – to neišvengia jokia mass medios priemonė. Tačiau kad ir kiek Johnas Smithas plyšaus apie švarą ar manekenė kratys žvilgantį peruką, nuo to realybė nepasikeis.

Internetas

Ir galiausiai prieiname sąlyginai neseniai atsiradusį internetą. Dar ir dabar jis yra išlikęs kaip kone vienintelė informacinė erdvė, kur dar galima išreikšti dreskiančią tiesą, pavyzdžiui asmeniniame tinklalapyje ar bloge. Šitai turi ir minusų, kadangi kenksminga propaganda iš pinigingų rankų taip pat sklinda visais azimutais (pvz. politinių partijų ar politikų tinklalapiai). O žmonėms daug lengviau pastebėti ir būti paveikiamiems intensyvesnės bei įtaigesnės informacijos/dezinformacijos. Tačiau ne tai baisiausia. Nebūtų mūsų liberalioji demokratija demokratiška, jei net ir čia nepastatytų savų cerberių, saugančių XXI amžiaus prievartinės tolerancijos menamus idealus. Ir čia pradeda veikti su laikraščiais (pabrėžiu – populiariais) ir televizija (taipogi populiaria) beveik susidorojusi „dorovės policija“. Šiaip ar taip, internetas realios informacijos požiūriu yra tyriausias ir gaiviausias gurkšnis melo dujų pritvinkusiame informaciniame ore.

Užburtas ratas?

Trumpai apžvelgus Lietuvos žiniasklaidą, peršasi uždaras ratas – kokia žiniasklaida, tokia ir visuomenė ir atvirkščiai. Tačiau mano nuomone šios problemos raktas slypi pačiuose žmonėse. Kol mūsų visuomenė, prisimindama Rusijos okupacijos metu sėdėjimą ant melo adatos kone 24 valandas per parą, toliau nesistengs atskirti informacinių pelų nuo grūdų, tol realybė mums atrodys lyg žmogui, sergančiam glaukoma.