Kritika vs. isterija

Revoliucijos, kad ir kokios teigiamos kartais būtų, dažnai stokoja vienos klasikinės dorybės – saiko. Taip ir įvyko dabartinėje Vengrijoje. Fidesz, turėdama 2/3 arba konstitucinę daugumą parlamente, nesugebėjo įgyvendinti sklandaus, šalies ministro pirmininko ir partijos vadovo Viktoro Orbano žodžiais tariant, pagaliau įvykusio galutinio perėjimo į demokratiją. Visgi prie to stipriai prisidėjo ir liberaliai angažuota Vakarų žiniasklaida, kuri pasitelkdama ideologizuotą požiūrį arogantiškai ir neadekvačiai švaistėsi skambiais bei neigiamais epitetais.

Taigi, šiuo atveju norint atskirti informacinius pelus nuo grūdų, reikia padaryti griežtą skirtį tarp realios Fidesz politinių manevrų kritikos ir nepamatuotos isterijos, kurios, kaip minėjau, yra pernelyg gausu.

Vertybės

Išskirtinai vertybinis aspektas analizuojant dabartinę padėtį Vengrijoje nebuvo toks populiarus, kaip įstatyminės bazės liberalaus angažuotumo nyksmas ekonominėje, politinėje ir žiniasklaidos plotmėje. Nepaisant to, ir čia pasigirdo šalies opozicijos, žmogaus teisių gynėjų ir politikos komentatorių balsai, protestuojantys prieš naująją Vengrijos konstituciją. Kritika dažniausiai buvo nukreipiama į krikščionybės išskirtinumą, abortų uždraudimą, vengrų tautos išskirtinį statusą bei, jų nuomone, diskriminacinę paramą šeimai, atmetant dviejų vienos lyties asmenų pretenziją į šį statusą.

Nepaisant to, kad šis nepasitenkinimas yra natūralus kultūriniams ir socialiniams liberalams, kritika Vengrijai yra selektyvi. Štai pavyzdžiui, Vokietijos ar Airijos konstitucijose įvairiomis formomis randamos akivaizdžios nuorodos į išskirtinį krikščionybės ar Dievo statusą jų politinėse bendruomenėse. Prie to galima pridurti tai jog Europoje esama valstybių, kuriose konstituciškai uždrausti abortai. Galiausiai Lietuvos konstitucijoje nurodyta, jog „suverenitetą kuria Tauta“ o ne tautos, tačiau nei prieš Lietuvą, nei prieš kitas liberaliųjų kanonų neatitinkančias valstybes neskelbiami savotiški informaciniai kryžiaus karai.

Tačiau pagrindinis priekaištas yra tas, jog konstitucijos tekstas buvo parašytas beveik išimtinai Fidesz jėgomis. Nežiūrint į tai, kad kitos politinės jėgos buvo kviestos prisidėti prie jo rengimo, nesunku atspėti užprogramuotą tokio žingsnio nesėkmę. Jausdama didelį palaikymą iš rinkėjų, Fidesz greičiausiai užėmė per griežtą poziciją diskusijose apie tai, kaip turėtų atrodyti naujoji konstitucija, ir taip atbaidė opozicinių jėgų mėginimus bent kuo nors svariau prisidėti. Be abejo, objektyviai žvelgiant, jų indėlis ir neturėjo teisės būti pats svariausiais vien žinant katastrofiškus rinkimų rezultatus, parodžiusius itin didelį nusivylimą dabartine opozicija. Visgi reikia pabrėžti, kad Fidesz nepasinaudojo teisingiausiu būdu – referendumu – priimti naująją konstituciją, taip pritraukdama vieną svariausių akmenų į savo konstitucinių reformų daržą.

Ekonomika, politika ir žiniasklaida

Kaip jau buvo minėta anksčiau, Fidesz ekspermentai ekonomikos ir politikos srityse sukelė daugiausiai bruzdesio. Nors ir čia būta neadekvataus žiniasklaidos vertinimo, visgi daugeliu atveju kritika buvo pagrįsta.

V. Orbanas, nepaisant savo partijos milžiniško populiarumo netgi po dvejų biudžeto išlaidų karpymo seansų, nesusilaikė nuo troškimo konsoliduoti savo partijos politinę įtaką ne itin demokratinėmis priemonėmis. The American Prospect apžvalgininkas Yannis Palaiologos trumpai reziumavo susidariusią situacija: dar 2010 metais priimtas žiniasklaidos įstatymas, kuriuo žiniasklaidos reguliavimas atsiduria išskirtinai centrinės valdžios rankose (kartu su keistai motyvuotais baudų mechanizmais kaip pvz. už „nesubalansuotą“ informacijos nušvietimą); negana to, V. Orbanas pastatė saviškius buvusiose nepriklausomose nuo politinių partijų institucijose, kurie turės teisę kontroliuoti jų vadovus – tai ir audito įstaigos, prokuratūros, teismų ir centrinio banko vadovybės. Pats keisčiausias dalykas yra tas, jog  šiuos ir kitus neįprastus pakeitimus įgalinusi įstatyminė bazė yra apsaugota negailestinga įstatymų pakeitimo sąlyga – 2/3 parlamento daugumos pritarimu, o naujai sukurtos institucijos ar pareigos – itin ilgomis kadencijomis (siekiančiomis iki 12 metų).

Tokie veiksmai yra mažų mažiausiai sunkiai suprantami, ir, ko gero, nepateisinami. Galbūt tai galima paaiškinti Fidesz baime, jog pralaimėjus rinkimus automatiškai negrįžtų socialistinis košmaras, kamavęs XXIa. pirmo dešimtmečio Vengriją. Kita vertus, artimiausiu metu tokia perspektyva yra labai menka, turint omenyje ne tik mažai krentantį partijos populiarumą, tačiau ir visišką bei vis gilėjantį Vengrijos socialistų partijos krachą, kurio pabaigos nematyti.

Kita vertus, kai kurie pokyčiai turi daugiau pliusų, nei minusų. Štai juristų, vyresnių nei 62 metai (anksčiau buvo 70 metų) priverstinis išleidimas į pensiją, yra kritikuojamas užmerkiant akis į faktą, jog tai leis atsikratyti sovietinio raugo likučių teisininkų bendruomenėje.

Kaip taikliai pastebėjo JK konservatorių europarlamentaras Danielas Hannanas, eurokratų kritikuojama neleistina valdžios kontrolė Vengrijos centrinio banko valdyme iš kitos pusės gali būti apibūdinama kaip niekeno nerinktų technokratų pakeitimas rinkėjų suteiktą mandatą turinčiais tautos atstovais. Be to, jie kone fiziškai negali pasirodyti blogiau už biurokratinius funkcionierius, kurie nepaisant savo buvusio nepriklausomumo nesugebėjo užtikrinti sėkmingos banko veiklos.

Nepagrįstai buvo kritikuojamas ir pakeistas rinkimų įstatymas, kuriuo naudojantis rinkimų apygardos buvo perbraižytos taip, jog kituose rinkimuose neišvengiamai suteiktų pranašumą Fidesz atstovams. Tai – klasikinis vadinamojo gerrymanderingo pavyzdys, kuris plačiai naudojamas Vakarų demokratijose. Taip, galbūt tai ir ne pats garbingiausias rinkimų kovos būdas, tačiau tikrai ne pakankamas pagrindas apkaltini Fidesz autoritariška veikla.

Visgi V. Orbanas, patirdamas spaudimą iš ES ir TVF, su kuriuo derasi dėl Vengrijos rimtai šlubuojančiai ekonomikai būtinos finansinės pagalbos, po truputį atsitraukia. Prieš daugiau nei savaitę Vengrijos premjeras pranešė, jog plačiai kritikuotas centrinio banko ir finansinių rinkų reguliavimo tarnybos sujungimas atšaukiamas, o dėl kitų nesutarimų susijusių su centrinio banko veikla taipogi „bus galima susitarti“. Kitaip tariant, V. Orbanas pagaliau pradeda suprasti, jog finansinė pagalba reiškia tam tikrą suvereniteto mažėjimą, o populistinis siekis bet kokia kaina išlaikyti ekonominį suverenitetą gresia valstybės nesugebėjimu užsimokėti savo skolas, t.y. bankrotu.

Politinės priežastys ir pasekmės

Taigi, kas labiausiai daugiausiai kaltas dėl šios mėsmalės? Be abejo, didelė kaltės dalis griūna ant Fidesz ir V. Orbano pečių, kurie sugebėjo keistais ir su demokratine praktika besikertančiais manevrais diskredituoti pagirtinus siekius konstituciškai įtvirtinti europietiškus kultrūrinius ir moralinius idealus. Tokie veiksmai, kaip savavališkai nacionalizuoti privatūs pensijų fondai, skirti užmokėti valstybės skolas ar nepakantus kitai nuomonei žiniasklaidos įstatymas skaudžiai smogia valstybės patikimumui šalies viduje ir įvaizdžiui užsienyje.

Tačiau iš kitos pusės bejėgiška Vengrijos opozicija kartu su daugeliu Vakarų žiniasklaidos priemonių prisidėjo prie informacinio karo, kuris kartais peržengdavo elementaraus padorumo ribas. Įvairaus plauko opozicionieriai ir netgi tokie pripažinti leidiniai, kaip The New York Times, The Washington Post ar The Financial Times, švaistėsi visiškai neadekvačiais ir dažnai nieko bendra su realybe neturinčiais teiginiais, kaip „Vengrijos „putinizacija“, „autoritarizmo ir vienpartinės valdžios įsigalėjimas“, „Fidesz flirtas su kraštutinių dešiniųjų partija Jobbik“ ar tiesiog „ Vengrija tampa Orbanistanas“. Simptomiška, kai protesto akcijose Budapešte netgi buvo pastebėtas transparantas su užrašu „Linksmų 1984-ųjų metų“, kurį galima suprasti tik taip – jį laikęs protestuotojas tikrai nėra skaitęs garsaus rašytojo George‘o Orwello antiutopijos „1984-ieji“.

Žinant iš dalies populistinį Fidesz atspalvį tokia purvasklaidos kampanija buvo blogiausia įmanoma opozicionierių ir didžiumos vakarietiškos žiniasklaidos taktika. Be abejo, opozicija, būdama itin nepopuliari, ko gero, neturi kitos išeities, o tik stengtis išpūsti esamas problemas iki tokio dydžio, kuris užmaskuotų jų vis augantį menkavertiškumo kompleksą.

Tačiau liberaliai angažuota žiniasklaida pasielgė pernelyg arogantiškai ir neatsakingai – gi kai mažoje valstybėje vyksta kas nors įdomaus, visada lengviau rašyti apie „kylančią radikaliosios dešinės grėsmę“, nei realiai įsigilinti į problemos esmę atsižvelgiant į valstybės ir jos visuomenės savitumus. Toks beatodairiškas valstybės puolimas, susijungęs su ES ir TVF keliamomis sąlygomis, išginė šimtatūkstantinę vengrų minią į Budapešto gatves, taip dar labiau apsunkindamas galimą abiejų konfliktuojančių pusių galimybes susitarti išlaikant orumą.

Visgi Vengrijos stuburas, kad ir koks stiprus bebūtų, ko gero neatsilaikys prieš Vakarų valstybių ir institucijų-galiūnių spaudimą, kuriam talkina ir finansiniai Vengrijos sunkumai. Belieka tikėtis, kad Vengrija bus priversta nusileisti tik tose vietose, kur tikrai pridarė grubių klaidų, o susitaikymas bus pagrįstas abipuse pagarba, kurios kol kas tikrai trūksta.

Neadekvati reakcija

Pagrindinis tokio balsavimo argumentas buvo tas, jog Palestinos siekis tapti UNESCO nare yra skubotas bei ne tik kad neprisidės prie taikaus konflikto su Izraeliu sprendimo, tačiau jį tik dar labiau paaštrins. Akivaizdu, kad šiam siekiui prieštaravo Izraelis ir jo artimiausi sąjungininkai, šiuo metu nepripažindami Palestinos valstybingumo.

Kaip teigė premjeras Andrius Kubilius, santykiai tarp Palestinos ir Izraelio turėtų būti derinami dvišalėse derybose, o būtent toks Palestinos pasirinkimas buvo vienašališkas. Galiausiai Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos poziciją geriausiai nusako ši citata iš oficialaus pareiškimo: „Formuluodami koordinuotą nacionalinę poziciją, remiamės politinės logikos, principingumo, nuoseklumo, pragmatizmo prielaidomis bei šalies strateginių ir saugumo interesų suvokimu”.

Visi šie aspektai priešiškai nusiteikusių komentatorių yra vienaip ar kitaip niekinami. Du paskutinieji, akivaizdu, iššaukia dažnai aklą antiamerikanizmą – Lietuva vadinama JAV politikos įkaite, marionete – sąrašą galima tęsti ir gausybe nenorminės leksikos variantų. Šioje vietoje daug plėtotis neverta, nes nesugebėjimas suvokti Lietuvos strateginių partnerių ir jų įtakos šalies strateginiams bei saugumo interesams, ko gero, argumentais nėra pagydomas.

Tačiau baisiausia yra tai, kad su teisuoliška išraiška kimbama prie kitų Lietuvos pasirinkimo faktorių – principingumo ir nuoseklumo. Principinga Lietuvos pozicija vadinama vos ne amoralia, o akivaizdus nuoseklumas – istoriniu neteisingumu. Tačiau apie viską nuo pradžių.

Palestina nėra  Sąjūdžio Lietuva

Turbūt pats absurdiškiausias teiginys, kuriuo norima diskredituoti Lietuvos sprendimą yra dabartinės Palestinos lyginimas su Sąjūdžio laikų Lietuvos kova už nepriklausomybę ir tam pasitelkiama „moralizavimo“ taktika. Neva Lietuva turėtų prisiminti, jog ir ji dar visai neseniai kovojo už nepriklausomybę ir turėtų užjausti Palestiną šios kovoje už tą patį tikslą. Visgi ši pozicija yra ne tik neteisinga, tačiau ir amorali.

Pirmiausia, Palestina pasaulyje nėra vieniša, kokia buvo Sąjūdžio Lietuva, o priešingai – ji jau yra pripažinta 127 valstybių. Pati Palestinos išsivadavimo organizacija (PIO) nuo 1975 metų turi nuolatinio stebėtojo statusą JT Generalinėję asamblėjoje. Negana to, Palestina, priešingai nei Sąjūdžio Lietuva, turi realią autonomiją bei gauna milžinišką tiek JAV, tiek Europos Sąjungos finansinę paramą valstybės kūrimo tikslais.

Tai, kad „moralizavimas“ iš tiesų ne tik neturi pagrindo, bet yra ir amoralus, galima matyti  iš fakto, jog Lietuva jau dabar de facto pripažįsta Palestiną (pvz. pripažindama Palestinos Okupuotųjų Teritorijų pasą). Savo ruožtu pati Palestina, turėdama daug daugiau teisių ir pasaulinio pripažinimo 1988 – 1991-ųjų metų laikotarpyje, to paties tikrai nedarė Lietuvos atžvilgiu.

Tačiau labiausiai Sąjūdžio laikų Lietuvą ir dabartinę Palestiną skiria elgsena siekiant nepriklausomybės. Lietuva tuomet buvo vedama taikios, „dainuojančios“ revoliucijos, kurios tikslai buvo atstatyti istorinę Lietuvos nepriklausomybę bei leisti patiems lietuviams apspręsti tautos bei valstybės politinį kelią, numetus nuo pečių sovietinę diktatūrą.

Tuo tarpu Palestina nesiekia istorinio teisingumo. Apskritai, Palestina negali apeliuoti į istorinį teisingumą šiame Viduriniųjų Rytų konflikte. Jos žmonės, kartu su suinteresuotu arabų pasauliu, atsisakė šios galimybės dar 1948 metais, užpuldama tarptautinės bendruomenės sutarimu teisėtai įkurtą Izraelį. Netgi dabar Palestinos reikalaujamos 1967 sienos yra ne istorinio teisingumo atstatymo siekis, o greičiau tarpinis politinis tikslas, susidūrus su stipresne nei tikėtasi Izraelio valia egzistuoti. Ir šiuo metu Palestina (čia ypač išskirtina Hamas teroristinės grupuotės, valdančios Gazos ruožą, elgesys) kovoje nevengia aktyvaus smurto prieš Izraelio civilius. Nežinia, ką būtų pasiekę Sąjūdžio Lietuvos šalininkai, žudydami ar grobdami rusų civilius ar kareivius.

Kitaip tariant, pats lyginimas yra išties absurdiškas, ir verčia manyti, kad ši amoraliai „moralizuojanti“ taktika, yra ne daugiau kaip ciniškas politinis išskaičiavimas.

Politiškai bei moraliai teisingas sprendimas

Kodėl Lietuva, balsuodama prieš Palestinos narystę UNESCO, ir taip duodama suprasti, kad šiuo metu nepritaria Palestinos valstybingumui, pasielgė teisingai? Yra keletas svarių priežasčių paremti šį teiginį.

Pirmiausia derėtų išskirti faktą, kuris jau buvo paminėtas – dalis palestiniečių yra susivieniję į teoristinę organizaciją – Hamas. Tą pripažįsta Lietuvos sąjungininkai ES, ir pati JAV. Negana to, kad esame teisiškai saistomi savo pačių oficialių vertinimų, moraline prasme tai yra vienintelis teisingas vertinimas. Visgi su tuo sutinka ne visi. Štai Islandija neseniai pripažino Palestinos nepriklausomybę. Tai įvyko turbūt dėl to, kad Islandija teroristinę organizaciją Hamas oficialiai laiko taikia politine partija, nepaisant to, kad jos leidžiamos raketos į Izraelį kažkodėl dažniausiai kliudo civilinius taikinius.

Antra, netiesioginis Palestinos valstybingumo pripažinimas netgi per tokias detales, kaip priėmimas į UNESCO, yra tiesiausias kelias į šio Viduriniųjų Rytų konflikto eskalavimą. Tol, kol pati Palestina neišgyvendins iš autonomijos teroristinių organizacijų ir nesugebės kontroliuoti savo teritorijos demokratinėmis priemonėmis, tol Izraelis, o kartu ir jo sąjungininkai Vakaruose, neturės jokio politinio bei moralinio pagrindo svarstyti Palestinos valstybingumo klausimo.

Ekstremistinio Hamas, veikiančio Gazos ruože, politinėje programoje aiškiai įrašytas tikslas sunaikinti Izraelį. Nuosaikesnė partija Fatah, dminuojanti Vakarų Krante šioje vietoje „atsilieka“, tačiau šių metų lapkričio pirmąją jos lyderis Mahmoudas Abbasas, kuris ir inicijavo Palestinos žygį į pripažinimą per JT, pasakė įsimintinus žodžius. Viename savo interviu Egipto televizijai jis patikino, jog „Aš jau tai sakiau anksčiau, ir visąlaik sakysiu: niekada nepripažinsiu [Izraelio] valstybės žydiškumo ar apskritai žydiškos valstybės.“ Tenka sutikti, jog tai pakankamai iškalbinga derybinė pozicija Viduriniųjų Rytų konflikto kontekste.

Siekis vienašališkai, pasinaudojant antiizraelietiškomis ir antiamerkanistinėmis nuotaikomis JT Generalinėje asamblėjoje, tapti visateise tarptautinės bendruomenės dalimi veda į niekur. Ne Vakarų nenoras pripažinti Palestinos valstybę, o joje vešintis antisemitizmas bei atsisakymas sutartinai pripažinti Izraelio teisę egzistuoti yra pagrindinė problema, neleidžianti išspręsti šio užsitęsusio konflikto.

Galiausiai Lietuva balsuodama prieš atliko moralinę pareigą, stodama į civilizaciškai artimesnės valstybės pusę. Izraelis yra vienintelė demokratinė valstybė Viduriniuosiuose Rytuose, puoselėjanti vakarietiškas vertybes bei esanti nuo Vakarų pasaulio istorijos neatsiejamos judėjiškos kultūros atstovė. To nedera pamiršti, kai priešingoje barikadų pusėje stovi teokratijoje bei autokratijoje besimurkdantis arabų pasaulis.

Pastaruoju metu pasaulis stebi dar vieną politinę transformaciją Šiaurės Afrikos regione – Libija, pasekusi Tuniso ir Egipto pavyzdžiu, nors ir praliejusi daug daugiau kraujo, mėgina galutinai nusimesti 42 metus užtrukusį Muammaro Gaddafio autoritarinį jungą ir pradėti sunkų kelią demokratijos link.

Vis dar vykstant aktyviems kariniams veiksmams tarp Gaddafio šalininkų ir Libijos Laikinajai Nacionalinei Tarybai (LNT) lojalių pajėgų Sirto ir Bani Walid miestuose, sostinėje Tripolyje jau vyksta paruošiamieji darbai kuriant laikinąją vyriausybę. Visgi, kaip ir reikėjo tikėtis, viskas nėra taip paprasta. Jau dabar ryškėja nerimą keliančios takoskyros tarp LNT, kovotojų grupuočių bei konkuruojančių genčių interesų, kurias dar grėsmingesniu šešėliu pradeda gaubti ir islamiškojo ekstremizmo šmėkla.

Islamiškojo ekstremizmo pėdsakai naujoje vadovybėje

Į lengvos euforijos svaigulį panirusios Vakarų visuomenės po to, kai prieš mėnesį valstybės sostinę Tripolį perėmė sukilėlių kovotojai, neilgai trukus suprato, kad Gaddafio nuvertimas gali tapti lengvesne užduotimi, nei sėkmingos ir demokratinės valstybės raidos užtikrinimas. Didžiausią nerimą kelia nuo pat sukilimo pradžios tiksinti uždelsto veikimo bomba – sukilėlių tarpe esama nemažai radikalių islamistų.

Kol kas ir sekuliarių pažiūrų, JAV mokslus baigę faktinis premjeras Mahmoudas Jibrilis bei finansų ir naftos ministras Ali Tarhounis, ir radikalaus islamisto praeitį turintis Tripolio karinis viršininkas Abdelhakimas Belhadjis (juo išrinktas prieš LNT valią) viešai tikina sieksiantys išvengti religinio ekstremizmo apraiškų besikuriančioje pereinamoje vyriausybėje, tačiau pastarojo kontroversiška praeitis verčia abejoti tokių teiginių nuoširdumu.

Belhadjis yra Libijos Islamistinio Judėjimo, prieš sukilimą besivadinusio Libijos Islamiška Kovotojų Grupuote, vadovas, kurios veteranai yra vieni iš al-Qaedos ideologų bei randami labiausiai ieškomų teroristų sąrašuose už tokius teroristinius aktus kaip 1998m. sprogdinimai Tanzanijos didžiausiame mieste Dar es Salame bei Kenijos sostinėje Nairobyje. Be to, nors pats Belhadjis prieš įsijungdamas į sukilimą prieš Gaddafį neigė grupuotės ryšius su al-Qaeda, dar 2007 metais Osamos bin Ladeno dešinioji ranka Aymanas al-Zawahiris pranešė, jog minėta grupuotė yra susijungusi su al-Qaeda ir pašlovino tuomet kalintį Belhadjį kaip mudžahedų emyrą (vadovą).

Kaip pažymi indų dienraščio The Hindu komentatorius Praveenas Swamis, Belhadjis, viename svarbiausių Artimųjų Rytų džihadistų tinklalapyje Minbar al-Tawhid, yra pasisakęs prieš demokratiją bei tuos, kurie mano galintys pasiekti islamo šlovę be džihado. Be to, dabartinis Tripolio karinis viršininkas dar 2009m., kartu su dviem kaliniais publikavo Gaddafio režimo palankiai sutiktą manifestą, kuriame džihadas prieš musulmoniškus valdovus yra pavadinamas neteisėtu, priešingai nei prieš žydus ir krikščionis. Nenuostabu, kad jau po metų Belhadjis ir daugelis neseniai dar priešiškų Gaddafio režimui islamistų buvo paleisti iš kalėjimų.

Belieka pridurti, kad netgi pats LNT vadovas Mustafa Abdulas Jalilis, siekdamas įsiteikti pakankamai konservatyviai religine prasme Libijos visuomenei, viešai teigia, jog šariatas bus vienas iš pagrindinių įstatymleidystės šaltinių. Be abejo, tokie teiginiai Vakarų visuomenėse, kur netgi vyskupo išsakyta nuomonė politiniu klausimu jau vaidenasi kaip bažnyčios ir valstybės atskirumo principo pažeidimas, skambėtų kaip viduramžiškas košmaras, nors arabų pasaulyje tai yra pakankamai įprasta praktika. Negana to, Jalilis ir visa LNT kai kurių įtakingų islamo dvasininkų yra vadinami netgi sekuliariaisiais ekstremistais. Taigi demokratiniam pasauliui derėtų atidžiai sekti, ar islamiškojo ekstremizmo debesis neužtemdys beįsižiebiančią demokratinio Libijos politinio perkūrimo viltį.

Politikai prieš kovotojus

Nors viešumoje ir LNT, ir kovotojų grupuotės dažniausiai liudija konsolidaciją ir sutarimo dvasią, atrodo, kad dar visai neseniai demonstruotas susitelkimas bliūkšta dėl vis labiau išsiskiriančių interesų bei užkulisinių kovų. Įtakingas amerikiečių žurnalas „Foreign Policy“ atskleidžia, jog ne tik kovotojų elite, bet ir pačioje LNT vis labiau kyla įtarimai dėl jau minėto premjero Jibrilio laikysenos.

Daugiausia kritikos susilaukia jo abejingumas kovotojų grupuotėms, jų indėlio į pergalę nepakankamas įvertinimas bei pastangos į aukščiausius politinius postus skiriant dar visai neseniai Gaddafio režimui tarnavusius asmenis, dėl ko tas pats Belhadjis jau pareikalavo jo atsistatydinimo. Be to, Jibrilis yra kaltinamas siekiu užvaldyti įšaldytą Gaddafio turtą, kuris pastaruoju metu pradedamas atlaisvinti LNT naudai. Kita vertus, jis yra užsitarnavęs gerą vardą Vakaruose, tačiau to nepakanka, o vidinės politinės varžybos tik dar labiau trikdo ir taip sudėtingą valstybės pertvarkymą.

Šalia to, kad aplink Jibrilį susidaro įtakinga Gaddafio režimą išdavusių grupuotė, nerimą pradeda kelti ir stiprėjanti gentinė įtampa. Vakarų gentys, palaikiusios Gaddafį, įgyja vis daugiau įtakos, kas sąlygoja atsiradusias kalbas apie tai, kad Gaddafis ir jo pakalikai jau infiltravosi į naująją Libijos vadovybę. Savo ruožtu rytinės gentys, kurios ir pradėjo sukilimą, kaltinamos neproporcingu atstovavimu pačioje LNT vadovybėje.

Nesutarimų kilo ir tada, kai civilinė valdžia siekė perimti ginkluotų būrių, esančių aplink sostinę Tripolį, kontrolę, ir išsiųsti juos namo. Kovotojai atsisakė tai padaryti, iki kol bus visiškai įsitikinę, jog Tripolis yra iš tiesų saugus. Skirtingų genčių dominuojamos grupuotės ir savanoriai ne tik ima nepasidalinti laurais už Tripolio išlaisvinimą, bet ir sabotuoja Nacionalinės Išsilaisvinimo Armijos (NIA) mėginimus sukurti struktūruotas saugumo pajėgas sunkiai pripažindami NIA viršenybę bei vienašališkai savindamiesi karinę techniką.

Chaosas šalyje tebesitęsia

Suvereniteto ir politinio autoriteto stoka, sąlygojanti tam tikrą anarchijos laipsnį šalyje gali turėti neigiamos įtakos ir regioniniame kontekste. Itin neraminančias naujienas praneša Izraelis, kurio žiniomis palestiniečiai iš Gazos ruožo, kuris yra kontroliuojamas teroristinės grupuotės „Hamas“, neseniai gavo prieštankinių ir priešlėktuvinių raketų. ES antiterorizmo koordinatorius Gillesis de Kerchove‘as neseniai teigė, jog al-Qaeda iš Libijos taipogi galėjo pasisavinti ginklų, tame tarpe raketų žemė-oras, kurias galima panaudoti teroristiniam aktams prieš keleivinius lėktuvus.

Galbūt ir nederėtų tokiomis aplinkybėmis tikėtis geležinės tvarkos, tačiau šalį apėmęs chaosas kol kas nesitraukia. Jau minėtų skirtingų interesų pynė, plėšanti besiformuojantį Libijos politinį kūną, yra vainikuojama paprasčiausio nebrandumo, kad ir karo lauke. BBC reporteris Peteris Bilesas pasakoja, kaip iš kontrolės punkto šalia jau minėto Bani Walid miesto pašėlusiu greičiu išskrieja sukilėlių vairuojamas pikapas ir pakeliui išbarsto pusę vežamos amunicijos ir nuvažiuoja tolyn. Atsakingumo stoka matoma dažnoje video medžiagoje iš Libijos karštųjų taškų, kur kovotojai, apsupti bendražygių ar tiesiog išlaisvintuose miestuose itin dažnai mėgsta išreikšti džiaugsmą ir pakelti savo kovinę dvasią šaudydami iš automatų į dangų, kad ir kiek patyrę karo specialistai kalbėtų apie šio malonumo keliamus pavojus aplinkiniams.

Ateitis – miglota

Reziumuojant tenka pripažinti, kad Libijos laukia ilgas, o gal net per ilgas kelias į demokratiją. Turint omenyje korupcijos ir islamiškojo ekstremizmo atspalvių neišvengusią politinę bei karinę vadovybę, galima teigti, kad viltys apie demokratišką ir patikimą Libiją tarptautinėje bendruomenėje išlieka miglotos. Gilėjantys interesų grupių prieštaravimai ir tvyrantis chaosas gali sukliudyti sklandžiai atkurti Gaddafio režimo sužalotą valstybę. Vakarų demokratijos taipogi neturėtų puoselėti daug vilčių dėl sklandaus tolimesnio bendradarbiavimo nepaisant Libijos visuomenės teigiamos nuomonės apie NATO – LNT neseniai atmetė pasiūlymą išduoti 1988 metais Lockerbio sprogdinimą įvykdžiusį Abdelbasetą al-Megrahį Jungtinei Karalystei.

Galiausiai galima tiesiog prisiminti vieno iš nedaugelio šviesių galvų pirmoje George‘o W. Busho administracijoje gynybos sekretoriaus Donaldo Rumsfeldo žodžius, jog demokratija „yra kur kas daugiau, nei paprasčiausiai surengti rinkimus“.

Šiandien viešojoje erdvėje dažnai kalbama apie sekuliarizaciją ir jos reikšmę. Deja, neretai šis terminas naudojamas nesigilinant į jo prasmę. Šitokiu būdu viešumoje devalvuojamas sakralumas, paprastai atmetamas kaip iracionalus ir dėl to nereikalingas bei atgyvenęs žmogiškosios būties elementas. Taip paprasčiausiai norima kritikuojamą religinį mentalitetą sumenkinti, išsamiai neapmąstant jo sąsajų su sekuliariuoju. Šiame tekste trumpai apžvelgsiu sekuliarizacijos nevienareikšmiškumą, dažnai prieštaraujantį dogmatiškai visaapimančios sekuliarizacijos skelbėjų pozicijai.

Norint geriau suvokti kokį nors fenomeną, pirmiausia būtina apibrėžti galimas jo prasmes, todėl būtų tikslinga išskirti tris skirtingas reikšmes, kurias gali turėti sekuliarizacijos terminas:

1. Dalinė sekuliarizacija – Bažnyčios ir valstybės atsiskyrimas;
2. Modernizacijos-sekuliarizacijos teorija, akcentuojanti, kad visuomenėms modernėjant, nyksta religiniai įsitikinimai;
3. Religinio-teologinio diskurso sąvokų perkėlimas į sekuliariąją sferą.

Šių reikšmių aptarimas leidžia į sekuliarizaciją pažvelgti iš įvairių perspektyvų ir atskleisti svarbias, deja, dažnai pamirštamas šio proceso puses. Nepasiribojant vienu konkrečiu šio fenomeno elementu ir plačiau aptariant skirtingus jo bruožus, galima rekonstruoti tikslesnį tikrovės vaizdą.

Pradėti reikėtų nuo dalinės sekuliarizacijos, kurią galima apibūdinti kaip dviejų institucijų, Bažnyčios ir valstybės, atsiskyrimą. Moderniajame diskurse įsivyravęs mitas, kad impulsą šiam procesui duoda pasaulietinės institucijos, ir kad būtent jos sekuliarizavo politiką, Vestfalijos taikos sutartimi išstumdamos religiją iš tarptautinės politikos, o Bažnyčia, priešingai, visuomet bando išlaikyti glaudesnį religinės ir pasaulietinės valdžių ryšį. Tačiau taip pateikiamas vaizdas gerokai iškreipia realybę. Jau Šventajame Rašte, Evangelijoje pagal Morkų (Mk 12, 17), yra rašoma: „[...] tuomet Jėzus jiems tarė: „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo Dievui.“ Ir jie be galo juo stebėjosi.“

Taip pat galima prisiminti ir šv. Augustiną veikale De Civitate Dei išskyrusį Dievo ir Žmogaus miestus. Vadinasi, teologiniame diskurse ši religinės ir pasaulietinės valdžių santykio bei jų autonomijos problema buvo aktuali jau nuo pirmųjų krikščionybės amžių. Tai atsispindi ne vien  teorijoje. Pirmoji, iš didžiųjų Vakarų revoliucijų taip pat itin glaudžiai susijusi su didesniu religinės ir pasaulietinės valdžių atskyrimu. Šį procesą pradėjo popiežiaus Grigaliaus VII. Jo metu Vakarų Bažnyčia, uždrausdama simoniją (t. y. rangų, pareigų bei privilegijų Bažnyčioje pirkimas ar pardavimas), įvesdama celibatą ir tokiu būdu tapdama autonomiška institucija, sugebėjo atmesti anksčiau valstybės darytą tam tikrą įtaką.[i]

Tuo tarpu Rytuose, Bažnyčiai nedavus pirmojo postūmio valdžioms atsiskirti, valstybė taip ir nesudarė sąlygų šiam procesui prasidėti. Dėl to stačiatikiškose šalyse religinės institucijos visuomet išlikdavo daugiau ar mažiau subordinuotos pasaulietinei valdžiai.[ii] Vadinasi, du skirtingi valdžios poliai Vakaruose atsiskiria būtent dėl Bažnyčios suteikto impulso šiam procesui prasidėti.

Būtina pabrėžti, kad ką tik trumpai aptarta dalinė sekuliarizacija toli gražu nereiškia ir neimplikuoja bendro visuomenės supasaulėjimo ar religinių įsitikinimų nykimo. Tai – institucinis procesas, aiškiau apibrėžiantis atskiras valdžios sferas. Pavyzdžiui, Jungtinių Amerikos Valstijų konstitucijoje griežtai įtvirtinta religijos laisvė, o tuo pačiu ir Bažnyčios bei valstybės atskyrimas, tačiau tai anaiptol nereiškia, kad religija ir tikėjimas JAV vaidina mažesnį vaidmenį nei kitur. Greičiau priešingai – JAV visuomenė išlieka viena religingiausių Vakarų pasaulyje.

Reikia pabrėžti, kad jei iš religinės pusės pradėta dalinė sekuliarizacija gali būti vadinama taikia ir pagrįsta skirtingų institucijų sugyvenimu, tai pasaulietinės valdžios vykdoma sekuliarizacija dažniausiai grindžiama priešiškumu religijai. To pavyzdžiais galima laikyti Prancūzijos, Rusijos revoliucijas ar 1931 metų Ispanijos konstituciją.[iii]

Antroji iš paminėtų sekuliarizacijos termino reikšmių – sekuliarizacija kaip metafizinių įsitikinimų nykimo procesas. Jis teigia, kad modernizuojantis visuomenei ir vykstant industrializacijos procesui vis daugiau žmonių atsisako transendentinio tikėjimo, kol galiausiai visuomenė tampa visiškai sekuliaria. Su šia socialiniuose moksluose ilgą laiką nekvestionuota, o ir dabar dominuojančia, paradigma visų pirma reikėtų sieti garsųjį vokiečių sociologą Maxą Weberį. Anot jo, modernioje Vakarų visuomenėje vyksta laipsniškas Welt Entzauberung (vok. pasaulio atkerėjimas), o besivystantis mokslas ateityje galutinai išstums “iracionalų” tikėjimą. Žinant Weberio autoritetą bei tai, kad jam pritarė nemaža dalis žymių asmenybių, tokių kaip Sigmundas Freudas ar Anthony F. C. Wallace’as, nenuostabu, kad ir be konkretaus empirinio pagrindimo ši teorija sulaukė didelio palaikymo. Šioje vietoje nesunku įžvelgti paradoksą – sekuliarizacijos teorija buvo sakralizuota, aklai pasitikint autoritetais, jų skelbiamus žodžius priimant kaip nekvestionuojamus. Taip ji pati iš esmės tapo socialinių mokslų dogma.[iv]

Vis dėlto antroje XX a. pusėje požiūris ėmė keistis. Visų pirma, didžiosios religijos niekur neišnyko, priešingai, jas išpažįstančių žmonių skaičius augo, ir plito kraštuose, kurie palaipsniui modernizavosi, pavyzdžiui, Kinijoje. Įdomu ir tai, kad empiriniai tyrimai (kurių labai ilgą laiką buvo atlikta nepakankamai daug) parodė, jog net ir nedidelės senosios religijos Pietryčių Azijoje, ganėtinai industrializuotose šalyse, neišnyksta ir išlaiko savo vaidmenį visuomenėje.[v]

Žvelgiant iš kitos pusės, religiškumas dažniau individualizuojamas, plinta įvairūs New Age tipo judėjimai, dažnai apjungiantys net ir tarpusavyje nederintinų religijų elementus.[vi] Praradus transcendentinę religiją jos vietą užima tikėjimas įvairiais sąmokslais, politinėmis religijomis ar pseudomokslais. Galiausiai, problema tampa ir kai kuriuose regionuose vis stiprėjantis fundamentalizamas, ką pademonstravo 2001 m. rugsėjo 11-osios tragedija.

Galima išskirti tris sekuliarizacijos teorijai prieštaraujančius procesus:

1. Misionierių veikla ir didžiųjų religijų plitimas šalyse, kuriose jos iki šiol vaidino  menkesnį vaidmenį;
2. Religinio fundamentalizmo stiprėjimas;
3. Individualizuotų, sinkretiškų tikėjimų plitimas.

Deja, nepaisant šių svarbių aspektų, vis dar tebedominuoja įsitikinimas, kad modernizacija ir visaapimanti visuomenės sekuliarizacija yra vienas nuo kito neatsiejami procesai.  Vokiečių filosofo Juergeno Habermaso teigimu, religijos neišnyko, jos išlaiko savo vaidmenį sekuliarėjančioje aplinkoje, todėl Vakarų Europos valstybes būtų teisingiau vadinti ne sekuliariomis, o post-sekuliariomis.[vii] Ši skirtis atspindi suvokimą, kad tikėjimas išliks ir toliau vaidins vaidmenį ne vien tik privačiame, bet ir viešajame gyvenime. Vadinasi, tiek sekuliarusis, tiek sakralusis elementai niekur išnykti negali. Žinoma, vidinė jų turinio kaita egzistuoja, tačiau tikėjimas vieno ar kito iš šių mentalitetų išnykimu, veda prie klaidingų išvadų.

Trečiasis galimas sekuliarizacijos sąvokos aiškinimas – jos interpretavimas kaip teologinių sąvokų ir religinio mąstymo elementų persikėlimas į sekuliariąją erdvę. Šioje vietoje pirmiausia reikėtų prisiminti vieno žymiausių XX a. juristų, vokiečio Carlo Schmitto, frazę iš knygos Politische Theologie:

Visos reikšmingos valstybės mokslo sąvokos yra sekuliarizuotos teologinės sąvokos ne vien dėl savo istorinės raidos, [...] bet ir dėl savo sisteminės struktūros, kurios pripažinimas yra būtinas šių sąvokų sociologiniam nagrinėjimui.[viii]

Jis taip pat pateikia ir keletą pavyzdžių, štai Visagalį Dievą atitiktų visagalis įstatymdavys, o stebuklą – teisinė išimtis. Tačiau kalbant apie sekuliarizaciją negalima apsiriboti vien šiais teologinių sąvokų perėjimo į teisinę sferą pavyzdžiais.[ix]

Vienas iš svarbiausių politinėje sferoje atsiradusių ir su sekuliarizacija susijusių fenomenų – politinių religijų iškilimas ir įsigalėjimas politiniame gyvenime.[x] Politinę religiją arba ideologiją galima apibrėžti kaip desakralizuotą religiją, iš kurios atimtas trascendentinis elementas, todėl to jų dogmos susijusios vien tik su šiuo pasauliu. Bendras tokias ideologijas jungiantis bruožas yra Dievo atmetimas ir išstūmimas iš pasaulio centro į jį vietą perkeliant sudievintą Žmogų, kuris gali tapti tobulu ir sukurti rojų čia, šioje žemėje, tad belieka tą žmogų pakeisti. Be abejo, tuos, kurie nepritaria ar nesutinka su politinių religijų dogmomis reikia atversti, kartais panaudojant ir jėgą. Aiškumo dėlei, vertėtų aptarti keletą tokių politinių religijų pavyzdžių.

Visų pirma reikia paminėti totalitarinius režimus pagimdžiusias ideologijas. Iš kurių galima išskirti marksizmą bei nacizmą.[xi] Anot pirmosios politinės religijos – marksizmo, tam tikrame ateities taške bus sukurtas rojus žemėje, kuomet valdžią į savo rankas perims proletariatas, viskas taps visiems prieinama, iš visų bus reikalaujama pagal galimybes, o duodama pagal poreikius. Tokios pseudoreliginės dogmos nepagrindžiamos. Jomis reikia tikėti, o ne pritarti po nuoseklių ir logiškų racionalių svarstymų. Kuo baigėsi komunistiniai bandymai Sovietų Sąjungoje, kitose Rytų bloko šalyse, Kambodžoje, Vietname, Šiaurės Korėjoje ir dar daugelyje vietų, niekam nėra paslaptis. Norint šią totalitarinę ideologiją primesti masėms, teko fiziškai susidoroti su milijonais žmonių, išdrįsusių jai pasipriešinti.

Nacizmas – dar viena totalinė ideologija, panaši į marksizmą. Jeigu marksistinė religija grindžiama klasiniu visuomenės skirstymu, tai naciai akcentuoja rasės ir tautos sąvokas. Vėlgi konstruojamas žemiškasis rojus, kuris egzistuoja rasiniu pagrindu sutvarkytoje visuomenėje. Ypatingai svarbų vaidmenį vaidina žemiškojo vado, fiurerio, sudievinimas, jo prilyginimas mesijui. Totalitarinis nacizmo eksperimentas taip pat pareikalavo milijonų aukų.

Tačiau toli gražu ne visos politinės religijos yra totalitarinius režimus pagimdžiusios ideologijos. Kitos politinės srovės taip pat turi pseudoreliginių bruožų, iš kurių vertėtų išskirti utopianizmą bei tam tikrą fanatiškumą. Štai, pavyzdžiui, aplinkosauginė ideologija turi nemažai į šiapusybę perkeltų religijoms būdingų elementų. Čia yra ir būsimasis rojus – natūralus gamtiškas gyvenimas, ir prarastasis rojus – industrinės žmonijos pažangos nepaveikta gamta, ir nuopolis – industrija, kurį atpirkti gali tik „darnusis vystymasis“ (sustainable development).

Kontinentinis liberalizmas taip pat yra viena iš politinių religijų. Praradęs ryšį su transcendencija ir į Dievo vietą perkeldamas žmogų, jis jį sudievina, manydamas, kad žmogus iš esmės gali pakeisti pasaulį, sukurdamas rojų, kuriame viskas būtų neutralu ir reguliuojama, visos žemiškosios negandos panaikintos, o pasaulis depolitizuotas ir desakralizuotas.

Politinės ideologijos žmonėms, praradusiems ryšį su tikrosiomis religijomis, leidžia užpildyti dėl Dievo išnykimo atsiradusią tuštumą. Aklas, fanatiškas tikėjimas savo lyderiu (fiurerio, Stalino kultas), dogmų nekvestionuojamumas veda prie sekuliaraus fanatiško utopianizmo, o šis savo ruožtu sąlygoja kovą su tais, kurie nepritaria ideologijai. Neturėdamos ryšio su anapusybe politinės religijos yra priverstos remtis vien šio pasaulio realybe, bet ir čia, nerasdamos tikrosios atramos, galinčios padėti paaiškinti pamatinius teiginius, privalo remtis tikėjimu. Jos reikalauja tikėjimo ir pasiūlo žmogui sekuliarųjį credo, kuris dažnai patenka ir į populiariąją kultūrą. Jos dėka galima pasiekti dar daugiau potencialių “tikinčiųjų”.

Vadinasi, tikrosios religijos išstūmimas iš viešosios sferos į privačiąją ir to sąlygotas viešosios erdvės ištuštėjimas nulemia politinių religijų, kaip sekuliaraus pakaitalo transcendenciniam tikėjimui, iškilimą. Beje, istorija bylo, kad totalinėms ideologijoms įgavus galimybę įvesti diktatą pasekmės būna tragiškos.

Iš to, ką pavyko aptarti, galima matyti, kad religinio mentaliteto poveikis sekuliariajam yra pakankamai reikšmingas. Net ir save laikydamas visiškai pasaulietišku žmogumi, asmuo negali atsisakyti tikėjimo. Kaip rašo žymus rumunų religijotyrininkas Mircae Eliade: „Šis pasaulietiškasis žmogus yra homo religiosus palikuonis ir negali sunaikinti nuosavos istorijos.“[xii]

Sekuliarizacijos procesas toli gražu nėra vienareikšmis jau vien dėl to, kad po šia sąvoka slypi skirtingos prasmės: Bažnyčios ir valstybės atsiskyrimas, pasaulio “atkerėjimas” bei teologinių sąvokų perkėlimas į sekuliarųjį diskursą. Lietuvoje labai dažnai tiek politiniuose, tiek intelektualiniuose sluoksniuose kalbant apie klausimus, susijusius su morale, ir ypač, su bioetika, teigiama, jog Bažnyčia neturi teisės dalyvauti viešajame gyvenime. Akcentuojamas valstybės sekuliarumas, pasaulietinės ir religinės valdžių atskyrimas. Šitaip iš Bažnyčios bandoma atimti teisę dalyvauti valstybės gyvenime, atmetama jos socialinė funkcija, neatsižvelgiant į tai, kad šiai institucijai priklauso nemaža dalis visuomenės.

Tuo tarpu organizacijos, kurios remiasi politinėmis religijomis, kartais apskritai nenurodančiomis jokių dorybių ar jas tiesiog atmetančiomis, gali reikštis netrukdomos. Jų pseudoreligiškumas viešumoje nėra pakankamai suvokiamas, todėl yra dirbtinai sukuriamas šių ideologijų pranašumo vaizdas, išpučiamas sekuliarumo burbulas, iškreipiamas tikrasis sekuliariojo ir sakraliojo mentalitetų santykis. Dėl masiškai klaidingo sekuliarizacijos supratimo, aiškus šių skirtingų sąvokos reikšmių atskyrimas, pasaulietinio ir religinio mentaliteto santykio persvarstymas, yra būtini norint aiškiau suvokti tikrovę. Tik įvairiapusis sekuliarizacijos problematikos tyrinėjimas gali leisti geriau pažinti šiandienos visuomenę ir padėti ištrūkti iš kreivų veidrodžių karalystės. O susipažinus su nuosava praeitimi bei dabartimi, tampa lengviau suvokti ir ateitį.

[i] Berman, H. Law and Revolution: the Formation of Western Legal Tradition. Cambridge: Harvard University Press, 1986.

[ii] Voegelin, E. New Science of Politics. Chicago: The University of Chicago Press, 1952.

[iii] Martinez-Torron, J. Freedom of Religion in the case of the Spanish Constitutional Court. Brigham Young University Law Review, 2001 (1).

[iv] Hadden, J.K. Toward Desacralizing Secularization Theory. Social Forces, 1987, 65 (3). P. 587-611.

[v] Stark, R. Secularization R.I.P. Sociology of Religion, 1999, 60 (3). P. 249-273.

[vi] Fox, J. A World Survey of Religion and the State. Cambridge University Press, 2008.

[vii] Habermas, J. Die Dialektik der Saekularisierung. Blaetter fuer deutsche und internationale Politik. 2008, (4). P. 33-46.

[viii] Schmitt, C. Political Theology, Four Chapters on the Concept of Sovereignty. Chicago:

Chicago University Press, 2005.

[ix] Ibidem.

[x] Voegelin, E. Modernity without Restraint. University of Missouri Press, 2000.

[xi] Gurian, W. Totalitarianism as Political Religion. Totalitarianism (ed. Friedrich, C. J.). New York: Grosset & Dunlap, 1964.

[xii] Eliade, M. Šventybė ir pasaulietiškumas. Vilnius: Mintis, 1997.

Didžiausią triukšmą bei nepasitenkinimą dėl minėtojo šūkio (o greičiausiai ir dėl pačios šventės) kelia kairieji. Daugeliu atvejų, tai komunistuojančių nevyriausybinių organizacijų aktyvistai, liaudies dar populiariai vadinami tolerastais, arba vakarietiška kultūrinio marksizmo dvasia persiėmę vietiniai žurnalistai. Eitynes kritikuoja ir kur kas nuosaikesnių žmonių grupė, kuriai yra nepriimtinas neonacizmas, eitynių metu demonstruotas dalies jų dalyvių. Tačiau šį kartą savo dėmesį skirsiu ne kritikams.

Kita ginčų stovykla, ne ką mažiau agresyvi nei neomarksistų ir kairiųjų liberalų junginys, yra patriotų-nacionalistų rėmėjai. Po šios vėliava būriuojasi išties margas žmonių spektras. Tai minėtieji nacionalistai ar tautininkai, nuosaikesni patriotai, lietuvių kalbos sergėtojai bei garbintojai, taip pat antisemitai, skinai, futbolo ultros ir panašaus plauko veikėjai, kuriems nėra miela Europos Sąjungos nešama demokratijos ir kultūrinio komunizmo dvasia.

Akivaizdu, jog šios, patriotais pasivadinusios, stovyklos viduje atskiros žmonių grupės turi didelių ir, ko gero, neišsprendžiamų tarpusavio skirtumų. Abejočiau, kad nuosaikus patriotas yra išvien su marginalius kliedesius skleidžiančiais bei nacių Vokietijos ir dabartinės Rusijos santvarką idealizuojančiais murzininkais ar smurtingos prigimties neslepiančiais skinheadais. Taip pat labai keistai vienoje vietoje atrodo lietuvių kalbos fetišistai, judenrausininkai ir politiniai kaliniai bei tremtiniai, partizaninio, disidentinio judėjimo dalyviai.

Kyla klausimas, kodėl visiems jiems tarpusavio idėjinis nesuderinamumas netampa kliūtimi burtis po viena vėliava. Juk dabar ne karo metas, kada tokia tautiškai nusiteikusių asmenų vienybė būtų išties sveikintinas reiškinys. Bandant atsakyti į šį klausimą galima iškelti keletą situaciją aiškinančių hipotezių.

Visų pirma, į akis krenta dalies žmonių negebėjimas atskirti grūdus nuo pelų. Ypač tai pasakytina apie kai kurių patriotų vartojamą agresyvią ir į emocijas, o ne protą orientuotą retoriką. Tautiniu šovinizmu atsiduodantys pasisakymai europiniu/pasauliniu lygmeniu sau užsilipina ne konstruktyviaus tautinio judėjimo, o destruktyvių radikalų-rasistų etiketę, o tai jau savaime marginalizuoja visą nacionalinio sąjūdžio idėją užsienio akyse.

Kita vertus, civilizuotam pasauliui nerimą gali sukelti ne tik nepamatuotai skambi retorika, tačiau ir kai kurių eitynių dalyvių elgesys. Vieši išsišokimai, pykčio, agresijos demonstravimas ar siūlymai susidoroti fiziškai prieš televizijos kameras verčia susimąstyti, jog šitaip galbūt yra bandoma sabotuoti patriotizmo idėjas iš vidaus. Mažiau politiškai išprusę patriotai pernelyg lengvai pasiduoda judėjimo radikalizacijai ir viešam flirtui su chuliganų gaujomis. Tokia įvykių eiga veikiausiai nenaudinga niekam, išskyrus radikalias vakariečių ir vietinių kairuolių grupuotes ir, be abejo, Kremlių bei rusiškos politinės santvarkos išsilgusius veikėjus.

Trečias aspektas, ir galbūt vienas svarbiausių šio nesusipratimo elementų, yra aiškios ir nevienareikšmiškos politinės pozicijos aptariamojo visuomeninio patriotinio judėjimo atžvilgiu stoka. Nėra gerai, kai partija (turiu galvoje Tėvynės sąjungą – Lietuvos krikščionis demokratus), moraliai įsipareigojusi atstovauti šalies patriotiniam judėjimui, veikiau šalinasi prisiimtos atsakomybės, o ne bando mažinti gilėjančią visuomenės takoskyrą. Tiek po eitynių, tiek po išsišokimų tautinių mažumų klausimu, viešojoje erdvėje buvo galima išgirsti tik skurdžius partijos vadovų atsiliepimus apie atsiribojimą nuo parade skelbtų šūkių bei nereikalingo lietuvių-lenkų konflikto eskalavimo. Akivaizdu, jog norint užgesinti kylantį nerimą patriotiškai nusiteikusiuose visuomenės sluoksniuose ir, galbūt, daugumą jų patraukti savon pusėn minėtųjų veiksmų nepakanka.

Be to, pačioje TS-LKD egzistuoja gerai matoma odiozinių veikėjų grupelė, nuolat kaišiojanti pagalius į oficialiai partijos vykdomos politikos ratus. Pastarieji veikėjai nevengia atvirai flirtuoti su autoritarinės sistemos bei tvirtos rankos politikos išsiilgusiomis organizacijomis ir akivaizdžiai kursto tautinę nesantaiką su artimiausia Lietuvos kaimyne Lenkija. Kita vertus, nereikia pamiršti, jog prie dvišalio susipriešinimo ne ką menkiau, jei ne labiau, prisideda ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pirmininko Waldemaro Tomaszewskio bei jo partijos atstovų pareiškimai, netiesiogiai bylojantys apie nepaprastą šio politinio darinio naudingumą Kremliui.

Grįžtant prie to, nuo ko pradėjau – šūkio  „Lietuva – lietuviams“, norėčiau pastebėti, jog šis buvo ir yra  vartojamas neteisingu kontekstu – su juo siejami klaidingi lūkesčiai. Daugelis skandavusiųjų arba jam pritariančiųjų galvoje turi vaizdinį: jei Lietuva būtų lietuviška, joje gyventi būtų gera, nes žmonės – lietuviai – yra dori. Būtent šioje vietoje galima pastebėti aiškų loginį prieštaravimą.

Manau, dauguma sava galva mąstančių sutiktų su tvirtinimu, jog tiek tarp lietuvių, tiek tarp lenkų ar kitos tautos atstovų esama ir dorų, ir nedorų žmonių. Ko gero, nėra nieko kvailesnio kaip pagyrūnišku tonu stūgauti „esu geriausias, nes esu lietuvis“. Ši logika galioja ir tiems atvejams, kai žodį „lietuvis“ pakeistume lenku, rusu ar dar kuo nors. Priklausymas tautinei bendruomenei savaime nereiškia, jog esi geras žmogus. Tam, kad būtumei „geriausias“, reikia nuveikti šį tą gero.

Lietuviai yra nepatenkinti (ar bent jau patys sau bando įteigti, jog yra) savo valstybe ir jos valdžia. Žmonės savo šalimi skundžiasi ne dėl to, jog joje per mažai lietuvybės ar pernelyg daug kitataučių. Pagrindinis pasipiktinimo objektas yra tautiečių nedoras elgesys, tiek valdžios institucijose, tiek privačiame gyvenime. Deja, reikia pastebėti, kad besiskundžiantieji valdžios tarnautojų nedorumu ar panašiomis problemomis, patys dažnu atveju negalėtų būti pavadinti dorybingiausiais valstybės piliečiais. Patekę į valdžios struktūras tokie veikėjai, paprastai yra linkę tęsti nedorus savo pirmtakų darbus, versle engia bei išnaudoja pavaldinius, akiplėšiškai meluoja klientams ir skurdina valstybę.

Ir nors nemaža dalis tautiečių nevengia skriausti vienas kito, tai jiems netrukdo krimstis ir aimanuoti dėl aplinkinių susvetimėjimo. Tad bendra tendencija, jog lietuviai ilgisi doros visuomenės yra akivaizdi. Būtent, ne lietuviškos, lenkiškos ar dar kokios, o doros visuomenės.

Galima iš dalies suprasti tautiškai nusitiekusius piliečius, kuomet šie akcentuoja grėsmę iš moraliniu nihilizmu alsuojančios ir su fasadą pakeitusiu komunizmu flirtuojančios Vakarų Europos. Tačiau tuo pat metu nedera užmiršti, jog esame šalia kitos, kur kas agresyvesnės politinės jėgos, kuri iki šiol nepripažįsta savo nusikalstamos praeities nuodėmių. Negana to, Kremlių ir toliau valdo asmenys skleidžiantys ne ką menkesnį moralinį nihilizmą bei nepagarbą savo ir aplinkinių valstybių žmonių gyvybėms, nei buvusi komunistinė Rusijos imperija.

Mano galva, didžiausia bėda yra ta, jog kai kuriems patriotams tautos sąvoka yra sudievinta ir kone pakeitusi pačią moralę. Kaip žinia, jei iškyla visuomenės moralės ir tautos interesų tarpusavio konfliktas, labiausiai dėl to nukenčia moralė. Iš kitos pusės, vakarietiško tipo kairieji Dievą ir moralę yra pakeitę mažumų, žmogaus, gyvūnų ir pan. teisų diskursu, t.y. amžina emancipacija nuo natūralių visuomenės ir gamtos dėsnių. Nėra abejonių, kad šios tendencijos žmonijai – potencialiai pavojingos (tą mums gerai primena XX a. komunistinio bei nacistinio totalitarizmo istorija), nes yra pamirštama pagrindinė normalios visuomenės egzistavimo prielaida – žmonių dora.

Czeslawas Miloszas yra minėjęs, jog airių poetas, rašantis ir kalbantis angliškai tebėra airis. Tuo tarpu lietuvis, rašęs bei kalbėjęs lenkiškai, buvo ir yra traktuojamas kaip lenkas. Tad kol tiek lenkai, tiek lietuviai, tiek kitų tautų atstovai nesupras, jog ne kalbiniai skirtumai yra pagrindinė kategorija, atseikėjant žmones gerus nuo blogų, tol nebus įmanoma susitarti dėl jokių bendrų santarvės ir taikaus sugyvenimo principų.